Uldis Bērziņš

    Numanau, jog skaitysiantiems Uldžio Bėrzinio eilėraščius pravartus būtų vienas kitas paaiškinimas, juolab kad ir patys latviai savo poezijos knygose jų nevengia. Tiesą sakant, ir didumas šitų aiškinimų – ne paties vertėjo, o poeto paaiškinimai jam.
    Eilėraščio Baltosios pėdkelnės pavadinimas – aliuzija į rusų белые колготки – mitiškąsias snaiperes iš Baltijos šalių. Pėcis, Jėcis (Pēcis, Jēcis) yra Pėterio, Jėkabo (Pēteris, Jēkabs) deminutyvai – jie galėtų būt Latvijos savanoriai, drauge su skandinavais Maksu ir Moricu (Henne & Moritz) kovęsi Žiemos kare prieš bolševikus. Aleikumu-s-salam – (ir) jums taika! – atsakymas į pasveikinimą salamu aleikum!taika jums! Allah alim!Dievas žino (geriau)!
    Ymis eilėrašty Tekstas kaip dalyvavimas – mitinis skandinavų (islandų) pirmasis žmogus. Refajai – milžinų rasė.
    „Tuščia šimtmečių bus vėsy…” eilėraščio Antinis – Janio Rainio Auksinio žirgo herojus, bemaž pavėluoja – vis dėlto užjoja Stiklo kalnan ir, Baltojo tėvo gudrybės padedamas, pažadina princesę (=laisvę, o metų cikle – pavasarį, Saulcerytę).
    Darbo vizitas. Leikartas – Varis Leikartas (1940–1978) – poetas, nusižudęs. Leinertas – Uldis Leinertas (1936–1969) – iškilus savo poetinės kartos atstovas, garsus ir kaip gėrėjas, žuvęs per kvailas peštynes – Rygos senamiesty, prie pilies jį sumušė chuliganai, po kelių dienų ligoninėje mirė. Juris Kunnosas (1948–1999) – vienas iškiliausių latvių poetų, irgi buvęs didis gėrėjas; jis buvo iš ryto rastas kieme negyvas, iškart kalbėta apie žmogžudystę, paskiau paaiškėjo – širdis. „Tą sapną, – rašo autorius, – susapnavau neilgtrukus po Jurio mirties.”

Vertėjas


Ars mercatoria

Griežčių eilės, kvapas žalias,
Griežia, man koncertą trenkia,

Trys bangų banginiai geria,
Supa saulę elefantas!

Tanteliuot drąsu ir man ten,
Posmai, kas ant seilės, skambūs,

Dilgių tantė – diletantė,
Dilgių senis – diletantas!

1999


Baltosios pėdkelnės
Baltās vingras

   Jau kalifas mane kvotė, dabar kvočia ru-
sas: ar jūs esat išgalvoti, ar jūs Dievas būsit?
   Bet išnuomoti, deja, mes laikraščių senų.
Ar mes esam išgalvoti? Jeigu nesam jūs, ku-
rie bėgom sniego rūbais vėputiniuos gniužt,
Pėci, Jėci, Max &Moritz, nemokėjom liūst,
šalom, šalom karėj tavo, kvaiša suomi, same,
eis va pašalas į kalną, aleikumu-s-salam! bet,
deja, tu išgalvota pėdkelnėm baltosiom, aš
nešu tau toliašaudį irgi išgalvotas, Allah alim,
balti baitai iš ekrano mygia, o kada prisieis
jums eiti šitaip ginti Rygą? angel myrio, ką
ant tavo lapo man daryti, švinas akmeny be-
styro ir manęs betyko, kas tad veikti? Vien
burnoti ar, kaip sakė tas: „Būkit, kartuvėlės,
sveikos!” – „Būk pasveikintas!”

2000


Artistui
Artistam
 
   Visai ne tau, bičiuli Betmenai, o man – o,
šioji aušra, o, šitas tolis, dangaus šaknis bal-
ta piemenė – tolybių apšalas jaknose mano –
tinkink tu sielų dinamą, žiežirboms šokant,
Putinai, tu tink – nutils trinksmas, žvangs-
mas, žvygsmas, riksmas, klyksmas, xmas,
y, z man – pakaks fugasų, keiksmų, o ske-
veldros sumals kūnų mėsą, kur tu siunti jau-
nus rusus numirt už seno žemėlapio tiesą.

2000


* * *

  Aš nešu linksnį, bet mano koja sulinksta,
žodį galiu suimti, bet man liežuvis sutinsta,
kaip gerklę pagiriomis gomuriniai spragina,
taip plaštakes paplast vijokliai degina, sve-
timas tekstas stovi burnoja ant kranto pusiau
matinio, leksika burbuliuoja pustuštėje gra-
matikoj, lūpiniai pleiši, virpa ir samanoja –
jie išsiplėš, ant akmens parašyta, Dievas išeis
jiem prieš.

1999


Lapai
Lapas

Tarp tų lapų ir tų lūpų
Prieštara yra, ten klumpam

Mes lentom šokimais leidomės
Ką mes žinom apie veidus jų

Gali būt, ir tau tai rūpi
Čia tie lapai, kur tos lūpos

Varstau burną, ar tau girdis?
Čia tie lapai, duok šen širdį

Sufleris šnibždu aš tekstą
Ar tvinksnius čia pašnibždės kas?

1999


* * *

   Aišku, mylėtis pats laikas: galas rugpjūčio,
pavasario laikrodžiai tyla, dar mirksnis prieš
rudeniui imant skubčiot, nubabelėję diagona-
liškai jaukūs tolūs griaustiniai, nukrykštus žo-
lė vėlyvas nusidėjimas, auksinių anglių liežuvį
galugirio žaizdras liežia vis – paskutinė rug-
pjūčio popietė, bent sykį mylėtumėms.

1999


Viena paukštelė gieda
Viens putniņš dzied

Per stiklą tu lėtai krenti
Kas rytą vis tokia pati,

Sustojęs laikas, tu drebi,
Sukiojas žemė, tu kabi,

Ar gali būt? Taip tau nutikt?
Tą mirksnį amžius tu jauti!

Prieina Dievas, nubundi,
Vėl lieka vien: tik tu ir Jis.

2000


Rufaus motyvas
Rūfusa motīvs

   Širdis viršuoja ir apačiuoja.
   Iš žalio čiaupo teška vis teška – tuoj liepa
pilna.
   Na, kas ten yra už gamtos?
   Ateiki pakasinėki.
   Girdi, balsai skamba! Jie ratais eina ir ap-
kalba mus!
   Ne, ne: man pasirodė. Neateis, nepaskam-
bins nei Džo, nei Veitneris.
   Tetulėms pasiutusioms leista daugiau su-
žinoti – per aiškius simbolius, barkūno gėlę
vynioja Ana dvasios kamuolėlį.
   
2000


Palaimintųjų vasara
Svētīgo vasara

Rabi juokias, juokias, juokias,
Rabi šoka, šoka, šoka,

Rabi šoka, patursena –
Dievas jaunas, žmogus senas,

Rabi lieja, lieja, lieja –
Tu pro šalį, Dievulėliau?!

Rabi geria, rabi geria –
Lietūs vaikšto, žaibas veria,

Dieve, Jūsų šitaip tarta?
Perkūnas darda – rabi knarkia.

1999


Tekstas kaip dalyvavimas
Teksts kā līdzdalība

   Talento trūkumas privedė mane prie autotematizmo*: kas tad yra poezijos tekstas? – Kad būt ką nunešti „Dzejas dienai”, nutariu: tekstą aš susapnuosiu, tada nutarsiu, ar sapnas yra meno žanras, ar gyvenimo būdas. Susitikau jaunutę, muzikalią, Dievą mylinčią slovakę, mes vaikštėm po skliausčiom bažnyčių perdangom, burkavome ir ėmėme bučiuotis. Tatai, be abejonės, tekstas – bet tai yra teisybė, aš galiu prisiekt! Jinai prispyrė, kad įsiklausyčiau, o kaip koplyčioj gieda Tatrų moterys – mane, kurs neįstengia išdainuot natos! bet taip ir buvo. „Ak Dievas vis dėlto yra?” – aš klausiu; gerai žinau: jau klausdamas meluoju. Sako: „Ako ano, ako nie, – kas Kitas tau mane sukūrė šiai bendrai būčiai?” Mes sėdim konsistorijoj (?!) nuogi už ilgo stalo, kojom tabaluojam, atėjusi vienuolė šluosčioja grindis – nei stebisi, nei ką. Būties apėmęs džiugesys nekaltas, toks šviesus (žinai, toksai be nuodėmės, maištavimų patoso – tarpuplauty tekstūros jau ne tokios šviesios), paskiau tarp vynkalnių žemų jinai man rodo: „Sulaukėm! Va pontifikas važiuoja!” Taip, stabteli prie giedančios kapelos – kiek daug žmonių! Stuomuo sukrypęs, eigastis suvargusi tokia pažįstama, gobtūras šviesiai mėlas. Ir vis daugiau žmonių: ir žėk – keliu nueina Golemas, riebus jo molio kūnas liula ir spraudžias kaulai svetimi: ar tatai Ymis, iš kurio pasaulis kartą buvo kurtas, ar šventas tai kvailelis, kuriam lemta nešti visą kūno sunkį? Lapiją medžių skrodžia milžinai stotingi, Refajai kojom trumpomis luošom, mutantai baisūs, bėgantys su popiežium, jų nykios žilos moterys žaizdotais šonais, kur vežimu važiuoja, jos taip pat – sukurtos? su nemirtinga siela? Mums – kad neužmirštumėm? Ar mes – dėl jų? – Lengvapėdė sako: „Šioje būty Jis rodo juosius tau, kad voktum: tai visa – Jo. Jam visa lygiai tikra, ką kuriate kartu: kaip tavo egoizmas ir kaip Tatrų moterų giedojimas, kaip tavo geidulys manęs, kaip tavo troškulys tarnystės, grakščiai pontifiko statuloj išrašytas, kaip mano šviesūs plaukai, oda balta, kaip mūsų šviesus ištvirkimas. Ne, pažiūrėk, kur vaikšto Refajai – šie beformiai, luoši milžinai ateis su tavo sapnu, Jis tau dovanoja šią būtį, kad akimirksniu voktum dimensijas, tujen rozumieš!”

   Aš jos geidžiu. Aš noriu, kad Jis man ir vėl ją sukurtų, šitaip baisu tamsumos. Baisu tamsaus kambario, baisu jau ateinant naktį.

 ------------------------------
      * (kūrybos temų savinaudos)

2000


* * *

Tuščia šimtmečių bus vėsy
Man tai kas, ar mūs gailėsis

Kas tai, kas į sūnus liesis?
Ar tik Antinis suspės vis

Kas meluos, kas tie plevėsos?
Žodžiuos keliuose padvėsiu

Kas pro atvaizdus mūs šviečias?
Tau tai kas, ko aš linkėsiuos

1999


Darbo vizitas
Darba vizīte

    Nakties tamsoj pasirodė kanalo krantas,
žingt, ir butelis, Leikartas, Leinertas čiurino
krūmuos, sapnas pradėjo temt – žėk, žvaigž-
dė jau dangaus rūmuos! Ateina Kunnosas,
sako: čia tamsu kaip maiše, tu dabar geriau
busk, mes dabar migsim čia. – Taip, bet ką
su tais popieriais? Negaliu išsinešt riešku-
čiom, ką aš čia skiemenuoju, ką verčiu prie-
šais jus čia, nemiegodamas nepriveiksiu –
nemiegodamas aš trivialus latvis visiškas
turkas tarp turkų, išnyks kartu su sapnu
„Romanas apie demiurgus”, apie drugelius,
kur prastuomenės pulke grūmėsi, begalybės
nebūgo ir virto archipelago grumesiu dangaus
Gulage, apie tai paskiau čia, kaip Jis neėmė
ieties į ranką, nors Jo ietis aštriausia – ir pa-
virto į tuštumą antrą kartą. Dabar žmogui
eilė stot į aukštuomenės pulką, ir seras (vel-
nias! net ir per sapną meluoju – tekstas jau
angliškai verstas) seras Anugra žmogaus
abejonių pavadį atlaisvino, štai, lokė išsi-
kinkius – tuštumos kelmus raičioja! – ar aš
kalbu veltui? ne, ne juokai čia, Kunnosai,
visa tikra taip pat, kaip jūs ir mes, ir amži-
nieji medžiai (=kekės?<žvaigždynai) atsi-
buski žvelgiu langan – taip, lokės Grįžulo
ratuos apybrėžos pamažėl sklaistos.

1999

Iš latvių kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS

Bērziņš, Uldis. Ars mercatoria; Baltosios pėdkelnės; „Aš nešu linksnį, bet mano kojos sulinksta...”; Lapai; „Aišku, mylėtis pats laikas: galas rugpjūčio...”; Viena paukštelė gieda; Rufaus motyvas; Palaimintųjų vasara; Tekstas kaip dalyvavimas; „Tuščia šimtmečių bus vėsy...”; Darbo vizitas / Iš latvių k. vertė, paaiškinimus parašė Vladas Braziūnas // Poezijos pavasaris 2001 / Sudarė Vladas Braziūnas. - Vilnius: Vaga, 2001. - P. 339-345.