Māris Čaklais


Eilėraščiai (Iš rinkinio Slapti laužai. - Rīga: Teātra anekdotes, 1992)


Vienišas dviratininkas

Vienišas dviratininkas per popietę
pro nupjautą lauką ir šieno kaugelę
vienišas dviratininkas
pro vienišą medį vidulauky
krūmų
ir nepjautų vingiorykščių fone
vienišas dviratininkas
šuva
pamatęs dviratininką
pradeda lot
šuva taigi dar vienišesnis
bet neloja į šieno kaugę
šuva taigi vienišesnis dar
ir už dviratininką

bet visi jie teikia man džiaugsmą
vienišas dviratininkas
vienišas šuva
vienišas medis

Taigi tu dar vienišesnis?
Sako kažkieno balsas

Taigi šitas Kažkas
vienišesnis yra
už visus?

Literatūra ir menas. - 2000. - Birž. 23. - P. 5.


Bliuzas alėjos gale

Vėlų lietingą
rudenio vakarą
po parko medžiais
lašai morzinėja
ant dieną kritusių lapų
tai visa
kas iš eilėraščių lieka
tai visa kas iš gyvenimo
ir negaliu išsiplėšti
iš rato
šis
lūkestis
baugus ir saldus
seniai buvo laikas jam liautis
imas kažkur
kažkodėl
šis vakaras
eilėraštis
gyvenimas šis
nekulminuoja
su

blizgantis crescendo
vienišo
automobilio
šviesos
parko alėjoj
savo prožektoriais
apžilpina
išplėšia gabalą gyvos nakties
ir palieka mane

stovėti medžiu
stovi
šnabždi
savo meilės žodžius
vakarui
rimusiam lietui
ir automobiliui
šviesoms
kurios
veda prošal
ir šalin
į niekur
į save
į vienintelius namus
per amžių amžius.

Literatūra ir menas. - 2000. - Birž. 23. - P. 5.


Vienišystė

Klausinėja senutis savo balandžių
žinot buvo tokie melsvapilkiai
stabdo senutis visus
žinot buvo tokie sidabriniai
nesiskundžia senutis teiraujas
tik nori sušnekt
susiriečia senutis ir leidžias namo
senutis pats sau namai
ir neturi jokių balandžių
ir niekados neturėjo

Dialogas. - 2000. - Gegužės 26. - P. 4.


Vakaras, rūkas

Vakaras, rūkas, šešėliai ant tilto.
Nebylus judesys medžių pavėsy.
Mįslingas pasislinkimas.
Įkyrus amžinybės siužetas.

Hamletas kenčia, ko jam kankintis,
Ofelija – savo devinto aukšto vienutėj,
ir žvaigždėms šiandien šiokiadienis.

Tiktai riksmas. Bet gali būt, kad apsimetė,

Galbūt paties dejonė. Gali būti, kad vėjas.

Dekoracijos lieka tos pačios.
Vakaras, rūkas, žmogus ant tilto.
Užspringęs savo kraujais.

Literatūra ir menas. - 2000. - Birž. 23. - P. 5.


paukščiai ankstyvą pavasarį

šįryt
aš galvoju vien apie paukščius
kur
kokiose dangaus daubose
kokių natų linijų
įsitvėrę

šėlsta
ankstyvas pavasaris
naujas laikas
gestikuliuoja
neišverčiamai

ankstyvam pavasariui
paukščiai nereikalingi

paukščiams ankstyvas pavasaris
dar ir kaip

Dialogas. - 2000. - Gegužės 26. - P. 4.


pervirsmai

jis nebuvo stiklo pūtikas
jis buvo stiklo saksofonistas
jo fugos ir rapsodijos
jo kvėpavimas
įsikūnijo paviršiuos
kuriuose
neužsibuvo lietus

ji neišniro iš putų
ji neišsivijo iš fugos
ji negimė iš lietaus
ji buvo
tiesiai iš miško
ji įsliuogė rapsodijon:
bet aš moku vaikščiot stiklais
nesudrebėdamas

kas jas ir kas mus įstiklina
tikrajan laikan
kas mus iškelia
kaip langus laukan
kas mus išmoko vaikščiot stiklais

kas mus pakelia virš
saksofonų ir virš kvėpavimų
kas tai yra?

Mokykla. - 2000. - Nr. 5. - P. 30.


Šiandien laivelis neužplaukė

Šiandien laivelis neužplaukė
šiandien šoko vėjai Užgavų šmėklos šėliojo plikajam kalne
kalno viršūnėj mus mūrijo sniegas kruša ir lietus
tik vienas moteries profilis nesitraukė nuo lango nė mirksnį

lempų siūleliuos krūpsėjo ženklai
keisti gervių šokiai prieš laiką
išvien sukrešėję ženklai ir visa tai daros
tik vienas moteries profilis nesitraukė nuo lango nė mirksnį

visa daros tu saloje ir taigi turi susitaikyt
tavo laivelis neužplaukė neužplaukia neužplauks
mūrininkai didesni ateis proporcingai šitiems jutimams
tik vienas moteries profilis nesitraukė nuo lango nė mirksnį

tau kas man duodi ženklą: sustiprėsim
bėgančio kranto įsikabinsim vėjo
virvėm apglėbsim šaknis kur nukarusios
virš bedugnės tai ne kas kita laivelis

neužplaukė šiandien tai ne kas kita jisai
neužplaukė šiajai gyvybei tebesant
vienas moteries profilis
nesitraukė nuo lango nė mirksnį

Mokykla. - 2000. - Nr. 5. - P. 30.


* * *

Jos veidas buvo kalbos valanda,
jos stotas buvo dainavimas.

Pirštu matematikos neišmokysi,
virpuliu algebros nenurašysi.

Pamylėk, pamylėk geografiją,
kolei ši nepavirto istorija.

Aklinoj išminties tamsoje,
viltingame nežinojime

jos veidas buvo kalbos valanda,
jos stotas buvo dainavimas.

Mokykla. - 2000. - Nr. 5. - P. 30.


Kur Pompėjai jūsų dekretai

Kur Pompėjai jūsų dekretai
įstatymai įsakymai ir potvarkiai
pamokymai ir liudijimai?
Sutirpo per vieną brizą

Lava ieškojo išeities
jinai surado išeitį

Jinai ir vėl išeities ieško
su atspindžiais ir paukščiais
kur suka virš mūsų galvų
jų tvinksnių ir vizijų

Verkia bando vėl susitvenkt
graso naujas brizas

abiejų mylimųjų
per amžius
nesuakmenėjančiam
rojui

Literatūra ir menas. - 2000. - Birž. 23. - P. 5.


* * *

Alyvos kvepia per stiklą,
ir aš tave myliu – tave už stiklo.
Ne aš įstačiau tą stiklą,
ne aš išgalvojau tą lietų,
kur išlaidžiai violetiškai dažo rūtę.
Ne aš išgalvojau šias alyvas,
ne aš išgalvojau meilę,
visa atėjo patys ir iš savęs –
alyvos, lietus, tu,
ir stiklas prieš visa tai,
skaidrus, ir todėl – stiklas – stiklas – stiklas.

Stiklas, per kurį alyvos kvepia.

Dialogas. - 2000. - Gegužės 26. - P. 4.


Pilkasidabriam bokšte

Pilkasidabriam bokšte
laikrodis valandas skaito.
Tiek daug jau? Nejaugi?
Ding dong dongo.

Lygiai penkios sekundės lig gongo
sušlama sparnas.
Varnos.
Kur taip, sesytės, jodomos?

Išgąsčio laikrodis dirba.

Keičias metų laikai ir drapanos,
bet kas savaitę bokšte
senas varpininkas
užtraukia laikrodį.

Kas užtraukia varnas?

Literatūra ir menas. - 2000. - Birž. 23. - P. 5.

Iš latvių kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS