Per latvius – net ir totoriai

    „Krymo totrių liaudies dainų atbalsiai mus jau senokai yra pasiekę, mums patiems šito dažniausiai nė nenumanant, per klasikinę rusų muziką. Nes neretai Krymo totorių melodijomis yra naudojęsi savo kūriniuose rusų kompozitoriai, pradedant M.Glinka. Šit garsusis marinistas I.Aivazovskis, gimęs ir ilgą laiką gyvenęs Kryme, savo atsiminimuose rašo: „Aš dažnai pagrieždavau jam (M.Glinkai) smuiku totorių dainų, kurias buvau girdėjęs jaunystėje Kryme, ir jis jų paskui įdėjo „Ruslanan ir Liudmilon”.
    Seniausieji Krymo gyventojai, apie kuriuos užtikta žinių rašytiniuose šaltiniuose, buvo kimerai, taurai ir skitai. VII–VI a. pr. Kr. Juodosios jūros šiaurinėje pakrantėje radosi graikų kolonistų. III–II a. pr. Kr. Kryman, netolies dabartinio Simferopolio, buvo perkelta skitų sostinė, tarp skitų ir graikų kilo karai dėl prekybos uosto. I a. pr. Kr. antrojoj pusėj Kryman įsibrauna įvairių klajoklių tautų – hunų, avarų, chazarų, pečenegų, polovcų (kipčiakų). Įsiveržus hunams, daugelis senųjų miestų virsta griuvėsiais. IV–V a. Krymas tampa Bizantijos ekspansijos objektu. XIII a. pabaigoje Kryme gyvenančios žemdirbių kiltys (graikai, polovcai, slavai ir kt.) patenka Aukso ordos priklausomybėn.
    XII–XV a. susikuria Genujos kolonijos, nominaliai priklausomos nuo Aukso ordos ir labai įvairiatautės (graikai, armėnai, italai, turkai, slavai). 1443 m. Chadži-Girėjus įkuria Krymo chanatą, šis vėliau tampa Turkijos vasalu. 1783-iaisiais Krymo chanatas įjungiamas Rusijon.
    Krymo totorių kalba priklauso tiurkų kalboms. Ja kalba Krymo totoriai, ligi 1944 m. gyvenę Kryme. Dabar dauguma gyvena Uzbekijoj, čia jų kalba išleidžiama šiek tiek knygų, eina laikraštis ir žurnalas. Krymo totorių kalba skiriama į dvi pagrindines tarmes – šiaurės, arba nogajų, ir pietų (naujesni šaltiniai nurodo dar ir viduriniąją tarmę, bejų, imtą ir Krymo totorių literatūrinės kalbos pagrindu. – V.B.). Pirmoji siejasi su kipčiakų kalbų grupe, o pietų tarmė priklauso ogūzų kalbų grupei ir yra artima turkų, gagaūzų, azerbaidžaniečių kalboms. Ir liaudies poezija bei muzika abiejose tarmėse smarkiai skiriasi. Šioje publikacijoje šiaurės tarmei atstovauja nogajų beitai (skelbiami versti Giedrės Šlapelytės. – V.B.) – rečitatyvinės filosofinio ar didaktinio turinio dainos. <…>
    Manė yra dvidešimt aštuonių skiemenų ketureilis su rimuota pirmąja, antrąja ir ketvirtąja eilute. Šitokia strofa – bendra Krymo totoriams ir turkams, gagaūzams, azerbaidžaniečiams (šiųjų jinai vadinama bajatais). Tiksliau būtų sakyti – ne tiek ši strofa, kiek šis liaudies dainų žanras, kuris yra kaip ir ogūzų tautų bendrumo žymuo. Manė (arba mani) melodijos palyginti su nogajų beitais yra daug puošnesnės, gausiai ornamentuotos.
    1929 m. knygos „Krymo dainos” pratartyje A.Lunačiarskis rašė: „Didžiai talentinga tiurkų tauta, šioji jos atšaka turtingoje Krymo žemėje, pusiasalyje, kur susikryžiavę tiekos tautų kelių, kur susipynusios Rytų ir Vakarų įtakos, negalėjo neišugdyti visiškai savitos, švelnios, raiškios ir poetiškos kultūros. Visa tai labiausiai žymu Krymo totorių dainose, stebinančiose nepaprasta Rytų ir Vakarų melodijų sanderme ir retai kurių kitų tautų dainose pasitaikančiu subtilumu”.
    Šitokiais žodžiais mūsų draugas Pėteras Brūveris 1987 m. almanache „Dzejas diena” („Kuklesnis ir konceptualesnis „Poezijos pavasario” giminaitis) pristato ir šičia rasimus nogajų beitus bei manė. Apie kitokią Krymo totrių tautosaką ten nekalbama. Viliuosi, kad kokių ypatingesnių apibūdinimų ir nepasigesim, gal bus tiesiog įdomu palyginti, sakysim, „Malūninką” ar „Už ko savo dukrą leist?” su kai kuriomis mūsų pačių labai panašios poetinės sandaros (pakartojimai, klausimai – atsakymai ir kt.) liaudies dainomis.
    Man rodos, svarbiau keletą žodžių tarti, kodėl čia Pėteras ir apskritai kodėl – per latvius. Todėl kad „per rusus”, kaip ligi šiolaik dažniausiai versdavom, per rusiškus pažodinius – jau sarmata, jau gerokai apkeikėm tą „socializmo atgyveną”. Bet ir su Lietuvos Respublikos piliečio pasu teks dar oi ilgai nešiotis ir testimonium pauperitatis, neturto, elgetystės liudijimą – kalbų nemokėjimą ir užtat priverstinį žvalgymąsi į tuos pačius pažodinius, gal jau angliškus ar dar kokius iš monopolinių kalbų. Mažesnės ar tolimesnės kultūros mums (maga rašyt – dabartinei Lietuvos Respublikos piliečių kartai) liks tiesiogiai nepasiekiamos, nes rask dabar savižudį, kuris šoktų mokytis kad ir tų pačių tiurkų kalbų: bent jau leidykloms tu su jomis būsi visai nereikalingas, tad, rodos, nereikalingas ir niekam.
    Latviai geba mąstyt kitaip. Ir gebėjo jau senokai. Prieš keletą metų Uzbekijos rašytojų sąjungoj juokais buvau iškart paklaustas: „Naujas Uldis?” Deja… Uldis Bėrzinis, Knutas Skujeniekas, Leonas Briedis ir kiti, išmokę retesnių kalbų ir uždegę jomis ne vieną „naują Uldį”, Lietuvoj pasekėjų kaip ir neturi. Tuo tarpu latvių „Poezijos dienoj” rasi eilių, verstų iš sanskrito, iš moldavų ir armėnų, buriatų ir kalnų altajiečių, graikų ir hebrajų, azerbaidžaniečių ir turkų, islandų ir sorbų, provansalų ir flamandų, retoromanų ir katalonų bei kitokių kalbų ir tarmių. Latviams tai įprasta. Kaip įprasta ir knygas, taip pat ir jaunų autorių, sudarinėti iš jų pačių eilėraščių ir jų mėgstamų poetų vertimų. Vertimai laikomi rimta kūryba.
    Taigi Pėteras Brūveris, per Taškentą ir Vilnių vykdamas Poetinian Druskininkų rudenin, dainavo Fabijoniškėse Krymo totorių dainas ir įšnekėjo imtis jų vertimų – iš Pėtero latviškų pažodinių, turint prieš akis ir jo poetinius vertimus (Krimas tatāru tautasdziesmas / No Krimas tatāru valodas atdzejojis Pēters Brūveris // Latvijas Jaunatne. - 1990. - 17. maija. - Lpp. 2), jo pastabas ir komentarus. Užtat ačiū. Beje, iš šito gilaus latvių šulinio, kurio vanduo lietuvių skoniui vis dėlto gan savas, mūsų balai semiuos ne pirmas. Sigitas Geda, sakykim, versdamas „Giesmių giesmę”, turėjo ir latviškus pažodinius, šitokiu būdu jis yra vertęs japonų ir turkų eilių. Dar semsimės, ne kur dėsies.
    Versdami kitus, latviai sugebėjo ir savo universitete surinkti būsimųjų literatūros vertėjų grupę iš visų buvusios TSRS buvusių respublikų. Kad ir kaip ten kas klostytųs ar vėtytųs, iš tų pelų – grūdų bus. Beje, toksai šios grupės „grūdas” – ir nogajų beitus išvertusi Giedrė Šlapelytė.
Vladas Braziūnas

Manė

Trys lendrūnės pakraščiais.
Greit pavasaris ateis.
Nevadinsiu rože, ne,
Rožė žydi taip trumpai.

Juodos akys sužėrės,
Meilė širdį man užlies.
Kad nerašot man laiškų,
Gal jūs akmenio širdies?

Eiti prarajas kalnų,
Gerti šaltį vandenų, –
Ar tavęs atsisakyt
Duota šitiek man jėgų?

Naktį miegančiam name
Laukiu širdžia neramia,
Tavo mielas jei ateit,
Degčiau žiburius kieme.

Klesti rožė žieduota,
Ten lakščiukės lakštuota;
Mylima mane palieka,
Tyli širdis užduota.

Tupi aras ant briaunos,
Juodus kėsčioja sparnus.
Tavo meilė netikra
Širdį plešia man perpus.

Vėjas pūsčioja lapus,
Lapai žemėj tuoj supus.
Atgulė žmogus kapan:
Greit jis žemės sauja bus.


Mėlynakis bajoras

Šventą aukų vakarą pulkas vyrų, viens bajoras,
Ir apsupo sūpynes, mane grobė ir išjojo.

Mėlynakis tas bajoras, jo šautinė užtaisyta,
Dujen popai kalbinėja, kad tikybą imčiau kitą.

Eina laivė, bus kelionė! Bet be burių, kaip manytis?
Išsikelsim mes už burę mano skarą raudonnytę.

Lipsim laivėn, laivuosim, per bangas paskrydėsim,
Motinėlę patiksim, susitikę kalbėsim.

Dvaro mėlyna pilis, lietūs lyja ir teškena,
Brolis, manęs ilgėdamas, savo juodį šuoliais gena.


Už ko savo dukrą leist?

TĖVAS:

Vai, dukra, ar tave leisti už pirklio?

DUKRA:

Ne, tėtuši, ne.
Pirklys turi daug kartūno,
Lieps matuoti, lieps matuoti,
Neisiu už jo.

TĖVAS:

Vai, dukra, ar tave leisti už būgniaus?

DUKRA:

Jis būgnys, man lieps šokti,
Aš nuvargsiu bešokdama, ne,
Neisiu už jo.

TĖVAS:

Vai, dukra, tave leisti už piemens?

DUKRA:

Ne, tėtuši, ne.
Piemuo turi daug avelių,
Lieps man melžti, lieps man melžti,
Neisiu už jo.

TĖVAS:

Vai, dukra, galbūt leisti už girtuoklio?

DUKRA:

Ne, tėtuši, ne.
Vakar girtas, rytą piktas,
Man muštynės, man peštynės,
Neisiu už jo.

TĖVAS:

Vai, dukra, ar tave leisti už mokytojo?

DUKRA:

Taip, tėtuši, leisk.
Mokytojas daugel žino,
Eisiu už jo.
    Balti apkakliai, balti marškiniai,
    Tai, tėtuši, ir nuspėjai,
    Mano širdį nusaldrėjai,
    Leisk mane už mokytojo.

Užrašyta 1916 m.


Nelakiok, varna!

Nelakiok, varna,
Nekėtok sparno!
Tave pagausiu,
Plūksnas nurausiu.

O iš tų plūksnų
Dirbsiu vėduoklių,
Dailiom panaitėm
Nešiu parduoti.
Aja–ja–jai, aiman,
Saldumėli mano,
O kaip man nevedus
Vienišam gyvent?


Čerkesė

Čerkese, vai, čerkese,
Toliau keliausim dviese.
Fajetonan pasodysiu
Ir raudonai aptaisysiu.

    Vai tu čerkese, mano širdele,
    Žydi ugniniai tavo veideliai.

Siausiu skarele rauda,
Piršteliu dažysiu chna.
Bus suknelė šilko margo,
O skara vienų sidabrų.

    Vai tu čerkese, mano širdele,
    Žydi ugniniai tavo veideliai.

Tau iš lūpų medūs teka,
Apie kaklą rožės kvepia.
Tavo žvilgsniai širdį siekia,
Bet jie nežada man nieko.

    Vai tu čerkese, mano širdele,
    Žydi ugniniai tavo veideliai.


Malūninkas

M e r g e l ė:

– Vai, mano malūninke,
Mielas mano malūni,
Tau bus mano aukso kasos,
Tik sumaldink man kviečius!

M a l ū n i n k a s:

– Gražuole, negaliu,
Vandens netek loveliu,
Ne tau vienai aš malu,
Grįžk, gražuole, atgalio.

– Vai, mano malūninke,
Mielas mano malūni,
Tau skaistus bus mano veidas,
Tik sumaldink man kviečius!

– Gražuole, negaliu,
Vandens netek loveliu,
Ne tau vienai aš malu,
Grįžk, gražuole, atgalio.

– Vai, mano malūninke,
Mielas mano malūni,
Tau bus mano juodos akys,
Tik sumaldink man kviečius!

– Gražuole, negaliu,
Vandens netek loveliu,
Ne tau vienai aš malu,
Grįžk, gražuole, atgalio.

– Vai, mano malūninke,
Mielas mano malūni,
Tau bus antakiai lenktiniai,
Tik sumaldink man kviečius!

– Gražuole, negaliu,
Vandens netek loveliu,
Ne tau vienai aš malu,
Grįžk, gražuole, atgalio.

– Vai, mano malūninke,
Mielas mano malūni,
Tau bus mano baltas kaklas,
Tik sumaldink man kviečius!

– Gražuole, negaliu,
Vandens netek loveliu,
Ne tau vienai aš malu,
Grįžk, gražuole, atgalio.

– Vai, mano malūninke,
Mielas mano malūni,
Tau liemuo bus mano leinas,
Tik sumaldink man kviečius!

– Gražuole, tai galiu,
Vandens teka loveliu,
Vienai tau dabar malu,
Duok man savo kvietelius.

D r a u g e:

– Tai bus geras malinys,
Greitas girnų sukinys.

Braziūnas, Vladas. Per latvius – net ir totoriai // Literatūra ir menas. - 1992. - Rugpj. 22. - P. 6.

[Krymo totorių liaudies dainos:] Manė; Mėlynakis bajoras; Už ko savo dukrą leist?; Nelakiok, varna!; Čerkesė; Malūninkas / Vertė Vladas Braziūnas // Literatūra ir menas. - 1992. - Rugpj. 22. - P. 6-7. - (Versta iš: Krimas tatāru tautasdziesmas / No Krimas tatāru valodas atdzejojis Pēters Brūveris // Latvijas Jaunatne. - 1990. - 17. maija. - Lpp. 2).