GUNTIS BERELIS

Tyla ir žodis

    „Pradžioje buvo Žodis.”
    Žodis sukūrė tylą.
    Nesąmonė, be abejonės. Žodis kuria žodį, tekstas kuria tekstą – ir, jei į šį vyksmą pažvelgsim iš priešingos pusės, tada paaiškės, kad kiekvienan literatūros kūrinin įrašyta visa pasaulio literatūros istorija; žodis kuria pasaulius – jei sutiksim, kad kiekvienas literatūros tekstas yra naujas pasaulis, žodis juos sunaikina. Žodis randasi tyloj, ikikalbiniame sąmonės chaose, apie jį tik tiek teįmanoma pasakyti, kad jis yra; jo būtį galima suvokt ir kaip kelią iš šio ikižodinio chaoso į sutvarkytą žodžių kosmosą: sąmonėjimas yra nepertraukiamas ir neanalizuojamas vyksmas, vis dėlto žodinė mąstymo raiška – tam tikri fiksuoti sąmonės judesio taškai. Visa įvardyti, įrikiuoti neprieštaringon sistemon – tai, ko gera, visiškai žmogiška būtinybė pripildyti būties tylą, t. y. žodis, buvimas žodyje ir su žodžiu yra būties raiška, o ne būties supaprastinimo instrumentas. Realus kasdienis žodžio veiksmas savo ruožtu yra pasaulio apibūdinimas, teisingiau tarus, istorijos raidoje pasiektas susitarimas, ką laikyti pasaulio apibūdinimu: pradedant visiškai elementariais dalykais – jei norime nurodyt, sakykim, obuolį, mums nėra reikalo gilintis į botanikos ar chemijos smulkmenas, mums tereikia pasakyti, kad tas vaisius yra obuolys, – baigiant literatūros dėsniais: tarkim, tragedija neturi jokio ryšio su tikrove, ji yra antikos autorių gaminys, literatūrinis gestas, tad jeigu ir mes teigiam gyvenimą esant tragišką, tatai tereiškia vien tai, kad tekstas yra taip smarkiai įsipynęs sąmonėn, jog tikrovė redukuojama į literatūros klišę. Žodis nusako ne tiek pasaulį, kiek šio susitarimo – ką laikysim apibūdinimu – principus. Žodis bejėgis abipusiškai: ir prieš sąmonę, ir prieš pasaulį – jis neįstengia nei išreikšti žmogaus sąmonės, nei apibūdinti tikrovės. Matyt, todėl Tiutčevas anuolaik bus teigęs: „Мысль изреченная есть ложь”.
    Žodis pasaulio pažinimą riboja: mūsų išankstinis žinojimas yra tas pat kaip pasaulio apibūdinimas, t. y. pasaulis išsipildo kaip tekstas, ir atvirkščiai – tekstas yra pasaulio modelis. Vis dėlto tylintysis žino visa, jis yra pasauly ir gyvuoja drauge su juo, o kiekvienas ištartas žodis pasaulį susiaurina ir iškreipia – juo kruopščiau ir nuodugniau jis paaiškinamas, juo labiau siaurėja, paklusdamas kokiam modeliui ar koncepcijai. Vos tiktai tylintysis ištaria – pasaulis, šis iškart nustoja jam priklausęs, jis save atskiria nuo pasaulio kaip stebėtoją: akimirksniu iškyla klausimas – kas tada yra pasaulis? Į jį jau nebeįmanoma vienareikšmiškai atsakyti: kiekvienas atsakymas iš esmės taip susiaurintų pasaulį, kad jį sunaikintų, paliktų tik žodis; savo ruožtu toks atsakymas, kad pasaulis yra visa, kas tik yra, iškeltų kitą neatsakomą klausimą: ką reiškia būti? Ir, jei klausėjas atklaustų (tai šioje situacijoj savaime suprantama) – ką reiškia reikšti? – visi tuoj nutartų jį šaipantis ar, geriausiu atveju, imtų nagrinėti klausimo semantiką. Galima būtų sakyti, kad kalba, taigi ir literatūra, yra savo prieglobsčio būtinybė, baimė bekraščio pasaulio, antlaikiškumo ir belaikiškumo, baimė viso ko, kas susiję su tyla ir neišreiškiamybe. Būtis bežodžiame pasauly neįmanoma: žmogus gali egzistuoti tiktai tekste, pats būdamas jo sandas.
    Tyla, be abejonės, yra nepaprastai talpi mataforiška sąvoka, teisingiau tarus, metaforiška yra sąvoka „tyla ir žodis”, kadangi neįmanoma, net poetiškai, jų nagrinėti skyrium, ypač jei apie tylą kalbama žodžiu, galiausiai ir pati sąvoka „tyla” yra žodis. Tylos – kaip sąvokos – semantika labai plati: galima kalbėti apie sielos tylą, būties tylą, pirmapradę tylą, mirties tylą, kosminę tylą, ikižodinę tylą ir t. t., ir t. t. – vadinasi, ir tyla patenka ton nesuskaičiuojamon neapsakomon virtinėn poetinių sąvokų, kurias galima aiškinti ir apibrėžinėti be galo, bet iš to laimi tiktai aiškinimai (ypač – aiškintojai), o ne pačios taip ir neišreiškiamos sąvokos.
    Rašytiniame žodyje slypi kai kas truputį nenatūralu: literatūra radosi kaip garsinė minties išraiška, kaip triukšmas, oro svyravimai. Buvo aišku, kad tyla yra tada, kai nėra žodžio, – tai bežodė tyla, tuo tarpu šiuolaikinė literatūra yra žodingoji tyla, t. y. literatūra daugiausia pildosi tik kaip rašytinis tekstas. Kiek primityvinant, galima būtų tarti, kad žodis kaip garsas yra sukasdienėjęs, literatūra be jo puikiausiai išsiverčia – tyloje ir rašoma, ir skaitoma (manytina, romantiškojoj rašytojo asketo, celėje apšviesto žvakių, metaforoj esama tiesos – jinai ne vien kūrybos, bet taip pat ir jai būtinos tylos metafora). Literatūroje žodis – radęsis akimirkai, pasakymui – dabar įsiamžinęs balto lapo tyloj, ir šiame vos akį užmetus savaime suprantamame fakte – literatūros būtyje – yra kai kas paradoksiška ir nesuvokiama: žmogus kadaise išmoko kalbėti tiktai tam, kad vėliau išmoktų klausytis. Todėl ir įmanoma tariamai neteisingai tvirtinti, kad žodis kuria tylą, žodinę tylą.
    Rašytinis žodis yra ilgos raidos padarinys: tūkstantmečius literatūros leitmotyvas buvo Homero „dievaite, dabar tu (…) giedoki”, t. y. literatūra buvo garsinė – giedama, skanduojama, sekama, rodoma. Tekstas iškilo kaip viešas reiškinys – rašymas veikė tiktai kaip kultūros atminties tęstinumo prielaida: raštininkas saugojo žodį kalbai visai taip pat, kaip ikirašytiniu metu šią priedermę atliko metras, ritmas, rimas (šitie dalykai atsirado ne vien tiktai dėl maginės žodžio paskirties, pasaulio atsidavimo žodžiui; suritmintas tekstas gali išlikti nepakitęs ilgus šimtmečius – tam padeda ir griežta dainų struktūra, kokia galėjo rastis tik ikirašytiniu laikotarpiu, kad dainos pajėgtų pačios save išsaugoti ir tęsti). Iš esmės visa literatūra, parašyta ligi XIX šimtmečio pabaigos, yra išsaugojusi garsinį žodį; užrašymas buvo ne savitikslis, o tam tikras būdas, tiksliau: literatūros raida skleidėsi kaip garsinio žodžio viltis pasidaryti rašytiniu, kaip kalbos perėjimas žodžio tylon. Tai pasakytina ne vien apie poeziją, bet ir apie prozą – bent jau europinės tradicijos nuo Dafnio ir Chlojos laikų: proza buvo pasakojimo imitacija raštu – atsitikimo aprašymas sutariant dėl to, ką laikyti atsitikimo aprašymu. Romanas formavosi kaip logiška seka išdėstyti nuotykiai, ir nebuvo jokia kliūčių, kad, pavyzdžiui, Dekameronas – tipiškas rašytinio žodžio pavyzdys – esmingai būtų tęsiamas garsiniu pavidalu, lygiai taip kaip islandų sagos, kurios prieš užrašant ilgus šimtmečius gyvavo kaip sakytinės. Romanas buvo gyvenimo aprašymas, išpažintis arba – kitas variantas – užrašų imitacija (ir užrašuose – dienoraščiuose, laiškuose, kelionių aprašuose – rašymas tėra tiktai būdas); prozoje vyravo nuoseklumas, ir racionalūs, logiški atskirų epizodų ryšiai atliko atminties funkcijas: epizodai lukštenosi vienas iš kito. Tuo tarpu XX a. romanas kuriamas kaip „būklė”, kaip metafora, kuriai gilumos dimensija daug kartų svarbesnė negu siužeto logika. Rašytinis žodis įgavo savaiminę vertę – suprantama, tai nėra vienareikšmis procesas: žodis gali tiktai siekti pasidaryti rašytinis, kartu išsaugodamas sakytinio žodžio pritaikymo principus. Matyt, perėjimą nuo užrašyta prie parašyta žymi prancūzų simbolistai; prieš tai išėjo vizualiosios Apollinaire’o Kaligramos; rusų futuristų tekstai, Cummingso poetinės žodžio analizės ir t. t.; taip pat ir Kafka, Proustas ar Nabokovas gali gyvuoti tik rašytiniai – tai yra tylos menas.
    Toks yra universalus kultūros sąryšis: kiekvienas žodis, kiekvienas tekstas siekia būti interpretuotas ir paaiškintas – žodis atsispindi ir ataidi kitame žodyje. Žodis prašosi tęsiamas. Interpretacijos esmė yra sukurti interpretuojamame tekste įšaknytą tam tikru laikotarpiu neprieštaringą raiškos sistemą. Juo labiau kiekvienas tekstas siekia būti ištirtas ir paaiškintas sąmoningai užglaistant prieštaravimus, sulaikant didėjantį teksto paradoksalumą, suspaudžiant jį į paprasčiausią frazę. Interpretuojant prasmė konkretėja, pirmapradis numanomas daugiareikšmiškumas susiaurėja ligi geležinių kanonų. Tiesa, interpretacija jau pati savaime numato minties judesį, tad kiekviena interpretacija iš esmės yra paradoksiškas ir prieštaringas procesas, tuo tarpu savo sukurtajai raiškos sistemai ji nesuteikia jokios dinamikos, ji sunaikina minties judesį. Vos tik ši sistema sukuriama, daugkart didesnės galios imasi ją globoti: estetinis objektas atsiduria kokioje nors ideologinėje struktūroje, t. y. vienas kitą ima dengti interpretacijos lygmenys (mums geriausiai pažįstamas yra estetinių objektų interpretavimas su politinių raiškų sistemos pagalba). Pasakytina, kad joks literatūros tekstas po teisybei neišsitenka ideologinėse sistemose – tai atsitinka tik interpretacijoms, o jas sunaikina tam tikras teksto paradoksiškumas: interpretuojant rašomas tekstas siekia persikelti į parašytąjį – ne veltui iš senųjų kultūrų išlikę kaip tik ideologiniai ir ritualiniai tekstai, nes juos buvo būtina įamžinti, kadangi literatūra gyvavo garsiniu pavidalu. Savo ruožtu, vos tik estetinė teksto interpretacija suauga su ideologine sistema, jos daugiau niekas nebegali pakeisti – ji tekinta tiktai kartu su pačia ideologija. Ideologinian žodin netelpa tylos kategorija – bet, suėjęs į sąlytį su juo, pralošia ir poetinis tekstas. Iš esmės tai būdinga kiekvienai analizei ir interpretacijai. Prisilietę prie poezijos, mes paprastai tarsi peršokam logišką ir gyvenimišką pasaulio suvokimą, praleidžiam kasdienybėj svarbiausią mąstymo grandį, bet tereikia tik imti analizuoti poetinį pasakojimą kaip logišką faktą, ir mes neišvengiamai atsiduriam aklikely. Galima parašyti monografiją apie vienintelę eilutę – bet tai taip pat bus aklikelis: ši eilutė tačiau liks kokia buvusi, tokios pat vidinės kokybės (suprantama, jei jau pati analizė nebus savita, intelektuali kito lygio poezija). Žodis kitkart veikia kaip tylos žudikas, tyla tuo tarpu pasižymi apsaugine reakcija – ji neleidžia savin įsiskverbti žodžiui: juo tiksliau mes mėginam apibrėžti kokio nors poetinio pasakymo „prasmę”, juo toliau ji atsitraukia tarytum begaliniu prasmės koridorium. Kas yra radęsis tyloje, tas sukurtas tylai.
    Priešingai, sakytinis žodis nėra interpretuojamas: jis yra permainingas, lakus, nuolat atgimstantis. Sakytinis nėra iškalamas, išmokstamas, analizuojamas. Sakytinis žodis daug lengviau pasiduoda prieštaringumams – bet prieštara yra prigimtinis kalbinės kultūros sandas, ir nėra reikalo stengtis ją išlyginti. Rašytinis žodis suskaldo pasaulio vienovę daugeliu opozicijų, tuo tarpu sakytinis siekia šią vienovę išsaugoti. Sakytinis žodis yra nenutrūkstamas ir nepabaigiamas, savyje susijęs tapsmas: sakytinis yra kelias, tuo tarpu rašytinis – galinis punktas, tam tikru atžvilgiu ir aklikelis, nes autorius, užrašydamas savo mintį, sustabdo pats save, ir reikia didžiulės jėgos, kad peržengtų tai, kas užrašyta; skaitytojas savo ruožtu, imdamas tai, kas parašyta, kaip baigtinę tiesą, apskritai sunaikina bet kokias minties judesio galimybes, o sakytinis žodis sukelia akimirksnišką atsaką ir tuojau žūsta pats; sakytinis niekad nėra baigtas iki galo, o rašytinis yra tik tokio baigtinumo iliuzija. Prisiminsim, kad Kristus – visiškai taip pat, kaip ir daugelis tų, kuriuos įprasta vadinti mokytojais, – savo tekstų neužrašinėjo, nors ir turėjo visas galimybes tai daryti (manoma, tėra vienintelis kartas, kai Kristus rašęs – lazdele ant smėlio, ir tuoj pat parašyta nutrynęs). Tai už jį padarė evangelistai, todėl Kristaus pasakojimuose randama be galo daug prieštaravimų – jie yra radęsi iš sakytinio žodžio ir žymi minties kelią, tuo tarpu juos bandoma suvokti kaip baigtinius loginės minties padarinius, baigtines tiesas. Todėl ir viena iš svarbiausių visų laikų teologų veiklos paskatų yra išlyginti Kristaus pasakojimų prieštaras, t.y. sakytinis žodis siekia būti palaikytas rašytiniu, ir dėl šio prieštaravimo krikščioniškosios interpretacijos labai supanašėja su bet kuria ideologija.
    Galbūt visiškai nėra taip jau labai būtina – dažnusyk  tai pasirodo net rizikinga – pedantiškai fiksuoti  ir saugoti kiekvieną pasaulio minties judesio momentą: tai yra tokia stebėtinai absurdiška užgaida – varžytis su begalybe ir amžinybe, lyg kad žmogus, palyginti su šiomis sąvokomis, jaustųsi apeitas ir nepakankamas. Galbūt jis savo rašymo veiksmu tiesiog mėgina paliudyti, kad šios sąvokos realiai egzistuoja ir jam. Neapsakomomis pastangomis – bibliotekomis, archyvais, muziejais, kolekcijomis – žmogus bando apgauti amžinybę: įrodyti, kad rankraščiai vis dėlto nedega.
    
    Žodžio tyla ir kontekstas – tai visiškai artimos sąvokos. Po teisybei, konteksto sąvoka visai neturėtų teisės egzistuoti – bent jau kaip tikslus terminas, kaip jį paprastai mėgstama vartoti. Tai yra gan miglota ir sunkiai formuluojama metafora, visai ne kas nors tikslu ir konkretu. Realiai apžvelgiamo ir apibrėžiamo konteksto nėra, apie jį įmanoma kalbėti tik kaip apie prielaidą. Pasakymas „literatūros kūrinio kontekstas” yra absurdiškas, kadangi kiekvieno kūrinio kontekstas visų pirma yra visa pasaulio literatūra ar, kaip buvo sakyta pirma, vienas romanas, net vienintelė frazė turi savy visą literatūros istoriją – be tūkstantmetės literatūros raidos jis nebūtų radęsis ir, suprantama, sunku įsivaizduoti tokį genialų skaitytoją, kuris pajėtų įsavinti bent kokį šimtadalį šio konteksto. Todėl mes galim tiktai tarti, kad egzistuoja kalbamam kūriniui artima tekstų grupė, kuria šis labiausiai atskleidžia savo prasmingumą, – ir visada liks galimybė, kad literatūros istorijoj egzistuoja ir dar kiti tekstai, su kuriais sueidamas į sąlytį šis kūrinys įgaus naujų prasmių.
    Iš esmės yra daug visiškai skirtingų konteksto prasmių. Pirmas yra asmeninis kontekstas: žmogaus patirtis – visa, ką kiekvienas skaitytojas yra skaitęs. Šio konteksto ryšys su kadaise skaitytais kūriniais, po teisybei, yra labai tolimas: tai, kas perskaityta, nesiformuoja kaip kruopščiai klasifikuota biblioteka, bet veikiau kaip vieninga visuma – tekstas kaip žodinis vaizdavimas funkcionuoja tiktai jį kuriant, paskiau teksto jau nebėra, lieka jo sukurtas žodžio tylos pasaulis, kuriame kalbamas kūrinys savo prasmingumą įgyja suaugdamas su kitais; izoliuotas tekstas yra absoliučiai beprasmis. Galima būtų sakyt, kad tekstas savaip, būdamas tiktai tekstas, egzistuoja vien kaip mechaninė raidžių sankaupa, tuo tarpu literatūros pasauly jis realizuojasi, daugiau nebebūdamas tekstas, susinaikindamas. Heraklito pasakymas apie upę, kurion dukart neįmanoma įbristi, yra taikytinas ir literatūrai – neįmanoma dukart perskaityti vieno ir to paties teksto: antrąkart jis jau bus visiškai kitas, pakitęs dėl pirmojo skaitymo įspūdžio ir kaip viso to vyksmo rezultatas, per šį laiką įsitvirtinęs skaitytojo patirtyje.
    Toliau – visuotinis kontekstas: visa, kas tik parašyta. Suprantama, tai labai sąlyginė sąvoka, savo ruožtu gimininga begalybei, nes nėra nei tokios bibliotekos, kurioje būtų sukaupta visa, kas tik parašyta, nei tokio skaitytojo, kuris tai galėtų įkurdint savo vaizduotėj. Vis dėlto tiktai šis kontekstas vienintelis egzistuoja kaip realių faktų visuma, faktų, kurie su literatūra gal tėra visai menkai tesusiję – pavyzdžiui, knygų nugarėlių skaitymas. Tai yra nužmogintas, susvetimintas kontekstas – bent jau nuo Gutenbergo laikų. Iš esmės jis yra miręs, nejudrus, nekūrybingas chaosas.
    Ir galiausiai – idealusis kontekstas, superkontekstas, tarytum kokia Borgeso Babelio biblioteka, suėmusi savin visus galimus kontekstus, t. y. ne tiktai tuos, kurie jau surašyti asmeniniame ir visuotiniame kontekstuose, bet ir tuos, kurie žmogui įmanomi užrašyti. Galime kalbėti apie netapusią, nesamą, galimą, įmanomą literatūrą bent jau tuo pačiu mastu kaip apie dingusius antikos ar viduramžių autorių tekstus, sudegintą Gogolio rankraštį, čekistų sunaikintus kūrinius ir t. t., kadangi tie tekstai egzistuoja – ir egzistuoja bent jau kaip raidžių kombinacijos įmanomybė. Taip pat galim kalbėti apie potencialią literatūrą – apie jos raidžių ir žodžių kombinacijas, kurios kada nors bus įkūnytos literatūros faktuose. Būtų galima taip pat sakyti, kad kiekvienas tekstas potencialiai egzistuoja pirmiau negu užrašomas – belieka jį tik atspėti. Būtų galima net parašyti dėl įvairiopų priežasčių netapusios literatūros istoriją (dažnai ši numanoma literatūra ir įsikūnija – tuo atveju, kai pagal vieno autoriaus paliktas pastabas kitas autorius atitinkamą kūrinį parašo, gan smarkiai deformuodamas bei suvulgarindamas pradinį sumanymą). Visi šie tekstai – esami ir potencialūs – išreiškia grandiozinį žodžio tylos pasaulį, intelektinę Visatą, kurioj drauge yra ir parašyta, pradingusi, dar neparašyta literatūra, visos jų tekstų interpretacijos, visos klasifikavimo sistemos ir, kaip pasakytų Borgesas, taip pat išsamus intelektinės Visatos katalogas. Čia reiktų pridėti, kad Borgesas savo Babelio biblioteką aprašė, atsiduodamas racionaliam geometrizavimo malonumui, – kaip taisyklingą, begalinį labirintą, mechaninę visumą, kurioj visa įmanoma yra ir apčiuopiamai esama, o intelektinė Visata yra chaosas – ne jau miręs visuotinio konteksto chaosas, bet kaip tik kūrybingas, nuolatinio judėjimo būsenoj esantis chaosas. R. Barthes’as straipsnyje „Autoriaus mirtis” kalba apie skaitytoją, kuris yra „žmogus be istorijos, be biografijos, be psichologijos, jis yra tiktai toks, kuris suveda į viena linijas, sudarančias rašytinį tekstą”. Intelektinę Visatą tad irgi reikėtų lyginti su šiuo neprotingu skaitytoju – tokiu, kurio patirtyje literatūra yra galimybė, – ir šiame lygmeny nėra skirtumo tarp esama ir dar nesama.
    Apie intelektinės Visatos veikmę mes galime spręsti iš naujai sukurtų tekstų – kai potencialioji literatūra virsta tekstu. Autorius tarsi prisideda prie šios Visatos, suvokia ir įkūnija jos poveikį, todėl ir Barthes’as galėjo rašyti, kad autorius yra miręs, kad autorius tėra tiktai užrašytojas, skriptorius, intelektinės Visatos mechanizmai kuria už jį, t. y. intelektinė Visata kur kas didesniu mastu pajungia žmogų sau, negu žmogus pajungia ją. Šioji Visatos veikmė funkcionuoja dėl mums nesuprantamų dėsningumų – tai sakoma kad ir dėl tos paprastos priežasties, jog visi literatūros modeliai yra absurdiški, statiškos konstrukcijos ir nė vienas jų neleidžia prognozuoti literatūros raidos: jinai veikia intelektinės Visatos gilumoj, kur nėra laiko dimensijos – visi įvairiais laikotarpiais radęsi tekstai yra lygūs, ir niekad negalima pasakyti, dėl kurių tekstų sąlyčio atsiranda naujas literatūros pasaulis. Taigi galim manyti, jog intelektinė Visata yra kažkas palygintina su saviraidos sistema – joje veikia saviorganizacijos procesai, ji kuria iš savęs ir sau, lyg kad jos vienintelis tikslas būtų išbandyti visas įmanomas ženklų variacijas iki pat beprasmiškiausių (tai rodo, pavyzdžiui, futuristų ar dadaistų tekstai). Paprastai literatūrą mėgstama vertinti labai utilitariai – ji prablaško, moko, aiškina, aprašo, – bet galima pažvelgti ir kitu požiūriu: literatūra yra į save nukreipta intelektinės Visatos išraiška, vampyrė, pasirenkanti savus adeptus – rašytojus ir skaitytojus – ir iščiulpianti jų kūrybines galias.
    Hesse ir Borgesas yra sukūrę panašių esė apie tai, kad nėra prasmės stengtis parašyt kaip įmanoma daugiau, visiškai užtenka ir nedaugelio kūrinių, nes kiekviename tekste slypi neišmatuojami kultūros klodai. Hesse šią mintį sukonkretina: visų pirma nebūtina skaityti daug todėl, kad galėtum pasirinkti tas minties kryptis, su kuriomis gyvensi toliau, t. y. kiekvienas žmogus renkasi savą intelektinės Visatos teritoriją, kurioje jis glausis: skaitymas nėra laiko leidimas, skaitymas yra būties apraiška, žmogaus sąlytis su tyla per žodį – žmogus gyvena literatūroj ir su literatūra lygiai taip pat kaip savo namuos, ir savo skaitymo teritoriją jis taip pat susitvarko – ši veikla gali pasireikšti ir kaip knygų lentynos pritvirtinimas prie sienos. Lygiai taip žmogus nėra tiktai paprastai susijęs su intelektine Visata, jis yra jos gilumoj ir savo interpretacijomis ją keičia. Nes intelektinė Visata nėra tekstų ir žinių visuma tam tikru laiku, ji yra judėjimas, net ne srautas ar procesas, o neliaujamas giluminis judėjimas. Intelektinė Visata jau yra pakitusi, kol aš rašau šias eilutes, ir dar pakis, kai į jas reaguos skaitytojas, – ji kinta ir šią akimirką, kai popierių lyti tie tūkstančiai rašytojų, kurie dabar triūsia prie savo tekstų.
    Žmogaus būtis niekam nėra reikalinga (bent jau mes nežinom, kam ir kodėl ji būtų reikalinga), išskyrus jį patį, tuo tarpu žmogui reikia visa ko: jis yra suracionalinęs pasaulį iki paskutinių smulkmenų, apribodamas jį dialogine sistema pagal principą „naudinga–nenaudinga”. Ir galbūt paprasčiausiai todėl – kad kompensuotų šį neišsprendžiamą paradoksą – jis yra sukūręs intelektinę Visatą, šią savo sąmonės idealią projekciją, apčiuopiamai nesamą, bet esamą tiktai todėl, kad ji yra išgalvota, ir tiesiog dėl to, kad ji kasdienai nepritaikoma ir visa apimanti, ir žmogui būtinai reikalinga. Būties pateisinimas – jei tarsim, kad kiekvieną faktą reikia pateisinti, – gali būti tiesiog netikslingumas ir nereikalingumas. Ši ypatybė atsiskleidžia net smulkmenomis, pavyzdžiui, žmogus dešimtį metų saugo kokį nors visiškai nereikalingą niekutį, nors jis ir nėmaž nesusijęs su ypatingais prisiminimais: jam šis niekutis tiesiog artimas, dažniausiai po akim esantis netikslingumo simbolis, priešingas jo paties racionaliai sutvarkytai būčiai. Taip ir žmogaus santykiai su intelektine Visata atrodo visiškai nereikalingi ir netikslingi (bent jau mes negalim suformuluoti jų būtinybės), ir, jei šiuos santykius vis dėlto reiktų pagrįsti, tada pasirodytų, jog jie daug labiau reikalingi intelektinei Visatai nei žmogui. Įsivaizduokim kokį nors literatūros tyrėją, nusprendusį savo gyvenimą skirti, sakysim, Joyce’ui ar kuriam nors kitam rašytojui: jis metų metais stropiai studijuoja Joyce’o tekstus, bando interpretuoti kiekvieną eilutę, dar daugiau laiko sugaišta, kad perimtų daugybę jau esamų Joyce’o interpretacijų, išžvalgo Joyce’o įtakas pasaulio literatūroj ir t. t. – galų gale jis kukliai paskelbia apie savo priklausymą intelektinei Visatai, parašydamas virtinę straipsnių ar kokią monografiją, kurią paskui, aišku, teskaitys tiktai tokie pat fanatikai kaip jis ir skaitys tiktai todėl, kad paneigtų ar bent jau nuginčytų svarbiausią jo būties išraišką, gyvenimo kūrinį. Iš esmės galima teigti, kad šis literatūros tyrėjas buvo dirbęs ne žmonėms, o vien tiktai todėl, kad papildytų intelektinės Visatos užkariavimą dar vienu literatūros faktu, t. y. į intelektinės Visatos ir žmogaus santykius galima pažiūrėti ir kaip į egzistencijos problemą. Suprantama, šitoks požiūris – tiktai iš intelektinės Visatos – yra vienpusis. Kitą aspektą būdina psichologo Viktoro Franklio „egzistencinio vakuumo” koncepcija. Jis rašo: „Pirma, žmogui – skirtingai nuo gyvulio – jokie potraukiai ar instinktai nesako, ką jam reikia daryti. Antra – priešingai praeičiai – jokie sąlygotumai, tradicijos ir vertybės nesako, ką daryti yra jo priedermė. Ir dažnai jis ir pats nežino, ką iš tikrųjų jis nori daryti”. Šita tokia būdinga padėtis kuria tuštumos ir beprasmybės jausmą, kurį Franklis vadina „egzistencijos vakuumu”. Regis, kaip tik rašytojai jį visų pirma ir jaučia: kiekviena racionali veikla yra beprasmė todėl, kad ji paprastai yra pernelyg racionali; ji naikina prasmę todėl, kad prasmė yra pernelyg artima ir akivaizdi. Tuo tarpu iracionali, netikslinga veikla – nesvarbu, ar tai būtų romanų rašymas, ar kolekcionavimas, – užpildo šį egzistencijos vakuumą: paliudydamas savo priklausomybę intelektinei Visatai, žmogus kartu paliudija savo grynai žmogišką netikslingumą – taip pat ir tuo atveju, kai jis dirba ieškodamas tikslo (ar prasmės), tikslas bent jau nėra formuluojamas kaip darbo užduotis, kurią lieka tik įvykdyt, o tada jau galima ir baigti.
    
    Grįšime prie Tiutčevo frazės iš eilėraščio „Silentium!”: „Мысль изреченная есть ложь”, kurią – kaip ir kiekvieną poetinį pasakymą – galima interpretuoti įvairiausiais būdais. Pažiūrėsim į kai kurias iš šių interpretacijų, kurios bent kiek tiksliau žymi sąvokų tyla ir žodis ribas.
    Tarp poetinio sumanymo ir jo įkūnijimo popieriuj praeina laiko, ir, net jei tai tėra tik akimirka, kai atrodo, jog žodžiai patys veržiasi popieriun, ir ta akimirka minčiai gali būti be galo ilgas laiko tarpas. Per tą laiką mintis nuskaidrėja, įsikūnija žody, pasidaro krištolo grynumo, kartu prarasdama dinamiką ir stereoskopiškumą. Kai kas esminga sunyksta – galbūt autoriui paprasčiausiai trūksta žodžių, kad pavaizduotų sąmonės pilnatvę: sąmonės tyla neišvengiamai yra turtingesnė negu jos žodinė išraiška. Štai kodėl autorius meluoja – meluoja savo minties atžvilgiu: jis suvokia savo beprasmybę dar prieš tylą, o vis dėlto ši tyla verčia jį rašyti. Panašus motyvas suskamba ir Mandelštamo eilėrašty „Silentium” (biografai teigia, kad jis parašytas paveikus Tiutčevui):
    „Да обретут мои уста / Первоначальную немоту / (...)
    Останься немой, Афродита / И, слово, в музыку вернись”. Frazė, žodis, tapdamas, įsikūnydamas afroditiškame grožyje, lieka tik statiškas darinys – niekad nesakoma, kad graži galėtų būt mintis, gražus yra tiktai žodis – žodis sustingsta: iš jūros putų gali išnirti be galo daug Afrodičių, lygiai kaip ir tyla gali sukurti be galo daug žodžių, bet nė vienas iš jų nebus absoliutus, žodžių žodis, dėl kurio likusieji prarastų prasmę. Žodis yra variacija, tuo tarpu pirmapradė tyla – pilnatvė. Vis dėlto lieka galimybė kai ką pasakyti dar geriau, dar pilnatviškiau, dar tiksliau. Tyla – tai potencialus žodis, žodžio galimybė kiekvienu laiko momentu, visai taip pat, kaip intelektinė Visata yra potenciali literatūra.
    Su šia interpretacija susijusi kita – kiek visuotinesnė: melo priešybė yra tiesos sąvoka, vartojama dažniausiai kaip „teisingumas”. Teisingas gali būt matematinės logikos pasakymas, teisingas gali būt gyvenimiškas teiginys, teisingai galima nupasakoti įvykį, teisinga, t. y. tikrovę maksimaliai atitinkanti, gali būt koncepcija. Pirmųjų dviejų pavyzdžių tiesos sąvoka vartojama aiškiai vienareikšmiškai, tuo tarpu trečiojo tiesos apybrėžos jau ima blankti, o ketvirtojo ją galima vartoti tik su išlyga – ir toliau jau eina toji abstrakti ir visa apimanti tiesa, kurią dažnai mėgstama rašyti ir didžiąja raide: Tiesa, kas nėra pasakoma žodžiais, bet ką vis dėlto priimta laikyti viena iš galimų būties varomųjų jėgų metaforų. Todėl poezija yra tiktai bandymas išprovokuoti šią Tiesą įžodinimu, todėl ir kiekvienas žodis, juo pasakyta mintis yra nepakankami ir melagingi palyginti su vienintele, „tikrąja” Tiesa. Tuo tarpu tylintysis niekad nepameluos.
    Galų gale Tiutčevo pasakymą galima suvokti ir kaip labai seno paradokso „aš esu melagis” paprasčiausią poetinę išraišką: jei jau kiekviena žodžiu pasakyta mintis yra melas, tai ir šią mintį įkūnijanti frazė yra melaginga. Tai reiškia, jog žodžiu išsakyta mintis vis dėlto yra tiesa, – ir tai savo ruožtu tampa prieštara pradiniam teiginiui. Ir t. t. Ši interpretacija tiktai dar kartą parodo, jog poetinio pasakymo nevalia analizuoti šiuoju loginiu lygmeniu. Kaip tik poezijos būtis pirmapradiškai iškelia loginių kalbos formų ir alogiškų kalbos vartosenos tikslų kontrastą. Loginis žodis yra tiltas tarp dviejų tylų – autoriaus tylos prieš rašant ir bežodės tylos skaitytojo sąmonėj prieš tekstą perskaitant.
    Tiutčevo frazė vis iš naujo visokiausiais pavidalais išnyra iš nebūties – sunku pasakyti, kiek veikiant Tiutčevui ar kokiam kitam iškalbiam tyleniui ir kiek – intuityviai nuvokiant savo priklausymą senajai tylėjimo kultūrai. Ji išnyra čia pat šalimais, lyg ir tarp kita ko – jei kalbama apie tylą, tai bent kiek įmanoma tyliau – kaip ir Tiutčevas, anuomet tikrai net neįsivaizdavęs, kad tie keturi žodžiai bus cituojami ir varijuojami be galo. Guntaras Guodinis: „KELKIS IR TYLĖK: čia tavo galia. / Tu būsi stiprus, jei liks neištartas tavo žodis”. Amanda Aizpurietė: „(…) dvasią ištarti žodžiu – tai veikiausiai bus nuodėmė”. Kiek apibendrinant būtų galima sakyti, kad tai yra senosios tylėjimo kultūros tipiškai vyriška ir tipiškai moteriška apraiškos: Guodinis iškelia ir su tylėjimo sąvoka sieja žodį „stiprus”, tuo tarpu Aizpurietė sąvoką „nuodėmė” lygina su kalbėjimu, ištarme: tylėti reiškia išsaugoti intelektinę nekaltybę. Atmesim šiuokart utilitarią interpretaciją, kurią būtų galima taikyti Guodiniui, – tylėjimas yra nutylėjimas, nutylėti reiškia išsaugoti pranašumą prieš ką nors, kuris žino mažiau. Tyla – tai žodžių galimybė; tylėti reiškia išlaikyti savy neišsakytą, potencialią žodžių galią: kolei žodis nėra pasakytas, jis dar gali būti žodžių žodis, tuo tarpu ištartas ar parašytas žodis, atsikliuvęs jau esamame kontekste, akimirksniu pasidaro vienareikšmis, utilitarus, vartotinas. Vos tik žmogus suformuluoja mintį, ji jau nebe mintis, ji jau žodinė minties projekcija, formulė. Jis save ir – visų blogiausia – nekaltą mintį įspraudžia žodžių narvan, ir nelieka nieko kita kaip laukti kito parašyto žodžio, kuris ateis ir išlaisvins mintį – bent akimirksniui, bent tariamai, čia pat įtraukdamas ją naujon rašytinėn sistemon. Sąmonėje, atvirkščiai, mintis yra neliaujamas judesys, neliaujamas tapsmas. Minties buvimas vien tiktai tyloje, žmogaus sąmonėje, reiškia, kad šis žmogus yra laisvas nuo žodžiais formuluotų stereotipų – pradedant gramatikos, baigiant ideologijos. Ką nors įvardyti žodžiu (ne tik daiktą, bet platesne prasme – sukurti, pavyzdžiui, pasaulį aprašančią bei aiškinančią teoriją) nereiškia tiktai tradiciškai magiškai pajungti pasaulį sau ir savo žodžiui, bet ir save pajungti pasauliui, šiuo atveju – vaizdinių ir stereotipų pasauliui. Žodžiu išreikšta mintis pasidaro beasmenė ir anoniminė, ji nutolsta nuo kūrėjo sumanymo ir prisitaiko prie konteksto: kontekstas apgali gyvybę, kiekvienos frazės daugiareikšmiškumui nubrėždamas griežtas ribas. Tekstas yra minties antkapis – ir, taip pat kaip antkapis, reikalingas tiktai tam, kad išsaugotų atminimo tęstinumą. Rašantis ir kalbantis žmogus jau nebestiprus – jis atiduoda savo individualumą pasauliui, be to, šitai daro savanoriškai: nepaisydami šios amžinosios savižudiškos grėsmės, poetai ir prozininkai atkakliai vis įvardinėja, lašas po lašo eikvodami tylos energiją, ir jų vienintelė užduotis, teisingiau sakant, misija, yra neleisti žodžiams sukasdienėti ir, užuot tenkinusis konkrečia, apčiuopiama žodžio reikšme, išnaudoti, atskleisti pirmiausia jo sąvokinį lauką. Žodis negali būt taškas, jis veikiau „mirganti aureolė” (V.Woolf) – tad prie žodžio reikia eit kaip ir prie tylos, šios jo aukščiausiosios dimensijos.
    Amanda Aizpurietė į tylėjimo problemą žvelgia kitu aspektu: „(…) dvasią ištarti žodžiu – tai veikiausiai bus nuodėmė”. Šios frazės turinį galima nusakyti ir kitaip: galbūt nuodėmė yra bandyti pasakyti tai, ko neįmanoma pasakyti, t. y. žodis nuskurdina tai, kas dvasinga, žodis yra dvasingumo surogatas; atimti iš dvasios (ar kurios kitos neapibrėžtos sąvokos) jos būtį, kartu ir nenusakomą jos turtingumą, – tai jau nuodėmė. Palyginimo dėlei pacituosiu M. Mamardašvilį: „Velnias žaidžia mumis, kai nemąstom preciziškai”. Todėl kiekvienas rašytojas nusideda dvasiai: išsakydamas žodžiu, jis iš tikrųjų ją nužudo.
    Ir vis dėlto, šito nepaisydamas, matyt, bandydamas formuluoti karščiausią kiekvieno literato troškimą, Juris Heldas maldauja: „(…) nuimkit mane nuo kryžiaus, / nuo tylėjimo kryžiaus / mane nuimkit”. Su Aizpurietės eilute jį sieja evangeliškos metaforos: kryžius ir nuodėmė. Tai yra tas kryžius, prie kurio poetas (jei laikysim Kristui priskiriamus tekstus autentiškais, atrodo, kad jis kur kas labiau buvęs poetas negu moralistas ir filosofas, vienas iškiliausių poetų literatūros istorijoj: „Tas žodis buvo pas Dievą” (Jn 1, 1); savo ruožtu Dievo sūnus – poetas) prikaltas už savo nuodėmes – už dvasios sunaikinimą žodžiu. Bausmė – tylėjimas, t. y. kankinantis savo bandymų berždumo suvokimas. Analogija, be abejonės, savavališka ir grynai iliustratyvi. Tęsdami mintį, galim sakyti, kad šiam teoretiniam poetui galų gale bus pavykę išreikšti dvasią žodžiu, pasakyti visa ligi galo, bet tada jam daugiau nebėra ko sakyt, o vėl kartoti tą pat nėra nė menkiausios prasmės, ir poetui nieko kita nelieka, kaip maldauti, kad būtų nuimtas nuo tylėjimo kryžiaus: jis nori kitos dvasios, kad ją ir vėl apiplėštų. Kitais žodžiais, poetas bus praradęs minties judrumo kokybę: sąmonės chaosą pavertęs žodžių kosmosu, judesį – sąstingiu. Šiuo požiūriu kiekvienas literatūros tekstas yra kova su tyla: ką nors pasakyti vieninteliu, galutiniu, negrįžtamu variantu, bet tam reikia visai kitos kalbos, tos kalbos, apie kurią Stéphane’as Mallarmé sakė: „(…) jei egzistuotų kokia hipotetinė kalba, kuri jėgtų adekvačiai perteikti mintis, ji sunaikintų literatą”. Šioji kalba yra amžinas rašytojų sapnas apie filosofinį literatūros akmenį: vos tik kas nors bus pasakyta „iki galo”, minčiai bus surastas absoliučiai adekvatus pasakymas, jo daugiau nebereikės kartoti – filosofijos akmuo bus įgytas. Bet tai bus literatūros mirtis. Žodžių žodis sunaikins žodį.
    Jei mes tęsiam šią kiek pragmatišką analizę ir skaitom iki galo Heldo eilėraštį su jo patetiška pabaiga – „jei pradings Žodis, / kas beištvers ir atgims, / ir pasikels virš laikų / begalinis ir laisvas”, – tada reikia padaryti išvadą, jog žodžio laisvė (šiuosyk ne politine prasme) yra viena iš gražiausių poetinių iliuzijų: žodis niekad nėra laisvas, jis dažniausiai yra iškaltas pasaulio „akmens knygoj” (Heldas), ir, vos tik interpretatoriai milžiniškomis pastangomis jį išlaisvina iš vieno konteksto, šis akimirksniu įstringa kitan, visiškai ar iš dalies prarasdamas savo prasmingumą ir už jį įgydamas naują ar – geriausiu atveju – pats sukurdamas kitą kontekstą, narvą kitiems žodžiams. Ir jo nepajėgs išlaisvint nei hermeneutika, nei dekonstrukcija, nei dar kas nors kita. Vienintelė galimybė visiškai išlaisvinti žodį – jo nepasakyti, ir čia mes vėl susieinam su literatūros mirtim. Viena vertus – ideali kalba, kuria pasakoma visa ir prieš kurią žodžio būtis pasidaro beprasmė, o antra vertus – tyla prieš ištariant žodį, tyla, kurion telpa visa, ką įmanoma pasakyti, – nuo kasdienės frazės ligi literatūros šedevrų. Nepasakytas žodis yra laisvas, jis nesusijęs su jokiu kontekstu, vis dėlto nepasakytame žodyje slypi fantastiška energija, jis nesulaikomai veržiasi lauk iš tylos aptvaro, užtat ir tezė apie literatūros mirtį, kuri atkakliai ir neliaujamai vinguriavo per visą dvidešimtąjį amžių, yra gan abejotina ir priimtina tik kaip elegantiškai ar ne visai nusakomas teorinis postulatas. Praktiškai ji visiškai neįsikūnys tiesiog todėl, kad visada patenka kontekstan, t. y. pritaikoma kokiam nors konkrečiam rašymui, stiliui ar literatūros krypčiai, ir, jeigu ir ji nusilpsta, tada galimas daiktas, jog kaip tik literatūros mirties apologetai pasirodys naujo rašymo pradininkai. Literatūra savo mirtį skelbia poetiškai – visai ta pačia kalba, kuria ją kuria, ir kaip tik todėl mirties manifestavimas tampa vienu iš daugelio intelektinės Visatos paradoksų, savitu, poetišku mirties misterijos vaidinimu. Iš esmės vaidinimas savo mirties ir apie savo mirtį yra tylos galia kurti žodžius ir nesugebėjimas jų perteikti suvokimui; žodis tuo pat metu veržias ikikalbinėn tylon ir idealiojon kalbon.
    Pačioje literatūroje savo ruožtu vyksta ypatingos sąvokos „mirties tyla” permainos: tai jau nebėra absoliuti ir ideali visa ko esama tyla – tyla, kurioj nėra nieko; visiškai atvirkščiai – ji yra stebėtinai iškalbi, dažnai net nepakenčiamai melodramatiškai iškalbi tyla. Mirtis yra žodžio priežastis: personažai miršta tiktai todėl, kad ką nors paskelbtų – priešmirtines kalbas, deklaracijas, pamokslus, nurodymus, linkėjimus (itin funkcionaliai sukurtų senovės islandų sagų personažai mirdami skanduoja painias metaforiškas eilutes); jei jie net nekalba, pati mirtis tam tikrame kontekste yra iškalbi. „Mirtis tėra tiktai stiliaus klausimas”, – rašo Nabokovas. Kiek tiksliau šią mintį formuluoja Barthes’as: „Mirtis tragedijoje nėra baisi, dažniausiai ji yra tuščia gramatinė alegorija”, – t. y. tragedijos struktūra iš anksto nustatyta: autoriui reikia suvokti, kad jis savo personažą sukūręs tik tam, kad vėliau elegantišku mostu galėtų nudaigoti. Matyt, tai yra vienas iš bandymų surasti idealiąją Mallarmé kalbą: mirti pasmerktas personažas – tai supranta ne tik autorius, bet ir skaitytojas – jau yra iracionaliojo tylos pasaulio valioj, jis yra pažymėtas, nuskirtas kitam pasauliui; personažas daugiau nebegali leisti sau kalbėti „paprastai”, jo lūpomis privalo byloti nebūties tyla – jam skirta pasakyti viską „ligi galo”; nužudyti personažą – tai reiškia įteigti skaitytojui vaizdinį, kad jis suėjęs į sąlytį su nebūties tyla. Suprantama, šis meniškai sukurtas tylos vaizdinys tėra tik autoriaus meistriškumo problema, tiktai „stiliaus klausimas”.
    Visų aiškiausiai žodžio ir tylos sąlytis įkūnijamas novelės poetikos: nėra sunku pastebėti, kad novelės struktūros pagrindas nėra papasakotas atsitikimas, bet dažniausiai tai, kas nėra papasakota, – novelė nutrūksta intuityviai apčiuoptą ar apskaičiuotą aukščiausio pakilimo akimirką, daugmaž taip pat kaip Ravelio Bolero. Tiesa, visa priklauso nuo autoriaus rašymo jausmo: dažnai vien nemokšiškai parinkta baigiamoji frazė ar pastraipa gali sunaikinti visą kūrinį. Literatūroj niekad nevalia pasakyti „visko”, ir reikia būti dideliam talentui, kad sugebėtum sustoti pačią tą akimirką ir leistum kalbėti tam, kas nepapasakota – kad novelės struktūroj slypinti tyla sukeltų rezonansą skaitytojo sąmonėj. Edgaro Poe „Ligėja” baigiama žodžiais: „Galų gale, – aš garsiai surinku, – mano abejonės sklaidos – šios didžiulės, juodos ir aistringos akys – niekad, niekad negalėčiau suklysti – yra mano mirusios mylimosios – ledi – LEDI LIGĖJOS akys!” Taigi tekstas nutrūksta kaip tik tada, kai turėtų prasidėti, sakysim, romanas; mįslės (mirusi ir prisikėlusi Rovina dar anksčiau virtusi mirusia Ligėja) paaiškinimo ir pagrindimo vietoj – tyla. Gal šiuokart nebūtų visai teisingas oksimoroninis pasakymas, kad tyla yra rėkianti, – jai labiau dera pauzė, vis dėlto tyla čia funkcionali: tai, kas nepasakyta, yra būtinas teksto sandas. Novelės pabaiga patenka intelektinėn Visaton, begalinio tęstinumo interpretacijų spiečiun, ir svarbiausia yra suvokti, kad nė vienas iš tų tęsinių, kuriuos, tarkim, užrašytų interpretatorius, negalėtų prilygti pačiai novelei, kokia ji yra ir be „tikros” pabaigos, ar, teisingiau sakant, novelei, kurios pabaiga yra tyla. Tai pakankamai keista pasirinkimo problemos modifikacija – kai iš nesuskaičiuojamų variantų nesirenkama nė vieno. Paradoksiška, kad šios novelės poetika analizuojama ir aiškinama – net išaiškinama – visiškai paprastai: pedantiškai padarytas tekstas – Poe, kaip žinoma, į savo kūrybą žiūrėjo labai racionaliai, ir kiekvienas tekstas yra rūpestingai apgalvotas ir susvarstytas – sujungus to meto Amerikos kičą, suvulgarintus vaizdinius apie metempsichozę ir letargo miegą ir romantizmo literatūrai būdingą atributiką, laiduojamas neišdildomas efektas. Vis dėlto analizė šiuo atveju negali pridėti novelei nieko nauja, novelė nieko nenustoja – nes analizė teapima kai ką neesminga, tik tariamai reikšminga: aiškinama poetika, bet ne poezija. Galima nagrinėti žodį, bet neįmanoma analizuoti jo tylos, einančios jam pagret. Žodis atsiduria tyloj, ir tyla nustelbia žodį; poetika – tai žodis, tuo tarpu poezija – tyla. Žodis randasi tyloje ir, jei jis genialus ar, kitaip tariant, nėra atsitiktinis, kuria tylą: apskritimas užsidaro – baigtiniai procesai autoriaus sąmonėj kuria vien tik baigtinius procesus skaitytojo sąmonėj. Galų gale ir aš, rašydamas apie tylą, suvokiu savo žodžių bejėgystę prieš tylą.
    Kompozitoriaus Johno Cage’o kūrinys 4 minutės ir 33 sekundės (4’ 33”) – šį laiką fortepijonas neskamba, salėj viešpatauja tyla – iš esmės nėra tiesiogiai susijęs su tyla, taip pat, kaip ir tuščios, netapytos, įrėmintos konceptualistų drobės nėra tiesiogiai susijusios su niekuo. Tai visų rūšių avangardistams būdingos aksiomos – apie tradicijų nykstamumą arba, kaip buvo rašyta pirma, apie literatūros mirtį – suabsoliutinimas: jei jau kiekvienas muzikos kūrinys yra skambantis, tai galutinis visų įmanomų muzikinių tradicijų paneigimo taškas (mažų mažiausia dėl to galėtumėm ironiškai paabejoti, kadangi estetikoje neigimas gali pasireikšti tik kaip koncepcija, bet ne kaip veiksmas) yra tyla. Tai tik savotiškas paradoksas, Cage’o sumanymas, skirtingai nuo visų kitų -izmų, neįstengia sukurti kokios nors naujos tradicijos – taigi ji nuneigtų pati save. Be to, Cage’as anaiptol neparodė ypatingo originalumo – panašių tylos suabsoliutinimo pavyzdžių randama ir literatūroj. Vienas iš rusų egofuturistų Vasiliskas Gnedovas parašė, jei taip būtų galima pasakyt, Pabaigos poemą (1913), ir ją sudarė antraštė ir baltas lapas. Kaip pasakoja liudytojai, autorius skaityti šios poemos lipęs ir ant scenos. Tylos neįmanoma demonstruoti, ji tiesiog egzistuoja – taip pat, kaip egzistuoja pasaulis; pasaulis yra tyloje, o tyla yra pasauly. Suprantama, tylai kiekviena kalba yra svetima: pianistas ant scenos prie rojalio – tai jau nebe tyla, o vizualus tekstas, ir, jei net pianistas kūrinio atlikimo metu neliečia klavišų, tai reiškia, kad jis kalba – tiesiog tuo, kad nedaro, kas visuotinai priimta: jo tiktai buvimas kurį laiką visų akivaizdoj, kai prireikia, tarkim, atsikvėpti, iš tikrųjų informuoja klausytojus, kad egzistuoja ir tyla; jis tyli demonstratyviai. Šiuo požiūriu Cage’o kūrinį teisingiau būtų vadinti hepeningu, kurio klausytojams iš tylos galėtų imtis toks pat vaizdinys kaip dykumų gyventojams, savo amžiuj teregėjusiems gerai jei poros sprindžių gylio balą, skaitant Conrado romanus apie jūrą. Tai nėra išgyvenama tyla, o vien tik silpnas jos atspindys – įsijausta tyla, ir dar ganėtinai nuobodi, ypač jei kas nors sumanytų ją pajusti antrą ar trečią kartą. Bet kurio kito muzikos kūrinio tyla yra daug labiau išgyvenama negu Cage’o tylos aprašyme.
    Mes žinom, kad tyla yra, bet nežinom, kas yra tyla: galim apibrėžti tylą tūkstančiu įvairiausių būdų, bet vis tiek liks nuojauta, kad visų svarbiausia ir reikšmingiausia nėra pasakyta. Galim pasakyti, kas nėra tyla – kaip Cage’o hepeningo ar Pabaigos poemos atveju, – bet tai nereiškia, kad aiškiau išsikristalizuos tylos apybrėžos. Mes galim fiksuoti paviršines tylos apraiškas, bet esmė liks neaprašoma: telieka tik žodžiu pavadinti tylą, – kurios vienintelė išraiška yra ji pati. Galimas daiktas, kad tylos sąvoka gali egzistuoti tik neatsakomo klausimo pavidalu; vis dėlto Rytų kultūros tradicijos nepripažįsta klausimo būties, jeigu jis neiškelia problemos: klausimas vienas pats negali būti kultūros sandas, jis turi eiti kartu su atsakymu ar – dar geriau – turi būti tiktai atsakymas. Lieka tik apgailėti, kad antikinis paradoksas „aš žinau, kad nieko nežinau” nėra įgavęs kultūros kuriamosios galios. Jei jis ir veikia, tai tik kaip naujų žinių kaupimo akstinas: žinojimas priešinamas su nežinojimu, lygiai taip ir žodis priešinamas su būties tyla: mūsų vaizdiniuose žinojimas (žodis) graužia nežinojimą (tylą) visiškai taip pat kaip pelės sūrį – juo labiau žmogus lavinasi, juo sūrio gabalas mažėja, nors iš tikrųjų padėtis yra visai priešinga: kiekvienas žinių šipulys tiktai didina nežinojimą. Vis dėlto klausimas nežinojiman įsiskverbia daug giliau negu atsakymas: jei mes nežinojimą įsivaizduosim kaip erdvinį modelį, klausimas aprėps didelę nežinojimo sritį, o atsakymas fiksuos tiktai vieną tašką – vieną iš begalinio skaičiaus.
    Ludwigas Wittgensteinas kūrinį Tractatus logico-philosophicus baigia žodžiais: „Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti”. Jais suformuluotas literatūros būties prieštaringumas ir paradoksiškumas: literatūros objektas yra kaip tik tai, apie ką negalima kalbėti, vis viena, kokiomis miglotomis sąvokomis tai būtų įvardyta – dvasia, dvasinės vertybės, amžinieji klausimai, tiesa, žmogaus esmė ir panašiomis. O vis dėlto literatūra apie juos kalba – beveik ištisai klaidžiodama šali-keliais, praslysdama prošal, taip nieko esminga ir nepasakydama apie tai, apie ką reikia tylėti. Tylėti neįmanoma, tyla neišvengiamai kuria žodį, žodis neišvengiamai kuria tylą – tai, ko gera, beviltiškai begalinis vyksmas. Priešpaskutine Traktato fraze anuomet Wittgensteinas bus pasakęs literatūros būtinybės esmę: „Mano teiginius paaiškina faktas, kad tam, kuris mane supras, galų gale paaiškės jų beprasmiškumas, ir jis, jo padedamas, pakils iki jų – aukščiau už juos (taip sakant, jam reikia paduoti kopėčias, ir jis, jų padedamas, pasilips aukštyn)”. Vos tik žmogus, padedamas kokio teksto, pasieks tylų vidinį aiškumą (vadinsim šiuokart jį taip), jam šis tekstas – suvokti parašyti ir suvokti perskaityti žodžiai – daugiau nebereikalingi. Jis, suprantama, gali vėl grįžti prie šio teksto ar kito – vien kad atnaujintų ar sustiprintų atminty savo išgyvenimus, bet tai bus tik priminimas, sustojimas savy ir savęs sustabdymas – tuo daugelis ir užsiima. Šis skaitytojas yra įgijęs ir nugalėjęs tekstą, pakilęs iki jo – visai taip pat kaip kadaise autorius – ir gali leisti sau jį atmesti: tolesniame kely į tylą, į vidinį aiškumą jis ieškos kitų žodžių, kitų tekstų. Tylos dėka egzistuoja literatūra.
    Literatūra ir tyla egzistuoja – viena kitos pykčiui.

Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas

Autoriaus pastaba: Amanda Aizpurietė (g. 1956), Guntaras Guodinis (g. 1958), Juris Heldas (g. 1942) – latvių poetai.

Berelis, Guntis. Tyla ir žodis / Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas // Miestelėnai: tyla ir postmodernioji kultūra: kultūrologinis almanachas / sudarytojas Eugenijus Ališanka. - Vilnius: Gervelė, 1999. - P. 153-170.