ALEKSANDRAS PUŠKINAS
 
 
I.Puščinui
 
Tu pirmas drauge, man brangiausias!
Dėkojau lemčiai ir ašai,
Kai mano kiemą atokiausią,
Liūdnų sniegų giliai suspaustą,
Užliejo kinkinio garsai.
 
Meldžiu į šventąją apvaizdą:
Te mano balsas apdalys
Tavas mintis paguoda vaiskia,
Tegu įspįs tavoj nelaisvėj
Dienų licėjaus spindulys!
 
1826
 
Literatūra ir menas. – 1999. – Birželio 5. – P.7.



 
* * *
 
Jis buvo tarpu mūs
Tarp gentkartės jam svetimos, pagiežos
Nekurstė mums savoj širdy, ir mes
Mylėjom jį. Taikingas, geravalis,
Jis lankė mūsų pobūvius. Su juo
Dalijomės ir tyromis svajonėm,
Ir dainomis (jis buvo įkvėptasis,
Į būtį žvelgė iš aukščiau). Ne kartą
Kalbėjo jis ateisiant tokį laiką,
Kai visos tautos vaidytis paliaus
Ir susiglaus į didelę šeimyną.
Mes godžiai klausėmės poeto. Jį
Palaiminom – į vakarus išeinant,
Širdingai išlydėjom. Bet dabar
Mūs mielas svečias tapo priešas – nuodą,
Sutapęs su maištingais juodnugariais,
Ant mūsų lieja. Iš toli lig mūs
Ateina balsas pagiežaus poeto,
Girdėtas balsas!.. Viešpatie! apšviesk
Jo širdį savo meile ir teisybe.
 
1834
 
Literatūra ir menas. – 1999. – Birželio 5. – P.7.

 
Iš rusų kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS