|
Māris Čaklais Eilėraščiai (Iš rinkinio Slapti laužai. - Rīga: Teātra anekdotes, 1992) Vienišas dviratininkas Vienišas dviratininkas per popietę pro nupjautą lauką ir šieno kaugelę vienišas dviratininkas pro vienišą medį vidulauky krūmų ir nepjautų vingiorykščių fone vienišas dviratininkas šuva pamatęs dviratininką pradeda lot šuva taigi dar vienišesnis bet neloja į šieno kaugę šuva taigi vienišesnis dar ir už dviratininką bet visi jie teikia man džiaugsmą vienišas dviratininkas vienišas šuva vienišas medis Taigi tu dar vienišesnis? Sako kažkieno balsas Taigi šitas Kažkas vienišesnis yra už visus? Literatūra ir menas. - 2000. - Birž. 23. - P. 5. Bliuzas alėjos gale Vėlų lietingą rudenio vakarą po parko medžiais lašai morzinėja ant dieną kritusių lapų tai visa kas iš eilėraščių lieka tai visa kas iš gyvenimo ir negaliu išsiplėšti iš rato šis lūkestis baugus ir saldus seniai buvo laikas jam liautis imas kažkur kažkodėl šis vakaras eilėraštis gyvenimas šis nekulminuoja su blizgantis crescendo vienišo automobilio šviesos parko alėjoj savo prožektoriais apžilpina išplėšia gabalą gyvos nakties ir palieka mane stovėti medžiu stovi šnabždi savo meilės žodžius vakarui rimusiam lietui ir automobiliui šviesoms kurios veda prošal ir šalin į niekur į save į vienintelius namus per amžių amžius. Literatūra ir menas. - 2000. - Birž. 23. - P. 5. Vienišystė Klausinėja senutis savo balandžių žinot buvo tokie melsvapilkiai stabdo senutis visus žinot buvo tokie sidabriniai nesiskundžia senutis teiraujas tik nori sušnekt susiriečia senutis ir leidžias namo senutis pats sau namai ir neturi jokių balandžių ir niekados neturėjo Dialogas. - 2000. - Gegužės 26. - P. 4. Vakaras, rūkas Vakaras, rūkas, šešėliai ant tilto. Nebylus judesys medžių pavėsy. Mįslingas pasislinkimas. Įkyrus amžinybės siužetas. Hamletas kenčia, ko jam kankintis, Ofelija – savo devinto aukšto vienutėj, ir žvaigždėms šiandien šiokiadienis. Tiktai riksmas. Bet gali būt, kad apsimetė, Galbūt paties dejonė. Gali būti, kad vėjas. Dekoracijos lieka tos pačios. Vakaras, rūkas, žmogus ant tilto. Užspringęs savo kraujais. Literatūra ir menas. - 2000. - Birž. 23. - P. 5. paukščiai ankstyvą pavasarį šįryt aš galvoju vien apie paukščius kur kokiose dangaus daubose kokių natų linijų įsitvėrę šėlsta ankstyvas pavasaris naujas laikas gestikuliuoja neišverčiamai ankstyvam pavasariui paukščiai nereikalingi paukščiams ankstyvas pavasaris dar ir kaip Dialogas. - 2000. - Gegužės 26. - P. 4. pervirsmai jis nebuvo stiklo pūtikas jis buvo stiklo saksofonistas jo fugos ir rapsodijos jo kvėpavimas įsikūnijo paviršiuos kuriuose neužsibuvo lietus ji neišniro iš putų ji neišsivijo iš fugos ji negimė iš lietaus ji buvo tiesiai iš miško ji įsliuogė rapsodijon: bet aš moku vaikščiot stiklais nesudrebėdamas kas jas ir kas mus įstiklina tikrajan laikan kas mus iškelia kaip langus laukan kas mus išmoko vaikščiot stiklais kas mus pakelia virš saksofonų ir virš kvėpavimų kas tai yra? Mokykla. - 2000. - Nr. 5. - P. 30. Šiandien laivelis neužplaukė Šiandien laivelis neužplaukė šiandien šoko vėjai Užgavų šmėklos šėliojo plikajam kalne kalno viršūnėj mus mūrijo sniegas kruša ir lietus tik vienas moteries profilis nesitraukė nuo lango nė mirksnį lempų siūleliuos krūpsėjo ženklai keisti gervių šokiai prieš laiką išvien sukrešėję ženklai ir visa tai daros tik vienas moteries profilis nesitraukė nuo lango nė mirksnį visa daros tu saloje ir taigi turi susitaikyt tavo laivelis neužplaukė neužplaukia neužplauks mūrininkai didesni ateis proporcingai šitiems jutimams tik vienas moteries profilis nesitraukė nuo lango nė mirksnį tau kas man duodi ženklą: sustiprėsim bėgančio kranto įsikabinsim vėjo virvėm apglėbsim šaknis kur nukarusios virš bedugnės tai ne kas kita laivelis neužplaukė šiandien tai ne kas kita jisai neužplaukė šiajai gyvybei tebesant vienas moteries profilis nesitraukė nuo lango nė mirksnį Mokykla. - 2000. - Nr. 5. - P. 30. * * * Jos veidas buvo kalbos valanda, jos stotas buvo dainavimas. Pirštu matematikos neišmokysi, virpuliu algebros nenurašysi. Pamylėk, pamylėk geografiją, kolei ši nepavirto istorija. Aklinoj išminties tamsoje, viltingame nežinojime jos veidas buvo kalbos valanda, jos stotas buvo dainavimas. Mokykla. - 2000. - Nr. 5. - P. 30. Kur Pompėjai jūsų dekretai Kur Pompėjai jūsų dekretai įstatymai įsakymai ir potvarkiai pamokymai ir liudijimai? Sutirpo per vieną brizą Lava ieškojo išeities jinai surado išeitį Jinai ir vėl išeities ieško su atspindžiais ir paukščiais kur suka virš mūsų galvų jų tvinksnių ir vizijų Verkia bando vėl susitvenkt graso naujas brizas abiejų mylimųjų per amžius nesuakmenėjančiam rojui Literatūra ir menas. - 2000. - Birž. 23. - P. 5. * * * Alyvos kvepia per stiklą, ir aš tave myliu – tave už stiklo. Ne aš įstačiau tą stiklą, ne aš išgalvojau tą lietų, kur išlaidžiai violetiškai dažo rūtę. Ne aš išgalvojau šias alyvas, ne aš išgalvojau meilę, visa atėjo patys ir iš savęs – alyvos, lietus, tu, ir stiklas prieš visa tai, skaidrus, ir todėl – stiklas – stiklas – stiklas. Stiklas, per kurį alyvos kvepia. Dialogas. - 2000. - Gegužės 26. - P. 4. Pilkasidabriam bokšte Pilkasidabriam bokšte laikrodis valandas skaito. Tiek daug jau? Nejaugi? Ding dong dongo. Lygiai penkios sekundės lig gongo sušlama sparnas. Varnos. Kur taip, sesytės, jodomos? Išgąsčio laikrodis dirba. Keičias metų laikai ir drapanos, bet kas savaitę bokšte senas varpininkas užtraukia laikrodį. Kas užtraukia varnas? Literatūra ir menas. - 2000. - Birž. 23. - P. 5. Iš latvių kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS
|