Šamanų ritualo tekstai Šamano Satos Širtekėjo šaukesiai pienvyniui Dieną skaisčią         pasislėpęs Nakčiai stojant         pasirodo Pieno vyno                 atsigėrę Po alus mes             jojinėsim Naktį titnagu             sušvitęs Geltonasai             piktas aza Man į būgną               įsišoki Gersim kolei        pasigersim     Pienvynis – arakas (naminė pieno degtinė; apie 15°).     Araga – iš tamtyč rauginto pieno hoitpak išvarytas alkoholinis gėrimas.     Tyrinėtojas Mongušas Keninas Lopsanas, komentuodamas šiuos šaukesius, rašo: „Pagal tuvių mitologiją, jei viduriniajame pasaulyje, arba saulės žemėj, randasi koks didžiai išmintingas žmogus, pas jį eina ypačiai Erliko viešpatystės valdiniai. Atėjusieji jį vaišina vynu ir iš karto išeina. Paragavęs pragaro vyno greit suserga ir miršta”.     Seniau tiurkų tautos gėrė kumysą, apie tai pasakoja Tanų dinastijos laikų kronika, bet iš altajiečių viduramžių (XV–XVIII a.) epų matyti, jog dėl kažkokių priežasčių kumysą pakeitęs arakas. Araką išrado veikiausiai Azijos tiurkų ir mongolų klajoklių kiltys, bet šio išradimo mintis, spėjama, bus buvus pasiskolinta iš arabų, tai matyti iš paties pienvynio įvardo. Tiurkų araki ir mongolų araka kilęs iš plačiai paplitusio arabų žodžio arak, reiškiančio „garai”, „datulių eksudatas”, taip pat „prakaitas”, „degtinė” ir kita.     Arako gėrimas reikalauja tam tikro ceremonialo, išlaikiusio, kaip spėjama, kumyso gėrimo senųjų ritualų požymius. Paprastai geriama jurtoj vakare, dalyvaujant daugeliui alo (aūlo) gyventojų. Dalyviai sėdėdavo rimtais veidais ir griežtai nustatytose vietose. Šeimininkas sėdėdavo priešais duris, ugnies „galvūgaly”, ant vyrų ir moterų pusių ribos. Taigi jo dešinėj būdavo vyrai, o kairėj – moterys, visi griežtai pagal visuomeninę padėtį, būtent, priedury pusračiu įsitaisydavo jaunimas ir mažiau gerbiami svečiai. Pirmiausia šeimininkas smiliumi arba mažiuoju piršteliu, kartais šaukštu arba žolės stiebeliu nuteškia arako židinin ir aukštyn, dangaus linkui. Tada išgeria (geria iš tamtyč padarytos medinės pialos) ir pripylęs įteikia sėdinčiam iš dešinės – čia būna garbingiausias svečias, vadinamas totu. Šis savo ruožtu pirmąją pialą grąžina šeimininkui ragindamas išgerti. Šeimininkas pasiūlytąją pialą arba išgeria ir, vėl pripylęs, perduoda sėdinčiam šalimais, arba tik palyti lūpom ir grąžina atgal; tada jau galima įkalbinėti vienas kitą, kuriam gerti. Daugiau šeimininkas paduoda gėrimo iš eilės visiems vyrams dešinėj, tada – tokia pat tvarka – visoms moterims. (Arako gėrimo apeigose aiškiai atspindėtos tos pat visuomenės sąrangos padalos, kaip ir per skerdienos dalybas.) Pialą galima būdavo duoti (ar imti) tik dešine ranka, kairiąja prilaikant šios alkūnę. Arako negalima būdavo nulaistyt nei puodelio ilgai užlaikyti rankose. Paskutiniąją pialą gerdavo visi ratu, o paskutinius lašelius išpildavo ugnin.     Alas – aūlas, bendruomenė šeimų, kurios syja giminystės ryšiais ir kurių jurtos sustatytos vienoj vietoj. Šios šeimos apgyvena vieną ūkinį plotą, ūkio ir buities reikalus tvarko bendrai.     Naktį titnagu sušvitęs – manoma, titnago naudojimas apeigose rodo jų ryšį su požemio pasauliu.     Aza – požemio dievybė, mėgstanti rodytis ir klystžvakėmis, žaltvykslėmis.     Man į būgną įsišoki – per šamanavimą vienas iš šamano būdų nugalabyti piktąsias dvasias buvo kaip nors įvaryti jas būgnan. Šamano užkeikimai Ryk ryk suryki aza tą bjaurybę Ryk jo vaikus suryki Ryk jo suryki rankas ir mėsą Ryk ryki ir jo močios krūtis nurėkštas Oi kad vaikų jis neturėt Oi kad būt vienas it baslys Oi kad trokštų it sausas stuobrys     Suryki aza tą bjaurybę – vienas iš piktųjų dvasių puolimo būdų buvęs žmogų „nepastebimai” suėsti, ir tat baigdavęsi „suėstojo” liga ir mirtimi. Tą patį būdą vartoja šamanai, bendraudami su piktosiomis dvasiomis, taip pat ir vienas su kitu. Vieno tuvių pasakojimo susivaidiję šamanai Doskaras ir Šokaras graso vienas kitą suėsią, ir daugiau šamanas Doskaras ištisus metus serga: blaškosi, aičioja, šokinėja, galiausiai miršta. „Bet žmonės kalba, jog galingesnis šamanas suėdęs silpną šamaną”. Šamano Ondaro Šokaro šaukesiai Erliko ir azų viešpatystei Erlikiją Išklampojęs Išsenku Išsikamuoju Azų žemę Apkeliavęs Išbadėju Ir ištrokštu     Erliko ir azų viešpatystė – Erlik orany – tuviškai: „Erliko žemė”, „požemio karalija”, kurios valdovas yra Erlikas Lovunchanas (mongolams – Erlikas Nomunchanas). Sajanų–Altajaus ir mongolų tautoms Erlikas buvo mirusiųjų pasaulio vardovas, nelabasis, demiurgas arba pirmoji gyva esybė, sukurta demiurgo. Erliko vardas aptinkamas jau senovės tiurkų laikais; manoma jį syjant su senovės uigurų Erklig kagan („galingiausiasis valdovas”), o šis buvęs budistų pragaro valdovo Jamos epitetas.     Altajiečiai turi mitą, kaip Erlikas sukūręs pirmąjį šamaną; spėjama, iš čia vaizdinys vadinamųjų „juodųjų šamanų”, atliekančių keliones požemio pasaulin.     Požemio karalijoj saulė ir mėnuo spingsantys blyškiai, žmonės nešiojantys strėnjuostes; tenai esantys kalnai, juoda jūra, o ant jos kranto stūksanti pilis, keliaujantis jon patekti tegalįs ašuto tiltu.     Aza orany – tuviškai „azų žemė” – joje gyvenančios visų kategorijų piktosios dvasios; iš jos žmonėms bei gyvuliams siunčiamos ligos (jų 999). Erlikas yra visų piktųjų dvasių valdovas, bet tarp Erliko žemės ir azų valdų vykstanti neliaujanti kova. Šamano Ondaro Šokaro šaukesiai, kad azos ir četkerai palikę nebeklusnūs ir nesuvaldomi Karačatos aukštupy guli tavo kaulai Apvalkstytas apstatytas mūru ai dėde mano Ai tu man gailestingas Hamai Olakai Ai sentėvi šamanų eikš pagelbėki man Azos nebeklauso četkerai nebeklūsta Aš jau priveiktas ašen nugalėtas Jaknos mano žudomos gerklė mano džiūdoma Nei gyvatė griovos apačioj raitausi Šėmargasai hamas aš Biurbiū ai mirtis mano čia pat Pagelbsti man mano dėdė ai šamanaut šamanauju Skradžiai mirtis te smenga ai šamanaut šamanauju Ai pagailėki verkiu pagailėk ai šamanaut šamanauju     Čia Ondaras Šokaras (miręs 1937-aisiais m.) kreipiasi į mirusio ir Karačatos aukštupy palaidoto Olako dvasią. Mirusio šamano vardu Ondaras Šokaras naudojasi šamanaudamas, kad sutramdytų piktąsias dvasias, pasidariusias nebesuvaldomas.     Četkerai, četkirai – piktosios dvasios, veikiausiai mongoliškos kilmės. Plg. mongolų kalbų čotgori, sudheri, čutkeri.     Guli tavo kaulai – Tuvoje šamanus laidodavo virš žemės. Tuviškai šamano kapavietė – ham seziri. M.Keninas Lopsanas rusiškai tatai vadina „oro kapu”.     Hamas Olakas – tikrasis vardas buvęs Biurbiū, gyvenęs prie Ežimos upės. Ham – tuvių kalba – šamanas; olak – mažytis, vaikelis. Žodis ham / kam jau pusantro tūkstančio metų ta pačia reikšme vartojamas tiurkų kalbose. Šamano Čelbyro Sumbū šaukesiai, idant atgautų ligonio sielą Azos mano                četkerėliai Šešios mano        juodos varnos Šičion spėriai               septintoji Šičion tuoj             raibi apuokai Jūs grėsmingi                jūs įnirtę Jūs grėsmingi          jūs sparnuoti Siurkalnėlis            kol nesiektas Sugrąžinkit              veskit šičion Kas nematoma              jūs regit Mano dvasią              lydit vedat Dyvažanas             kol nesiektas Pasiviję                  veskit šičion Kazar Eger             mano šunys Ko nelojat            ko negriebiat Kol nesiekia                Erlikijos Stverkit griebkit     veskit šičion Ištaškykit                baltą pieną Ir aržano                   šaltą rasą Saujai kadagio              nužysti Liepkit rūkti              į sveikatą Te tarpa            sveikatos imas Atgalios ją           grįžti kvieskit Ją išbėgusią                vadinsim Juo smarkiau ją  šaukit hūūrėėj     Siurkalnis (orig. Süree tej; tej – kalva, sopka, pakaušis). M.Keninas Lopsanas jį aiškina kaip „mitinį kalną, mirusiųjų pasaulio ribą”. Spėjama, jog Süree yra Sumeru (budizmo mitologijoj – „pasaulio kalnas”) fonetinis variantas.     Dyvažanas (tuviškai: dyvaažan) – „rojus”.     Aržanas (tuvių – aržaan, altajiečių aržan, kirgizų arašan, kazachų arasan) – mineralinis vanduo, mineralinio vandens versmė, gydomasis šaltinis, šventasis šaltinis. Šamanų rituale jo funkcijos panašios kaip pienvynio. Žodis į mongolų bei tiurkų kalbas per budizmą, matyt, bus atkilęs iš sanskrito rasayana (nektaras, gydomasis vanduo).     Saujai kadagio nužysti / Liepkit rūkti į sveikatą – apvalymo, aukojimo smilkant ritualas ar ritualo dalis – pavyzdžiui, prieš pradėdamas šamanauti, šamanas dūmuose „džiovina” būgną, apsmilko drapanas ir t.t. Smilkalai ruošiami užberiant ant plokščio akmenio saują susmulkintų kadagio žarijų (artyš), įmaišius į jas truputėlį miltų, skrudintų sorų, sviesto bei taukų.     Tarpa – tarpimas, augimas. Čia – ir jėga, galia, augimo galia. Originale kut (siela, gyvybinė galia). Plg. altajiečių kut – 1) gemalas, embrionas; 2) siela, galia, laiduojanti žmogaus, gyvio, augmens gyvastį. Tai, ką mes vadinam siela, tuvių mitologija reiškia konkrečiau. Nors dalinės sielos sunezin, tyn, sagyš, kut gali turėti kiekviena savo reiškimosi sritį, šamanų apeiginiuose tekstuose jos neretai gali keistis vietomis, įgauti abstraktesnių, platesnių, įvairesnių reikšmių.     Hūrėj (hūrai, kurai) – vienas iš daugelio jaustukų šamanaujant, „šūksnis prišaukti dievybėms”. Šamanas alan įsimetusį puką gena lauk, į kitą alą Kaulą giminės                 pametęs Nuprotėjęs                tu priklydęs Daug vaikų            tavęs belaukia Nešdinkis į                       tolų alą Gysim šonan           pas savuosius Te savieji                      tave šeria Nesispirki                   netrepsėki Nebus tavo               šitie žmonės Tavo giminės                  ir gentys Iš Dongakų                   iš Kūlarų Čia kiti ar                  tu apštakęs Iš Hiortekų                   iš Sojanų Kad ir ką tu              čia sakytum Nešdinkis toliau             nuo šičia Iš Dongakų               tavo šaknys Iš Dongakų                tavo gentys Eik keliu                  kuriuo atėjęs Nebestaigarok              prie durų Mano pėdomis               keliauki Parlydėsiu              pas tavuosius     Jeigu piktoji dvasia pukas / bukas įsimesdavo alan, jį galingas šamanas turėdavęs iš ten išgyt, pavaryti piktąją dvasią kitan alan, pas kitas gentis.     Kaulą giminės pametęs... Iš Dongakų iš Kūlarų – söök ikaulas, palaikai, kapinės) reiškia giminę, gentį, kartą. Tuvių posakis söögün tudar – „palaidoti, užkasti žemėmis, dalyvauti laidotuvėse” pažodžiui reiškia „turėti jo kaulą”. Todėl giminės kaulas buvęs pasaulį išlaikąs minimumas, išsaugojęs mažiausiąją dalį gyvasčiai būtinų ypatybių, ir, šnekant apie tiurkų kultūrą, teisingiau būtų sakyti ne „kraujo ryšys”, bet „kaulo ryšys”.     Giminės pavadinimas buvo jos „vizitinė kortelė”, rūpestingai tausotas įvardas, visuomet susijęs su giminės sentėviu ir perduodamas iš kartos karton, stengiantis išlaikyti bet kokia kaina. Jis globė nuorodas apie kilmę („telekai”, „telengitai” buvo susiję su senu etnonimu „tele”, žinomu jau pirmojo tūkstantmečio pirmojoj pusėj; „uigurai” ir „kirgizai” liudija kilmę iš uigurų ir kirgizų kaganato laikų; „mongušai”, „togakai”, „tumatai”, „salčakai” aptinkami viduramžių mongolų ir persų paminkluos) ir savo giminės teritoriją: „uigurai”, „kirgizai”, „satai”, „ojunai”, „ondarai”, sakysim, syjo su Vakarų Tuva, o „todutai”, „uratai”, „chazutai”, „chojumai” – su Rytų Tuva. Šamano šaukesiai albisoms Šičion vėjais            debesėtais Šičion medžiais      liemeningais Šniokškit oškit      švilpkit ūžkit Gelsvos bėros             albisėlės Skeltliežuvės          rudo aukso Manosios              žinianešėlės Gelsvos dvišakais      liežuviais Mitrios mano         pakuždėlės Ašakos jūs          ylos smailios Ašakos vis           šniukštinėjat Šaudot mitrios       ten ir šičion Gelsvos bėros           albisėlės     Šiuose šaukesiuos apie albisas kalbama kaip apie šamanui padedančias dvasias – jos parūpinančios šamanui būtiniausių žinių apie prapuolusias sielas, ligos kelius ir kt. Mongušas Keninas Lopsanas rašo, jog buvę tuvių šamanų, „kilusių” iš albisų. Šamanas Kūlaras Togdugašas, gyvenęs Sugbažiuose (Barunchemčiko rajonas, prie Ajangatos aukštupio), pasakojęs: „Esu albisų giminės šamanas. Ėjau sausa akmenėta vieta, buvusia upės senvage. Ūmai prieš mane stojos dvi gražuolės, ir aš nejučia atsidūriau tarp jų. Pajutau, kad guliu dviejų miegančių gražuolių apglėbtas. Taip ten mes visi trys miegojom ant smėlio. Pakirdusios gražuolės pavadino mane gilion daubon Sugbažiuos. Ten rados didelis alas, jame gyveno daug albisų. Jos užkaitė arbatos, ši buvo labai geltona. Kiekviena ragana įmelžė arbaton iš savo krūtų, – jos buvo tokios, kad galėjo persimesti per pečius (plg. laumės baltų mitologijoje: Dundulienė, Pranė. Senovės lietuvių mitologija ir religija. - Vilnius, 1999. - p. 140. - P.B.), – ir mes gėrėm. Paskiau abi gražuolės nuvedė mane ten, kur aukštasis smėlio kriaušis Elezinčarikas. Mačiau, kaip kiekviena vėl numelžė iš krūtų, pieną supylė karšton arbaton, ir mes draugiškai gėrėm. Tada dvi gražuolės atvedė mane prie Uluguzuko skardžio. Sustojusios jos numelžė krūtį, ją buvo galima permest per petį. Ten taip pat užkaitė arbatos ir mes trise ją gėrėm. Atsisveikinau aš su gražuolėm ir pargrįžau namo. Daugiau jos kartais pasirodydavo mūsų ale, bet tiktai mano akys įgalėdavo jas regėti – paprasti žmonės negalėjo jų įmatyti. Aš įsitaisiau šamano reikmenis ir ėmiausi šamanaut. Manęs niekas nėra mokinęs šamanų giesmių, kadangi esu albisų kilimo”.     Įdomu, jog, nepaisant atgrasios albisų išvaizdos, M.Keninas Lopsanas taria esant galima jas vadinti gražuolėmis, „stepių undinėmis” ir pan., aiškiai pabrėžiant šamanų ir albisų erotinio artimumo santykius. Toks pat dvejopas iškyla ir europietiškosios raganos paveikslas: paprastai raganos išvaizda yra atgrasi senė, bet ji gali pasirodyti ir gundančia mergele. Veikiausiai įmanoma būtų albisas lygint su baltų mitologijos laumom / laumėm. Abisų kilmės šamano šaukesiai Už kaitrias          anglis kaitresnės Ugniaveidės       raudonskruostės Ūžiantys              liepsnų liežuviai Kurstytojos            mano geismo Susisiausčiusios                 į šilką Lyg juokais        mane vis gundot Prie gašlaus           aistringo kūno Prisiglaust               mane viliojat Per naktis        sapnais vis lankot Per dienas              prisiminimais Nusišypsot                nusijuokiat Mielos mano             ir malonios Mano linksmos             albisėlės Skardyje raudam           gyvenat Skaisčiaveidės        mano mielos Skardžio plyšose         jūs būvat Kalvoje aukštoj             gyvenat Pasivertusios                     į žarą Kryžkryžiais          krūtis ilgąsias Per pečius sau            susivartot Ugniaveidės            stebuklingos Upės kriaušy              išdykaujat Šiaip pažiūrit              nusijuokiat Taip pažiūrit               atsijuokiat Siaučiatės į         šiurkščią drobę Susijuosiat                  geležiniais Magios mano            geidulingos Smagiabūdės         ir nuolaidžios Mano mielosios           raudonos Jūs tulžis               juodųjų jaknų Karštos godžios     jūs ir lipšnios Padarykite                    laimingą     Albisa – aptardamas albisas kaip „stepių undines”, M.Keninas Lopsanas perpasakoja įdomų motyvą apie albisas, kurios įsikarščiavusios pasielgiančios šiurkščiai: „Kai albisas kokį sutinka žmogų, jis prašo: – Duok ugnies! – Kai keleivis titnagu įskelia ugnį, albisas sušunka: – Norint tu man ir davei ugnies, kaip tavęs buvau prašęs, bet tu man nesi reikalingas, nes tu – sukiužusi čilbiga! – ir dingsta”. (Čylbyga – taip pat mitinis veikėjas: pabaisa, ragana, vilkatas.)     Raudonskruostės, rudo aukso, gelsvos bėros – gelrona bei gelsvai rausva spalvos tuvių buvo laikytos kito, ano pasaulio būtybėms būdingomis spalvomis. Raudonas yra taip pat saulėlydis, „tikrasis” visokių dvasių laikas. Rudas yra ir varis, su jo pagalba dažnai būdavo apibūdinamos požemio būtybės, ypač moteriškosios (sakysim, kaip varianosės).     Jūs tulžis juodųjų jaknų – tuvių frazeologizmo baarynyn ödü bolgan, reiškiančio „mylimasis, mielasis”, pažodinis vertimas būtų „pasidaręs jo jaknų tulžim”. Europos tradicijos frazeologizmai, reiškiantys mylimąjį, paprastai syja su širdimi, kaip su brangiausiu ir svarbiausiu žmogaus organu. Palyginimui – tuvių frazeologizmo, reiškiančio „žiaurus, nuožmus, nejautrus, negailestingas”, daš baarlyg pažodinis vertimas būtų „akmeninių jaknų”, „akmens jaknos” (mūsų – „akmens širdis”). Šamanų ritualo tekstai: Šamano Satos Širtekėjo šaukesiai pienvyniui [p. 195]; Šamano užkeikimai [p. 197]; Šamano Ondaro Šokaro šaukesiai Erliko ir azų viešpatystei [p. 197]; Šamano Ondaro Šokaro šaukesiai, kad azos ir četkerai palikę nebeklusnūs ir nesuvaldomi [p. 198]; Šamano Čelbyro Sumbū šaukesiai, idant atgautų ligonio sielą [p. 199]; Šamanas alan įsimetusį puką gena lauk, į kitą alą [p. 200]; Šamano šaukesiai albisoms [p. 201]; Albisų kilmės šamano šaukesiai [p. 202-203]; / Iš tuvių k. į latvių k. vertė Pēters Brūveris; lietuviškai atkūrė bei P.Brūverio paaiškinimus išvertė Vladas Braziūnas // Poezijos pavasaris ’93. - Vilnius: Vaga, 1993. - P. 195-203. - Versta iš: Kultūras fonda avīze, 1991, rugsėjis (Nr. 12).