|
Ingmāra Balode * * * šąla iš visų jėgų kovas pašaipus mėnuo priklausymas šiai vietai – jaunų puvėklių medelių parkams viršūnėms gotiškoms plevėsoms tiltams stotims nekūrenamoms lig sukąstų dantų bangų kraštai architektoniškai susišiaušę aštrūs yra mūsų pokalbio varvekliai ant šaligatvio Sąlytis I Prisilytėjimas –– per perono kvapą du šimtus kilometrų vienu laišku Palytėjimas –– balandžio tūžmas frezijos Susilytėjimas –– bejėgė akvarelė su blogai surištu kaklaraiščiu II Atšlijimas –– randuotais pajuodusiais pirštais žodžiais tereikalingais kaip šaukšteliai popiečio arbatai be cukraus Ir neatlaikomi ritmiški smūgiai jais per galvą * * * Ištapau vienatviškos aušros ruožą už tilto skaidriu skryčiu Traukiniui naktį bus nusišypsojusi laimė – obelynai vilos gegužės žavios viršūnės Ištapau šviesos bėgius per vandenis tegu traukiniai su pavasario lokomotyvais nenuvirsta * * * surūdijusi jūsų mūsų simbolizuotoji laiko spiralė sušnypščia ugny mėlyni rutulio sluoksniai nežinau kaip jie atrodo čia yra tiktai žinios * * * J.Kunnosui Nebebūsimą niekad skverą ar Akademiją (aš noriu prie ežero!) Esplanada perlyja Ką Tu būtum sakęs aš nežinau lietus toks melagingas Tu ten nelyji aš ten kažin ar lyju aš noriu ko nors tikra * * * Janio mamai Aš ateinu nuo jūros, Jūs sėdite ant suolelio. Dūmai kyla dangun žvaigždynų apželdinti. Dar nebuvau mačiusi tokios peleninės pilkos šilumos – kuri lieka iš dangaus, kai šį perbraukia smilga; kuri lieka iš tankių, akylų debesų, kai tenai įauga eglės, – visa tat mačiau Jūsų akyse ir dar dideliais šlakais Florencija atėjo tenai saulės svilinti * * * Kiek kartų gali ateiti laikas kai geltoni vėdrynai nusklendžia į numylėtus sodus Kai mes esam patys tikriausi Buvę Savo Pradžioj Kai jūra mato kaip mes svylam Kai boluoja debesų gandrasparniai Kai tikėjimo anapusybe tyras yra kiekvienas lašas ant akmenio Tu priglundi ir geri o aš raivaus ir keliuosi ir saulę pritraukiu tan karštinės kelin Gesinam per patį dienovidį Neamžinoms Nevilties Vilnims gali tik neužtekti peties kur palikti amžiams Ženklą apie save Tu vėl mąstai apie neužgesinama Bet debesys nepasensta Leistieji žodžiai Karliui Vėrdiniui Kai Ruduo išsiurbia paskutinius pelenus iš Tavo plaukų kai Tu eini linija į namus ir staiga lapai kaip sniegas krinta kai Tu atsiverti paskutinį lapą ir parašai mylėsiu Tu esi visiškai prieš dangų teisus ir Dievas yra * * * Nublyškęs žemas kvėpavimas blankiame ryto ore sutvardytos atsargios akys pririša dieną * * * Sėdėsim laivėj. Tau plaštakos bus su rudenio nuospaudom, ir lapai tamsiai pražuvę įslys ežeran. Rūkas bus tirštas. Tu nematysi obuolių sėklelių karolių, bet atstums mane ir paliks tavo ranka ant peties. Karolius tu būsi sutraukęs ir versi šermukšnių uogas, ir tarp pirštų tavo rievosis ruzganas nemirtingumas. * * * greičiau greičiau nepavėluoti vieno žodžio duok man ranką duok man į šerkšną paversti kančią duok man eglę papurusią duok man troleibusą su tavo kakta prie lango duok man tikslius maršrutus neregiu toliau kaip auklę bebruzdančią neregiu toliau kaip Turkiją besigrūdančią neregiu toliau – kelią man stoja siena, ji rodos abipus regos Iš latvių kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS
Literatūra ir menas. - 2001. - Lapkr. 16. - P. 4. |