Alicja Rybałko


ALGIS KALĖDA


Daugiaveidė poezija
 
     Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos pradėta dvikalbė poezijos serija pasipildė nauja įdomia knyga – Alicijos Rybałko „Eilėraščių” („Wiersze”) rinktine. Kone visus čia sudėtus kūrinius iš lenkų kalbos vertė Vladas Braziūnas (dar kelis – Jonas Jakštas, Rolandas Rastauskas, Vladas Šimkus). Būtų galima išsyk reziumuoti, jog knyga yra išsami ir adekvačios struktūros, t.y. koherentiška, parodanti pristatomo pasaulio, autorės kūrybos visumą. Joje iškristalizuoti ir skleidžiasi mažne visi Lietuvos lenkų poetės (šiuo metu gyvenančios Vokietijoje, Miunsteryje) varijuojami motyvai, poetikos priemonės, diskurso tipai, semantinės sugestijos – žodžiu, atspindimas gausokas, daugmaž per dešimtmetį subrandintas eilėraščių derlius.
     Tai, aišku, nėra itin ilgas laiko tarpsnis, bet jis labai intensyvus – tiek kalbant apie Alicijos kūrybą, jos vertimus ir aktyvią elgseną įvairiuose literatūriniuose sambūriuose bei renginiuose, tiek apie mokslo darbus (ji yra biologijos mokslų daktarė). Tad ši knyga galgi neturėtų būti traktuojama vien kaip poetinis „tekstas” ir jo lenkiško originalo „perteikimas” lietuviškai. Susipynusios įvairios paratekstinės aplinkybės lemia, kad „Eilėraščių” rinktinė daugeliu požiūrių yra savotiškas fenomenas mūsų literatūros padangėje. Ne vien tik dėl originalios, savitais meniniais ornamentais grindžiamos poetinės manieros ir ne vien dėl akcentuotos orientacijos į kultūros „kolektyviškumą”, suvokiamą kaip tradicijų aktualinimą.
     Rinktinės „nestereotipiškumą” daugeliu atveju lemia ir jos genezės aplinkybės. Kaip rašoma „Autorės žodyje” (jis, deja, neišverstas į lietuvių kalbą), – „tai poezijos rinkinys su nemaža gyvenimo prozos priemaiša, skleidžiantis ir populiarėjant interneto komunikacijoms. (...) Per 2000 m. Poetinį Druskininkų rudenį su Vladu suspėjome pasikeisti savo interneto adresais. (...) Mano eilėraščių vertimai atsirado per gyvą bendravimą elektroniniais laiškais trasa Vilnius–Miunsteris. (...) Abu rašėme lietuviškai, mat Vladas lenkų kalbą moka veikiau pasyviai, o man tai nekėlė problemų. (...) Lig šiandien stebiuosi, koks nuolaidus ir kartu užsispyręs buvo mano Vertėjas, dirbdamas šį darbą”.
     Šis A.Rybałko ir V.Braziūno susirašinėjimas, pavadintas „Kaip viskas buvo” (su paantrašte „Technologinis romanas”), visų pirma neabejotinai domina vertimų laboratorijos tyrėjus. Tačiau jis toks sklidinas kuo įvairiausių literatūrinės „arenos” atšvaitų, emocinių iškrovų, minčių ir pastabų, kad tampa integralia kuriamo pasaulio dalimi...
     Tačiau grįžkime prie autorės, pristatomos knygoje.
     Pirmąjį rinkinį „Wilno, ojczyzna moja” („Vilniau, tėvyne mano”) poetė išleido 1990 m., paskui paskelbė knygas „Opuszczam ten czas” („Palieku šį laiką”, 1001), „Listy z Arki Noego” („Laiškai iš Nojaus laivo”, 1991), „Będę musiała być prześliczna” („Reiks žaviai būti man ir puikiai”, 1992), „Moim wierszem niech będzie milczenie” („Mano eilės tebūnie tylėjimas”, 1995). Energingai įsitraukusi į Lietuvos literatūros vyksmą, Alicija kibo taip pat į vertimus – ir gana greitai tapo viena geriausių lietuvių poezijos vertėjų į lenkų kalbą. Jos parengta ir išversta M.Martinaičio poezijos rinktinė „Wiersze podobne do Litwy” („Eilėraščiai panašūs į Lietuvą”, 1995), kur daugiasluoksniai, skaidria lietuvybe pulsuojantys vaizdai įgauna kuo moderniškiausias ištarmes, tapo reprezentaciniu aukšto mūsų poezijos lygio paliudijimu kaimynų akyse. A.Rybałko, be to, parengė išsamią šiuolaikinės lietuvių literatūros antologiją „Sen Mendoga” („Mindaugo sapnas”, 2001), kuri yra parankinė knyga Varšuvos, Poznanės, Krokuvos ir kitų Lenkijos universitetų studentams lituanistams.
     Skaitydamas chronologiškai sudėliotus „Eilėraščius”, vis negali atsikratyti įspūdžio, jog bene lemtingiausias jų savitumo ir įtaigos laidas – nuolatinė (sąmoninga) įstanga pabėgti nuo vaizduotę vis viliojančių, ją masinančių stereotipų, išvengti jų sugestyvių pinklių. Manyčiau, jog įtampą tarp individualumo siekiančios jausenos ir galingos gražių tradicijų apsupties jaučia kiekvienas (apsiskaitęs) poetas. Bet šiuo atveju įsipina dar daugiau konteksto įtakingumą stiprinančių veiksnių. Turiu galvoje daugiakultūrę terpę, natūralią, „įgimtą”, kilusią ne iš kokio paiko nusižiūrėjimo ar estetinės konjunktūros.
     A.Rybałko, viena vertus, priklausytų lenkiškosios Lietuvos literatūros tradicijai, kurią leistų atsekti Vilniaus romantikų (A.Mickevičiaus, J.Słowackio...), tarpukario kūrėjų (K.Iłłakowiczównos, T.Bujnickio, Cz.Miłoszo...), pokario ir dabarties vilniečių lenkų poetų (S.Worotyńskio, R.Mieczkowskio, W.Piotrowicziaus...) vardai. Jai neabejotinai artimi šiuolaikiniai Lenkijos poetai – Z.Herbertas, W.Szymborska, H.Poświatowska, J.Twardowskis, S.Barańczakas... Puikiai pažindama savo kolegas lietuvius, juos versdama, poetė negali negirdėti N.Miliauskaitės, M.Martinaičio, V.P.Bložės, K.Platelio, V.Braziūno, A.A.Jonyno, G.Grajausko... O kur dar pasaulio poezija? Rašau šias pavardes visai ne dėl to, kad siekčiau įrodyti, jog Alicijos eilėraščiuose yra jų visų „po kruopelytę”... Dalykas daug sudėtingesnis: poetė, jausdama geros poezijos aidesį, žavėdamasi ja, rašo tarsi „šalia”.
      Galbūt pirmojo rinkinio pavadinimas „Vilniau, tėvyne mano” iš pirmo žvilgsnio neatrodys išradingas ir imponuojantis, bet, ilgėliau įsiklausęs ir pamąstęs, pajunti, kiek jame slypi „intertekstualių” galių. Galbūt „Nuolankioje poetės psalmėje” arba strofose „Pondie rytmetinis”, „Meldžiuosi Tau, Viešpatie, eilėmis...” tik vos ataidi amžinasis dievoieškos motyvas, bet užtat koks jis iškalbingas... Tokie kūriniai kaip „Mokomės užsienio kalbų”, „Tai vis dar Vilnius”, „Skaidriame atminties ežere...”, „Atvirukas iš Nesvyžiaus”, „Eilėraštis apie alkį”, „Kūčios”, „Lingvistinė meilė”, „Mano tėvynėj” žavi numanomų parafrazių, užslėptų prasmių mirguliavimu ir momentiškais pasilenkimais prie gaivių kultūros versmių. Raiškiai formuluojami ir autorei artimiausių dviejų kultūrų, dviejų jos kalbų sąlyčiai ir skirtumai: „Lenkų kalba sklidina šlamesių, / pilna šnypštimo – lietuvių / Lyg gyvatė ant lapų sausų – / dvi ostijos man ant liežuvio”.
     A.Rybałko nepavadinčiau grynosios, refleksyviosios lyrikos adepte. Ji veikiau linkusi į lingvistinę žaismę ir į paradoksą, į potekstės ir metateksto semantiką, dažnai naudoja įvairius intelektualinio diskurso modelius, nevengia ironijos, ne tik mąsliosios. Tiek kūriniuose, parašytuose amžių sandūroje, tiek ankstesniuose nesunku rasti dygių, intelektualia pašaipa grindžiamų eilučių, atliepiančių būties ir gyvenimo absurdus. Podraug poetei nestinga konkretumo („Plakatų Lietuva”, „Poezijos popietė prie Adomo Mickevičiaus paminklo”, „Kelionė į Lietuvą”, „Diuseldorfo stotyje”), netgi „materialumo”. Tačiau jau poetinio kelio pradžioje aprašydama, tarkim, „politinę realybę”, ji nebuvo linkusi į tiesmukumą. Pavyzdys: „Eilėraštis apie tarybinius lenkus” (1988 m.):
 
             Kresus žemėlapiuose piešia mums brūkšneliais.
             Tos žemės šitoks grožis, o verkti neleista.
             Glaudžias man prie kojų du šlapi šuneliai.
             Vieno vardas Tėvynė, o to kito – Laisvė.
 
      Pasiremdama tokio daugiaprasmio vaizdo modeliavimu, poet kuria kone visai nenuspėjamas poetines improvizacijas, tarsi neatitinkančias tiesiaeigės, kryptingos logikos, tarsi prieštaraujančias išankstinėms, išeities pozicijoms („Sergėk mane, žodi mano!”, „Mylimojo gimtadieniui”, „Ačiū”, „Protokolas”).
     A.Rybałko poeziją versti nelengva – pirmiausia dėl dažnų prasmės reinterpretacijų, įprastinių įvaizdžių naujos traktuotės. V.Braziūno, kaip vertėjo, patirtis, jo išlavinta klausa (o gal ir tai, jog ir jis, kaip poetas, taip pat mėgsta „plakti prasmių kokteilį”) lėmė, kad vertimų skambesys kone adekvatus originalų tonacijoms. Kūrybinę bendradarbiavimo sėkmę labiausiai, aišku, laidavo „technologiniai” ryšiai. Daugiau tokių knygų.
 
     Rybałko, Alicja. Eilėraščiai = Viersze: Rinktinė = Wybór: Lenkų ir lietuvių kalbomis / Į lietuvių kalbą vertė = Przeklad na język litewski Vladas Braziūnas. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla = Wydawnictwo związku pisarzy Litwy, 2003. - 288 p.
 

Kalėda, Algis. Daugiaveidė poezija // Literatūra ir menas. - 2003. - Liepos 11. - P. 7. - Iliustr.: kn. virš. faks.: Viršelyje - Vlado Braziūno nuotrauka. - Prieiga per internetą: http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=2958&kas=straipsnis&st_id=2772



 BURIUS MAROKAS

Rybalko A. EILĖRAŠČIAI. - V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.

    Lenkiškai rašančios lietuvių poetės kūrybos rinktinė. Knygą sudarė autorė, daugumą tekstų vertė poetas Vladas Braziūnas.
    Tai iš pirmo žvilgsnio paprasta, santūri, tyli poezija, kartais paspalvinta lengva ironija ar pašaipėle, kartais atmiešta melancholija. Asmeniniai išgyvenimai derinami su intelektualine refleksija, savotišku stoicizmu. Įterpiamos ir Lietuvos lenkų poezijai būdingos Vilniaus temos, savęs įtvirtinimo motyvai (pirmoji autorės knyga, išleista 1978, buvo pavadinta labai iškalbingai - "Vilniau, tėvyne mano...").
    Knyga unikali ir tuo, kad į ją įdėtas "Technologinis romanas", autorės ir vertėjo elektroninio susirašinėjimo tekstai. Juose atskleidžiama visa knygos sudarymo, tekstų vertimo virtuvė. Tikrai įdomus rinktinės gimimo dokumentas.
    P.S. "Gyvenimas švelnus ir trapus/todėl/neprispauski jo stalčiumi..."

Burius Marokas [Burokas, Marius]. Knygos // Literatūra ir menas. - 2003. - Balandžio 18. - P. 23. - Kn. virš. faks.: Viršelyje - Vlado Braziūno nuotrauka. - Anot.: Rybałko, Alicja. Eilėraščiai: Rinktinė / Iš lenkų k. vertė Vladas Braziūnas. - V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. - Prieiga per internetą: http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=2946&kas=straipsnis&st_id=2209



Moim wierszem niech będzie milczenie (1995)

Iš lenkų kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS


Mano eilės tebūnie tylėjimas (1995)


* * *

Lenkų kalba sklidina šlamesių,
pilna šnypštimo – lietuvių.
Lyg gyvatė ant lapų sausų –
dvi ostijos man ant liežuvio.

1993


tad reikia anksčiau juos išsiųsti

tad reikia anksčiau juos išsiųsti
jogei laiku atvyktų
kad kelyje neatauštų
žvilgsniai atvirlaiškiai žodžiai

tad reikia anksčiau juos išsiųsti
kolei suaugs giria
gyvenimui pasislėpti
tarp medžių kurie neguodžia

1992


Daiktai

Paliks po mūsų tik daiktai keisčiausi:
dryžuota kojinė už radiatoriaus,
bambonkių puskilis pačiulpt prieš miegą
ir nuotraukos kamputy susimąstymas.

Ką mums veikti su jais, nelabai ir beaišku.

Griekas išmesti,
o naudotis – lyg ir šventvagystė.
To susimąstymo neima jokie milteliai.

Mūsų pieno broliai ir sesės,
mūsų daiktai.
Mums – amžiną ramų atilsį,
jiems – amžiną marią užmarštį.
Ir antraip, brolyčiai,
ir antraip.

1993


Didysis dangaus teatras

O už lango – didysis dangaus teatras.
Paukščiai ir debesys vaidina paukščius ir debesis.
Kartais angelas perbėga šiapus kulisų.
Apvaizdos akis vaidina dekoraciją.

Teatrui reikia turėti laiko.
Didžiąją laiko upę.
Labą dieną. Labanakt.
Žiūrovai miega ar vaikšto panarinę galvas.

Didįjį dangaus teatrą telanko nedaug kas
saujelė lengvabūdžių
niekšas šlubis dykūnas
kartais pora meilužių po Didžiųjų Lenktynių.

Šitiek dangaus už dyka.
Šitiek dangaus per nieką.

1994


Saulė prie vandenio

Saulė prie vandenio linksta.
Šaukia baltai žuvėdra.
Mirštant suima miegas –
tiek saldumo liepa pritvinkus.

Giedruoja vandenio sieksniai.
Giedra malonių vis teikia.
Gamta savo dėsnių laikos.
Dugno verčiau nesiekti.

Liūsmas prie vandenio stoja,
labina baltą žuvėdrą.
Tiek iš mirties ir telieka,
kiek mes įsivaizduojam.

1994


atleisk sargybini

sargybinis esi manų sapnų

kokia ta sargyba prasta

net nepastebi tų kur ateina
nė nemanydami slėpti
piktųjų kėslų

akis man atveria
lūpas praskleidžia
atminties stalčiuose rausias
šeimininkauja kaip ant savo
kūno

mano mylimiausieji vagys
niekšai mano brangiausi

atleisk sargybini

1992


Raudonas apklotas

Lytėti svetimą meilę
tai lyg ir raudoną apklotą
kuris nesvilins

Klausytis svetimos meilės
ant neplakančios jo širdies

Užmigt su liepsnos pamėkle
po voku kiekvienu

Prasibusti lygmala burna
raudono pūko

1992


jis vis man eina paskui

jis vis man eina paskui
septyniamyliais batais
ir vis kita alicija
sunku pataikyt kai tikroji
taip gali ir neprieiti

1992


* * *

tik lūpomis per petį
petis taip ir stosis
su oda jautria prisiliesti
ir virpuliu po oda

tik lūpom per šonkaulį lemtą
moteris taip stosis
pasakys kad myli

tik lūpom per lūpas
ir stosis taip žodis

jau geriau patylėtų

1993


* * *

Ko gera, mūsų kūnai bus mirtingi.
Ir todėl,
kai laikau tave už rankos,
tai lyg pro traukinio langą.

Tiek gyvybės toj rankoj,
nė nepatikėtum.

O sielos tėra tik šitiek,
kiek beišlikę nuotraukoj.

1995


* * *

Mano eilės tebūnie tylėjimas.
Į viršų laiptais su tavim, Orfėjau.
Kad žvaigždes suskaityčiau, per maža bus žodžių.

O tu ir taip žinai viską,
tai daugiau kam bereikia.

Nėra prasmės tarškėti, Euridike.
Tavo eilės tebūnie tylėjimas.

Tau turiu vis kartoti,
kad tik nepamirščiau.

1994

Rybałko, Alicja. Mano eilės tebūnie tylėjimas / Iš lenkų k. vertė Vladas Braziūnas // Kultūros barai. - 2002. - Nr.3. - P.49-50.