Vlado Braziūno versti Uldžio Bėrzinio eilėraščiai iš:
Bērziņš, Uldis. Vabzdžių žingsniai: poezija = Kukaiņu soļi: dzeja / Sudarė Kęstutis Nastopka; Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Kęstutis Nastopka [ir kt.]; Redagavo Lilija Kudirkienė. - Vilnius: Baltos lankos, 1997. - 307 p. - Gretut. tekstas latv.
Pėterio baladės
1. Baladė apie gaidžius
Pėteris Rygoj paliko,
Eina mūs gelbėt nuo pikto.
(Rimas)
Viešpats danguose sako Pėteriui:
Dar gaidžiams nepragydus,
Tu triskart Rygos išsiginsi.
Vokiečiai kelias per Dauguvą.
Abejos laužias į širdį:
O jei pataikys vokiečių bomba?
Bet Pėteris Rygos neišsigina.
Baimė sukausto:
Nei liūtas staugia rusų pabūklai.
Bet Pėteris Rygos neišsigina.
Ugnis ir dūmai Pėteriui tvoja krūtinėn.
Bet Pėteris Rygos neišsigina.
Pėteris tartum uola.
Ir čia pragysta gaidžiai.
Žemai raudonasis,
Aukštai
Pėterio žalias gaidys.
[p. 15]
2. Liūdnoji
Žaliakelnis Rygon įeina pavasaris.
O Pėterio mūrai raudoni žydi nei šermukšnis šalnoj.
Taip kartą
Čakas įgėręs eina prošal.
Čakas: „Savo didele ir drėgna širdžia aš nulaižysiu
tavo ugnį, Pėteri. Klausyk, aš negaliu gyvent
be tavo linksmojo gaidžio, be tavo frontono
puikiojo spindinčio, pagyrūniško varpo muzikos
negrabios ir tvirtos.
Kada, kada aš vėlek išvysiu, kaip tavo storoji adata
mėnesio sagą prisiūs prie debesų mėlyno švarko?
(Ai, širdis mano kaip jos akis, ir įverta jojon yra
mano eilių juodoji gija.)
Aš noriu tave kaip vario vinį vėlek įkalt į dangaus
skliauto sijas.
Ai Pėteri, senas drauguži.
Sakyk – ar taip niekada daugiau mums vakaras it pa-
slaugus padavėjas nepaduos krištolo taurelėj
žvaigždžių šnapsės?”
Ir Pėteris sako: „Nepaduos.
Mes matysimės danguos”.
3.
Kas rytas, kai aš einu į darbą,
Pėteris stovi prie savo sudegusio namo.
1968
[p. 17]
Pėteris – šitaip vadinamas Rygos šv. Petro bažnyčios aukštesnysis bokštas; jis daug kartų degęs, paskutinįkart – II pasauliniame kare. - Kęstučio Nastopkos paaišk., p. 298.
* * *
I
Jei tu, vokieti, nori, ateik į Rygą ir vėl.
Tik neik su auliniais (aulinius pribaigtam nutrauksim).
Eik, vokieti, į Rygą. Aišku, kad tu nori į Rygą – kur
tu antrą tokią surasi.
Ir neslėpk savo puikybės, vokieti.
Girkis lig valiai, kad tu pastatydinai Rygą, kad Pėte-
riui tą gaidį tu užtupdei.
Bet paskiau parodyk, ką tujen moki. Ir, jei tu ką gera
moki, tai duok ranką.
Aš žinau, kad tu nori į Rygą. Ir vėlek čia gegužė, ir
Mežaparke žydi alyvos.
II
Ateik, vokieti, į Rygą basas.
1968
[p. 19]
Krišjanis Baronas
|
Rublio kapše neturiu bet vienoj man kišenėj daina antroj man zingė vis man alus burnoj man rūgsta mano bačkutė tvinksi gaidelė man miselė išmuša volę ei visą smuklę aš galiu nugirdyt prie prekystalio Janis meta burnelę vaišina myli ir aukso pinigas kas žodis ir sidabro pinigas ei šokit šokit kipšai ir aukštyn šoka ant vienos naginė ant kitos batas valgyti prašo traukia daina vienon pusėn traukia zingė kiton ir šoka ir šoka patsai tėtušis vokišką pušnį numeta pašoka kartu vyrukai žemės nesiekia šoka kas ant grindų kas ant lubų kas šoka ant savo nugaros ei šokite kipšai kiek dainų kiek zingių moka Janis o seniau einu ir ateina man priešais vaikiai ir mergiščios eina vyrai ir moterys bet su paukščių galvom ant pečių eina eina mano tauta naginėta o gieda gieda o gieda paukštis prie paukščio čia mala mano girna čia praveriu burną mano kalba rūgsta ei burna mano gelba aš latvišką geldą aš kalbą minkau minklę įmenu limpa prie kojų liežuvio bet dar seniau aš einu čia jau negali įžiūrėti senumo saulė spigina į akis čia imas tos lytys pagal kurias tą minklę išlies Dievo kalvėj čia kaukši kala ketureilius ir pirmosios gaidos randas strazdas obelyje pliauškia šaukia lietaus volungė ir žuvys kelia iš ežero galvas rodo liežuvį man pelytė pasaką seka apie gerą Dievulį mulkis buvo ir liurbis ir pamiške vien tiktai pa- miške kolaik sumanė pats savo Vardą bernužis esu ir daina mano rankoj kepurė man gieda gieda žirgas ir šoka ir kardas man šoka ir groja ir gieda giedodamas aš suklumpu vidur karo guliu ir tupi daina tartum šarka tarška mano vėlė mažas berniukas esu Dievas burnon man deda Dievas burnoj mano peri ir skyla giesmės tai vyturiu lekia dangun tai gaidžiu šitą dangų bara bet broli kas iš tavo dainos jei jos burnoje nėra Knygos ten kalnelyje Janis guli užčiaupęs burną o kiek dainų tenai druni ne brolau Knygos reikia ar tujen girdi raidėse kalbos galios ir Baronas pjūklą galanda tveria kotą į kirvį velka pušnis į koją su arkliu kinkuoja važiuoja į mišką Knygos jau kirst pasispjaudo delnus kaip eglės virsta gyvenimo metai pjauna pjauna savo amželį ir dirba kerta šakas ir veža kieman pjauna lentas vis plonyn vis plonyn paima Baronas oblių ir Knygą obliuoja iš valsčiaus į valsčių leidžia po lapą plėšia savo amželį ir Knygą aria akėja ir Knygą pasėja ir pjauna kulia tą Knygą kulia ir mala prakaitu Baronas mirko praveriu duris gręžia nuo lempos galvą ai Krišjani tėvai gal jau Knyga pabaigta širdis mano gelda Janio minklės taip laukia Janio alaus nori mano burna šokių nori mano kojos ir dar dar dar man reik pasakyt bet Krišjanis sako vaiki palauk dar turiu darbo malūne maišai dar minklė neužminta tu ateiki vėliau tai alų darysim bet velnias timpt už liežuvio ir Kriš- jani tėvai sakau šitos guviosios zingės irgi reikėtų surinkti kalbos kiek jose eik berniūkšti su savo zingėm rėkia Kriš- janis dinki man iš akių dievaž vietos pasauly neliko kam kam aš tą Knygą obliuoju kuliu ir malu kiek tų dainų mokėjo tauta tiek jin turėjo gyvybės zingės tik nosiai iš- šnypšti tu juk naginėj gimęs naginė tavo lopšys jį pelytė pakorė jį kikilis sūpuoja ko lendi į vokiečio batą kišk savo liežuvį eik grūsk varnai į snapą ne mano Knygon bet jau durys užtrenktos aš laiptais jau bėgu šalibrauku leidžiuos ir trisdešimt metų praeina Knyga pabaigta Krišjanis atsi- tiesia ir rąžos dabar tu rinkėjau eik ir dėki į lapą tarytum burnon karamelę kas raidę kuta godus tavo liežuvis eik rinkėjau eik dėk raidę prie raidės kaip dantį prie dančio spauski tvirtai kad neišmuštų vokiečio kumštis te būna burna tvirta burk rinkėjau raidę prie raidės kad nieks atburt negalėtų raidės tai slibino dantys berk kaip vagon eilutėn kur kris ten tavo kalba išaugs ir daina atskrieja ir siuva po širdį nuo durų lig durų iš kamaros kamaron lentynon imu ir vartau dar nenoriu numirt dar palauk Mara motin mirksnį tai Baronas tėvas atkaks su Uldžiu ir raidės pradeda groti ir šokt Janio balsą aš valgau Janio širdį geriu ir moteris vyrus regiu su paukščių galvom ant |
|
| pečių vaišės aidi ir metinės šventės mano vestuvę čia geria daina tu permatai kiau- rai mergų sijonus ir nestygsta |  |
|
bernai ant benkio su kaukėm ateina pusnim ir rogėm važiuo- ja čigonų Maija ir lokys neša galvą tingią ir gudrią ir gervė kaišioja smalsųjį snapą neša dalgę mirtis ir aš ilgliežuvis savo liežuvį nešu aš galop ateina daina šaipos raudonais sijonais sklaistos margasis kaukynas niurzgia lokys pučia Maija pypkę tupi gervė tupi snapą nuknerpus liežuvis man nesiverčia ir klumpa mirtis ant dalgės koją sau įsi- pjauna žiūri šermenys priešais man eina veža mane į kapus šlubčioja prieky mirtis ir lokys ir gervė pilkoji klumpa ant kalno arklys gododamas godą maža mergai- čiukė bėga paskui daina juodaskarė tai daina ei gena arklį per dangų gena kibirkštys iš pasagų ant stogų žyra ir Janis zovada lekia dega rytuos žaliom ugnimis po že- mėm ašen guliu Žiemgala man po galva nieko daugiau ne- žinau nei kokie laikai nei valdžia tik kasvasar ateina daina glosto ir saugo mane metus aš skaitau amžinybė skrodžianti kiaurai Janis joja dangum kasmet aš girdžiu ir giliau ir giliau vis grimztu tyliau jau skamba ten aukš- |
|
|
tai bet glosto ir skamba ir gruma perkūnas Dauguvos tiltus koją pušnin įspiriu Žiemgala man po kulnim |
|
dirvas aš minu pono kardą nešu varge varge ponas ai keikia mane sumintosios varpos ai keikia mane žmonės ir mano žirgas keikia mane bet ir man reikia dainos ir man vienas esu kalinys valdiški man marškiniai ant kupros klumpės ant kojų ir man reikia turėt dainą niū- niuoju maldauju sakau duok Dievuliau žemelėn pareit duok išgirst dainą šimtas valsčių Rygon sueina ir gieda puotauja slėniai po aikštes pušnys žmonių švytruoja ir Rygos ponai šoka drauge tiktai vienas drovus latvis stovi rankoj kepurė langan rėkia kikilis motin giedoki man čiūčia liūlia aš vėliavnešėlis būsiu įdėk lopšin dainą trumpą švarką man siūk ir ilgus plaukus man želdyk esu dažytojas taigi amatininkas man patefonas groja kaip sparva dūzgia smuklė šlaistos balsai apie langus lipa |
|
|
bernai lipa tan kalnan kur vadinas alus ir degtienė vir- šuj tai šaunu bet retam pa- sitaiko garbingai nulipt ir |
|
sukas galva bet galia yra burnoje ir rėkia dainą kaip kumštį į staktą deglą kuilį trenkia šposauja ūmai daros tylu ir du paukščiai skrenda per dangų aš iš dviejų ąso- čių geriu vienoj man rankoj daina antroj man zingė Rygos man berniūkštis tiesia tiltą ir jei balsas kimsta tai tu Krišjani neimki už bloga jei nesupyksi tave aš tujinsiu myliu tave iš tikrųjų žinai ir faina sėdėt šioje smuklėj su tavimi ei išgeriam dar aš iš dviejų tu iš to- sios vienos bet Krišjanis sako vaikiščiau mesk iš galvos eik žirgą kinkyk pas Janį važiuosim tas šimtmetis nėr jau taip daug pas Janį aš noriu jau aušta šeštadienio rytas miškais ir laukais pasileidžiam saulė mėlynėje tviska kaip rūmas geltoni stogai ir ežia prie ežios jau akiratis spindi stovi bažnyčia juodam ąžuolyne ir verias storos |
|
|
žalvario lūpos ima kalbėt barnusis varpo liežuvis vakarą plepa saulė nubė- ga per medžių viršūnes |
 |
|
į Vokiečius bėga šeštadienio marškinius Kuržemė velkas garuoja pirtis ir čionai tie namai ir duris atidaro palabina Krišjanis sėdi už stalo šeima ragina sėstis kur Janis kur anava guli pirty mes šįvakar pirties nekūrenom mažytė mergaitė stovi kieme su juoda skara ak visada taip jau einas atversk katrą knygą norėtum ir mums ši- taip Krišjani gali būt kitkam gal bus geriau nakty bus svirplys jau zyzia kieman išeinu ir žvaigždės toli ir šunytis prieina man atkiša snukį ir mėnesėlis prieina ir sako ne- verki berniuk ir saulytė pakyla ir sako neverki berniuk |
|
|
arklį kinkyk Krišjanis pėsčias pareis ir žydras sekmadienio rytas varpai visi man kaišo liežuvį važiuoju namo kelias |  |
|
eina į kalną ir trenkia varpai Penktieji metai dabar vienas vaikis šaukia ponus šalin nuo dainų tokia plati jo burna kelias eina žemyn tyla varpai ir žmonės nutyla daina tiktai aidi lyg verkia mažytė mergaitė tarytum mamužė guodžia ramiai ir nutrūksta daina pažiūrėk joja kazokai šoka nuo žirgo lekia dainą pačiumpa kiša maišan žiūrėk kardas pažemiu velkas bet verčias daina į gaidį plaka sparnais ir per šulnį per krūmą serbentų ant tvarto kraigo skrenda ir gieda ir klupdamas šautuvą kelia tuoj šaus bet verčias į strazdą tupi vyšnioj ir plepa ir vėl šautuvą kelia bet žiū kur jau vyturys juokias mėlynėje eina pievomis žmonės eina bernai mergaitės ir sentėviai paukščių galvom ant pečių gieda gieda mano tauta šildosi kaip prie saulytės prie savo burnos ten karštis viduj ten galia tai pabandys |
|
|
vieną zingę kaip Rygos bernu- žėliai kerta akį Vrangelis bėga viena akim Rygos bernužėliai kerta karą jei pavyks tai pavyks išdrukuos ją man Lenkijoj vers ir drukuos nors iš lenkų ten |
|
juoktasi o dabar Krišjani mane iš dangaus šventink per dainą noriu išbandyt ranką tą vieną mintį teturiu vienam darže augo usnė aš einu lenkiu tą usnę aš kapoju ir kasioju nugarėlė man rasoja geriau laušiu didį medį nei tą niekniekio krūmelį tegul lenkia mano rankos tegul kojos mano trempia stipri žolė nelankstyta dar stipres- nė nulankstyta klausyk neišeina kaip reik bet mintis lyg ir būtų už savo laikytis kaip usnei bet mano burna nėr dainų išdainuotoja neturiu savo burnoj keturių sidabrinių eilučių man trūksta tos Janio minklės neturiu Janio girnų |
|
|
ateik Krišjani man svirno raktą paduok ir te rūgsta Janio minklė Janio alus tegul liejas šoksim ir šoksim abu Krišjani šok kaip pasiutęs dabar tai prasideda išdunda laukan pro duris ir |
|
skrieja per kiemą suktis daugiau negaliu ei aš virstu bet vėlei ant kojų taig mano pušnys per sunkios nejėgsiu su- šokt tos dainos jau kvapą užgniaužė bet Krišjanis šoka ir šoka šit kiemas jau pilnas žmonės jau tauškia juokias ir ploja delnais matai mano brolis ratuose sėdi ir Tomas kelnėm margom ir Kravaliui užanty zingė va čigonė Maija su pypke ir Leldė ir Maris ir dar prieina ir privažiuoja ai kaip žvengia žirgai užu šilo Uldis ateina ten Leinertas už- anty smuikas ploja visi delnais ir rėkauja juokias tik Lenos čia nėr. |
|
1970
[p. 51, 53, 55, 57, 59, 61, 63]
Krišjānis Barons (1835–1923) – įžymus latvių tautosakininkas, liaudies dainų rinkėjas, pirmojo akademinio latvių liaudies dainų rinkinio (6 t., 1894–1915) sudarytojas. - Kęstučio Nastopkos paaišk., p. 298.
Šaipos ir šaipos
Rainį pliekiu Rainį pliekiu nenutilsta.
Rainį pliekiu žodžiai ranką pančioja pliurpia Rainis
pliurpia net ir vilkas su lokiu sulygsta ryja gyvatė
savo uodegą Rainis pliurpia kiekvienas žodis kaip
mentoriaus pirštas pakeltas perdėm protingai pliur-
pia ei kretantis seni.
Rainį pliekiu mano ranka linksta.
Rainį pliekiu Rainį smeigiu šaipos ir šaipos.
1970
[p. 75]
1941
Čakai, įsiklausyk ir rinkis:
Liepos kasosi – oras pritvinkęs
Ir lapam niežti, kažkur perkūnas trinksi
Ir užteka mėnuo, raudonas kimbra
Tuoj tavo tauta į karą rinksis
Vienas – šaus, vienas – bėgs, vienas – kulkas rinks
Vienas – kilpas spęs, vienas – kabarinkšt
Ir stebėsis Dievas širdingas
Trinksi toly perkūnas, oras pritvinkęs:
Čakai, įsiklausyk ir rinkis
1970
[p. 77]
Latvių ganytojai
gliukas rašo širdis puiksta ir spurda
latvių biblija rankose virpa
patrakęs į savo garbaną vešlią
jis paneria penkiapirštę
bet dievas rankas apleidžia
atima žodį ir dvasią
vienas senis trepsi prie pulto
nuo veido po šerį peša
rėkia mancelis akimis smerkia
aš čiumpu tau už vylingųjų jeknų
kaip dangaus ugnis mano žvilgsnis
kaip ranka slegia tau kaktą
bet dievas akis apleidžia
veido liepsnas užgesina
iš sakyklos senis aklas
apčiuopom laiptais žemyn
gieda fiurekeris angelo balsu
it vaikis širdis šoka jėzui į glėbį
ai parodyk viešpačiui širdį tąjį
stebuklą kur tu nuslėpęs
bet dievas lūpas apleidžia
blėsta šviesa prakilnioji
žilas bejėgis senis stovi
ir meluoja ir meluoja
1971
[p. 87, 89]
Ernstas Gliukas (Gliks, 1652–1705) – liuteronų kunigas, pirmasis išvertęs į latvių kalbą visą Bibliją. Georgas MancelisKristoforas Fiurekeris (Fīrekers, 1615–1685) – religinių giesmių vertėjas į latvių kalbą. - Kęstučio Nastopkos paaišk., p. 298.
(1593–1654) – liuteronų kunigas, latvių kalbos žodyno ir pamokslų knygų autorius.
* * *
K.Skujeniekui
Knutas kasa duobę
Vidur elementoriaus lapo
Žąsys pereina mūsų pusėn
Knutas kuičias po kapą
Prisimiršk, tavo rankove
Prisiliesk, tavo ranka
Kuo bernai ir arkliai tikėjo
Tas granatą sviedžia į langą
Klumpa pinas į barzdą
Širdis pro burną iššokus
Šakės įsikabina
Į neparašytą žodį
Obelis atsivėdėja
Ir vaga nežiūri kąduos
Mesk kokią saują į lovį
Kiaulė juk neišduos
1972
[p. 103]
* * *
Daugel išnyks tarp gelstančių lapų žinių bet beldžia į
langą karo šauklys tos dvasios paliomis bastos ir
kenčia ir galo nėr nakčiai o koks rytas švis graužia
žemė pušnis šalna sukramto kaulus seniai nebežinia
kur karo šauklys kelias kuopa pelkėn murdos lavonai
bėga rudenys kraujaraudoniais lapais ešelone sėdi
karo šauklys eglutę apstoję vyrai čionaj bunkery
liūdname ir mūšy rytoj jei per mažai didvyrių dramų
bus ilgai svarstys karo šauklys ir galo nakčiai nėr
bet ateis rytas ant svetimų ponų špygų liaudies dainų
žemę kels Rūdis Celmas ir karo šauklys taip nuožmys
lemtas metas Latvijai it nuožmys Dievo delnas bet tik
prie Gaujos tik prie Gaujos tik gimnazistė rauda ir
Vecvagaras palenkia galvą prie rojalio sėdi karo šauk-
lys bėga voras kraujaraudoniais lapais susmenga metai
atgal ir aiškiai pajunta širdis ai saldi neviltie dar
vokietys laiko frontą trys pusstuopiai karo šauklys
nedrįskit tikėt nė vienu nedrįskit tikėti viską mačiau
kokios šlykščios tos mirtys už ką ir dvasios paliomis
bastos kamuojas suklupęs kertėj karo šauklys ir laivė
vienintelė laivė laukia ruoškis Janka neliko laiko ir
kraupi gegužė dar viena laivė dar viena laivė bet
lieka ant kranto karo šauklys.
1972
[p. 105]
Neįvykę atentatai
Ei, armonika, nebegriežk! tu man nebe gera linki pagriebs
vaikiščiai šaunikus kraus (ir mano amžius skliaustuos) man
liepose ošia Vokatyvas! bet nulems Lokatyvas greit vaikiai
šaunikus užtaisys (telefonai įstaigose šnypš) ar padėkoti ir
atsisakyt (tas Janka tuoj eis pasakyt) ir nuojauta nyki mane
mini: kiek Rozenbergas apie mane žino? kaip bus taip tegul
jau nors pats padėsiu šaukštą ir čyrina Jurka išblyškęs ir sun-
kiai Bauskėj bešaušta rytas (ei, meile!) Prirūkytas. Ir meilę –
muzikantams.
Šlapiu peiliu tepapjaus ąžuolo lapus tenubrauks o instruk-
cijas tenužags sodo tamsoj teužkas nei velnias nei Jekelnas
nepadės (tankų kumščiu lineikon dėk) lai mergužėlės su
skarėsiais ruduo plazdės po degėsius kviestas kiekvienas
kažkas klausia kaip į „Uogrės girias" žyra kibirkštys iš gra-
balo širdis striuokčioja po spragilu velnias! meilės neminėkit
velnias! meilę muzikantams.
Tau, pulkininke, teks į kelią pirštų galais per rojalį su ožiais
ir ujujokais teks tau šokti ant kūjokų tau reikės iš užuominos
susiprotėt neminėt pavardės grūsk šaukštelį į cukrinę (lai-
kas? kulką jiem nugaron cuktersim!) kreivais kraštais sta-
čiais kraštais ir kiaulpienės pagrioviais nėr laiko galvot ko-
kios bus bėdos tvokt! traukinys rieda nuo bėgių slapos liki-
mas po įraitom šen apkabos! prie įtvarų! už lydimus už ga-
myklas kovosime kausimės ant ežioženklių daugel dauginta
dukart du ehei apsvaigus širdie bensyk tu ateik! tegu ranka
nesutriks Gebelsas rupūžės nenurys mes Konjunktyvo ne-
kenčiam ei! Adolfai! aketėn šen! prieš mus kepures nusikel-
kit bet meilę - muzikantams.
Nei velnias nei Čerčilis nesupranta bernas berno neranda
velnias tavo rankos neatiduoda (bernas berno neišduoda?)
mes griūnam ir smengam ir ugnis čia pat krenta netikėkit
jeigu nenorit bet manoji burna retai susiknoja kitas manim
dėtas nemeluos svetimi nepaguos ir tavo burna pavėluos jei
mano burna negaruos ei! pačių kaltė nepalaistys kitų giesmė
neišvaistys toj vietoj gėlė nepražys pekla manęs nebaidys
man teko tą svają palaidoti dviese gali paliudyt niekintojas
ir glaistytojas (o dūsta po kalnu Miegantis) aš atsidusęs
pasirašau eiki ieškok manęs sąrašuos pasirausk man meilės
nereikia – mesk meilę muzikantams.
1973
[p. 123-125]
* * *
Rėkia giriasi frakas ir lankstosi dirigentas ei klausyk
mažtike minia! žengia žingsnį atgal ir tarp lentgalių
krenta (jam koja užkliuvo už druko keperzų, ilgai jis
gulėjo – vis tiek, gerklės aidi) gaudyki kvapą, minia
spalvota, durk, gausme, į debesis, perplėški dangų.
Po seniai nužydėjusiu krūmu alyvų jau vėlei trise, te
alus nenuvilia mūsų, te pinasi pirštai barzdoj, tegul
saulė mirksnį aprimsta ir nešneka choras; žydris
tada sužydės.
1973
[p. 127]
Autostopas
Neprirašyta (Amsterdame taip pat) man pigiai
neatsieis nors nesunki ištart bet gruboka mano
pavardė (Inčiukalny ar Leningrade tu manęs
neklausk) po Jaučiu gimęs po tuja pakastas
(su burna Rygoj!) bet nemeilikaut: nors pritaria
krėsluos ir giria – bet viskas virsta į mėšlą
redaktoriau ne Biblijoj ieškok manęs ne popier-
dėžėj nuošalėj toli Armėnija juoda o Kazbekas
boluoja Babkenas Stepanianas ir Bėrzinis pro
Rostovą į Rygą žemės rutulys pakrypsta užneša
šonan pro Rostoką jau liepa manęsp šieno kaugė
pridurmu rauda malūnas žegnojas (Amsterdame:
liepos žodžiais nusakyt be šieno kaugės neišeis)
man pigiai neatsieis nei Amerikos reikia man
nei meilės vaikiščiai aš Amsterdame pusę šeštos
prie didžiojo laikrodžio laikas man it rodyklė.
1973
[p. 133]
Birželio dvidešimt ketvirtoji
I
Nėr jūrai Joninių. Hercogystė ant suolo
indijose, plaka sūriosios bangos,
paukštės juodos krankia, ai, tolybėj
Dauguva su tarmėm ir sodais (o že-
mėje šioj: tik iš tų krištolinių, iš tų
krištolinių ąsočių!) prie vandenų yra
lengva įgyti ir lengva nustoti (bet
neįtaikaut?) pučia žemyno vėjas,
sprukite, Jėzaus žuvys, guviai iriasi
lyvis, klykia ir blaškos žuvėdra, oi,
paukšte sena – dar ik Dievs kūre
žemį! bet sueitis neilgam, butely
gurga žaviai klega stiklinėse – džiau-
gias gerklė; žėri teisybė čionai, iš
visų liepojų geriausioj.
II
Nėr jūrai Joninių mūs Dievas bangom
nevaikšto (ką sakys tie, kur likimas
ir laivės toli jau nuplukdė?) vis dar
neleiski, kamane! iš degyklų ir iš
šventyklų, ir iš alaus daryklų, iš tar-
mių lipkis, karščiu plūski ir būk, her-
cogyste, ir triūsia kamanė.
1974
[p. 135]
Maijai Silmalei
O koridoriai, kameros, kabinetai, tos – uodų ir dramblio! –
kautynės; kriok, auk, raguotoji žole, ir vysk valandą prieš
pjovimą, rauja, rausia, Perkūnas neša rieškučiose vandenį
paukščiams – daug: Gaują ir keletą Gaujų, keliauja! Jau!
Ei, alsa aujas, ei, jau šaukia, ei, nelauk, žirgas raujas. Jau
sprogsta. Atbėgs lapė. Ir vapsva lapsukė. Jūros, obels tei-
raujas.
1974
[p. 137]
Maija Silmalė (1924–1973) – latvių vertėja, 1951 metais nuteista vadinamojoje „prancūzų grupės” byloje kartu su kitais prancūzų kultūros populiarintojais. Išėjo į laisvę 1956 metais. - Kęstučio Nastopkos paaišk., p. 298.
* * *
Liekit tą drumzliną saulę, riekit tą duoną.
Tai tamsios tos gaisos, miškai tai nuogi ir raudoni.
Vėlės ateina kas rytą ir mūs nepalieka ramybėj.
Argi aš kaltas, kad apynys obelin neįlipo?
Išgulėjo puruonis žolę, nepjautą per vasarą.
Į apvalius vandenis kopia, apvalius debesis rašo.
Apynys rūksta (dega, sukdamas ratą apie saulėteką).
Dievas sugaus jus, guvieji paukščiai, nors ik Egipto lėktut.
Lenkias paklūsta gėlė, nuojauta šulinys kvepia.
Ei! Ko tu lipi į obelies šaką, ei, rūsio kvape?
1975
[p. 159]
* * *
Ir dėlei to tu stokis, galiorkos kosėtojau, tu, Pėter-
sonai, galingoji kosere ir dviejų vaikų gimdytojau,
tu, akių neplėšike, tu, darbo netrukdytojau, tu,
anekdotų rijike, o liežuvio laikytojau (taip yra:
nuo pat mokyklos suolo, taip yra: aš neabejoju)
tu, nemeldėjau Dievo, iš tų, kurie tiki į pažintis
nei į tvirtybės bokštą, parygio statytojau, tu, bijo-
tojau sunkiai pagydomų atkryčių, tu, prietaringasis
racionaliste, tu, troleibusų nacionaliste, - apsigrai-
byk, ar klynas ne žioji, stumtelėk krėslą, stokis,
taip reik: kitas nesistos, nevers burnos, Pėtersonai.
1975
[p. 161]
1939
Batų galai lygiuoja
Niežti kulnai vainojas
Tos pilotės nepasiduos
Jaučia apskritos galvos pavojų
Greit šausim jau viens į kitą
(Kiauras amžius praeis sekiojant...)
Saulėgrąža žiūri per tvorą:
Ar saules tas suklastojo?
1976
[p. 191]
1947
Ničnieko nėr, kas atvožtų dangčius dėžių
Dar galima vožt. Ne, jau vėlu – jau pradžios pradžių
Akys it vištos aklos, rūsin žvalgausi
Ničnieko nėr, kas vinis iš lentų ištrauktų
Nieko nėr, kas paslinktų negyvėliui kaušą. Trošku
Mitri it ragana rytdiena laksto sau po laukus
Sutryptas sekmadienis pirm nei pirmadienis rasis
Ničnieko nėr. Kas tą duobę užeis, kas atras ją?
Nėr, nebuvo, nebus. Šiepias namai pro išmuštą švarplę
Smiltene, grįžk pas mane! Telefonas subliūva skerdžiamas
Ničnieko nėr, kas mane į protą atverstų
Paskutinis žodis man lieka, palangę papliūpos barsto
1977
[p. 193]
Mirksnis
Teptukai Dievo žliugūs
Dar mirksnį bėgs ta pliūrė
Dar prieš dainas neliudys
Dėl pasekmių viešųjų
Dar verks abrūsan žmonės
Ne lobių išsiilgę
Dar Dievas mus pašlovins
Mūs lūpomis tik mirksnį
Tils atžindūlės tautos
Su plūksnom aplaižytom
Bet valandos dar laukia
Galvą lovin daužyti
1977
[p. 195]
Proza apie senus pinigus
Ten, ateity žmonių, tu, Juri Kalnini, kelnėmis išdabintom
tykus, tarp igrekų ir iksų vis dar pagiringas, tu painioji
dažnius, tu klaidžioji anketų labirintais nežinomųjų eilėje
tarp prielaidų pradingdamas, atsirandi margoj minioj. Sa-
kikim sukasi; sakykim, liepa. Ar, Juri, abstrahuotas tu nuo
girto judėjų-graikų aliejaus, Libano kedrų, ar nekvepia jau
gėlės Dievo prakaitu, jau nebeatmeni, kaip Dauguvą mes
prakasėm, brolau, ei, Juri fon Staleli Denkis, ar su paukš-
čiais kitais daugiau nesikalbi, debesyse lietaus ir pragaro
plyšiuos daugiau nesigiri iš keturių kampų išsprukęs lauk?
Ar kraują (skonis jo dar mano lūpose) jau nuo tavęs atskyrė
kas? Tau auksas kojinės daugiau nedilina? Dėl tavęs Ievai
dangaus durys užkeltos. Vienas dėl tavęs prie kryžiaus
prikaltas. Šėtonas iš tavęs prieš laiką kvatojos. Utopistai
dėl tavęs susimovė. Prastuoliai dėl tavęs pjovė, gyvulius
kovė ir tavo vardu viens kitą šovė. Dėl tavęs baramės už
taiką, karą. Dėl tavęs už prožektorių spindulio stveriamės,
vemiam istorijon. Dėl tavęs tikim dar gracingą prasmę, dėl
tavęs stveriamės it kilpos frazės ir obuolius žalius nuo
medžių išpaišytų mes pūdom dėl tavęs ant lango išdaužyto.
Mums saulės sklidinos vaikystės dienos dainas tris keturias
dar šaukia. Rainis dar ant sienos. Kai susižvelgiam, smogia
ir kai ką pažįsta (pagal Jungo liniją) ir peilis žarnose įšąla.
Mes tikimės dar jeknomis pašerti minią. Kas metai dar Se-
nolis nuveža per mūsų žemę pėdus, nukamuoja lietūs. Dar
tebemetaforinam saulėtekius, saulėlydžius. Nors Markso
išpuikimas mus ir dusina, pats linijinis principas kilnus
yra sumanymas, ir Rainis iš paskos, taip pat ir Čakas – sykį
rytmetį šaltą net Čakas mums linijinis ir žada: tamsa virs į
šviesą, morka prieš karvę nebedrebės jau etc. – gėda klau-
syt, pone Jėzau, laikyk – gėda klausyt! bet ką padaryti, Ju-
ri, nepajėzinus nevalia dažyt nė durų, nė lango dėt, be idė-
jos, be klaidos pavykt negali, seni, pinigus ant stalo! iš-
versk kišenę, fon Staleli Denkis, – liepą be nieko likai? Aš
liudiju juoda ir balta ir kaip Jėzaus ir velnio aižėja spalvos
(už vargonų tamsuojančios galvos, vienas gipso X, antras
Y medinis) kelmu pavirsta Panas, fleita sutrūnija ir auksas
sidabras pavirsta popierio pinigu, kurį tik praeity gali iš-
mainyt banke (o kursas – jei jau alegorizuojam toliau –
krenta). Bet dar mes kapuos mėlynas laistom gėles, dar
verkiam, utopizuojam; blizgias, aštrias šukeles toks Egilas
Plaudis supa minkštuos delnuos, kelia prieš langą – bet
juodosios rūtys praryja juos. Jis nepermato, junta delnais,
šitaip gyvenimas ritas; kam grūst? katras ims? baigta? jis
varto ragelį, skanduoja posmus trim keturiom kalbom hi-
jos de puta santos prisiskambint negali, neranda, na ir
kaip nesidėt į širdį, jei praeitis negirdi; priešais – neatsi-
šaukia, paryčiu ir į trumpakalbes tautas jis kreipias ir flei-
tos apsiniaukusios, luktelk, Juri
1978
[p. 201]
Juris – latvio personifikacija daugelyje Bėrzinio eilėraščių. Kalninis (Kalniņš) – populiari latviška pavardė. Kinų hieroglifų reikšmė – „kur čia galima iškeisti senus pinigus”. - Kęstučio Nastopkos paaišk., p. 299.
Pasisuks
Kaip riklu,
pamatai pasisuks;
pats būgsi,
Rainis ir vėl teisus;
kaip nejučia
visa sudrebės;
pradės ausy ūžt,
kur dėsies;
it raudonas sidabras
kraujas tinkluos;
pačioj gerklėj
jeknos godžiai čiulmos;
dundės kaule,
liežuvį ries,
valkiosis;
gatvės šliesies,
įstrigsi alpėse
1978
[p. 201]
Maijai Silmalei
Mes pasidalijom tavo kny-
gas ir garso juostas.
Tavo eilėraščių ir užrašų ne-
ėmė niekas. Aš nežinau,
kur prašapo suknelės.
Ryga mainos, daug kas taip,
kad netikėtum. Karo ne-
kilo tada nei kitąmet.
Dar banga eina ir šokčioja,
džiūgauja laidoje, tavo
pėdų palabinta, valandų
kaitos prijaukinta; vidu-
dienį labai atsargiai čia
žinguoja žuvėdros; po
ėgliuku Dievo susišne-
kėta su Sluokos čigo-
nais. Ir malkų buvo, ir
kriauklė, buvo vaza; ir
buvo didelių luotų, skob-
tų kardu.
Mažasis Klavas dabartės
poetas.
Tavo duktė išsiskyrus.
Nepatikėtum, Juris Kun-
nosas dabartės poetas.
1981
[p. 209]
Hitleris per sapną
Gerai, Genosse, dabar jau eikit!
Pa! Jūs sakykit – kodėl Europa neina?
Tartum iškvėšęs tu kraują lieji
Galop stebies, akinius užsidėjęs
Ar mes pasaulio neužgalavom?
Pradėjom teisingai, tai ligi galo
Daug kartų rodės: pribaigs mus karas
Dabar mums baigta popierių valioj
Mensh! Jūs tą popierių atvirkščią žiūrit!
Negaliu atsibust! Man noris čiurint
Taip jau prieš rytą turi užeiti
Adolf Aloizovič, leiskit išeiti
1981
[p. 211]
Requiem
Tu, kurs it liūtas gynė jas
Čiupkis už laiko linijos
Šnypšti gali ir tauzyti
Grabas į staktą daužosi
Veltui skubi po pamušu
Rublį kriaučiukui ataneši:
„Rankpinigėlių neimam
Tik neprivemki laivės man”
Žvarbiosios sklendžia sklandžiosios
Skradžiai per juodą vandenį
Žemė subumbsi išrausė
Pliumpteli upė išnašon
Ant vagio saguota liemenė
Paveikslas auksiniais rėmeliais
...A? Ir vėl balsas? Ir vėl jis čia, tai velnias
Šaukia raidės, draudžia, meldžia, giriasi, keikias
1981
[p. 213]
* * *
Kazanėj žvairučiukėj
Aš dėbsau saulės snukin
Ta saulė dar mažiukė
Po ja tik šiukšlės, šiukšlės
Man cit lokys už grotų
Minty dilgynės kotas
Po liežuviu trakšt ledas
Juodieji upės medūs
Te kas kilniau apsako
Kol kas man to pakako
1982
[p. 217]
Politinė ekonomija
Aukštai gamybos jėgos, jinai
ant pirštų stiebias, ir igre-
kų ir graikų šlapia kempi-
nė graibos, ji stovi prie jo
suolo, be perstojo jos so-
lo apie penkias formacijas,
suplūsta jos į alasą, jisai
pirštus atgniaužia, širdis
jo šoka, daužos, vievai
ausis pastatę užu dimen-
sijų slepias, ji kalba susi-
liečia nykščiai, ima virpė-
ti, ir plaštakos jų glaudžia,
katra katrą, neklausia, erd-
vė subjektyvioji girgždė-
dama juos supa, nykščiuos
jiem kraujas groja ir spar-
dos aulinukuos ir užgula
liežuvį, ir trykšta iš po na-
go, ir lauždamasis niežti,
kakton ragus įstato, ir ji
toliau sau kalba, ir krau-
jas auga, kliokia, dimen-
sijas atvėrę, dievai tik
kumšis, juokias.
1982
[p. 221]
* * *
Artėja vingiais, iš tamsos atiteka. Gli –
tus, negaliu dantyse nulaikyti jo. Iš –
rašyti vargu, išsakyt kur jau. Aš sei –
lėtas žvėris, teka žymės per burną.
Lūpos nutirpsta laukti, kaklą sukantis mau –
džia. Ai, perprast programą, ai, mygtukus
spaudyt.
1982
[p. 223]
* * *
Man žmonėse būvėti
Man noris ją turėti
Aš palyčiu, nudiegia
Žmonės pliki nemiega
Žmonės su amžių rūbu
Burnos žmonių tų gudrios
Žodyną pirštai sklaido
Mediniai pirštai veidą
Bandau paikai dygsniuoti
Man vėl tiktai linksniuotės
1982
[p. 225]
Mierielos romansas
Pumpuras ropšis per juodą šaką
Tarsitės matą manifestuojamą dvasią
Ūsan kapuos angelai ims bučiuotis
Rodysis jums po žeme kunkuliuoja
Miglą pavasaris leis į akis
Tik nusigręžęs teisybę sakys
1983
[p. 227]
* * *
Velnias duoda šimtą liežuvių
Kaip būsiu neužsirijęs
Man kamuolys rieda prieky
Iš paskos genas gijos
Akys mane veda drąsiai
Bet kojos pačios bijos
Parėkavęs ant statinės
Pasikariu ant sijos
1984
[p. 229]
Šaulių atminimo diena
Atminimo diena nei jauna mergužėlė
kojom basom per planetą keliauja.
Maris Čaklajis
Drėgni vėjai namo sveikinimus nešioja
šūdina žemė, limpa prie kojų
Vynais apiplaunam, šilkiniais apšluostom
įsiėdė raudona, žvilgsniuose nuostaba
Priešas užgimsta nei šunytis aklas
kerta kerta atauga hidrai kaklas
Su naganu meilė po kaimus braido
po pažasčia paslėptas laiduotojo laidas
Popus ir karininkus visus glindas
akiniuotas panaites žydus bailingus
(Atminimo diena? liūdite veltui)
iššaudėm visus, kas ką čia kalbat
Atminimo diena nei jauna mergužėlė
užsidengia akis iš gėdos ir šėlo
1986
[p. 231]
Eilėraščių rašymo ilgesys
Sapne jau eilėraštis; tik nėr kada bust. Galiu užra-
šyt (dabar klegesys ir triukšmas, tarpais skaičius)
pažįstu: teisybė. Nėr paprasta! Gan spontaniška;
čia Ryga, čia kalba, čia rykava, bet ant delno pa-
imsi, virsta į paukštišką tekstą: akyse ašaros tvinks-
ta, kai žodžiai skleidžia priešdėliais, skiauterėm,
sparnais visą semantiką vieną teisybę, nuogą ir raiz-
gią. Net galėčiau tylėt; burna jau čiaupias į randą.
Gana būt pabusti dabar ir rodyti, rodyt rankom.
Atmenu ligatūras lape (ir virpančią baimę, kai tram-
vajų laidu atėjo mano kolega Dainis Gailis).
1986
[p. 233]
* * *
Vis viena ateis vagis naktį, grabinės palei vyrius, bailus
bus, aklas bus,
nebus vilties, vanduo burną sems, keiksmas ant galvos,
žiežirba pakulose bus,
ką padarysi, visa ir vėl kartosis, teisėjas bus, minia bus,
budelis bus, kaklas bus;
ak, tai šaunu bus! Ir vėl iš pradžių: tylu bus, tamsuma
bus, žvakė bus, vagis bus.
1987
[p. 235]
Draugijoj
Nuo žemės, prekystalio žmonės prasti mes.
Istorija vakar ir šiandien tik imas.
Žmonės savi mes, puodžius ir stalius.
Vaikis užgims, bus šios žemės karalius.
Žmonės prasti mes, dantim geležiniais,
sūnūs bus ponai ant žemės ir gyvulio,
tai bent vaidinimas! Vos suvaldydamas
juoką rankom per sceną iriuosi, juokis
ir tu! Aš it mulkis ant pakylos istori-
jos aktorius blykstėms juodoms tran-
kant; Alunanas, Blaumanis. Gimsim,
kad šaudyt būtų kam vienas į kitą ir
šalimais kad pūtumėm.
Sukandu liežuvį galvą atlošęs. Gal jau
geriau tu lošimą tą loški.
1988
[p. 237]
Randa
Širdį visiem sukutena
lūpose vysta melas
širdis pasiryžta po tauku
atšliaužia krūmai iš lauko
vaikšto ant pirštų skaičiuoja
kas žino, ko laukti rytoj
eina užkasa savo nešlovę
kasa, kasa, ima randa lavoną.
1988
[p. 239]
Kaulo amžius
Juri
čia Tavo nuožiūrai
viena kita eilutė iš jauno poeto, t.y. buvusio manęs
pirmųjų kūrinių
Ne visai įvykių pėdsakais
atsilikdamas keletą metų
aš patekom Laikas risčia
Magyar Népköztársaság
vaikiščio metais įspūdį nenusakomą
dar jaučiu tą dermę niežulio apsėstą
Medenio sakmių raštai ir Buda ir Peštas
Kažkas įšąla ir šoka paširdžiuos niežti liežuvis pinas:
„Jiems nedreba rankos,
Akys šaltos ugninės,
Per metų tamsą lankstais
Skinas nedoras žaidimas”
šia tema pakaks
tolesnę įvykių raidą žinai Tu pats
Imrė Nadis pasakė savo teisėjams
Tylom jūs užkasit mane ir mano draugus
sąvartyne
kada nors mus atkas ir malonu suvokti
kad muzika grieš
prieš trisdešimt dvejus metus Europoj
daužė tarybinių ambasadų langus
„...kad istoriją senę čiūdrala pertrauktų,
kad grąžintų šimtmečiui bausmę ir sotę,
kad tarybine kulka peršautų
Imrės Nadžio atkaklią odą.”
tu!
tu irgi kaltas, tu!
visąlaik dar jaučiu tą niežulį
girdžiu taip pat kaip tądien kraujas pakaušį plešia: tu!
jaučiu sudrėkusiais skruostais Budą ir Peštą
„Imrės Nadžio nebėr. / Bet nušautam lengviau laukti. /
Jis šimtąkart prisikels, / Šimtąkart eis per gatvę minioj, /
Jis vaikštinės po gamyklų korpusus, / Po kooperatyvų alė-
jas, / Pro valstiečių užgriuvusius šulinius, / Palei naujus
šiltnamius, peršviečiamus ir didelius. / Ne žemė – tūkst-
tantstogis draugą Nadį Budapeštas apsupęs. / Jis / Radijo
sunkias duris pravers / Ir mikrofoną padės ant šaligatvio. /
Ir niekas jo nematys! / Nemato / Einančio laiko stiprybės. /
Bet laiko gaisro taip neužliesi / Kaip penkiasdešimt šeštai-
siais buvo užlietas žmonių gaisras. /”
Šia tema pakaks
vėliau toj duobėj pakas žvėris iš zoologijos sodo;
niežais aptekusį zebrą?
orangutaną ir gyvatę?
dramblį?
Taip muzika skamba
Taip veriasi dangūs
deglų revoliucijos tinka
praėjusiam šimtmečiui
šioji yra žvakių revoliucija
1789-aisiais metais prasidėjo XIX amžius
1989-aisiais baigėsi XX
senųjų vyrų jaunatviškiems griaučiams visiems
trisdešimt dveji metai
yra laikas numirėlius užkasti yra atkasti
Dar vienas kaulo amžius galop užsidarė
Lenkijoj Rusijoj Totorijoj Baltarusijoj žemė ima grąžinti griaučius
Jenisiejaus krantuos žemiau Igarkos ji daugelį išvėmė
anksčiau kiekvienai žiemai prasidedant, kai šviežias ledas išpursta
o daugelį pažadino buldozeriai statant mokyklą ar stadioną
Altajaus Karalių slėny mes tokių sutikom
kurie žadinti daugelį kartų galbūt šimtąkart
Agluonoj ar kitur, minuso šoky.
Nešoky, užsakant.
Laikas pašokčiot otrus, kalbėti gudrus. Nebūk rambus
lipk žemyn, pustiki, pažvelk man į akis
Inesė sako: čionai niekas nėr palytėjęs griaučių,
kiekvienas šimto penkiasdešimties metų ar daugiau,
nepaisant visų revoliucijų, netrukdomi čia žemai
Ar poteris saugo juos?
Kaip čia pasakius - ne, taip
Aš berniuko griaučiai man ketveri metai
ateikit kitąmet man penkias žvakes uždekit
Kai man bus penkiolika, jums užsimiršiu
1989
[p. 241, 243, 245, 247]
1983, Praha ir provincija
Laiko vidurys
šios vietos nėra paminėtos Biblijoje, užtat čia Biblija minima
vietoj ir ne vietoj
į nuobodulio sampratą čia įeina gotika renesansas ir barokas
Europos vidurys
Tarpu kalvų per pastarą tūkstantį metų žemė čia pripėduota
tankiai it Babilonas
telefonizacijos atžvilgiu atsiliekama nuo abiejų Vokietijų
užtat daug humanizmo, šveicariško kosmopolitizmo, švei-
kiško nacionalizmo; storas neišsipildymų, ginčytinų idėjų, iš
dalies įgyvendintų technikos, scenos, literatūros sumanymų
klodas
ribuliuoja per kaulų želdyną
rudenį žiū, padirbėta
mirta, taip, mirta skoningai ir pakančiai
tačiau deginta, pjauta, šaudyta šičia taip pat, stropiai sekant
Marsu, Jupiteriu
oras prifantazuotas ir skaitmenų priskaičiuotas, vaikai ap-
taisyti languotai, nerūpestingi, narkomanijos dar tik pati
užuomazga
būt ką sakyt savo Laikui
trečiajam dešimtmety pageidauta, kad Afrikoj skirtų koloniją
kai atėjo madon komunizmas, prašom – didžiausia Europoje
partija
viskas veltui
vėl svetimi tankai atdarda
Ekumeninis sąmokslas: jūs iš mūsų atėmėt laisvę dabar iš
jūsų atimsim širdis pusė Maskvos kasvakar aštuntą meldžia
Dievą drauge su mumis
Mes šveikų tauta
ničniekas mūsų nėra sutvarkęs ir kvailį vaidinti už čeką
geriau neįstengs nė čigonas
bet slapčiomis
kiekvienas mes pats sau ponas savam garaže ir virtuvėj
ruskeliai matai va kaip fricai rankoves pasiraitoję
taip, tuo tu gali tikėt: pusvalandžio teprireiks
per pusvalandį visa čia vėl bus kaip mūsų laikais
iš ruso cementą perkam pigiai čia jis čia mūrija požemiuos
taip, šiandien 15 metų kai jis čia užgriuvo, šunkara
Ivanai, eik šen!
reik pastatyti tiem vaikiam kokį stiklą alaus, ar ką
1989
[p. 249, 251]
Džemalo Sirejos motyvas
Laikrodis muša Kiniją...
Dž.Sireja
Naktis, birželio baltoji naktis, Stokholmas varo iš proto.
Latviai eina iš smuklės. Laikrodžiai Rygą rodo.
Laikrodžiai muša Almatą, jų pasaulis negirdi. Niekas neturi
tąvakar laiko, geriau tad nemirti.
Ei, busk. Kas, kad tamsu. Laikrodžiai muša Tbilisį, purvas,
vėliavos, kraujas. Visi? Ar visi?
Kiaurąnakt, visądien braidžioja kraujo klaną. Kareivio lo-
peta Almatoj tąnakt užmušė tavo draugą, studentą, nepa-
žinojai, nežinojai, kaip jis vadinas, dabar spėlioji. Ei!
žiūrėk, autobusais juos veža sniego stepe ir muša, muša.
Nebesikelia, nei bū, nei be.
Muša mane laikrodis taip smarkiai, kad neužgis. Stokholme
smuklėse lošia. Beidzine šiąnakt trys.
Laikrodis muša Kiniją, meldžiu: „Nemušk!” Dešimt. Laikrodis
muša Kiniją, kolei mane vidunaktis užkloja juodai. Dar, da-
bar jau tyliau aikčioja.
Laikrodis muša Kiniją. Tu mirk šiandie, aš ryt. Nebetveriu.
Nenori mirt. Akimirkos kančiose, bet ritas: keturios.
Laikrodis muša kalėjimo trimitą pralenkdamas, ne, tatai buvo
tik kliedas. Penkios.
Saulės spinduliuos bunda kalnai, tyrlaukiai, gatvė kraujuos.
Beidzine šešios. Nušovė mane dar anksčiau: laikas Bei-
dzino. Mandžiūrijoj ežerai bunda, budina taigą.
Atleiskit, kurie nebesat. Lapkričio naktis, pragaro tamsa
nakties. Klausaus, visur laikrodžiai Rygos ieško.
1989
[p. 255]
Džemalas Sireja (Süreyâ) – turkų poetas (g. 1931). Beidzinas (Beijing) – Pekino vardo europietiškas variantas. - Kęstučio Nastopkos paaišk., p. 299.
* * *
Kiaurai per orą aš slaptas dievas tarp vakaro ryto prie
raudonos liepsnos basas kelnėm kiaurom te važiuos ant
manęs kas išdrįsta,
bet ne: jau žinau, kad jie – jau, jau – melas, byra basumo
patosas. Aš stoviu ir žiūriu, kaip automobiliai šuoliuoja.
Jau nebegalėsi pakelt nuo grindinio žiedo, suvėžinto paukš-
čio. Man jau viskas. Jau gėdijuos... Aš turėjau žinot,
nujausti!
Išnaudoti visi rezervai! Kas sakyta, buvo teisybė. Buvau aš
per silpnas, pasaulis mane įveikė.
Toji muzika kaktoj neskamba. Mintys apie smagumą nebe-
teikia smagumo. Pusei Rygos aš skolingas. (Ar dabar pra-
dėsiu galvot apie pinigus?!) Ir tarsi pabundęs žinau: visą-
laik, žodžiu neįvardinęs, šnekinau Laiką, tik dabar pa-
matau.
Tyliai kenčia many apsipratusios žiūri molekulių, medūzų,
skaičių akys plačios
many
nuo nosies galo ir žvaigždės; nenusigręšiu, kad ir koks
klaikas,
Laike, Laike,
aš tavo vaikas!
Nutraukti visi mano laidai. Gatvė, teorija, kalba pasimir-
šusios. Laike, galop tu nuo manęs ištrūkai. Erdvė užsi-
vėrusi.
Nekelsiu ragelio neturiu ant liežuvio nė žodžio. Dundesys
mano kaktoj nurimo atsuku Rygą te groja. Iš Miuncheno
vakare klausysiuos kaip mišios sodrumo ir tokio pažįsta-
mo balso, kaip su akcentu ir stresu jisai grumias.
1988, 1989
[p. 257-259]
1989, Stokholmas
Laikas šiąvasar
senom pėdom nebevaikšto
jazminas gegužy skleidžias
saulė visai nesileidžia
Šiaurėj it paukštė raudona švaistos
Katras baikštos?
Laukia ir nerimauja Laikas
Vėl Virza
veržias, taip vėl veržias
ašarų lašai per
(kito jau!)
vaikiščio veidą
Laiką prisiminkit!
Minėkit šį Laiką
tokio kito jau nebebus
ne mūs
Laikas prabėgo
Rusija vėl kviečia rinktis į Taurijos rūmus
Steigiamąjį susirinkimą
ateikit badu numarintieji nušautieji Rusijos tautų
įstatymų leidėjai
spręskite mus
eserai menševikai bolševikai kadetai trudovikai
zemstvų gydytojai popai ir totorių pradžios mokyklų
mokytojai
ateikit iš kaulų duobių ir trupančių laikraščių
puslapių šimtmetis ima trumpėti iš bado mirusių
milijonai eina prie Tavęs, matai, Die
kelkitės dašnakai kelkitės musavatininkai iš savo
kapų Solovkų salose kur gulėjot pagaliau sutaikinti
ugnis vėl ant stogų
kelkitės buožių milijonai nėr kam art žemės
kelkitės milijonai badu numarintų ukrainiečių
kazachų kelkitės iššaudytos turkmėnų padermės iš-
žudyti uzbekų valsčiai kelkitės
miruolių milijonai kelkitės eikit Petrapilin
Sekundės nerangios kaip metrai
šiąnakt trys
(Rygoj keturios)
Arlandos aerodromas tyli
eikš, šoksim per laiko duobę
keturiasdešimt minučių skridimo
tarp Arlandos ir Šampėterio
eikš, įsikirsim Laiko šaknin
šiąnakt Laikas plokštyn
eikš, Laiką rankoj laikai
Ak, ne
ar negirdi, kaip
latviai ateitį leis juokais?
Kad pajusčiau kas yra Laikas
mėnesį sėdėjau vienas prie lango šcherų pakrantėj
žiūrėjau į valtis
dvi ar keturios paukštės tėškės į akmenį
kad pasiliktų ilgiau kad nenuplasnotų
Kartais, jeigu naktis giedra, įmanoma būna girdėti
porą dešimtmečių priekin ir atgalios
ką tie ten priekyje šneka nesupratau nė žodžio
kažkodėl atrodė
tonas ir vėl priekaištingas
Laikas visas tavo
Dievas vienas pats
na, ko tu tyli
ar drąsos nepritrūks
jei Laikas vėl trūks perpus?
1989
[p. 265]
Arlanda – Stokholmo oro uostas. Šampėteris (pr. champêtre) – ironiškas Rygos oro uosto pervardijimas. - Kęstučio Nastopkos paaišk., p. 299.
Berlynas
Ir kaip visa tai paaiškint?
Nei tankų, nei raketų nepasidarė mažiau.
Išganytojas antrąkart neatėjo. Žemė
neprasivėrė, amerikiečiai negrasino.
Lėkštikės čion nesileido.
Žilstelėję ponai draugai savuos kabine-
tuos.
Lėkt, susiimti už rankų ir adomvaikius
žaist, ir bučiuotis, ir rėkti, ir laimės
linkėt, užsimerkti ir netikėt, klausi-
nėti, ar tai ne sapnas: neatpažįstamas
Laikas?!
Taip puikiai dera šios dainos, šios sals-
vosios frazės ir ašaros,
nes tauta nugalėjo.
1989
[p. 267]
Įskundėjų gynybai
Jie statė ant uolos.
Jie nepasidavė pelkės žaltvykslėm, jie išdavė pelkę.
Jie neleido praeičiai trikdyt akivaizdybės,
Jie žinojo tvirtai: nėr dievo.
Reikia gyvent ir prie krievo.
Kaip mes visi, taip ir jie saugojos įskundėjų, kaip sakyt.
Jie visi kentė nuo savo iliuzijų dviprasmybės,
Tačiau gydės skirtingai.
Šis plakės prie grupės, nuoširdus, melagis visažinis, kas
iš tokio gyvenimui.
Tas plakės prie valdžios ir nudavė didelį vyrą: Žė! -
Preciziškas ir efektyvus. Imunitetas neįgytas. Jo savybės
pravers kapitalizmo statybai, lojalumas firmai
Tai dorybė. Leisk mane pirmą!
Vad. nežinojimas labiau tinka viduriniams amžiams bei
vidurinės moksleiviams,
Nes, kaip sakyt, didžiųjų firmų laikas tik artinas.
Dabar daugelis turi nemalonumų.
Jiems pritrūko numatymo galios, taip sakant, tikslaus
chronografiško masto,
Bet nėr amžinas žmogus.
Na, katras čia toks drąsus?
Kas įvyko, įvyko. Ketvirtadienį snigo.
Mes nežinom, kokios painiavos laukia rytoj, kaip sakyt,
ne!
1990
[p. 269]
Dabar laisvas
Tetulyt, kai tu mergė viena perkūnais nujosi
aš už tave Dievulio prašysiu, nebijok ir
Kapitone Uozuolai, jei tu su čekistais nesusipinsi
aš tave vesiu nakty, kai tave iš paskos ginsis
Klavai, eik jau į stotį, spruk! Žiū, smėlinas mano kelis
aš iš ateities, žinai, aš dabar vėlelė
Laikykis! Te žlega transporteriai, išlikti bus gauti
regiu save ten minioj, negaliu prisigauti
1990
[p. 271]
* * *
Prie gerklės pirštų šaltumas,
šalti tinklai prie alkūnių,
šaipos ir laiko vergais.
Atsiųsti Kainą, lai smeigs?
Graibsto pasaulio vyrį.
Kartą mes čia jau mirėm.
Kriukį numes ir amtels:
šuo aš buvau, ne amžius.
1991
[p. 273]
* * *
Vaikai, po žolytę nesiauskit
Vieversys viską žino
Vieversys visąlaik bijo
Kad nesumintut kiaušinių
Vaikai, avietės nebriaukškit
Gyvatė avietėse lindi
Vaikai, bruknių neminkit
Skujukų neskinkit
Vaikai, Lizočkos neskriauskit
Lizočka nesupranta
Lizočka rusiškai nešneka
Latviškai nesupranta
Vaikai, sniego senis sutirps
Pažeme ištekės
Vaikai, nosis iššnirpškit
Stovėsim tylėsim mes
1992
[p. 277]
Ieškant Andrio Slapinio
Taip, jis vėjo šlajom atskrieja, jis suvilioja
kelią: kyla šakom prie dvaselių, šaknim
vis prie juntančių leidžias.
Ei! vykis spjauk man į veidą; ui!
Kvaišas, sugaus dvasią ir vysis ją (mes jam
neparodėm teisybės). Ui!
Matau, nušautas guli būsimą žiemą prie savo
lūšnos ant savo kiemo, pažiūrėk, imk ži-
burį! jis neturi aplink sargybos – kažin,
gal tu ką žlibini? aš apie jį dukart apibrė-
žiau lanką, kur jis paliko? Duok pauostyti
ranką. Ui!
Taip, esu buvęs, kelią numanau: jau! – čia! –
ten! – tenai! – ten pat! toliau žinau, ui.
Ne, jis tavęs neprisimena. Nei savo žmonų
abiejų, nei lūšnos. Jis nepažįsta manęs,
kai suuodęs priėjęs jaučiu. Patys jie ten
susituoks. Ui.
Dabar eik.
Viskas. Tfui!
1992
[p. 279]
Andris Slapinis (Slapiņš, 1949–1991) – latvių kino operatorius, etnografinių filmų apie Sibiro tautas autorius. Nukautas omonininkų 1991 metais sausio 20 dieną. - Kęstučio Nastopkos paaišk., p. 299.
Kuolk, balandi
Kiek buvo velnių tam tekste? Du ir –
Reikia sakyt: Dieve tėve, duok žuvį, žuvį!
Eios sunt livones (skaito „-yviai”)
Kursiu kuršių ugnį, liesiu, leišių lyviai
Iš rytų, žiemių, vakarų supuolę
Baltkarčiai, ramiai! Giliai kvėpuokit
Ulbuoja jau stogas – balsis dar gyvas –
Ir brenda Čaklajis iš Duomės rago Ninivėn
1993
[p. 281]
Kuolka – žvejų kaimas Kuolkos rage. Lyvių liaudies etimologija kaimo pavadinimą (kuolk lyviškai mirk) aiškina tuo, kad čia laivų tykojančios pavojingos seklumos. Kuolkos ragą mini dar vikingai, jis vadintas Duomės ragu. Ninivė – Kuržemės kaimelis. - Kęstučio Nastopkos paaišk., p. 299.
Poeto Jeronimo Stulpano palydėtuvės
Aš jūsų šamanas,
jūsų sniegenas,
ryto krantą įmatęs,
šiąnakt čia liekas!
Kaip greit amžius ỹra
iki pat diego,
aš jūsų musmirė –
šit juoda ant sniego
Aš jūsų kamblys,
aš kūly šiaudelėkas,
aš ravynas, aš purvynas.
Aš birželis, liepa!
O, aukštai dangus
(O, klausyk, sekmadieni!)
rugpjūčiui išsprūsta
perkūnas it pirmadienis
O, myliu pasaulį
auštant ir blykštant;
surinkit kaulus,
nuneškit komunizman
1994
[p. 283]
Egėjmarės: namų darbas
Tau negaliu atželbt, paspruko liežuvis po žvynais, mano
skiemens čia nėr, tavo ženklas, čik, žaidynės, sulinksta
dangaus ašis, susitraukia vieta apie žuvį, laikas toks
trumpas šis, vis aštryn, skiemuo už daikto užkliūva,
nusijuokia Kažkas aukštai, atvira jūra prie smėlio ma-
žėja: padygus ricinos daige, Ninivėn bėki, kvėša!
1994
[p. 285]
* * *
Lukterėk lig ievų,
griežti susigūžęs!
Skųskis savo Dievui,
nesuės gegužis.
Lapė, paukštis, pienė
žvilgsniais mane šaudys,
tolima piemenė
už liežuvio gaudys.
Kur visi miegaliai,
pranaše, tau galas –
dar treji meteliai
poteris man karalius.
1994
[p. 287]
Jerevanas, 1988
Kiaulės tulžis šildo mano šeriuotą gerklę, ateik ranką uždėk
man ant kelių, sunkūs riesti avino ragai man nuspuogusį kaklą
lenkia, saulė tvieskia nuo Ararato – kiek tad nuo amžinybės
žengta? kraujas dar nepralietas, marškiniai sulaistyti baltvyniu,
ateik išversk Operos aikštę, milijonų kulnų pritrepentą, ką ta-
vo primerktoji akis man sako, antra, išplėsta, paneigia.
1995
[p. 289]
* * *
Dar perkūnas kaip vaidas:
Голландия, вы – дура!
Linguoja debesiaveidė
atgal iš Šiaurės jūros
Neša drumzliną pliurzą
nuo polderio į griovį
perkūnas išliejo tulžį
tu šlapias po liepa stovi
Nuplovė tą gatvę tęvą
Ką nepaprasta pelnęs?
Tykus prieš mūsų Dievą
su savo senom kelnėm
1995
[p. 291]
* * *
O, Ryga-špyga, manas kanalas
Aralas, atsigėriau to pažinimo, –
koks šaltinis analas! tik analuos
žiūrėk! – patarimai banalūs,
pirmainis tik Tavalas, vertimas
manalas, dangaus ovalas juo eis
ir sumals, te sau: metai dar
mūsų – molis ant žiedžiaus stalo.
1995
[p. 293]