ALEKSANDRAS PUŠKINAS I.Puščinui Tu pirmas drauge, man brangiausias! Dėkojau lemčiai ir ašai, Kai mano kiemą atokiausią, Liūdnų sniegų giliai suspaustą, Užliejo kinkinio garsai. Meldžiu į šventąją apvaizdą: Te mano balsas apdalys Tavas mintis paguoda vaiskia, Tegu įspįs tavoj nelaisvėj Dienų licėjaus spindulys! 1826 Literatūra ir menas. – 1999. – Birželio 5. – P.7. * * * Jis buvo tarpu mūs Tarp gentkartės jam svetimos, pagiežos Nekurstė mums savoj širdy, ir mes Mylėjom jį. Taikingas, geravalis, Jis lankė mūsų pobūvius. Su juo Dalijomės ir tyromis svajonėm, Ir dainomis (jis buvo įkvėptasis, Į būtį žvelgė iš aukščiau). Ne kartą Kalbėjo jis ateisiant tokį laiką, Kai visos tautos vaidytis paliaus Ir susiglaus į didelę šeimyną. Mes godžiai klausėmės poeto. Jį Palaiminom – į vakarus išeinant, Širdingai išlydėjom. Bet dabar Mūs mielas svečias tapo priešas – nuodą, Sutapęs su maištingais juodnugariais, Ant mūsų lieja. Iš toli lig mūs Ateina balsas pagiežaus poeto, Girdėtas balsas!.. Viešpatie! apšviesk Jo širdį savo meile ir teisybe. 1834 Literatūra ir menas. – 1999. – Birželio 5. – P.7. Iš
rusų kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS
|