Māris Liepa

Spectre de la rose
(Rožės dvasia)

Visi įmigę, sodas snaudžia
Užklotas marška mėnesienos;
Tik balius tolimas dar gaudžia
Ir lieja nerimą į sielą.

Mylėtinis godas vis lanko,
Jinai jo gėlę spaudžia rankoj,
Švelnius vis geriančią kvapus
(Nuo jų pats oras įstabus,

Jis keri, jis mintis svaigina…)
Štai miegas apima merginą
Prie lango krėsle pamėgtam,
Svajonėn kviečia ar sapnan.

Pro langą spindintį staiga
Įskrieja kambarin iš sodo
It rytmečio rasos vėsa,
Paveikslas amžinojo grožio,

It žiedlapis, skraidintas vėjo,
Šviesa miglinga išsiliejęs,
It būčiai nebūtis skirta,
It jos dvasia nemirštama, –

Jaunuolis, kurs per balių tą
Tik kartą pabučiavo ją,
Ir štai su paryčio anksta
Išvyst skubėjo ją slapčia…

Jis švelniai sklendžia virš akių
Ir šokio kalbina ritmu:
„Dvasia aš rožės, kur nešiojies
Segėdama prie pat širdies,

Aš tas, kurį šviesiom svajonėm
Galėsi kartais palytėt.
Kaip ikona, tau saldžiai miegant,
Švyčiu, šviesa jos nemari,

Su tavimi, tave apglėbęs,
Aš leisiuos šokio sūkurin…
Mes lėksime į kraštą naują,
Kurio nesiekia sumaištis.

Kiti jausmai ten viešpatauja,
Ten man draugai – žiedai visi…
O, grožio mirksnis ir palaimos,
Prigludęs prie tavos širdies,

Mokėčiau tobulybės kainą
Už mirksnį meilės ir vilties.
Laimingas būsiu, su tavim aš,
Gyvenęs, ak, tuščiom svajom…

Bet nepalenkiamas likimas
Vis viena mus paleis liepsnom,
Su tavimi širdis nejėgia
Tik broliškai apsikabint,

Priimk mane į savo glėbį,
Manuosius žiedlapius nuskink,
Švelni širdis ten nukryžiuota,
Atvėrusi visas žaizdas,
Ir vien tik atpildo mums duota
Patirti, kas gi esam – mes”.

Gėlės dvasia virš josios lenkias,
Į lūpas plūsteli karštai,
Jau susitaikė, kad taip lemta,
Paliko rožę amžinai.

Jis savo karalystėn skrenda
Švelnus ir tyras it rasa,
Ir liūdnas ilgesys vėl tvenkias
Jos mylinčiose akyse.

Prie tos krūtinės, kur mylėjo
Dvasia, jau žūsta jos širdis
Nuo spindulių saulėto vėjo,
Pasaulį vėrusio, mintis,
Nuo bučinio, jau visada…

Vien josios pravira burna
Žodžius, švelnius nelyg malda,
Vis šnabžda, vis maldauja tą,
Kurs taip lengvai ir taip staiga
Į jos vaizduotę įsigavo,
Sugrįžt pas ją nors kai kada.


                    Vertė VLADAS BRAZIŪNAS