Guntars Godiņš

    Guntaras Guodinis (g. 1958 m.) – latvių poetas ir vertėjas. Dirbo Latvijos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotoju, žurnalo Avots (Šaltinis) redaktoriumi; aktyviai dalyvavo Latvijos liaudies fronto veikloje, tačiau tolesnės politinės veiklos atsisakė.
    Uoliai kelia Latvijon estų, suomių poetinę (ir liaudies dainuotinę, ir epinę) kūrybą: „Vertėjas – kaip kėlėjas per upę, yra rašęs (1987 m.) Guntaras, – dviejų krantų tarnas ir ponas”. Šiuo metu jis – Latvijos kultūros atašė Estijoje.
V e r t ė j a s


Kilmės registras


Liudvigas Guodinis
(senelis)

Aš jo nemačiau,
nes tarp mūsų buvo 37-ieji.
Buvo – „Tegyvuoja Stalinas!”
Aš jo nemačiau,
nes altu jis pūtė maršą
ir nužygiavo šauliuos.
Jo šautuvo vamzdis nebuvo tuščias.
Ant traukinio „Ryga–Kijevas” bėgių
pūtė dūmus likimui veidan.
Sako – likimas tądien verkęs kur užsislėpęs.
Dabar istorikai rašo – tai buvo nuo dūmų.
Dabar daug kas yr buvę nuo dūmų,
ir istorija yr kaip rūkyta mėsa.
Sako – jis buvęs stiprus kaip velnias:
pakėlęs visą orkestrą,
ant malūno užnešęs girnapusę
ir trenkęs, smarkiai trenkęs per Latviją.
Jis visus Ukrainos akmenis
būt sulaužęs pusiau, jei būtų žinojęs,
kad viename yr teisybė.
Aš jo nemačiau,
nes teisybių yra visokių.


Ana Kastainė
(senelė)

Galbūt tas ežeras po teisybei yr veidrodis,
gal tas dangaus pakraštėlis, pušies užsikliuvęs,
gal tavo akinių stiklas, po kušete pariedėjęs?
Eik dabar sužinok, kam priskirt,
kur ieškoti tavęs.
Tik jau ne kapuos:
žemė nerodys nieko.
Še tau talerį, prieš ką pirkdamas…
Ne, žemė nerodys nieko.
Bet aš tave matau,
many savas veidrodis.
Kurie jan pažvelgia,
tų taip lengvai nebepaleidžia.
Tavo gyvenime visa buvo nepaprasta –
taip kaip visų,
todėl nėr ko veltui burnos aušinti,
nebent tik dėl to,
kad vasarom esi tarnavus pas Plūduonį.
Tokia tu many ir stovi – su skuduru rankose.
sakai:
„Ten buvo daug knygų ir daug dulkių”.
Ir daugiau nieko nebesakai.


Haikas Sarkisjanas
(senelis)

Mano senelis atėjo iš Armėnijos,
mano senelio čia buvo
nusižiūrėtas kalnas, pasodintas medis
ir susirasta žvaigždė
ant žirgo ir debesio kaktos.
Jam ant nosies galėjo nutūpti
septynios musės ir vienas uodas,
o, labai susispaudusių, – ir pavargusių
gervių kablį būtų sutupdęs.
Mano senelis atėjo iš Armėnijos,
aš nežinau, ar pėsčias, nežinau, ar važiuotas.
Toks buvo vėjas. Kažkoks stebuklų paukštis nešė plūksną
ir rodė kelią.
Laikai buvo surizgę į vieną gumulą,
ir kamuolys ritos per žemę.
Toks buvo vėjas. Jis nebuvo rytys nei vakaris,
jis pūtė iš visų pusių ir ieškojo manęs.
Mano senelis atėjo iš Armėnijos.
Žegnojas kryžkelės, lenkias:
jis pasirinkti mokėjo, jis kelią pažino.
Nes kelias – pasirinkimas. Klauk, ko tik nori, –
kelias – pasirinkimas. Ir kelias mane pasirinko.
Mano senelis atėjo iš Armėnijos.
Kai buvau berniūkštis, sėdėjau jam ant nosies
ir nesupratau, kodėl gervės skrenda pro mus.

[1986–1988]


* * *

Aiškumas ateis vėlek – melsk,
paguoda, klystkelius ilginanti.
Užveriu knygą,
praveriu langą.
Kur daugiau aiškumo?
Medžiai visad rimti,
ypač didžiosios eglės.
Girdžiu balsus pasiklydusius,
matau pienių pūkus.
Ar Balsas sukvies namo?
Ar pūkai suskris atgal į pienes?
Ar sugrįžimas yra aiškumas?
Užveriu langą,
praveriu knygą.


* * *

Tamsa be spalvų.
Apie dešimtą vakaro
miškas užgeso savo žalumą,
ir nuo tavo palaidinės
nuvarva raudonas skaistis.
Tamsa be spalvų.
Aš tiktai atmenu:
žolėj guli geltonas
vaikų žaislas
ir prie lango
kvėpuoja baltos alyvos.


Troba

Prie stalo iškilmingai priėjo kėdės.
Nuo lubų nusileido lempa,
taip elegantiškai kaip voras.
Knygos sparnais pasikėlė
ir ieškojo šviesos kaip naktiniai drugeliai.
Sofa ištempė kojas ir nusižiovavo.
Langai pramerkė užuolaidas ir pasitrynė akis.
Durys bravėrė burną,
lyg tartų ką ar nurytų.
Iš spintos išlipo lauk –
marškiniai, kelnės, paltai, kaklaraiščiai –
ir ėmė kartis tylai ant kaklo.
Ant palangės ką tik mirusi musė
iš lėto pavirto į savo šešėlį,
krito ant gatvės ir nuėjo.
Aš sėdėjau kertėj kaip numestas maišas
ir mąsčiau, kiek negyvėlis yra gyvas.

Ankstų rytą mane nusibaigusį rado gėlė,
atsitiktinai ėjus pro šalį virtuvėn atsigerti.


* * *

Sėdžiu neparašytų knygų bibliotekoj
ir skaitau „Idiotizmo istoriją”.


* * *

Lapai išjungia šviesą
ir krenta.
Ir krytis yra gyvenimas –
aukštas ir gražus.

Lapų aiškumas.

Žolės įtraukia pumpurus it nagus.
Ligi mirties.
Lig pavasario.


* * *

Nuo vieno kvapo kitan kvapan
skraido plaštakė,
rodydama erdvės nuovoką
akimirkos pajautoms.

Po teisybei laikas yra erdvė.


* * *

Jūra ateina prie slenksčio,
pasibeldžia ir nepastebimai nuslysta atgal.

Mes kvėpuojam per miegą ramiai kaip dumbliai.
Vien tik sapnai
pribirę baltų sraigių.

Bangų žodžiai yr gilūs

kaip miegas.


* * *

Bangų sparnai
    kartoja
        vis kartoja
savo judesius.

Jūra yra didžiulis paukštis,
kurs visą laiką mokosi skraidyti.


* * *

Cukrus ištirpsta kavoj
ir stoja pavasaris,
kvapnus ir saldus.
Ant stalo tavo rankos šoka
seniai pamirštą šokį.
– Tavo akys sūrios, – sakau.
– Kitados gyvenau prie jūros, –
lyg taip atsakai.
Aišku, galiu ir klysti.
Atmintis žodžių nesukuria.


* * *

Kaip visada
rytas paženklina mūsų veidus
ir išeina.


* * *

    Sapnas neturi laiko pojūčio, sapnas anapus laiko.
    Vadinas, per miegą galiu sutikt tave tik netyčia.
Aišku, niekas netrukdo ir mums tiksliai susitarti:
    – Ten, už mėnulio tilto prieš pasaulio pabaigą, pavasario
valandą.


* * *

Tikintys liks laukti,
netikintys leisis toliau,
kol tamsa visa iššluos iš akių,
kol naktis prieky sumūrys juodą, miegūstą mūrą.
Ir meldžiantys pavargs bemelsti,
nes rankos ne žvakės – jos nedega be skausmo,
nes lūpos ne vėjas – jos nekruta be žodžių.
Eina tik kelias, tik kelias eina.
Mes – dulkių debesis.
Norim dangun.


* * *

Dūmai ir nuliūdimai.
Ar dūmai – ugnies nuliūdimai?
Ko ilgis ugnis?
Kas ugnis?


Dialogas

– Ką tavo akys mato,
kai žiūri į plaštaką?
– Kelią… kelią…
– Neklausiu, ką tu atsimeni.
– Tai akys ir mato plaštaką,
vien tiktai plaštaką.


* * *

Su tavim atsisveikint
ir paspringti laiku.
Iš laiko atšaukti mus
kaip laivus ar traukinius,
kaip pavasarį.
Ir pustytis toliau
po tą vienatvės sniegą,
lai paukščiai nepragysta,
lai gėlės nepražysta,
lai laikas mus prisimatuoja,
bet neperka, lai palaukia
kaip į ledą sustingęs, kaip Vienas,
dauginamas iš Vieno.


Iš latvių kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS


Godiņš, Guntars. Kilmės registras: Liudvigas Guodinis (senelis) [p. 375]; Ana Kastainė (senelė) [p. 376]; Haikas Sarkisjanas (senelis) [p. 376-377]; „Aiškumas ateis vėlek – melsk…” [p. 377]; „Tamsa be spalvų…”; Troba [p. 378]; „Sėdžiu neparašytų knygų bibliotekoj…”; „Lapai išjungia šviesą…”; „Nuo vieno kvapo kitan kvapan…”; „Jūra ateina prie slenksčio…” [p. 379]; „Bangų sparnai…”; „Cukrus ištirpsta kavoj…”; „Kaip visada…”; „Sapnas neturi laiko pojūčio, sapnas anapus laiko…” [p. 380]; „Tikintys liks laukti…”; „Dūmai ir nuliūdimai…”; Dialogas [p. 381]; „Su tavim atsisveikint…” [p. 381-382] / Iš latvių k. vertė ir apie aut. parašė [p. 375] Vladas Braziūnas // Poezijos pavasaris 2000. - Vilnius: Vaga, 2000. - P. 375-382.