|
Inese Zandere 1993 metų balandžio 10-osios „Šeštojoje dienoje” Vaidotas Daunys rašė: „Anksčiau ar vėliau Lietuvoje rasis judėjimas ar net partija, kuri programiškai susies Lietuvos valstybingumą su Baltijos integralumu. Tuomet sistemingiau bus pradėtas vertinti ir dabartinis laikotarpis, kai Lietuva ir Latvija, kartojant prieškarinį scenarijų, buvo atskirtos”. Vaidoto pastangos kultūrinę Lietuvos ir Latvijos atskirtį pranokti buvo viltingos. Jis buvo besikuriančio Baltijos fondo pirmininkas, ir jau buvo besirandančios pagaliau tikros galimybės įkūnyti seną mūsų su Pėteru Brūveriu mintį – pradėti leisti bendrą „Baltų” (ar „Baltijos kranto”, drauge su estais) žurnalą, Latvijoj latvišką, Lietuvoje – lietuvišką. Vaidotas pažinojo latvių kultūrą, turėjo tenai gan draugų, bičiulių. Tarp jų – poetai Pėteras Brūveris ir Inesė Zanderė, „Rigas laiks” žurnalo redaktorė. Vos išgirdusi žinią apie Vaidoto žūtį, viską paliko ir naktiniu traukiniu metėsi Vilniun, laidotuvių nežinion, kad keletą minučių pastovėtų prie Vaidoto karsto. Čia skelbiamas „Vilniaus traukinys” ir bus radęsis toje kelionėj. Jis išspausdintas dvyliktajame 1995 m. „Karuogo” numeryje drauge su Pėtero in memoriam Vaidotui „Mirtis nėra visagalė” bei Inesės verstais dviem Vaidoto eilėraščiais („Preliudas” – pirmasis pirmosios knygos eilėraštis, skirtas tėvams: „Kiek stočių tiek likimų o vis dėlto...”; „Pelenų spalva. Rytas”).
V e r t ė j a s
Vilniaus traukinys išvežta naktis kelio aklame vingy aš įtariu savo gyvenimą kad šis trokšta pabėgt iš manęs palikti vieną vietoje iš kurios neregėt praeities ateities vientulystės didingos prasmės tik kurčnebylė leišių mergaitė užmigus ant kupė lentynos ir tamsa ir aš verkiu iš baimės tyliai tarsi galėčiau sudrumsti kurčnebylės miegą tiesiog verkiu ašarom jos bėga iš akių ir šluostau akis rankom ir nubėga pro pirštus ašarų laikrodžio mažieji vienodieji mirksniai ir vienodi abejingi įsismelkia kelio tamson lyg kad to nebūtų buvę verkdama pamirštu kad verkiu važiuodama pamirštu kad važiuoju gyvendama pamirštu kad gyvenu pamiršdama pamirštu pamiršti kol pamatau tave už vingio tokį artimą liūdną ir sutrikusį lyg kad tu būtum sugrįžęs pakelt ko prarasta ir būčiau tenai taip pat aš bandau prisimint bet prisimenu tiktai Vilnių ir jaučiu kaip sunku traukt tavo sielą žvaigždžių skersuojančiam grįžului plynu padangių keliu daug lengviau man būtų traukt tavo nuodėmingą kūną visą amžių žemės pravėžom ir bejėgį palikt kokioj bevardėj vietoj kur niekad nesustoja Vilniaus traukinys ar palikt traukiny visada visada kely tarp vakarų rytų tarp žodžių ką tu dar rašai ir aš ko daugiau nerašyčiau bet visa nėra net antraip nei manyta visa yra kitaip sutraukytos citatos susimaizgo popieriaus skutai pilkame sausvėjy ir svarbiau dabar atrodo tai ko mes nenorėjom ne tai ko nesuspėjom murma murma lūpos kol nutilsta pasileidžia rankos ir akys leidžias lango atspindimos naktis prošal ir traukinio gausmas sulūžta į iešmą stulpus ir vielas bėgiai šakojas bildėdami miesto nuojautoj ją nuo saulėtekio skiria vien tik kylantis rūkas it paskutinė malda be žodžio prasmės ir tikslo tiktai vilties sutelktis pamiškėj gangreit toje vietoj kur prasideda tikrovė – gal Vilniaus daugiau nebėr gal naktį jisai pakilo aukštojon rugpjūčio padangėn mano nepakeliamoji našta kurią tu pakėlei lengvai kaip baltą akmenėlį nuo tamsos kelio – tačiau traukinys atsitrenkia į Vilnių skausmas raudona saulė ir kurčnebylės leišių mergaitės miegūstų akių gilumoj mano gyvenimas nuo kurio man darsyk nepasisekė pabėgti 1995 metų liepos 30–31
Iš latvių kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS
Zanderė, Inesė. Vilniaus traukinys / Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas // Literatūra ir menas. - 1996. - Rugpj. 3. - P. 2. - Vertėjo žodis. - V.Braziūno nuotr.: Rygos senamiestyje 1987-ųjų liepą, kai būrelis jaunų rašytojų mokėmės latvių kalbos. Iš kairės: Dainius Razauskas (dainius), kalbininkas, mūsų mokytojas Pėteris Vanagas, Vaidotas Daunys ir Uldis Bėrzinis. |