Egīls Zirnis


* * *

nenoriu aš į jokią tvarką kištis
nei vabalo nei paukščio kelią keisti
kitus žudyti ar save įkeisti
į laisvę tik šaukiuos iš vientulystės

ne pinigui ne valdžiai noriu būti
gyvenimo nenoriu pagal planą
kur skrist ir kaip pats laumžirgis išmano
aš duodu tuopai augt ir maitai pūti

bet syvai tie kur liepia augti tuopai
ir maitai pūt – jie mano rankom kliokia


* * *

Su užplanuotom, neplanuotom stirnom,
Su tetervom, su elniais ir su slankom
Į laukymę medžiotojai išeina.
Ir kreša kraujas ant stiprių jų rankų.

Su nekaltais, apkaltintais lavonais.
Sunkiuos laikuos ir laikuose gerovės.
Erelių vien- ir dvi-, ir kitagalvių.
Kas nesigiminiavo, tą nušovė.

Vien varna, nuo mirties pasprukus, meldžia,
Kad už juodumą būtų jai atleista, krankia.
Ir meilė mums skirta nelyg bausmė,
Kad pernelyg mes norime gyventi.


* * *

Mums laikrodis šviečia vienuoliktą jau.
Mes esam tik dviese. Ir nieko daugiau.

Činkt peilis per lukštą, kiaušiniai suskyla.
Mes gyvasčia springstam ir sprendžiam jos bylą.

Teisėja jauna, aš tavasis tarėjas,
O ką pasakys tavo tėvas parėjęs.

Pečiai it Temidės svarstyklės tau krūpsi:
– Ne tujen pajėgsi, ne aš nepabūgsiu. –

Aš padedu lėkštę ir peilį greta,
Jaučiuos lyg lūšnelė, saloj pamiršta.

Keliuos, nuteistasis, nė žodžio daugiau.
Kol indus suplauni, eilių pasklaidau.

Ir krentame guolin, ir jaučiame laisvę.
Kiaušiniai... Ne peilis po gyvastį vaikšto.

Zirnis, Egylas. „nenoriu aš į jokią tvarką kištis…”; „Su užplanuotom, neplanuotom stirnom…”; „Mums laikrodis šviečia…” / Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas // Literatūra ir menas. - 1987. - Gruodžio 19. - P. 9.


Bibliotekoje

Informacijos sniegas sninga.
It meškas mus nusėda, mingam.
Nuo kalno lavinos ritas,
Nesikelia jų kliudytas.

Ko neskaitau, tu klausi,
Ko vangiai pro langą dairausi?
Aš ieškau neinterpretuoto
Dangaus – debesų properšoj.


* * *

dienos praėjo gal trys
o gal ir – šimtmečiai trys
forma vis ta pati
ir nesikeis matyt

gimęs ir tiek ne daugiau
į visa pirštai panyra
taip visada nenorėt
nenorint šitaip išbyra

kitas man nepasakys
kur šitoks nuovargis imas
lyg visa rankose liktų
vergo akys ko tamsios

ryto kalneliuos pilkšvuos
pienėms geltonai žydint
susirasti seną kepurę
ir per miglą išeit praeitin


* * *

ko viena nelieki tarp dienos
ir nakties kurią kurmiai iškreikia
man nereikia tavęs
bet vienos
man kaip grobti ir vogt tavęs reikia
ko tau saulė pridengia šlaunis
nuo alsos kur vis tiek palytės
tave visą
snukelis šunyčio
grimzta pusbačiuos nuspirtuos


* * *

Tegul lempelė spulgsi.
Te plaikstos liepsnos juosvos
po kambarį, rankas tegul palies.
Tegul šešėlis glamonėja skruostą.
Tegul paliegęs miegas mūs nenugalės.

Dar laiko yr.
Šviesos neišrengti
langeliai alsią drėgmę godžiai laka.
Lauke dar tvoros, nuogos, neprigiję,
patamsių syvus siurbia savo lapam.

– Jos sulapos ir atžalas išleis,
ir mus  k a r t u  įkalins amžinai?!

– Dar nebijok. Nors aštrūs tie statiniai,
juos tiktai mūsų kraujas atgaivina.

Zirnis, Egylas. Bibliotekoje; „dienos praėjo gal trys…”; „ko viena nelieki tarp dienos…”; „Tegul lempelė spulgsi…” / Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas // Komjaunimo tiesa. - 1988. - Birž. 24. - P. 3. - (Nauji vertimai).

Iš latvių kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS