|
Egīls Zirnis * * * nenoriu aš į jokią tvarką kištis nei vabalo nei paukščio kelią keisti kitus žudyti ar save įkeisti į laisvę tik šaukiuos iš vientulystės ne pinigui ne valdžiai noriu būti gyvenimo nenoriu pagal planą kur skrist ir kaip pats laumžirgis išmano aš duodu tuopai augt ir maitai pūti bet syvai tie kur liepia augti tuopai ir maitai pūt – jie mano rankom kliokia * * * Su užplanuotom, neplanuotom stirnom, Su tetervom, su elniais ir su slankom Į laukymę medžiotojai išeina. Ir kreša kraujas ant stiprių jų rankų. Su nekaltais, apkaltintais lavonais. Sunkiuos laikuos ir laikuose gerovės. Erelių vien- ir dvi-, ir kitagalvių. Kas nesigiminiavo, tą nušovė. Vien varna, nuo mirties pasprukus, meldžia, Kad už juodumą būtų jai atleista, krankia. Ir meilė mums skirta nelyg bausmė, Kad pernelyg mes norime gyventi. * * * Mums laikrodis šviečia vienuoliktą jau. Mes esam tik dviese. Ir nieko daugiau. Činkt peilis per lukštą, kiaušiniai suskyla. Mes gyvasčia springstam ir sprendžiam jos bylą. Teisėja jauna, aš tavasis tarėjas, O ką pasakys tavo tėvas parėjęs. Pečiai it Temidės svarstyklės tau krūpsi: – Ne tujen pajėgsi, ne aš nepabūgsiu. – Aš padedu lėkštę ir peilį greta, Jaučiuos lyg lūšnelė, saloj pamiršta. Keliuos, nuteistasis, nė žodžio daugiau. Kol indus suplauni, eilių pasklaidau. Ir krentame guolin, ir jaučiame laisvę. Kiaušiniai... Ne peilis po gyvastį vaikšto. Zirnis, Egylas. „nenoriu aš į jokią tvarką kištis…”; „Su užplanuotom, neplanuotom stirnom…”; „Mums laikrodis šviečia…” / Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas // Literatūra ir menas. - 1987. - Gruodžio 19. - P. 9. Bibliotekoje Informacijos sniegas sninga. It meškas mus nusėda, mingam. Nuo kalno lavinos ritas, Nesikelia jų kliudytas. Ko neskaitau, tu klausi, Ko vangiai pro langą dairausi? Aš ieškau neinterpretuoto Dangaus – debesų properšoj. * * * dienos praėjo gal trys o gal ir – šimtmečiai trys forma vis ta pati ir nesikeis matyt gimęs ir tiek ne daugiau į visa pirštai panyra taip visada nenorėt nenorint šitaip išbyra kitas man nepasakys kur šitoks nuovargis imas lyg visa rankose liktų vergo akys ko tamsios ryto kalneliuos pilkšvuos pienėms geltonai žydint susirasti seną kepurę ir per miglą išeit praeitin * * * ko viena nelieki tarp dienos ir nakties kurią kurmiai iškreikia man nereikia tavęs bet vienos man kaip grobti ir vogt tavęs reikia ko tau saulė pridengia šlaunis nuo alsos kur vis tiek palytės tave visą snukelis šunyčio grimzta pusbačiuos nuspirtuos * * * Tegul lempelė spulgsi. Te plaikstos liepsnos juosvos po kambarį, rankas tegul palies. Tegul šešėlis glamonėja skruostą. Tegul paliegęs miegas mūs nenugalės. Dar laiko yr. Šviesos neišrengti langeliai alsią drėgmę godžiai laka. Lauke dar tvoros, nuogos, neprigiję, patamsių syvus siurbia savo lapam. – Jos sulapos ir atžalas išleis, ir mus k a r t u įkalins amžinai?! – Dar nebijok. Nors aštrūs tie statiniai, juos tiktai mūsų kraujas atgaivina. Zirnis, Egylas. Bibliotekoje; „dienos praėjo gal trys…”; „ko viena nelieki tarp dienos…”; „Tegul lempelė spulgsi…” / Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas // Komjaunimo tiesa. - 1988. - Birž. 24. - P. 3. - (Nauji vertimai). Iš latvių kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS
|