Pēters Brūveris Iš latvių kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS * * * …sekmadienis. Pabaltijo karinė apygarda. Lynoja. Neužsidegęs fosforas į paplūdimio smiltis rausias. Po kopų miškus be skaičiaus rusų pasieniečiai klajoja. Narsiai saugo gentis nukariautas. Anapus betono tvoros karinis miestelis. Paniuręs generolas. Vienais marškiniais. Sumuštinį su kumpiu kerta, klausos Maskvos žinių, ledo ritulį žiūri, tarsteli žmonai kai ką, ta iš nuobodžio Burdą varto. Per kariuomenės aerodromą gandras. Suka linkį. Įtartinai. Lietuje. Pacifistiškai baltas. Sargybinis nusitaiko. Tiesiog šiaip. Kad tingis. Iš tranzistoriaus abejingos švedės žemas altas. Sekmadienis. Tarybų Latvija. Lynoja. Gerklėn sustringa nagai. Žvaigždėti. Smaigūs. Latviškai kalbanti lyvė vaiką lyliuoja ir prisako, kad gintaro rinkti daugiau nebeitų. Švedija – 16-oji TSRS respublika Švedijos proletariatas, pagautas entuziazmo, raudonšilkėj ekstazėj pasveikino į Stokholmą atvykusius laivus ir baržas, prikrautas dovanų švedų bedarbiams. Regėjau per sapną, kad Švedija tapusi šešioliktąja TSRS respublika ir Baltijos jūra nuo krašto lig krašto pradėjo banguoti socialistiškai. Švedų liaudies priešai (švedų buržuazija, reakcinė inteligentija, socialdemokratai, centristai, lig raudonumo neprinokę žalieji ir kt.) šviesesnės ateities vardan buvo perkelti į romantiškuosius Sibiro šiaurės rajonus. Teko ištremti taip pat nacionalistiškai nusiteikusią lapių tautą, nes toji pradėjo svaičiot apie kažkokį ten pansamizmą. Reikia pasakyti, kad trėmimai buvo klaida, ir tai po penkiasdešimties metų pripažino ir komunistų partija, kas įrodo jos tikrąjį humanizmą. Švedų rašytojai spartuoliškai įsavino socialistinio realizmo metodą, o tiems, kurie jo neįsavino, buvo smogtas triuškinamas smūgis „Stokholmskaja Pravda” laikrašty. Smūgis buvo smogtas ir religinių prietarų skleidėjams, ką rodo nuolatinė ekspozicija Ateizmo muziejuj (buvusioj Ridarholmo bažnyčioj). Brūveris, Pėters. „...sekmadienis. Pabaltijo karinė apygarda. Lynoja...”; Švedija – 16-oji TSRS respublika / Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas // Kūlgrinda / Sudarytojai Alis Balbierius, Stasys Kavaliauskas; almanacho leidybos grupė Artūras Abromavičius, Vladas Braziūnas ir kt. - Vilnius: Žaliųjų ekologinis centras Alternatyva. - 1990. - Nr. 1. - P. 76-77. Dūdelė tyras žydras laukinio žvėrio žvilgsnis, vėjui sulaikius alsavimą krūmų tankmėj ir žilajam medžiokliui nuščiuvus savo vaikystės lūkesčiuos nekaltuosiuos; tąsyk, jis pamena, ėjom slapstynių paupio lazdynijoj, ir tu karklo dūdelės giesmėj pradingai, ir vakarui leidžiantis, aš užmigau, susirietęs ąžuolo uokse, ir sapne prie manęs prisėlino švelnus laukinis žvėris, kuždėjo man: tu prarasdamas ją pelnysi, tu per amžius ilgėsies savęs, ir vien tik paunksny mirties, kai jau atmintis pirmykštė pervers dvelksmą kasdienės saldybės ir žvilgūs medžioklės rykai nei pamėnai rūdėdami tems vėlei vyzdžių gilmėj, tu pajusi savy nei karklo dūdelėj Senolę alsuojant Literatūra ir menas. - 1993. - Spalio 31. - P. 16. Irklas: paežerės meldynėj, vienišas iš nesuvokiamos gilmės pilnaties išviliotas vėlei į kaulą eglinį nubalintas,         sūpuojas šen-ten, šen-ten… tarpais ant jo nutupia koks netikėtas nakvišaujantis laumžirgis, leidžias apylaikiais daugel daugiau negu tūkstančio metų senumo vandens užkerėtojų dvasios,         gailiau negu gailiai ūbuodamos,         prarastą ateitį apraudodamos,         galindų vandenvardžius ir strėlių atspindžius žuvų žiaunose vogčiodamos; vienas vienintelis irklas – tarp bangos ir bangos, vienas vienintelis mirksnis – it apreiškimo krūpsnis, it rasos laše sublyksėjęs prie lopšio palinkusios Laimos veidas, it žmonių gyvenimas (nei per ilgas, nei trūkstamas); ir padūmavusioj Laiko aky, tvykstelint elniaragio žeberklui, pliukštelėjimui perplėšiant dabartybės plėvę ir sidabro bangelėms nusiritant ligi pat mirusių tautų surakintų lūpų, rau! tarp mirties juodųjų slėnių tarsi vertųsi plaštakos, kur aplink ugniakurus džiūdami garuoja sentėvių drėgni kūnai ir paparčio žiedų atšvaitais veiduos šokinėja ir skraidžioja laumės, vėlių kultuvėm velėtuos marškiniuos krūtų karpoms žmonėspi liepsnojant ir pėdų kaukšėjimui atsimušant mano tvinksniuos; tapus ežero, rau! sklaidantis miglai, drevėtos eglės ir bičiuliai sūpuojas geiniuos it aukso žiedadulkės Austėjos plaukuos, o po plačiu paparčiu, medų besiurbiant, klau! tyliai klaksi liežuviu kaukas         (jo klyvos kojelės,         jo kerpių barzda,         jo kliūgų kraitelė, kurioj triskart trejos devynerios didrūgčių tūtos, devyniskart devyni tuzinai sidabro žvynų ir septyniskart septynios žalčių karūnos); bet kas ten? kas ten dejuojantis girdis? kas ten YRA? kas ten, meldus praskirdamas, IRIAS? ar iš stuobrio išskobtas luotas veža donį vėlėms kunigaikščių ir vaidelotų? aiman! galbūt ten, lengvo dvelksmo išjudinta, veltui teisybės ieškodama nu- banguoja kokia kiltis, ainiams niekad nesužinosima? o galbūt ten baltas it kaulas irklas, įstrigęs užkariautojų klastingo dievo godžioj gerklėj, velka priešo kariaunas mirties nelaisvėn? dvelksmas virsta į vėją, ir aplink meldus ir žmonelių gyvenimus skirsto ir skiria kažkokia perregima ranka, kuri mus lopšyje-it-valty     laike-it-karste         karste-lopšyje virš vandenžolių it skenduolių plaukų kas mus iria, iria, iria ir staiga nebeiria, paežerėj nieko,         tik tamsa,         juodesnė už juodą,         tik tyla,         tylesnė už tylią,         ir mano širdies tvinksniai,         patys sau išsiduobdami kapų duobutes,         tvinksi link juodojo slėnio,         kur ką tik         atsivėrusios užsiveria         P l a š t a k o s. Brūveris, Pėteras. Irklas: / Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas // Literatūra ir menas. - 1993. - Lapkr. 13. - P. 6. - Iliustr.:  Džojos Barysaitės [Pėtero Brūverio portr.] nuotr. Pastabos Apleistame Oro Uoste                     Režisieriui Aigarui Vilimui       (Ištrauka) Apleistame Oro Uoste laikraščio skiautė saulėleidis * kiltakius užklečia žolės sudūla sparnai į muziejines dulkes * visądien išsėdėjau stengiaus prisiminti kaip tuviškai būtų propeleris * jis nesugrįžo * dabar aš sakau: DABAR balandis krūpteli liaujasi skridęs ir – grumba * galbūt jis vis dėlto grįš? Orhano Velio motyvas negedi genys sausą pušį kala apramys vėžys rėplina atgal blusos šokinėja kurmis slieką randa strazdas švilpia gieda natų nesupranta žuvys tyli vandenį burtininkas buria žiogas už žolyno sausastambio turis vargšas švenčia turi rankoj zylę turčius krenkščia rodo briedį girioj juos visus galiu eilėraštin surinkti o paskui už honorarą pirkti sklindį kad visi aplinkui kuo gražiau matytų aš paleisiu vilko apetitą - - - - - - - - - - - - - - - - - - - visa ką regėjęs aš esu per dieną moku sau paverst į sklindį vieną * * * išvaro artojas vagą lakūnas perskrenda jūrą žiniuonis amžius į amžinas virtines veria čia pasaulio krašte švyturio žiburį kūriau čia dabar kioskas baras skardinėmis alų geria nuo kranto lig kranto nuo galo lig galo pieštukas vis sklembia kur toliai migloja už nugaros stovi laikydamas spragančią skalą tikėjimo milžinas molinėm kojom Literatūra ir menas. - 1994. -  Gegužės 28. - P. 7. - Iliustr.: Andrius Brazys. Angelas I; Vlado Braziūno nuotr.: Poetas Pėteras Brūveris gano pavasario varnas Rygos senamiesty. Dvynių tryniai, II 1 žiūrėsi laikrodį langą lėks per saulėlydžio dangų stiebuos pterodaktiliui sklandant ilgai nesustos prie kranto švelnios vilnys denį šlakstys kalaviją suspaus makštis 2 pterodaktiliai tardo neaiškią ateitį ardo į Laiką urbiasi skraido nejausdami Dievo veido gręžiuos į akivaro akį plaukuos man spiečius plaštakių 3 šiandieną čia pat su Zoja bet jaučiantys jau mezozojų akys akipločiu žiūri placentiniai kaulingos žuvys žemės pluta susirangiusi fosilijos mano rankose 4 danguose mainosi mėnuo širdyse nuosėdinės uolienos apdaras smėlis ir gleivės pterodaktiliai bendrakeleiviai Laikas šliuzus išsprogdino švyst randuotoji tavo sėdynė Dvynių tryniai, III 1 kiaulės aukso spinduliais prašinėtojai būriais kirmis ruso sienojuj bu(r)bulis caro burnoj rasiejoms nuogoms atiduosim amerikes susapnuoti 2 apžergęs kraujuotą šaką ką jis su pjūklu šneka slėny kareivių tiršta pavasarį atitirpsta per baltijas šakos svarios obuolius žvangina caras 3 ko ten minia susiplūkus užuolaidos properšoj snukis tūkstantakis gelmių spindulys vidur jūros Dzintaro Ulisas šlamindamas rublių auksą Laci Laimos neprasnauski 4 švedas bijosi ruso latvis apmiršta iš liūdesio vikingai delsia prie kranto nekrologas per paštą skrenda gal apsieis be karo? Nobelio premiją carui! Literatūra ir menas. - 1994.  - Spalio 15. - P. 5; Kauno diena. - 1997. - Balandžio 5. - P. 21. - Kultūros priedas Santaka. * * *     kanalą plaukia     kanalą     poeto lavonas laisvas     banalią draugai     banalią     Latviją šimtmetį baigsiant     ar ateis dar Latvijai     ateis dar     laikas koks labas     mes gelbėsim ją išgelbėsim     mes     leišių nabagai * * *         Popieriaus valtim plaukiu                             Egylas Plaudis popieriaus valtim iriuosi popieriaus burę iškėlęs į kokį uostą? į kokią bėdą? ryklių pelekai žėri raudonas šokčioja mėnuo plieno gylis žvilga toly šiurkščiai per širdį tamsžalės vandenio žolės * * * tu skruzdėlės žiūrėk kur tavo delnu mina ir nežinai ar leisti jai ar nukratyti pakyla saulė ir lanku žemyn nuslysta tu skruzdėlės žiūrėk kur tavo delnu mina taip dienos mėnesiai ir metai metais mainos ar skubintis įrodyti ar tyliai žvelgti kaip viską vietoje palikt ateina Dievas ir kvepia palubėj baltoj vingiorykštės už sijos * * *     tuščiam kambary prie tuščio stalo susėsti     ir daugiau nieko.             už lango vėjas lanksto baltas     akacijas             bet negirdom             be skubos be raudos     tada nebyliai ima lynoti lietus nebyliai ir sulėtintai     čia tylu ir ūku             dvi rankos ant tuščio stalo             dvi akys prikaltos prie lango kryžiaus     ir viena širdis     pralaimėjusi Literatūra ir menas. - 2000. - Lapkr. 17. - P.4.