Uldis Bērziņš

Vlado Braziūno versti Uldžio Bėrzinio eilėraščiai iš:
Bērziņš, Uldis. Vabzdžių žingsniai: poezija = Kukaiņu soļi: dzeja / Sudarė Kęstutis Nastopka; Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Kęstutis Nastopka [ir kt.]; Redagavo Lilija Kudirkienė. - Vilnius: Baltos lankos, 1997. - 307 p. - Gretut. tekstas latv.


Pėterio baladės

1. Baladė apie gaidžius

                 Pėteris Rygoj paliko,
                       Eina mūs gelbėt nuo pikto.
                       (Rimas)
 
Viešpats danguose sako Pėteriui:
Dar gaidžiams nepragydus,
Tu triskart Rygos išsiginsi.

Vokiečiai kelias per Dauguvą.

Abejos laužias į širdį:
O jei pataikys vokiečių bomba?
Bet Pėteris Rygos neišsigina.

Baimė sukausto:
Nei liūtas staugia rusų pabūklai.
Bet Pėteris Rygos neišsigina.

Ugnis ir dūmai Pėteriui tvoja krūtinėn.
Bet Pėteris Rygos neišsigina.
Pėteris tartum uola.

Ir čia pragysta gaidžiai.
Žemai raudonasis,
Aukštai
Pėterio žalias gaidys.

[p. 15]


2. Liūdnoji

Žaliakelnis Rygon įeina pavasaris.
O Pėterio mūrai raudoni žydi nei šermukšnis šalnoj.
Taip kartą
Čakas įgėręs eina prošal.
Čakas: „Savo didele ir drėgna širdžia aš nulaižysiu
      tavo ugnį, Pėteri. Klausyk, aš negaliu gyvent
      be tavo linksmojo gaidžio, be tavo frontono
      puikiojo spindinčio, pagyrūniško varpo muzikos
      negrabios ir tvirtos.
Kada, kada aš vėlek išvysiu, kaip tavo storoji adata
      mėnesio sagą prisiūs prie debesų mėlyno švarko?
(Ai, širdis mano kaip jos akis, ir įverta jojon yra
      mano eilių juodoji gija.)
Aš noriu tave kaip vario vinį vėlek įkalt į dangaus
      skliauto sijas.
Ai Pėteri, senas drauguži.
Sakyk – ar taip niekada daugiau mums vakaras it pa-
      slaugus padavėjas nepaduos krištolo taurelėj
      žvaigždžių šnapsės?”

Ir Pėteris sako: „Nepaduos.
Mes matysimės danguos”.


3.

Kas rytas, kai aš einu į darbą,
Pėteris stovi prie savo sudegusio namo.

1968

[p. 17]

Pėteris – šitaip vadinamas Rygos šv. Petro bažnyčios aukštesnysis bokštas; jis daug kartų degęs, paskutinįkart – II pasauliniame kare. - Kęstučio Nastopkos paaišk., p. 298.


* * *

I

Jei tu, vokieti, nori, ateik į Rygą ir vėl.
Tik neik su auliniais (aulinius pribaigtam nutrauksim).
Eik, vokieti, į Rygą. Aišku, kad tu nori į Rygą – kur
     tu antrą tokią surasi.

Ir neslėpk savo puikybės, vokieti.
Girkis lig valiai, kad tu pastatydinai Rygą, kad Pėte-
     riui tą gaidį tu užtupdei.
Bet paskiau parodyk, ką tujen moki. Ir, jei tu ką gera
     moki, tai duok ranką.

Aš žinau, kad tu nori į Rygą. Ir vėlek čia gegužė, ir
     Mežaparke žydi alyvos.

II

Ateik, vokieti, į Rygą basas.

1968

[p. 19]


Krišjanis Baronas

Rublio kapše neturiu bet vienoj man kišenėj daina antroj
man zingė vis man alus burnoj man rūgsta mano bačkutė
tvinksi gaidelė man miselė išmuša volę ei visą smuklę aš
galiu nugirdyt prie prekystalio Janis meta burnelę vaišina
myli ir aukso pinigas kas žodis ir sidabro pinigas ei šokit
šokit kipšai ir aukštyn šoka ant vienos naginė ant kitos
batas valgyti prašo traukia daina vienon pusėn traukia
zingė kiton ir šoka ir šoka patsai tėtušis vokišką pušnį
numeta pašoka kartu vyrukai žemės nesiekia šoka kas ant
grindų kas ant lubų kas šoka ant savo nugaros ei šokite
kipšai kiek dainų kiek zingių moka Janis o seniau einu ir
ateina man priešais vaikiai ir mergiščios eina vyrai ir
moterys bet su paukščių galvom ant pečių eina eina mano
tauta naginėta o gieda gieda o gieda paukštis prie paukščio
čia mala mano girna čia praveriu burną mano kalba rūgsta
ei burna mano gelba aš latvišką geldą aš kalbą minkau
minklę įmenu limpa prie kojų liežuvio bet dar seniau aš
einu čia jau negali įžiūrėti senumo saulė spigina į akis čia
imas tos lytys pagal kurias tą minklę išlies Dievo kalvėj čia
kaukši kala ketureilius ir pirmosios gaidos randas strazdas
obelyje pliauškia šaukia lietaus volungė ir žuvys kelia iš
ežero galvas rodo liežuvį man pelytė pasaką seka apie gerą
Dievulį mulkis buvo ir liurbis ir pamiške vien tiktai pa-
miške kolaik sumanė pats savo Vardą bernužis esu ir daina
mano rankoj kepurė man gieda gieda žirgas ir šoka ir
kardas man šoka ir groja ir gieda giedodamas aš suklumpu
vidur karo guliu ir tupi daina tartum šarka tarška mano
vėlė mažas berniukas esu Dievas burnon man deda Dievas
burnoj mano peri ir skyla giesmės tai vyturiu lekia dangun
tai gaidžiu šitą dangų bara bet broli kas iš tavo dainos jei
jos burnoje nėra Knygos ten kalnelyje Janis guli užčiaupęs
burną o kiek dainų tenai druni ne brolau Knygos reikia ar
tujen girdi raidėse kalbos galios ir Baronas pjūklą galanda
tveria kotą į kirvį velka pušnis į koją su arkliu kinkuoja
važiuoja į mišką Knygos jau kirst pasispjaudo delnus kaip
eglės virsta gyvenimo metai pjauna pjauna savo amželį ir
dirba kerta šakas ir veža kieman pjauna lentas vis plonyn
vis plonyn paima Baronas oblių ir Knygą obliuoja iš
valsčiaus į valsčių leidžia po lapą plėšia savo amželį ir
Knygą aria akėja ir Knygą pasėja ir pjauna kulia tą Knygą
kulia ir mala prakaitu Baronas mirko praveriu duris
gręžia nuo lempos galvą ai Krišjani tėvai gal jau Knyga
pabaigta širdis mano gelda Janio minklės taip laukia Janio
alaus nori mano burna šokių nori mano kojos ir dar dar
dar man reik pasakyt bet Krišjanis sako vaiki palauk dar
turiu darbo malūne maišai dar minklė neužminta tu ateiki
vėliau tai alų darysim bet velnias timpt už liežuvio ir Kriš-
jani tėvai sakau šitos guviosios zingės irgi reikėtų surinkti
kalbos kiek jose eik berniūkšti su savo zingėm rėkia Kriš-
janis dinki man iš akių dievaž vietos pasauly neliko kam
kam aš tą Knygą obliuoju kuliu ir malu kiek tų dainų
mokėjo tauta tiek jin turėjo gyvybės zingės tik nosiai iš-
šnypšti tu juk naginėj gimęs naginė tavo lopšys jį pelytė
pakorė jį kikilis sūpuoja ko lendi į vokiečio batą kišk savo
liežuvį eik grūsk varnai į snapą ne mano Knygon bet jau
durys užtrenktos aš laiptais jau bėgu šalibrauku leidžiuos
ir trisdešimt metų praeina Knyga pabaigta Krišjanis atsi-
tiesia ir rąžos dabar tu rinkėjau eik ir dėki į lapą tarytum
burnon karamelę kas raidę kuta godus tavo liežuvis eik
rinkėjau eik dėk raidę prie raidės kaip dantį prie dančio
spauski tvirtai kad neišmuštų vokiečio kumštis te būna
burna tvirta burk rinkėjau raidę prie raidės kad nieks
atburt negalėtų raidės tai slibino dantys berk kaip vagon
eilutėn kur kris ten tavo kalba išaugs ir daina atskrieja ir
siuva po širdį nuo durų lig durų iš kamaros kamaron
lentynon imu ir vartau dar nenoriu numirt dar palauk
Mara motin mirksnį tai Baronas tėvas atkaks su Uldžiu
ir raidės pradeda groti ir šokt Janio balsą aš valgau Janio
širdį geriu ir moteris vyrus regiu su paukščių galvom ant
pečių vaišės aidi ir metinės
šventės mano vestuvę čia
geria daina tu permatai kiau-
rai mergų sijonus ir nestygsta
Baronas traukia liežuvis šiaudus kulia
bernai ant benkio su kaukėm ateina pusnim ir rogėm važiuo-
ja čigonų Maija ir lokys neša galvą tingią ir gudrią ir gervė
kaišioja smalsųjį snapą neša dalgę mirtis ir aš ilgliežuvis
savo liežuvį nešu aš galop ateina daina šaipos raudonais
sijonais sklaistos margasis kaukynas niurzgia lokys pučia
Maija pypkę tupi gervė tupi snapą nuknerpus liežuvis
man nesiverčia ir klumpa mirtis ant dalgės koją sau įsi-
pjauna žiūri šermenys priešais man eina veža mane į
kapus šlubčioja prieky mirtis ir lokys ir gervė pilkoji
klumpa ant kalno arklys gododamas godą maža mergai-
čiukė bėga paskui daina juodaskarė tai daina ei gena
arklį per dangų gena kibirkštys iš pasagų ant stogų žyra
ir Janis zovada lekia dega rytuos žaliom ugnimis po že-
mėm ašen guliu Žiemgala man po galva nieko daugiau ne-
žinau nei kokie laikai nei valdžia tik kasvasar ateina
daina glosto ir saugo mane metus aš skaitau amžinybė
skrodžianti kiaurai Janis joja dangum kasmet aš girdžiu
ir giliau ir giliau vis grimztu tyliau jau skamba ten aukš-
Baronas traukia burna miltus mala tai bet glosto ir skamba ir
gruma perkūnas Dauguvos
tiltus koją pušnin įspiriu
Žiemgala man po kulnim
dirvas aš minu pono kardą nešu varge varge ponas ai
keikia mane sumintosios varpos ai keikia mane žmonės
ir mano žirgas keikia mane bet ir man reikia dainos ir
man vienas esu kalinys valdiški man marškiniai ant
kupros klumpės ant kojų ir man reikia turėt dainą niū-
niuoju maldauju sakau duok Dievuliau žemelėn pareit
duok išgirst dainą šimtas valsčių Rygon sueina ir gieda
puotauja slėniai po aikštes pušnys žmonių švytruoja ir
Rygos ponai šoka drauge tiktai vienas drovus latvis
stovi rankoj kepurė langan rėkia kikilis motin giedoki
man čiūčia liūlia aš vėliavnešėlis būsiu įdėk lopšin dainą
trumpą švarką man siūk ir ilgus plaukus man želdyk esu
dažytojas taigi amatininkas man patefonas groja kaip
sparva dūzgia smuklė šlaistos balsai apie langus lipa
Baronas traukia liežuvis maišus rita bernai lipa tan kalnan kur
vadinas alus ir degtienė vir-
šuj tai šaunu bet retam pa-
sitaiko garbingai nulipt ir
sukas galva bet galia yra burnoje ir rėkia dainą kaip
kumštį į staktą deglą kuilį trenkia šposauja ūmai daros
tylu ir du paukščiai skrenda per dangų aš iš dviejų ąso-
čių geriu vienoj man rankoj daina antroj man zingė
Rygos man berniūkštis tiesia tiltą ir jei balsas kimsta
tai tu Krišjani neimki už bloga jei nesupyksi tave aš
tujinsiu myliu tave iš tikrųjų žinai ir faina sėdėt šioje
smuklėj su tavimi ei išgeriam dar aš iš dviejų tu iš to-
sios vienos bet Krišjanis sako vaikiščiau mesk iš galvos
eik žirgą kinkyk pas Janį važiuosim tas šimtmetis nėr jau
taip daug pas Janį aš noriu jau aušta šeštadienio rytas
miškais ir laukais pasileidžiam saulė mėlynėje tviska
kaip rūmas geltoni stogai ir ežia prie ežios jau akiratis
spindi stovi bažnyčia juodam ąžuolyne ir verias storos
žalvario lūpos ima kalbėt
barnusis varpo liežuvis
vakarą plepa saulė nubė-
ga per medžių viršūnes
Baronas traukia lūpos minklę raugia
į Vokiečius bėga šeštadienio marškinius Kuržemė
velkas garuoja pirtis ir čionai tie namai ir duris atidaro
palabina Krišjanis sėdi už stalo šeima ragina sėstis kur
Janis kur anava guli pirty mes šįvakar pirties nekūrenom
mažytė mergaitė stovi kieme su juoda skara ak visada
taip jau einas atversk katrą knygą norėtum ir mums ši-
taip Krišjani gali būt kitkam gal bus geriau nakty bus
svirplys jau zyzia kieman išeinu ir žvaigždės toli ir šunytis
prieina man atkiša snukį ir mėnesėlis prieina ir sako ne-
verki berniuk ir saulytė pakyla ir sako neverki berniuk
arklį kinkyk Krišjanis pėsčias
pareis ir žydras sekmadienio
rytas varpai visi man kaišo
liežuvį važiuoju namo kelias
Baronas traukia burna krosnis kuria
eina į kalną ir trenkia varpai Penktieji metai dabar vienas
vaikis šaukia ponus šalin nuo dainų tokia plati jo burna
kelias eina žemyn tyla varpai ir žmonės nutyla daina tiktai
aidi lyg verkia mažytė mergaitė tarytum mamužė guodžia
ramiai ir nutrūksta daina pažiūrėk joja kazokai šoka nuo
žirgo lekia dainą pačiumpa kiša maišan žiūrėk kardas
pažemiu velkas bet verčias daina į gaidį plaka sparnais
ir per šulnį per krūmą serbentų ant tvarto kraigo skrenda
ir gieda ir klupdamas šautuvą kelia tuoj šaus bet verčias
į strazdą tupi vyšnioj ir plepa ir vėl šautuvą kelia bet žiū
kur jau vyturys juokias mėlynėje eina pievomis žmonės
eina bernai mergaitės ir sentėviai paukščių galvom ant
pečių gieda gieda mano tauta šildosi kaip prie saulytės
prie savo burnos ten karštis viduj ten galia tai pabandys
Baronas traukia burna kruta duonos riekę čiaumodama vieną zingę kaip Rygos bernu-
žėliai kerta akį Vrangelis bėga
viena akim Rygos bernužėliai
kerta karą jei pavyks tai pavyks
išdrukuos ją man Lenkijoj vers
ir drukuos nors iš lenkų ten
juoktasi o dabar Krišjani mane iš dangaus šventink per
dainą noriu išbandyt ranką tą vieną mintį teturiu vienam
darže augo usnė aš einu lenkiu tą usnę aš kapoju ir
kasioju nugarėlė man rasoja geriau laušiu didį medį nei
tą niekniekio krūmelį tegul lenkia mano rankos tegul
kojos mano trempia stipri žolė nelankstyta dar stipres-
nė nulankstyta klausyk neišeina kaip reik bet mintis lyg
ir būtų už savo laikytis kaip usnei bet mano burna nėr
dainų išdainuotoja neturiu savo burnoj keturių sidabrinių
eilučių man trūksta tos Janio minklės neturiu Janio girnų
Kur šveisi botagą ten kibirkštys lėks plaku ir plaku iš kolchozo kolchozan ateik Krišjani man svirno raktą
paduok ir te rūgsta Janio minklė
Janio alus tegul liejas šoksim ir
šoksim abu Krišjani šok kaip
pasiutęs dabar tai prasideda
išdunda laukan pro duris ir
skrieja per kiemą suktis daugiau negaliu ei aš virstu bet
vėlei ant kojų taig mano pušnys per sunkios nejėgsiu su-
šokt tos dainos jau kvapą užgniaužė bet Krišjanis šoka ir
šoka šit kiemas jau pilnas žmonės jau tauškia juokias ir
ploja delnais matai mano brolis ratuose sėdi ir Tomas
kelnėm margom ir Kravaliui užanty zingė va čigonė Maija
su pypke ir Leldė ir Maris ir dar prieina ir privažiuoja ai
kaip žvengia žirgai užu šilo Uldis ateina ten Leinertas už-
anty smuikas ploja visi delnais ir rėkauja juokias tik Lenos
čia nėr.


1970

[p. 51, 53, 55, 57, 59, 61, 63]

Krišjānis Barons (1835–1923) – įžymus latvių tautosakininkas, liaudies dainų rinkėjas, pirmojo akademinio latvių liaudies dainų rinkinio (6 t., 1894–1915) sudarytojas. - Kęstučio Nastopkos paaišk., p. 298.


Šaipos ir šaipos

Rainį pliekiu Rainį pliekiu nenutilsta.
Rainį pliekiu žodžiai ranką pančioja pliurpia Rainis
    pliurpia net ir vilkas su lokiu sulygsta ryja gyvatė
    savo uodegą Rainis pliurpia kiekvienas žodis kaip
    mentoriaus pirštas pakeltas perdėm protingai pliur-
    pia ei kretantis seni.
Rainį pliekiu mano ranka linksta.
Rainį pliekiu Rainį smeigiu šaipos ir šaipos.

1970

[p. 75]


1941

Čakai, įsiklausyk ir rinkis:
Liepos kasosi – oras pritvinkęs
Ir lapam niežti, kažkur perkūnas trinksi
Ir užteka mėnuo, raudonas kimbra
Tuoj tavo tauta į karą rinksis
Vienas – šaus, vienas – bėgs, vienas – kulkas rinks
Vienas – kilpas spęs, vienas – kabarinkšt
Ir stebėsis Dievas širdingas
Trinksi toly perkūnas, oras pritvinkęs:
Čakai, įsiklausyk ir rinkis

1970

[p. 77]


Latvių ganytojai

gliukas rašo širdis puiksta ir spurda
latvių biblija rankose virpa
patrakęs į savo garbaną vešlią
jis paneria penkiapirštę

bet dievas rankas apleidžia
atima žodį ir dvasią
vienas senis trepsi prie pulto
nuo veido po šerį peša

rėkia mancelis akimis smerkia
aš čiumpu tau už vylingųjų jeknų
kaip dangaus ugnis mano žvilgsnis
kaip ranka slegia tau kaktą

bet dievas akis apleidžia
veido liepsnas užgesina
iš sakyklos senis aklas
apčiuopom laiptais žemyn

gieda fiurekeris angelo balsu
it vaikis širdis šoka jėzui į glėbį
ai parodyk viešpačiui širdį tąjį
stebuklą kur tu nuslėpęs

bet dievas lūpas apleidžia
blėsta šviesa prakilnioji
žilas bejėgis senis stovi
ir meluoja ir meluoja

1971

[p. 87, 89]

Ernstas Gliukas (Gliks, 1652–1705) – liuteronų kunigas, pirmasis išvertęs į latvių kalbą visą Bibliją. Georgas MancelisKristoforas Fiurekeris (Fīrekers, 1615–1685) – religinių giesmių vertėjas į latvių kalbą. - Kęstučio Nastopkos paaišk., p. 298.
(1593–1654) – liuteronų kunigas, latvių kalbos žodyno ir pamokslų knygų autorius.


* * *

              K.Skujeniekui

Knutas kasa duobę
Vidur elementoriaus lapo

Žąsys pereina mūsų pusėn
Knutas kuičias po kapą

Prisimiršk, tavo rankove
Prisiliesk, tavo ranka

Kuo bernai ir arkliai tikėjo
Tas granatą sviedžia į langą

Klumpa pinas į barzdą
Širdis pro burną iššokus

Šakės įsikabina
Į neparašytą žodį

Obelis atsivėdėja
Ir vaga nežiūri kąduos

Mesk kokią saują į lovį
Kiaulė juk neišduos

1972

[p. 103]

 
* * *

Daugel išnyks tarp gelstančių lapų žinių bet beldžia į
    langą karo šauklys tos dvasios paliomis bastos ir
    kenčia ir galo nėr nakčiai o koks rytas švis graužia
    žemė pušnis šalna sukramto kaulus seniai nebežinia
    kur karo šauklys kelias kuopa pelkėn murdos lavonai
    bėga rudenys kraujaraudoniais lapais ešelone sėdi
    karo šauklys eglutę apstoję vyrai čionaj bunkery
    liūdname ir mūšy rytoj jei per mažai didvyrių dramų
    bus ilgai svarstys karo šauklys ir galo nakčiai nėr
    bet ateis rytas ant svetimų ponų špygų liaudies dainų
    žemę kels Rūdis Celmas ir karo šauklys taip nuožmys
    lemtas metas Latvijai it nuožmys Dievo delnas bet tik
    prie Gaujos tik prie Gaujos tik gimnazistė rauda ir
    Vecvagaras palenkia galvą prie rojalio sėdi karo šauk-
    lys bėga voras kraujaraudoniais lapais susmenga metai
    atgal ir aiškiai pajunta širdis ai saldi neviltie dar
    vokietys laiko frontą trys pusstuopiai karo šauklys
    nedrįskit tikėt nė vienu nedrįskit tikėti viską mačiau
    kokios šlykščios tos mirtys už ką ir dvasios paliomis
    bastos kamuojas suklupęs kertėj karo šauklys ir laivė
    vienintelė laivė laukia ruoškis Janka neliko laiko ir
    kraupi gegužė dar viena laivė dar viena laivė bet
    lieka ant kranto karo šauklys.

1972

[p. 105]


Neįvykę atentatai

Ei, armonika, nebegriežk! tu man nebe gera linki pagriebs
vaikiščiai šaunikus kraus (ir mano amžius skliaustuos) man
liepose ošia Vokatyvas! bet nulems Lokatyvas greit vaikiai
šaunikus užtaisys (telefonai įstaigose šnypš) ar padėkoti ir
atsisakyt (tas Janka tuoj eis pasakyt) ir nuojauta nyki mane
mini: kiek Rozenbergas apie mane žino? kaip bus taip tegul
jau nors pats padėsiu šaukštą ir čyrina Jurka išblyškęs ir sun-
kiai Bauskėj bešaušta rytas (ei, meile!) Prirūkytas. Ir meilę –
muzikantams.

Šlapiu peiliu tepapjaus ąžuolo lapus tenubrauks o instruk-
cijas tenužags sodo tamsoj teužkas nei velnias nei Jekelnas
nepadės (tankų kumščiu lineikon dėk) lai mergužėlės su
skarėsiais ruduo plazdės po degėsius kviestas kiekvienas
kažkas klausia kaip į „Uogrės girias" žyra kibirkštys iš gra-
balo širdis striuokčioja po spragilu velnias! meilės neminėkit
velnias! meilę muzikantams.

Tau, pulkininke, teks į kelią pirštų galais per rojalį su ožiais
ir ujujokais teks tau šokti ant kūjokų tau reikės iš užuominos
susiprotėt neminėt pavardės grūsk šaukštelį į cukrinę (lai-
kas? kulką jiem nugaron cuktersim!) kreivais kraštais sta-
čiais kraštais ir kiaulpienės pagrioviais nėr laiko galvot ko-
kios bus bėdos tvokt! traukinys rieda nuo bėgių slapos liki-
mas po įraitom šen apkabos! prie įtvarų! už lydimus už ga-
myklas kovosime kausimės ant ežioženklių daugel dauginta
dukart du ehei apsvaigus širdie bensyk tu ateik! tegu ranka
nesutriks Gebelsas rupūžės nenurys mes Konjunktyvo ne-
kenčiam ei! Adolfai! aketėn šen! prieš mus kepures nusikel-
kit bet meilę - muzikantams.

Nei velnias nei Čerčilis nesupranta bernas berno neranda
velnias tavo rankos neatiduoda (bernas berno neišduoda?)
mes griūnam ir smengam ir ugnis čia pat krenta netikėkit
jeigu nenorit bet manoji burna retai susiknoja kitas manim
dėtas nemeluos svetimi nepaguos ir tavo burna pavėluos jei
mano burna negaruos ei! pačių kaltė nepalaistys kitų giesmė
neišvaistys toj vietoj gėlė nepražys pekla manęs nebaidys
man teko tą svają palaidoti dviese gali paliudyt niekintojas
ir glaistytojas (o dūsta po kalnu Miegantis) aš atsidusęs
pasirašau eiki ieškok manęs sąrašuos pasirausk man meilės
nereikia – mesk meilę muzikantams.

1973

[p. 123-125]

 
* * *

Rėkia giriasi frakas ir lankstosi dirigentas ei klausyk
     mažtike minia! žengia žingsnį atgal ir tarp lentgalių
     krenta (jam koja užkliuvo už druko keperzų, ilgai jis
     gulėjo – vis tiek, gerklės aidi) gaudyki kvapą, minia
     spalvota, durk, gausme, į debesis, perplėški dangų.
     Po seniai nužydėjusiu krūmu alyvų jau vėlei trise, te
     alus nenuvilia mūsų, te pinasi pirštai barzdoj, tegul
     saulė mirksnį aprimsta ir nešneka choras; žydris
     tada sužydės.

1973

[p. 127]

 
    Autostopas


    Neprirašyta (Amsterdame taip pat) man pigiai
    neatsieis nors nesunki ištart bet gruboka mano
    pavardė (Inčiukalny ar Leningrade tu manęs
    neklausk) po Jaučiu gimęs po tuja pakastas
    (su burna Rygoj!) bet nemeilikaut: nors pritaria
    krėsluos ir giria – bet viskas virsta į mėšlą
    redaktoriau ne Biblijoj ieškok manęs ne popier-
    dėžėj nuošalėj toli Armėnija juoda o Kazbekas
    boluoja Babkenas Stepanianas ir Bėrzinis pro
    Rostovą į Rygą žemės rutulys pakrypsta užneša
    šonan pro Rostoką jau liepa manęsp šieno kaugė
    pridurmu rauda malūnas žegnojas (Amsterdame:
    liepos žodžiais nusakyt be šieno kaugės neišeis)
    man pigiai neatsieis nei Amerikos reikia man
    nei meilės vaikiščiai aš Amsterdame pusę šeštos
    prie didžiojo laikrodžio laikas man it rodyklė.

1973

[p. 133]

 
Birželio dvidešimt ketvirtoji

I

Nėr jūrai Joninių. Hercogystė ant suolo
    indijose, plaka sūriosios bangos,
    paukštės juodos krankia, ai, tolybėj
    Dauguva su tarmėm ir sodais (o že-
    mėje šioj: tik iš tų krištolinių, iš tų
    krištolinių ąsočių!) prie vandenų yra
    lengva įgyti ir lengva nustoti (bet
    neįtaikaut?) pučia žemyno vėjas,
    sprukite, Jėzaus žuvys, guviai iriasi
    lyvis, klykia ir blaškos žuvėdra, oi,
    paukšte sena – dar ik Dievs kūre
    žemį! bet sueitis neilgam, butely
    gurga žaviai klega stiklinėse – džiau-
    gias gerklė; žėri teisybė čionai, iš
    visų liepojų geriausioj.

II

Nėr jūrai Joninių mūs Dievas bangom
    nevaikšto (ką sakys tie, kur likimas
    ir laivės toli jau nuplukdė?) vis dar
    neleiski, kamane! iš degyklų ir iš
    šventyklų, ir iš alaus daryklų, iš tar-
    mių lipkis, karščiu plūski ir būk, her-
    cogyste, ir triūsia kamanė.

1974

[p. 135]

 
Maijai Silmalei

O koridoriai, kameros, kabinetai, tos – uodų ir dramblio! –
kautynės; kriok, auk, raguotoji žole, ir vysk valandą prieš
pjovimą, rauja, rausia, Perkūnas neša rieškučiose vandenį
paukščiams – daug: Gaują ir keletą Gaujų, keliauja! Jau!
Ei, alsa aujas, ei, jau šaukia, ei, nelauk, žirgas raujas. Jau
sprogsta. Atbėgs lapė. Ir vapsva lapsukė. Jūros, obels tei-
raujas.

1974

[p. 137]

Maija Silmalė (1924–1973) – latvių vertėja, 1951 metais nuteista vadinamojoje „prancūzų grupės” byloje kartu su kitais prancūzų kultūros populiarintojais. Išėjo į laisvę 1956 metais. - Kęstučio Nastopkos paaišk., p. 298.

 
* * *

Liekit tą drumzliną saulę, riekit tą duoną.
Tai tamsios tos gaisos, miškai tai nuogi ir raudoni.

Vėlės ateina kas rytą ir mūs nepalieka ramybėj.
Argi aš kaltas, kad apynys obelin neįlipo?

Išgulėjo puruonis žolę, nepjautą per vasarą.
Į apvalius vandenis kopia, apvalius debesis rašo.

Apynys rūksta (dega, sukdamas ratą apie saulėteką).
Dievas sugaus jus, guvieji paukščiai, nors ik Egipto lėktut.

Lenkias paklūsta gėlė, nuojauta šulinys kvepia.
Ei! Ko tu lipi į obelies šaką, ei, rūsio kvape?

1975

[p. 159]

 
* * *

Ir dėlei to tu stokis, galiorkos kosėtojau, tu, Pėter-
    sonai, galingoji kosere ir dviejų vaikų gimdytojau,
    tu, akių neplėšike, tu, darbo netrukdytojau, tu,
    anekdotų rijike, o liežuvio laikytojau (taip yra:
    nuo pat mokyklos suolo, taip yra: aš neabejoju)
    tu, nemeldėjau Dievo, iš tų, kurie tiki į pažintis
    nei į tvirtybės bokštą, parygio statytojau, tu, bijo-
    tojau sunkiai pagydomų atkryčių, tu, prietaringasis
    racionaliste, tu, troleibusų nacionaliste, - apsigrai-
    byk, ar klynas ne žioji, stumtelėk krėslą, stokis,
    taip reik: kitas nesistos, nevers burnos, Pėtersonai.

1975

[p. 161]


1939

Batų galai lygiuoja
Niežti kulnai vainojas

Tos pilotės nepasiduos
Jaučia apskritos galvos pavojų

Greit šausim jau viens į kitą
(Kiauras amžius praeis sekiojant...)

Saulėgrąža žiūri per tvorą:
Ar saules tas suklastojo?

1976

[p. 191]

 
1947

Ničnieko nėr, kas atvožtų dangčius dėžių
Dar galima vožt. Ne, jau vėlu – jau pradžios pradžių

Akys it vištos aklos, rūsin žvalgausi
Ničnieko nėr, kas vinis iš lentų ištrauktų

Nieko nėr, kas paslinktų negyvėliui kaušą. Trošku
Mitri it ragana rytdiena laksto sau po laukus

Sutryptas sekmadienis pirm nei pirmadienis rasis
Ničnieko nėr. Kas tą duobę užeis, kas atras ją?

Nėr, nebuvo, nebus. Šiepias namai pro išmuštą švarplę
Smiltene, grįžk pas mane! Telefonas subliūva skerdžiamas

Ničnieko nėr, kas mane į protą atverstų
Paskutinis žodis man lieka, palangę papliūpos barsto

1977

[p. 193]

 
Mirksnis

Teptukai Dievo žliugūs
Dar mirksnį bėgs ta pliūrė
Dar prieš dainas neliudys
Dėl pasekmių viešųjų

Dar verks abrūsan žmonės
Ne lobių išsiilgę
Dar Dievas mus pašlovins
Mūs lūpomis tik mirksnį

Tils atžindūlės tautos
Su plūksnom aplaižytom
Bet valandos dar laukia
Galvą lovin daužyti

1977

[p. 195]

 
Proza apie senus pinigus

Ten, ateity žmonių, tu, Juri Kalnini, kelnėmis išdabintom
tykus, tarp igrekų ir iksų vis dar pagiringas, tu painioji
dažnius, tu klaidžioji anketų labirintais nežinomųjų eilėje
tarp prielaidų pradingdamas, atsirandi margoj minioj. Sa-
kikim sukasi; sakykim, liepa. Ar, Juri, abstrahuotas tu nuo
girto judėjų-graikų aliejaus, Libano kedrų, ar nekvepia jau
gėlės Dievo prakaitu, jau nebeatmeni, kaip Dauguvą mes
prakasėm, brolau, ei, Juri fon Staleli Denkis, ar su paukš-
čiais kitais daugiau nesikalbi, debesyse lietaus ir pragaro
plyšiuos daugiau nesigiri iš keturių kampų išsprukęs lauk?
Ar kraują (skonis jo dar mano lūpose) jau nuo tavęs atskyrė
kas? Tau auksas kojinės daugiau nedilina? Dėl tavęs Ievai
dangaus durys užkeltos. Vienas dėl tavęs prie kryžiaus
prikaltas. Šėtonas iš tavęs prieš laiką kvatojos. Utopistai
dėl tavęs susimovė. Prastuoliai dėl tavęs pjovė, gyvulius
kovė ir tavo vardu viens kitą šovė. Dėl tavęs baramės už
taiką, karą. Dėl tavęs už prožektorių spindulio stveriamės,
vemiam istorijon. Dėl tavęs tikim dar gracingą prasmę, dėl
tavęs stveriamės it kilpos frazės ir obuolius žalius nuo
medžių išpaišytų mes pūdom dėl tavęs ant lango išdaužyto.
Mums saulės sklidinos vaikystės dienos dainas tris keturias
dar šaukia. Rainis dar ant sienos. Kai susižvelgiam, smogia
ir kai ką pažįsta (pagal Jungo liniją) ir peilis žarnose įšąla.
Mes tikimės dar jeknomis pašerti minią. Kas metai dar Se-
nolis nuveža per mūsų žemę pėdus, nukamuoja lietūs. Dar
tebemetaforinam saulėtekius, saulėlydžius. Nors Markso
išpuikimas mus ir dusina, pats linijinis principas kilnus
yra sumanymas, ir Rainis iš paskos, taip pat ir Čakas – sykį
rytmetį šaltą net Čakas mums linijinis ir žada: tamsa virs į
šviesą, morka prieš karvę nebedrebės jau etc. – gėda klau-
syt, pone Jėzau, laikyk – gėda klausyt! bet ką padaryti, Ju-
ri, nepajėzinus nevalia dažyt nė durų, nė lango dėt, be idė-
jos, be klaidos pavykt negali, seni, pinigus ant stalo! iš-
versk kišenę, fon Staleli Denkis, – liepą be nieko likai? Aš
liudiju juoda ir balta ir kaip Jėzaus ir velnio aižėja spalvos
(už vargonų tamsuojančios galvos, vienas gipso X, antras
Y medinis) kelmu pavirsta Panas, fleita sutrūnija ir auksas
sidabras pavirsta popierio pinigu, kurį tik praeity gali iš-
mainyt banke (o kursas – jei jau alegorizuojam toliau –
krenta). Bet dar mes kapuos mėlynas laistom gėles, dar
verkiam, utopizuojam; blizgias, aštrias šukeles toks Egilas
Plaudis supa minkštuos delnuos, kelia prieš langą – bet
juodosios rūtys praryja juos. Jis nepermato, junta delnais,
šitaip gyvenimas ritas; kam grūst? katras ims? baigta? jis
varto ragelį, skanduoja posmus trim keturiom kalbom hi-
jos de puta santos
prisiskambint negali, neranda, na ir
kaip nesidėt į širdį, jei praeitis negirdi; priešais – neatsi-
šaukia, paryčiu ir į trumpakalbes tautas jis kreipias ir flei-
tos apsiniaukusios, luktelk, Juri hieroglifai

1978

[p. 201]

Juris – latvio personifikacija daugelyje Bėrzinio eilėraščių. Kalninis (Kalniņš) – populiari latviška pavardė. Kinų hieroglifų reikšmė – „kur čia galima iškeisti senus pinigus”. - Kęstučio Nastopkos paaišk., p. 299.


Pasisuks

Kaip riklu,
pamatai pasisuks;
pats būgsi,
Rainis ir vėl teisus;
kaip nejučia
visa sudrebės;
pradės ausy ūžt,
kur dėsies;
it raudonas sidabras
kraujas tinkluos;
pačioj gerklėj
jeknos godžiai čiulmos;
dundės kaule,
liežuvį ries,
valkiosis;
gatvės šliesies,
įstrigsi alpėse

1978

[p. 201]

 
Maijai Silmalei

Mes pasidalijom tavo kny-
    gas ir garso juostas.
Tavo eilėraščių ir užrašų ne-
    ėmė niekas. Aš nežinau,
    kur prašapo suknelės.
Ryga mainos, daug kas taip,
    kad netikėtum. Karo ne-
    kilo tada nei kitąmet.
Dar banga eina ir šokčioja,
    džiūgauja laidoje, tavo
    pėdų palabinta, valandų
    kaitos prijaukinta; vidu-
    dienį labai atsargiai čia
    žinguoja žuvėdros; po
    ėgliuku Dievo susišne-
    kėta su Sluokos čigo-
    nais. Ir malkų buvo, ir
    kriauklė, buvo vaza; ir
    buvo didelių luotų, skob-
    tų kardu.

Mažasis Klavas dabartės
    poetas.
Tavo duktė išsiskyrus.
Nepatikėtum, Juris Kun-
    nosas dabartės poetas.

1981

[p. 209]


Hitleris per sapną

Gerai, Genosse, dabar jau eikit!
Pa! Jūs sakykit – kodėl Europa neina?

Tartum iškvėšęs tu kraują lieji
Galop stebies, akinius užsidėjęs

Ar mes pasaulio neužgalavom?
Pradėjom teisingai, tai ligi galo

Daug kartų rodės: pribaigs mus karas
Dabar mums baigta popierių valioj

Mensh! Jūs tą popierių atvirkščią žiūrit!
Negaliu atsibust! Man noris čiurint

Taip jau prieš rytą turi užeiti
Adolf Aloizovič, leiskit išeiti

1981

[p. 211]

 
Requiem

Tu, kurs it liūtas gynė jas
Čiupkis už laiko linijos

Šnypšti gali ir tauzyti
Grabas į staktą daužosi

Veltui skubi po pamušu
Rublį kriaučiukui ataneši:

„Rankpinigėlių neimam
Tik neprivemki laivės man”

Žvarbiosios sklendžia sklandžiosios
Skradžiai per juodą vandenį

Žemė subumbsi išrausė
Pliumpteli upė išnašon

Ant vagio saguota liemenė
Paveikslas auksiniais rėmeliais

...A? Ir vėl balsas? Ir vėl jis čia, tai velnias
Šaukia raidės, draudžia, meldžia, giriasi, keikias

1981

[p. 213]

 
* * *

Kazanėj žvairučiukėj
Aš dėbsau saulės snukin

Ta saulė dar mažiukė
Po ja tik šiukšlės, šiukšlės

Man cit lokys už grotų
Minty dilgynės kotas

Po liežuviu trakšt ledas
Juodieji upės medūs

Te kas kilniau apsako
Kol kas man to pakako

1982

[p. 217]

 
Politinė ekonomija

Aukštai gamybos jėgos, jinai
    ant pirštų stiebias, ir igre-
    kų ir graikų šlapia kempi-
    nė graibos, ji stovi prie jo
    suolo, be perstojo jos so-
    lo apie penkias formacijas,
    suplūsta jos į alasą, jisai
    pirštus atgniaužia, širdis
    jo šoka, daužos, vievai
    ausis pastatę užu dimen-
    sijų slepias, ji kalba susi-
    liečia nykščiai, ima virpė-
    ti, ir plaštakos jų glaudžia,
    katra katrą, neklausia, erd-
    vė subjektyvioji girgždė-
    dama juos supa, nykščiuos
    jiem kraujas groja ir spar-
    dos aulinukuos ir užgula
    liežuvį, ir trykšta iš po na-
    go, ir lauždamasis niežti,
    kakton ragus įstato, ir ji
    toliau sau kalba, ir krau-
    jas auga, kliokia, dimen-
    sijas atvėrę, dievai tik
    kumšis, juokias.

1982

[p. 221]

 
* * *

Artėja vingiais, iš tamsos atiteka. Gli –
tus, negaliu dantyse nulaikyti jo. Iš –
rašyti vargu, išsakyt kur jau. Aš sei –
lėtas žvėris, teka žymės per burną.
Lūpos nutirpsta laukti, kaklą sukantis mau –
džia. Ai, perprast programą, ai, mygtukus
spaudyt.

1982

[p. 223]

 
* * *

Man žmonėse būvėti
Man noris ją turėti

Aš palyčiu, nudiegia
Žmonės pliki nemiega

Žmonės su amžių rūbu
Burnos žmonių tų gudrios

Žodyną pirštai sklaido
Mediniai pirštai veidą

Bandau paikai dygsniuoti
Man vėl tiktai linksniuotės

1982

[p. 225]

 
Mierielos romansas

Pumpuras ropšis per juodą šaką
Tarsitės matą manifestuojamą dvasią

Ūsan kapuos angelai ims bučiuotis
Rodysis jums po žeme kunkuliuoja

Miglą pavasaris leis į akis
Tik nusigręžęs teisybę sakys

1983

[p. 227]

 
* * *

Velnias duoda šimtą liežuvių
Kaip būsiu neužsirijęs

Man kamuolys rieda prieky
Iš paskos genas gijos

Akys mane veda drąsiai
Bet kojos pačios bijos

Parėkavęs ant statinės
Pasikariu ant sijos

1984

[p. 229]

 
Šaulių atminimo diena

                Atminimo diena nei jauna mergužėlė
                     kojom basom per planetą keliauja.
                     Maris Čaklajis

Drėgni vėjai namo sveikinimus nešioja
šūdina žemė, limpa prie kojų

Vynais apiplaunam, šilkiniais apšluostom
įsiėdė raudona, žvilgsniuose nuostaba

Priešas užgimsta nei šunytis aklas
kerta kerta atauga hidrai kaklas

Su naganu meilė po kaimus braido
po pažasčia paslėptas laiduotojo laidas

Popus ir karininkus visus glindas
akiniuotas panaites žydus bailingus

(Atminimo diena? liūdite veltui)
iššaudėm visus, kas ką čia kalbat

Atminimo diena nei jauna mergužėlė
užsidengia akis iš gėdos ir šėlo

1986

[p. 231]

 
Eilėraščių rašymo ilgesys

Sapne jau eilėraštis; tik nėr kada bust. Galiu užra-
    šyt (dabar klegesys ir triukšmas, tarpais skaičius)
    pažįstu: teisybė. Nėr paprasta! Gan spontaniška;
    čia Ryga, čia kalba, čia rykava, bet ant delno pa-
    imsi, virsta į paukštišką tekstą: akyse ašaros tvinks-
    ta, kai žodžiai skleidžia priešdėliais, skiauterėm,
    sparnais visą semantiką vieną teisybę, nuogą ir raiz-
    gią. Net galėčiau tylėt; burna jau čiaupias į randą.
    Gana būt pabusti dabar ir rodyti, rodyt rankom.
Atmenu ligatūras lape (ir virpančią baimę, kai tram-
    vajų laidu atėjo mano kolega Dainis Gailis).

1986

[p. 233]

 
* * *

Vis viena ateis vagis naktį, grabinės palei vyrius, bailus
    bus, aklas bus,
nebus vilties, vanduo burną sems, keiksmas ant galvos,
    žiežirba pakulose bus,
ką padarysi, visa ir vėl kartosis, teisėjas bus, minia bus,
    budelis bus, kaklas bus;
ak, tai šaunu bus! Ir vėl iš pradžių: tylu bus, tamsuma
    bus, žvakė bus, vagis bus.

1987

[p. 235]

 
Draugijoj

Nuo žemės, prekystalio žmonės prasti mes.
    Istorija vakar ir šiandien tik imas.
    Žmonės savi mes, puodžius ir stalius.
    Vaikis užgims, bus šios žemės karalius.
    Žmonės prasti mes, dantim geležiniais,
    sūnūs bus ponai ant žemės ir gyvulio,
    tai bent vaidinimas! Vos suvaldydamas
    juoką rankom per sceną iriuosi, juokis
    ir tu! Aš it mulkis ant pakylos istori-
    jos aktorius blykstėms juodoms tran-
    kant; Alunanas, Blaumanis. Gimsim,
    kad šaudyt būtų kam vienas į kitą ir
    šalimais kad pūtumėm.
Sukandu liežuvį galvą atlošęs. Gal jau
    geriau tu lošimą tą loški.

1988

[p. 237]

 
Randa

Širdį visiem sukutena
lūpose vysta melas

širdis pasiryžta po tauku
atšliaužia krūmai iš lauko

vaikšto ant pirštų skaičiuoja
kas žino, ko laukti rytoj

eina užkasa savo nešlovę
kasa, kasa, ima randa lavoną.

1988

[p. 239]

 
Kaulo amžius

Juri
  čia Tavo nuožiūrai
viena kita eilutė iš jauno poeto, t.y. buvusio manęs
pirmųjų kūrinių
Ne visai įvykių pėdsakais
atsilikdamas keletą metų
aš patekom Laikas risčia
Magyar Népköztársaság

vaikiščio metais įspūdį nenusakomą
dar jaučiu tą dermę niežulio apsėstą
Medenio sakmių raštai ir Buda ir Peštas
Kažkas įšąla ir šoka paširdžiuos niežti liežuvis pinas:
„Jiems nedreba rankos,
Akys šaltos ugninės,
Per metų tamsą lankstais
Skinas nedoras žaidimas”
šia tema pakaks
tolesnę įvykių raidą žinai Tu pats
Imrė Nadis pasakė savo teisėjams
Tylom jūs užkasit mane ir mano draugus
sąvartyne
kada nors mus atkas ir malonu suvokti
kad muzika grieš
prieš trisdešimt dvejus metus Europoj
daužė tarybinių ambasadų langus
  „...kad istoriją senę čiūdrala pertrauktų,
  kad grąžintų šimtmečiui bausmę ir sotę,
  kad tarybine kulka peršautų
      Imrės Nadžio atkaklią odą.”
tu!
tu irgi kaltas, tu!
visąlaik dar jaučiu tą niežulį
girdžiu taip pat kaip tądien kraujas pakaušį plešia: tu!
jaučiu sudrėkusiais skruostais Budą ir Peštą
  „Imrės Nadžio nebėr. / Bet nušautam lengviau laukti. /
Jis šimtąkart prisikels, / Šimtąkart eis per gatvę minioj, /
Jis vaikštinės po gamyklų korpusus, / Po kooperatyvų alė-
jas, / Pro valstiečių užgriuvusius šulinius, / Palei naujus
šiltnamius, peršviečiamus ir didelius. / Ne žemė – tūkst-
tantstogis draugą Nadį Budapeštas apsupęs. / Jis / Radijo
sunkias duris pravers / Ir mikrofoną padės ant šaligatvio. /
Ir niekas jo nematys! / Nemato / Einančio laiko stiprybės. /
Bet laiko gaisro taip neužliesi / Kaip penkiasdešimt šeštai-
siais buvo užlietas žmonių gaisras. /”

Šia tema pakaks
vėliau toj duobėj pakas žvėris iš zoologijos sodo;
niežais aptekusį zebrą?
     orangutaną ir gyvatę?
                            dramblį?
Taip muzika skamba

Taip veriasi dangūs

deglų revoliucijos tinka
praėjusiam šimtmečiui
šioji yra žvakių revoliucija
1789-aisiais metais prasidėjo XIX amžius
1989-aisiais baigėsi XX

senųjų vyrų jaunatviškiems griaučiams visiems
trisdešimt dveji metai
yra laikas numirėlius užkasti yra atkasti
Dar vienas kaulo amžius galop užsidarė
Lenkijoj Rusijoj Totorijoj Baltarusijoj žemė ima grąžinti griaučius
Jenisiejaus krantuos žemiau Igarkos ji daugelį išvėmė
anksčiau kiekvienai žiemai prasidedant, kai šviežias ledas išpursta
o daugelį pažadino buldozeriai statant mokyklą ar stadioną
Altajaus Karalių slėny mes tokių sutikom
kurie žadinti daugelį kartų galbūt šimtąkart

Agluonoj ar kitur, minuso šoky.
Nešoky, užsakant.
Laikas pašokčiot otrus, kalbėti gudrus. Nebūk rambus
lipk žemyn, pustiki, pažvelk man į akis
Inesė sako: čionai niekas nėr palytėjęs griaučių,
kiekvienas šimto penkiasdešimties metų ar daugiau,
nepaisant visų revoliucijų, netrukdomi čia žemai
Ar poteris saugo juos?
Kaip čia pasakius - ne, taip

Aš berniuko griaučiai man ketveri metai
ateikit kitąmet man penkias žvakes uždekit

Kai man bus penkiolika, jums užsimiršiu

1989

[p. 241, 243, 245, 247]

 
1983, Praha ir provincija

  Laiko vidurys
  šios vietos nėra paminėtos Biblijoje, užtat čia Biblija minima
vietoj ir ne vietoj
  į nuobodulio sampratą čia įeina gotika renesansas ir barokas
  Europos vidurys
  Tarpu kalvų per pastarą tūkstantį metų žemė čia pripėduota
tankiai it Babilonas
  telefonizacijos atžvilgiu atsiliekama nuo abiejų Vokietijų
  užtat daug humanizmo, šveicariško kosmopolitizmo, švei-
kiško nacionalizmo; storas neišsipildymų, ginčytinų idėjų, iš
dalies įgyvendintų technikos, scenos, literatūros sumanymų
klodas
  ribuliuoja per kaulų želdyną
  rudenį žiū, padirbėta
  mirta, taip, mirta skoningai ir pakančiai
  tačiau deginta, pjauta, šaudyta šičia taip pat, stropiai sekant
Marsu, Jupiteriu
  oras prifantazuotas ir skaitmenų priskaičiuotas, vaikai ap-
taisyti languotai, nerūpestingi, narkomanijos dar tik pati
užuomazga
  būt ką sakyt savo Laikui
  trečiajam dešimtmety pageidauta, kad Afrikoj skirtų koloniją
  kai atėjo madon komunizmas, prašom – didžiausia Europoje
partija
  viskas veltui
  vėl svetimi tankai atdarda

  Ekumeninis sąmokslas: jūs iš mūsų atėmėt laisvę dabar iš
jūsų atimsim širdis pusė Maskvos kasvakar aštuntą meldžia
Dievą drauge su mumis
  Mes šveikų tauta
  ničniekas mūsų nėra sutvarkęs ir kvailį vaidinti už čeką
geriau neįstengs nė čigonas
  bet slapčiomis
  kiekvienas mes pats sau ponas savam garaže ir virtuvėj
  ruskeliai matai va kaip fricai rankoves pasiraitoję
  taip, tuo tu gali tikėt: pusvalandžio teprireiks
  per pusvalandį visa čia vėl bus kaip mūsų laikais
  iš ruso cementą perkam pigiai čia jis čia mūrija požemiuos
  taip, šiandien 15 metų kai jis čia užgriuvo, šunkara
  Ivanai, eik šen!
  reik pastatyti tiem vaikiam kokį stiklą alaus, ar ką

1989

[p. 249, 251]
 

Džemalo Sirejos motyvas

                                  Laikrodis muša Kiniją...
                                               Dž.Sireja


Naktis, birželio baltoji naktis, Stokholmas varo iš proto.
    Latviai eina iš smuklės. Laikrodžiai Rygą rodo.
Laikrodžiai muša Almatą, jų pasaulis negirdi. Niekas neturi
    tąvakar laiko, geriau tad nemirti.
Ei, busk. Kas, kad tamsu. Laikrodžiai muša Tbilisį, purvas,
    vėliavos, kraujas. Visi? Ar visi?
Kiaurąnakt, visądien braidžioja kraujo klaną. Kareivio lo-
    peta Almatoj tąnakt užmušė tavo draugą, studentą, nepa-
    žinojai, nežinojai, kaip jis vadinas, dabar spėlioji. Ei!
    žiūrėk, autobusais juos veža sniego stepe ir muša, muša.
    Nebesikelia, nei bū, nei be.
Muša mane laikrodis taip smarkiai, kad neužgis. Stokholme
    smuklėse lošia. Beidzine šiąnakt trys.
Laikrodis muša Kiniją, meldžiu: „Nemušk!” Dešimt. Laikrodis
    muša Kiniją, kolei mane vidunaktis užkloja juodai. Dar, da-
    bar jau tyliau aikčioja.
Laikrodis muša Kiniją. Tu mirk šiandie, aš ryt. Nebetveriu.
    Nenori mirt. Akimirkos kančiose, bet ritas: keturios.
Laikrodis muša kalėjimo trimitą pralenkdamas, ne, tatai buvo
    tik kliedas. Penkios.
Saulės spinduliuos bunda kalnai, tyrlaukiai, gatvė kraujuos.
    Beidzine šešios. Nušovė mane dar anksčiau: laikas Bei-
    dzino. Mandžiūrijoj ežerai bunda, budina taigą.
Atleiskit, kurie nebesat. Lapkričio naktis, pragaro tamsa
    nakties. Klausaus, visur laikrodžiai Rygos ieško.

1989

[p. 255]

Džemalas Sireja (Süreyâ) – turkų poetas (g. 1931). Beidzinas (Beijing) – Pekino vardo europietiškas variantas. - Kęstučio Nastopkos paaišk., p. 299.

 
* * *

Kiaurai per orą aš slaptas dievas tarp vakaro ryto prie
    raudonos liepsnos basas kelnėm kiaurom te važiuos ant
    manęs kas išdrįsta,
bet ne: jau žinau, kad jie – jau, jau – melas, byra basumo
    patosas. Aš stoviu ir žiūriu, kaip automobiliai šuoliuoja.
Jau nebegalėsi pakelt nuo grindinio žiedo, suvėžinto paukš-
    čio. Man jau viskas. Jau gėdijuos... Aš turėjau žinot,
    nujausti!
Išnaudoti visi rezervai! Kas sakyta, buvo teisybė. Buvau aš
    per silpnas, pasaulis mane įveikė.
Toji muzika kaktoj neskamba. Mintys apie smagumą nebe-
   teikia smagumo. Pusei Rygos aš skolingas. (Ar dabar pra-
    dėsiu galvot apie pinigus?!) Ir tarsi pabundęs žinau: visą-
    laik, žodžiu neįvardinęs, šnekinau Laiką, tik dabar pa-
    matau.
Tyliai kenčia many apsipratusios žiūri molekulių, medūzų,
    skaičių akys plačios
many
nuo nosies galo ir žvaigždės; nenusigręšiu, kad ir koks
    klaikas,
Laike, Laike,
aš tavo vaikas!
Nutraukti visi mano laidai. Gatvė, teorija, kalba pasimir-
    šusios. Laike, galop tu nuo manęs ištrūkai. Erdvė užsi-
    vėrusi.
Nekelsiu ragelio neturiu ant liežuvio nė žodžio. Dundesys
    mano kaktoj nurimo atsuku Rygą te groja. Iš Miuncheno
    vakare klausysiuos kaip mišios sodrumo ir tokio pažįsta-
    mo balso, kaip su akcentu ir stresu jisai grumias.

1988, 1989

[p. 257-259]

 
1989, Stokholmas

  Laikas šiąvasar
  senom pėdom nebevaikšto
  jazminas gegužy skleidžias
  saulė visai nesileidžia
  Šiaurėj it paukštė raudona švaistos

  Katras baikštos?

  Laukia ir nerimauja Laikas

  Vėl Virza
  veržias, taip vėl veržias
  ašarų lašai per
  (kito jau!)
  vaikiščio veidą
  Laiką prisiminkit!
  Minėkit šį Laiką
  tokio kito jau nebebus

  ne mūs

  Laikas prabėgo
  Rusija vėl kviečia rinktis į Taurijos rūmus
  Steigiamąjį susirinkimą

  ateikit badu numarintieji nušautieji Rusijos tautų
įstatymų leidėjai
  spręskite mus
  eserai menševikai bolševikai kadetai trudovikai
zemstvų gydytojai popai ir totorių pradžios mokyklų
mokytojai
  ateikit iš kaulų duobių ir trupančių laikraščių
puslapių šimtmetis ima trumpėti iš bado mirusių
milijonai eina prie Tavęs, matai, Die
  kelkitės dašnakai kelkitės musavatininkai iš savo
kapų Solovkų salose kur gulėjot pagaliau sutaikinti
  ugnis vėl ant stogų
  kelkitės buožių milijonai nėr kam art žemės
  kelkitės milijonai badu numarintų ukrainiečių
kazachų kelkitės iššaudytos turkmėnų padermės iš-
žudyti uzbekų valsčiai kelkitės
  miruolių milijonai kelkitės eikit Petrapilin

  Sekundės nerangios kaip metrai
  šiąnakt trys
  (Rygoj keturios)
  Arlandos aerodromas tyli
  eikš, šoksim per laiko duobę
  keturiasdešimt minučių skridimo
  tarp Arlandos ir Šampėterio

  eikš, įsikirsim Laiko šaknin
  šiąnakt Laikas plokštyn

  eikš, Laiką rankoj laikai

  Ak, ne
  ar negirdi, kaip
  latviai ateitį leis juokais?

  Kad pajusčiau kas yra Laikas
  mėnesį sėdėjau vienas prie lango šcherų pakrantėj
žiūrėjau į valtis
  dvi ar keturios paukštės tėškės į akmenį
  kad pasiliktų ilgiau kad nenuplasnotų

  Kartais, jeigu naktis giedra, įmanoma būna girdėti
  porą dešimtmečių priekin ir atgalios
  ką tie ten priekyje šneka nesupratau nė žodžio
  kažkodėl atrodė
  tonas ir vėl priekaištingas

  Laikas visas tavo
  Dievas vienas pats
  na, ko tu tyli

  ar drąsos nepritrūks
  jei Laikas vėl trūks perpus?

1989

[p. 265]

Arlanda – Stokholmo oro uostas. Šampėteris (pr. champêtre) – ironiškas Rygos oro uosto pervardijimas. - Kęstučio Nastopkos paaišk., p. 299.

 
Berlynas

Ir kaip visa tai paaiškint?
Nei tankų, nei raketų nepasidarė mažiau.
    Išganytojas antrąkart neatėjo. Žemė
    neprasivėrė, amerikiečiai negrasino.
    Lėkštikės čion nesileido.
Žilstelėję ponai draugai savuos kabine-
    tuos.
Lėkt, susiimti už rankų ir adomvaikius
    žaist, ir bučiuotis, ir rėkti, ir laimės
    linkėt, užsimerkti ir netikėt, klausi-
    nėti, ar tai ne sapnas: neatpažįstamas
    Laikas?!

Taip puikiai dera šios dainos, šios sals-
    vosios frazės ir ašaros,
nes tauta nugalėjo.

1989

[p. 267]

 
Įskundėjų gynybai

Jie statė ant uolos.
Jie nepasidavė pelkės žaltvykslėm, jie išdavė pelkę.
Jie neleido praeičiai trikdyt akivaizdybės,
Jie žinojo tvirtai: nėr dievo.
Reikia gyvent ir prie krievo.
Kaip mes visi, taip ir jie saugojos įskundėjų, kaip sakyt.
Jie visi kentė nuo savo iliuzijų dviprasmybės,
Tačiau gydės skirtingai.
Šis plakės prie grupės, nuoširdus, melagis visažinis, kas
    iš tokio gyvenimui.
Tas plakės prie valdžios ir nudavė didelį vyrą: Žė! -
Preciziškas ir efektyvus. Imunitetas neįgytas. Jo savybės
    pravers kapitalizmo statybai, lojalumas firmai
Tai dorybė. Leisk mane pirmą!
Vad. nežinojimas labiau tinka viduriniams amžiams bei
    vidurinės moksleiviams,
Nes, kaip sakyt, didžiųjų firmų laikas tik artinas.
Dabar daugelis turi nemalonumų.
Jiems pritrūko numatymo galios, taip sakant, tikslaus
    chronografiško masto,
Bet nėr amžinas žmogus.
Na, katras čia toks drąsus?
Kas įvyko, įvyko. Ketvirtadienį snigo.
Mes nežinom, kokios painiavos laukia rytoj, kaip sakyt,
    ne!

1990

[p. 269]


Dabar laisvas

Tetulyt, kai tu mergė viena perkūnais nujosi
aš už tave Dievulio prašysiu, nebijok ir

Kapitone Uozuolai, jei tu su čekistais nesusipinsi
aš tave vesiu nakty, kai tave iš paskos ginsis

Klavai, eik jau į stotį, spruk! Žiū, smėlinas mano kelis
aš iš ateities, žinai, aš dabar vėlelė

Laikykis! Te žlega transporteriai, išlikti bus gauti
regiu save ten minioj, negaliu prisigauti

1990

[p. 271]

 
* * *

Prie gerklės pirštų šaltumas,
šalti tinklai prie alkūnių,

šaipos ir laiko vergais.
Atsiųsti Kainą, lai smeigs?

Graibsto pasaulio vyrį.
Kartą mes čia jau mirėm.

Kriukį numes ir amtels:
šuo aš buvau, ne amžius.

1991

[p. 273]

 
* * *

Vaikai, po žolytę nesiauskit
Vieversys viską žino
Vieversys visąlaik bijo
Kad nesumintut kiaušinių
Vaikai, avietės nebriaukškit
Gyvatė avietėse lindi
Vaikai, bruknių neminkit
Skujukų neskinkit
Vaikai, Lizočkos neskriauskit
Lizočka nesupranta
Lizočka rusiškai nešneka
Latviškai nesupranta
Vaikai, sniego senis sutirps
Pažeme ištekės
Vaikai, nosis iššnirpškit
Stovėsim tylėsim mes

1992

[p. 277]

 
Ieškant Andrio Slapinio

Taip, jis vėjo šlajom atskrieja, jis suvilioja
    kelią: kyla šakom prie dvaselių, šaknim
    vis prie juntančių leidžias.
Ei! vykis spjauk man į veidą; ui!
Kvaišas, sugaus dvasią ir vysis ją (mes jam
    neparodėm teisybės). Ui!
Matau, nušautas guli būsimą žiemą prie savo
    lūšnos ant savo kiemo, pažiūrėk, imk ži-
    burį! jis neturi aplink sargybos – kažin,
    gal tu ką žlibini? aš apie jį dukart apibrė-
    žiau lanką, kur jis paliko? Duok pauostyti
    ranką. Ui!
Taip, esu buvęs, kelią numanau: jau! – čia! –
    ten! – tenai! – ten pat! toliau žinau, ui.
Ne, jis tavęs neprisimena. Nei savo žmonų
    abiejų, nei lūšnos. Jis nepažįsta manęs,
    kai suuodęs priėjęs jaučiu. Patys jie ten
    susituoks. Ui.
Dabar eik.
Viskas. Tfui!

1992

[p. 279]

Andris Slapinis (Slapiņš, 1949–1991) – latvių kino operatorius, etnografinių filmų apie Sibiro tautas autorius. Nukautas omonininkų 1991 metais sausio 20 dieną. - Kęstučio Nastopkos paaišk., p. 299.

 
Kuolk, balandi

Kiek buvo velnių tam tekste? Du ir –
Reikia sakyt: Dieve tėve, duok žuvį, žuvį!

Eios sunt livones (skaito „-yviai”)
Kursiu kuršių ugnį, liesiu, leišių lyviai

Iš rytų, žiemių, vakarų supuolę
Baltkarčiai, ramiai! Giliai kvėpuokit

Ulbuoja jau stogas – balsis dar gyvas –
Ir brenda Čaklajis iš Duomės rago Ninivėn

1993

[p. 281]

Kuolka – žvejų kaimas Kuolkos rage. Lyvių liaudies etimologija kaimo pavadinimą (kuolk lyviškai mirk) aiškina tuo, kad čia laivų tykojančios pavojingos seklumos. Kuolkos ragą mini dar vikingai, jis vadintas Duomės ragu. Ninivė – Kuržemės kaimelis. - Kęstučio Nastopkos paaišk., p. 299.

 
Poeto Jeronimo Stulpano palydėtuvės

Aš jūsų šamanas,
jūsų sniegenas,
ryto krantą įmatęs,
šiąnakt čia liekas!

Kaip greit amžius ỹra
iki pat diego,
aš jūsų musmirė –
šit juoda ant sniego

Aš jūsų kamblys,
aš kūly šiaudelėkas,
aš ravynas, aš purvynas.
Aš birželis, liepa!

O, aukštai dangus
(O, klausyk, sekmadieni!)
rugpjūčiui išsprūsta
perkūnas it pirmadienis

O, myliu pasaulį
auštant ir blykštant;
surinkit kaulus,
nuneškit komunizman

1994

[p. 283]

 
Egėjmarės: namų darbas

Tau negaliu atželbt, paspruko liežuvis po žvynais, mano
  skiemens čia nėr, tavo ženklas, čik, žaidynės, sulinksta
  dangaus ašis, susitraukia vieta apie žuvį, laikas toks
  trumpas šis, vis aštryn, skiemuo už daikto užkliūva,
  nusijuokia Kažkas aukštai, atvira jūra prie smėlio ma-
  žėja: padygus ricinos daige, Ninivėn bėki, kvėša!

1994

[p. 285]


* * *

Lukterėk lig ievų,
griežti susigūžęs!

Skųskis savo Dievui,
nesuės gegužis.

Lapė, paukštis, pienė
žvilgsniais mane šaudys,

tolima piemenė
už liežuvio gaudys.

Kur visi miegaliai,
pranaše, tau galas –

dar treji meteliai
poteris man karalius.

1994

[p. 287]

 
Jerevanas, 1988

   Kiaulės tulžis šildo mano šeriuotą gerklę, ateik ranką uždėk
man ant kelių, sunkūs riesti avino ragai man nuspuogusį kaklą
lenkia, saulė tvieskia nuo Ararato – kiek tad nuo amžinybės
žengta? kraujas dar nepralietas, marškiniai sulaistyti baltvyniu,
ateik išversk Operos aikštę, milijonų kulnų pritrepentą, ką ta-
vo primerktoji akis man sako, antra, išplėsta, paneigia.

1995

[p. 289]

 
* * *

Dar perkūnas kaip vaidas:
Голландия, вы – дура!
Linguoja debesiaveidė
atgal iš Šiaurės jūros

Neša drumzliną pliurzą
nuo polderio į griovį
perkūnas išliejo tulžį
tu šlapias po liepa stovi

Nuplovė tą gatvę tęvą
Ką nepaprasta pelnęs?
Tykus prieš mūsų Dievą
su savo senom kelnėm

1995

[p. 291]

 
* * *

O, Ryga-špyga, manas kanalas
Aralas, atsigėriau to pažinimo, –
koks šaltinis analas! tik analuos
žiūrėk! – patarimai banalūs,
pirmainis tik Tavalas, vertimas
manalas, dangaus ovalas juo eis
ir sumals, te sau: metai dar
mūsų – molis ant žiedžiaus stalo.

1995

[p. 293]