Ingmāra Balode


* * *

šąla iš visų jėgų
kovas
pašaipus mėnuo
priklausymas šiai vietai –
jaunų puvėklių medelių parkams
viršūnėms gotiškoms
plevėsoms tiltams
stotims nekūrenamoms

lig sukąstų dantų
bangų kraštai
architektoniškai susišiaušę

aštrūs yra mūsų pokalbio
varvekliai ant šaligatvio


        Sąlytis

            I

Prisilytėjimas    ––   per perono kvapą
                              du šimtus kilometrų
                              vienu laišku

Palytėjimas     ––    balandžio tūžmas frezijos

Susilytėjimas  ––    bejėgė akvarelė
                             su blogai surištu
                             kaklaraiščiu

        
            II

Atšlijimas      ––     randuotais
                             pajuodusiais pirštais
                             žodžiais
                             tereikalingais kaip šaukšteliai
                             popiečio arbatai be cukraus

Ir neatlaikomi ritmiški smūgiai
jais
per galvą


* * *

Ištapau
vienatviškos aušros ruožą
už tilto skaidriu skryčiu

Traukiniui naktį
bus nusišypsojusi laimė –
obelynai
vilos
gegužės žavios viršūnės

Ištapau
šviesos bėgius per vandenis
tegu traukiniai
su pavasario lokomotyvais
nenuvirsta


* * *

surūdijusi jūsų mūsų
simbolizuotoji laiko spiralė
            sušnypščia
            ugny

mėlyni rutulio sluoksniai
nežinau kaip jie atrodo
čia yra tiktai
            žinios


* * *

                                                                J.Kunnosui

Nebebūsimą niekad skverą ar Akademiją
(aš noriu prie ežero!)
Esplanada
perlyja

Ką Tu būtum sakęs aš nežinau
lietus toks melagingas
Tu ten nelyji
aš ten
kažin ar lyju

aš noriu ko nors tikra


* * *

                                            Janio mamai

Aš ateinu nuo jūros, Jūs sėdite ant suolelio.
Dūmai kyla dangun žvaigždynų apželdinti.
Dar nebuvau mačiusi
tokios peleninės pilkos šilumos –
kuri lieka iš dangaus, kai šį
perbraukia smilga;
kuri lieka iš tankių, akylų debesų,
kai tenai įauga eglės, –
visa tat mačiau Jūsų akyse ir dar
dideliais šlakais Florencija atėjo
tenai saulės svilinti


* * *

Kiek kartų gali ateiti laikas
kai geltoni vėdrynai
nusklendžia į numylėtus sodus

Kai mes esam
patys tikriausi
Buvę
Savo Pradžioj

Kai jūra mato kaip mes svylam
Kai boluoja debesų gandrasparniai
Kai tikėjimo anapusybe tyras yra
kiekvienas lašas ant akmenio
Tu priglundi ir geri o aš raivaus ir keliuosi
ir saulę pritraukiu tan karštinės kelin
Gesinam per patį dienovidį
Neamžinoms Nevilties Vilnims
gali tik neužtekti peties kur palikti
amžiams Ženklą apie save

Tu vėl mąstai apie neužgesinama
            Bet debesys nepasensta


Leistieji žodžiai

                Karliui Vėrdiniui

Kai Ruduo
išsiurbia paskutinius
pelenus iš Tavo plaukų
kai Tu eini linija į namus
ir staiga
lapai kaip sniegas
krinta
kai Tu atsiverti paskutinį lapą ir parašai
mylėsiu

Tu esi visiškai
prieš dangų teisus
ir Dievas yra


* * *

Nublyškęs
žemas kvėpavimas
blankiame ryto ore

sutvardytos
atsargios akys
pririša dieną



* * *

Sėdėsim laivėj.
Tau plaštakos bus su rudenio nuospaudom,
ir lapai tamsiai pražuvę
įslys ežeran.
Rūkas bus tirštas.
Tu nematysi
obuolių sėklelių karolių,
bet atstums mane ir paliks
tavo ranka ant peties.
Karolius tu būsi sutraukęs
ir versi šermukšnių uogas,
ir tarp pirštų tavo rievosis
ruzganas nemirtingumas.


* * *

greičiau greičiau   nepavėluoti
vieno žodžio
            duok man ranką
duok man į šerkšną paversti kančią
duok man eglę papurusią
duok man troleibusą
su tavo kakta prie lango
duok man tikslius maršrutus

neregiu toliau kaip auklę bebruzdančią
neregiu toliau kaip Turkiją besigrūdančią
neregiu toliau – kelią man stoja
siena, ji rodos abipus regos

Iš latvių kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS

Literatūra ir menas. - 2001. - Lapkr. 16. - P. 4.