Knuts Skujenieks Spyglys Miškas pametė spyglį. Lapų puošnus džiugesys ima šust. Ir aš jau spygliuotis nesu. Aš kultas ir mintas. Daužė, pjudė, trypė mane, Iškėlė, vėl apgiedojo, pylė žeme. Prilimpa purvai, Kai kepinuos saulėj. Taip sunku save švarų išsaugot. Miškas šeriasi rudenį, Žvėris pavasarį plauką meta, Aš – kasdien ilguose tremties metuos. 1963 Etiudas Dar gėlių giliose tabokinėse Paskutinis medus gyvena. Ir vargšo mažosioms bitėms Po lašą jo rankon krapena. Įkvėpimas per medų ateina, Ir daros kartu posmuoti. Regiu: kiekviena bitė Yra areštantė dryžuota. 1965 Veidrody Rankos sausos kaip kartys Širdis seniai nemiela ir sudiržus Jėgų beturi kaip katinas Bet gyvybė vis ima viršų Neužsidega akys kai tyčiojas Tamsyn ir gilyn gaužias Tik veidą perbraukus lieka Raukšlės Taip tu atrodai Kai tave iškviečia Tu pyktį smulkiais Gailesčio atomais dalyki Tu prisimerk Užsitrenk Valdykis        valdykis Dar tau pravers! 1967 kam du keliai kam vienas kam abejot kam dantį rodyt ir pigioje plepynėj mirkt ne turgus čia nėr ko parduoti čia nėr ko vogt ir nėr ko pirkt kur leidžias taip kaip ir aušroja gyvybė laibu daigu plūsta yra tik du keliai po kojų yra tik išturėt ar lūžti tuščių kalbų pilna srėbtuvė likimas jom metus ištempia esu žmogus ne paleistuvė kareivio aulo užsikvempus todėl kiekvieną mielą dieną man vėl į sniegą sėklą bert rikiuotėj eit pro vielų sieną ir vėl su saule užsimerkt ir aušt 1968 * * * buvo baisiai daug žvaigždžių bet tau tebus ačiū eglei dangus juodas bet eglė dar juodesnė vėjas buvo aukštas bet eglė dar aukštesnė drūta eglė rami eglė pakraštinė visąnakt lakštingala prie lakštingalos bet tau tebus ačiū eglei stovi prie lango molinėm kojom ir su vėju kalbas pro šakų šakas laužyta tarme stovi ir stovi dieną naktį širdy po ja tu mane atsivedei tai tegu ji stovi su mumis su mudviem aš tos eglės klausiau kuo ji vardu bet ji neatsakė 1969 Iš latvių kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS Kauno diena. - 1997. - Bal. 5. - P. 21. - Kultūros priedas Santaka; Literatūra ir menas. - 2000. - Lapkr. 17. - P. 4.