Inese Zandere


    1993 metų balandžio 10-osios „Šeštojoje dienoje” Vaidotas Daunys rašė: „Anksčiau ar vėliau Lietuvoje rasis judėjimas ar net partija, kuri programiškai susies Lietuvos valstybingumą su Baltijos integralumu. Tuomet sistemingiau bus pradėtas vertinti ir dabartinis laikotarpis, kai Lietuva ir Latvija, kartojant prieškarinį scenarijų, buvo atskirtos”. Vaidoto pastangos kultūrinę Lietuvos ir Latvijos atskirtį pranokti buvo viltingos. Jis buvo besikuriančio Baltijos fondo pirmininkas, ir jau buvo besirandančios pagaliau tikros galimybės įkūnyti seną mūsų su Pėteru Brūveriu mintį – pradėti leisti bendrą „Baltų” (ar „Baltijos kranto”, drauge su estais) žurnalą, Latvijoj latvišką, Lietuvoje – lietuvišką.
    Vaidotas pažinojo latvių kultūrą, turėjo tenai gan draugų, bičiulių. Tarp jų – poetai Pėteras Brūveris ir Inesė Zanderė, „Rigas laiks” žurnalo redaktorė. Vos išgirdusi žinią apie Vaidoto žūtį, viską paliko ir naktiniu traukiniu metėsi Vilniun, laidotuvių nežinion, kad keletą minučių pastovėtų prie Vaidoto karsto. Čia skelbiamas „Vilniaus traukinys” ir bus radęsis toje kelionėj. Jis išspausdintas dvyliktajame 1995 m. „Karuogo” numeryje drauge su Pėtero in memoriam Vaidotui „Mirtis nėra visagalė” bei Inesės verstais dviem Vaidoto eilėraščiais („Preliudas” – pirmasis pirmosios knygos eilėraštis, skirtas tėvams: „Kiek stočių tiek likimų o vis dėlto...”; „Pelenų spalva. Rytas”).
                                                    V e r t ė j a s


Vilniaus traukinys

išvežta
naktis kelio aklame vingy
aš įtariu savo gyvenimą
kad šis trokšta pabėgt iš manęs
palikti vieną
vietoje iš kurios neregėt
praeities
ateities
vientulystės didingos prasmės
tik kurčnebylė leišių mergaitė
užmigus ant kupė lentynos
ir tamsa

ir aš verkiu
iš baimės
tyliai tarsi galėčiau sudrumsti
kurčnebylės miegą
tiesiog verkiu ašarom
jos bėga iš akių
ir šluostau akis rankom
ir nubėga pro pirštus
ašarų laikrodžio
mažieji vienodieji mirksniai
ir vienodi abejingi
įsismelkia kelio tamson
lyg kad to nebūtų buvę

verkdama pamirštu
kad verkiu
važiuodama pamirštu kad važiuoju
gyvendama pamirštu
kad gyvenu
pamiršdama pamirštu pamiršti

kol pamatau tave už vingio
tokį artimą
liūdną ir sutrikusį
lyg kad tu būtum sugrįžęs
pakelt ko prarasta

ir būčiau tenai taip pat

aš bandau prisimint
bet prisimenu
tiktai Vilnių

ir jaučiu kaip sunku traukt
tavo sielą
žvaigždžių skersuojančiam grįžului
plynu padangių keliu
daug lengviau man būtų
traukt tavo nuodėmingą kūną
visą amžių
žemės pravėžom
ir bejėgį palikt
kokioj bevardėj vietoj
kur niekad nesustoja Vilniaus traukinys

ar palikt traukiny visada
visada kely
tarp vakarų rytų tarp žodžių
ką tu dar rašai ir aš
ko daugiau nerašyčiau
bet visa nėra net antraip
nei manyta
visa yra kitaip
sutraukytos citatos susimaizgo
popieriaus skutai pilkame sausvėjy
ir svarbiau dabar atrodo tai
ko mes nenorėjom
ne tai
ko nesuspėjom

murma murma lūpos kol nutilsta
pasileidžia rankos
ir akys leidžias lango atspindimos
naktis prošal
ir traukinio gausmas sulūžta
į iešmą stulpus ir vielas
bėgiai šakojas bildėdami
miesto nuojautoj
ją nuo saulėtekio skiria
vien tik kylantis rūkas
it paskutinė malda
be žodžio prasmės ir tikslo
tiktai vilties sutelktis
pamiškėj
gangreit toje vietoj
kur prasideda tikrovė

– gal Vilniaus daugiau nebėr

gal naktį jisai pakilo
aukštojon rugpjūčio padangėn
mano nepakeliamoji našta
kurią tu pakėlei lengvai
kaip baltą akmenėlį
nuo tamsos kelio –

tačiau traukinys atsitrenkia į Vilnių
skausmas
raudona saulė
ir kurčnebylės leišių mergaitės
miegūstų akių gilumoj
mano gyvenimas
nuo kurio man
darsyk nepasisekė pabėgti

1995 metų liepos 30–31

                     Iš latvių kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS

Zanderė, Inesė. Vilniaus traukinys / Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas // Literatūra ir menas. - 1996. - Rugpj. 3. - P. 2. - Vertėjo žodis. - V.Braziūno nuotr.: Rygos senamiestyje 1987-ųjų liepą, kai būrelis jaunų rašytojų mokėmės latvių kalbos. Iš kairės: Dainius Razauskas (dainius), kalbininkas, mūsų mokytojas Pėteris Vanagas, Vaidotas Daunys ir Uldis Bėrzinis.