|
Māris Liepa Spectre de la rose (Rožės dvasia) Visi įmigę, sodas snaudžia Užklotas marška mėnesienos; Tik balius tolimas dar gaudžia Ir lieja nerimą į sielą. Mylėtinis godas vis lanko, Jinai jo gėlę spaudžia rankoj, Švelnius vis geriančią kvapus (Nuo jų pats oras įstabus, Jis keri, jis mintis svaigina…) Štai miegas apima merginą Prie lango krėsle pamėgtam, Svajonėn kviečia ar sapnan. Pro langą spindintį staiga Įskrieja kambarin iš sodo It rytmečio rasos vėsa, Paveikslas amžinojo grožio, It žiedlapis, skraidintas vėjo, Šviesa miglinga išsiliejęs, It būčiai nebūtis skirta, It jos dvasia nemirštama, – Jaunuolis, kurs per balių tą Tik kartą pabučiavo ją, Ir štai su paryčio anksta Išvyst skubėjo ją slapčia… Jis švelniai sklendžia virš akių Ir šokio kalbina ritmu: „Dvasia aš rožės, kur nešiojies Segėdama prie pat širdies, Aš tas, kurį šviesiom svajonėm Galėsi kartais palytėt. Kaip ikona, tau saldžiai miegant, Švyčiu, šviesa jos nemari, Su tavimi, tave apglėbęs, Aš leisiuos šokio sūkurin… Mes lėksime į kraštą naują, Kurio nesiekia sumaištis. Kiti jausmai ten viešpatauja, Ten man draugai – žiedai visi… O, grožio mirksnis ir palaimos, Prigludęs prie tavos širdies, Mokėčiau tobulybės kainą Už mirksnį meilės ir vilties. Laimingas būsiu, su tavim aš, Gyvenęs, ak, tuščiom svajom… Bet nepalenkiamas likimas Vis viena mus paleis liepsnom, Su tavimi širdis nejėgia Tik broliškai apsikabint, Priimk mane į savo glėbį, Manuosius žiedlapius nuskink, Švelni širdis ten nukryžiuota, Atvėrusi visas žaizdas, Ir vien tik atpildo mums duota Patirti, kas gi esam – mes”. Gėlės dvasia virš josios lenkias, Į lūpas plūsteli karštai, Jau susitaikė, kad taip lemta, Paliko rožę amžinai. Jis savo karalystėn skrenda Švelnus ir tyras it rasa, Ir liūdnas ilgesys vėl tvenkias Jos mylinčiose akyse. Prie tos krūtinės, kur mylėjo Dvasia, jau žūsta jos širdis Nuo spindulių saulėto vėjo, Pasaulį vėrusio, mintis, Nuo bučinio, jau visada… Vien josios pravira burna Žodžius, švelnius nelyg malda, Vis šnabžda, vis maldauja tą, Kurs taip lengvai ir taip staiga Į jos vaizduotę įsigavo, Sugrįžt pas ją nors kai kada.
Vertė VLADAS BRAZIŪNAS
|