Uldis Bėrzinis (Uldis Bērziņš), vienas šauniausių latvių poetų bei vertėjų, gimė 1944 metų gegužės 17-ąją. Jo „poetinis debiutas septintojo dešimtmečio pabaigoje sutapo su episteminiu latvių poezijos lūžiu” (Kęstutis Nastopka). Pirmasis rinkinėlis Paminklas ožkai, dešimtmetį cenzūros gniaužtas, pasirodė tik 1980 metais, knyga Poetizmas baltarusis – 1984-aisiais, Neįvykę atentatai – 1990-aisiais. 1999 metais Nordik leidykla išleido Uldžio Bėrzinio eilėraščių ciklą Dauguvos krantas, tais pačiais metais Minerva – rinkinį Pavogti dviračiai.
    Už Stokholmo Memento ir Rygos Zinatnės leidyklų knygą Laikas (1994), kurioje – Uldžio ir Stokholme gyvenančio Jurio Kronbergo eilėraščiai, už rinktines Vabzdžių žingsniai (1994) ir Poezija (1995) poetas pelnė 1995 metų Baltijos asamblėjos literatūros premiją. K.Nastopkos sudarytą (daugiausia Vlado Braziūno, Sigito Gedos ir paties K.Nastopkos verstą) dvikalbę rinktinę Vabzdžių žingsniai 1997 metais išleido Baltos lankos.
    Nemažai Uldžio eilėraščių spausdinta mūsų periodikoje, skaitytojams jis pažįstamas ir iš susitikimų, yra buvęs Poetinio Druskininkų rudens, Poezijos pavasario svečias.
    Atskirai reikėtų kalbėti ir apie, Hermanio Margerio Majevskio žodžiais tariant, „Uldį – vertėją, Uldį – filologą, Uldį – tiek savosios kartos poetą, tiek ir savo tautos kultūros mokytoją”. Užtektų vien pavardyti bent kai kurias kalbas, kurių poetinius analus jis lydo į savąją (nė neužsimink apie kokius nors tarpinius „pažodinius”!): turkų ir persų, armėnų ir azerų, tadžikų ir turkmėnų, ivritas ir čekų, slovakų ir lenkų, rusų ir amerikiečių (yra, matyt, ir tokia kalba, ne tik poezija), oguzų ir... Prieš keliolika metų Taškente užėjau į tenykštę rašytojų sąjungą ir buvau užkluptas tiesaus klausimo: „Naujas Uldis?”. Deja... Tiesa, ne vienas mano bendraamžis ar jaunesnis latvių poetas čia visai nebūtų sutrikęs ir gražiai atsakęs uzbekiškai: latvių poetai, bene įtaigiausiai U.Bėrzinio paakinti, jau senokai šokosi mokytis kalbų, daugiausia retų, užtat ne vienas pirmąją savo knygą išleidžia kur kas vėliau nei vertimų (kaip, beje, ir U.Bėrzinis) ar vertimus spausdina vienoje knygoj su savo eilėm. Latvijoj tai visiškai natūralu ir nėmaž nekvepia churginu. Visai kitas – ne narciziškas – kūrybos ir kūrėjo su(si)vokimas. Bet tam reikia savo ugdančio Uldžio...     Mums belieka pasiguost, kad, kaip pokalbyje su Maima Grynberga (Karogs, 1996, Nr. 1) pats U.Bėrzinis prisipažino, tvinksi jame kiek ir leišių kraujo: pačiame senystės galudieny jo mamos senelė vien leišių kalbą ir beatminusi.

Vladas Braziūnas