Anna Rancāne

    Ana Rancanė (Anna Rancāne) – poetė, dramaturgė. Gimė 1959 metais. Rygoj, Latvijos universitete, baigė Ekonomikos fakultetą, gavo inžinierės programuotojos diplomą. Mokėsi Maskvoje, M.Gorkio literatūros institute. Yra dirbusi inžiniere ekonomiste skaičiavimo centre, redaktore Liesmos leidykloj. Bet poezija, anot pačios A.Rancanės, – iš namų ir iš motinos. Iš gimtosios Latgalos. Nuo pat pirmosios knygos Malda į namus (1982) A.Rancanė kuria ne tik latvių, bet ir gimtąja latgalių kalba (jai pačiai – tikrai ne tarme; „muna volūda”, – ji sako net eilėraščio pavadinimu). Beje, tai mums nebe pritrenkianti naujiena: latgališkai rašo ir užpernykščiai Poezijos pavasario svečiai Oskaras Seikstas ir Valentinas Lukaševičius. Pastarais metais A.Rancanė apsigyvenusi Daugpily; ji mananti – visam laikui. Čia buvo Daugpilio teatro literatūrinės dalies vedėja, Dienos dienraščio regiono biuro vedėja; šiuomet dirba laikrašty Latgales Laiks.
V e r t ė j a s


Vėl pasimačius

– Kaip tau sekas? – Gyvenu. – Neblogai?
– Nieko…
Vakarais nebegeriu kavos. Nenesikalbu
su obelėm už lango. Obelių nėr,
ir žvaigždės trobon nebeateina. Suvargusios.
O tu?
– Ir aš neblogai. Mirtis dažnai paskambina.
Truputį pašnekam. Dabar jau sunkiau
naujų draugų beįgyti. Senieji toli,
kas po betonu, kas po velėna, kas po debesim.
– Bet tu vis tokia pat?
– Tokia pat…
Dieną laikaus prie pat debesų kraštelyčio,
vakarais stengiuosi įdegt ugnį nesamoj krosny.


* * *

Laisvės neišmaldausi,
ją reikia savy išauginti.
Ko vertas kentėjimų kelias,
jei mūsų sielos nespindi?

Jei mūsų sielos nespindi
šiam prieblandos tamsy ir nyky?
Visi mes čia vaikštinėjam
sulaužytomis galūnytėm.

It nusiaubta obelynė – tauta,
šakom pakirstom, išsukiotom,
bet Dievo skaisti ranka ant mūsų.

Skaisti ir sunki. Jos pamiršt nevalia –
kančiose obelis dera sodinti,
tikėt spindulėlio mažo galia.

Antraip – kas mūsų sielas suglobs,
tokias nelaisvas
ir tokias vargingas?


Kainas kalba Abeliui

Broli Abeli, tavo avys riebios kaip žemė,
Broli Abeli, tavo avys kaip debesio rievės
užstoja man vaizdą.

Broli Abeli, dirva man neduoda derliaus,
broli Abeli, mano kviečiai džiūva ir žūva,
aukos nepriima Dievas.

Broli Abeli, viena mus pagimdė motina,
tave saulė apšviečia ir sveikina vakarinė,
nuo manęs bėga blyškasai mėnuo.

Broli Abeli, kas taip dega mano krūtinėj?
Broli Abeli, neik prie aukuro šiandien,
Šioji diena mums bloga bus abiem.

Broli Abeli, tavo kraujas dega ant mano rankų,
broli Abeli, žemė iš skausmo staugia,
pirmąkart gėrusi kraują.


Dievas atsako Kainui

Kainai, tavo brolio kraujas dega ant tavo rankų,
Kainai, tavo brolio kraujas tau veidą aptemdo,
Kainai, tavo brolio kraujas atims tavo žemės stiprybę,
Blaškysiesi vis įžymėtas vaikuos ir vaikaičiuos,
Tekūnas, bėgūnas vis būsi ir mirtis tau ramybės neduos,
Žemė nepenės, vanduo tau neduos drėgmės,
Prakeiktas bus per tave Ievos ir Adomo gimimas, –
Kalbėjo Dievas ir rankom liūdnas akis prisidengė.


Džiaukis

Džiaukis, tavo indai neišsemiami,
tavo duona nesuvalgoma,
tavo nelaimė neišverkiama,
džiaukis!

Džiaukis, tau saulė iš dešinės,
tamsa iš kairės,
žvaigždės sūpuojas blakstienose,
džiaukis!

Džiaukis juodu priešingumu,
džiaukis balta dovana,
tavo pilį gali nusiaubt tiktai Dievas,
džiaukis!


* * *

Po vėlių balsų lygmalu dangumi
įsitempia kely gyvieji. Klausos, be pavadins
savęspi ruduo amžinajan gervių pulkan.

Jau daugel taip skaisčiai išnykusių,
TU DAR LAIKO TURI.

Bet ruduo it mesijas ateina,
siela lengviau atsidūsta,
nusivelka puošniąja drapaną
ir išeina nuoga prieš jį per arimą.


* * *

Šviesi paprasta mano laisve,
plonyte it liepžiedis,
vienai tik tau priklausau,
niekam kitam.

Vienai tik tau aš tarnauju
tyliai, slapčiom,
sunkią ir pilką skarą
kasdien iš naujo vis lopau.

Ką tik kiti iš manęs
atima, vėl atiduodi,
galiu tad nors trumpą mirksnį
tyliai susidabruoti.


* * *

Meldimų žodžiai
krinta it vienišas lašas po lašo
ant akmenio trinkos.
Dieve, Tavęs neprašau nieko kita,
vien tik kantrybės
ramiai stovėti ir laukti,
kol akmenį pratašys.
Ir – kai sulauksiu,
kad dar nebūčiau kita.


Liepa

Sužydo margutės, saulė pro aukso žiedadulkes,
kviečių ryšuliai dar nuo Joninių vakaro vysta,
kvepia karčiai ir liūdnai. Pailsusi vasara.

Motina vaikšto po kiemą žydėdama
tyliai savy. Liepa tik garsiai žydi,
su bičių dūzgėjimu supas iš lengvo.

Liepos virpiojoj šviesoj tvyksi žodžiai,
šeimininkę – Aną – jos dieną skuboti žingsniai
apspinta vidury kiemo, akys iš po skarelių.

Nužydi margutės. Dabar mes geriau suprantam
savo numirusius. Vaikai juos kartais išvysta
per pogulio sapną tvankų dienovidį.

Sūpuojasi aukso žiedadulkių pičpilnis oras,
išmiegojusio vaiko akys plačios ir mąslios.
Einam į rudenį.


Vienas rudens eilėraštis

Ruduo greit baigsis. Prekiausiu sapnais
su klevo lapais, geltonais, raudonais.
Būsiu turtinga. Taip, be namų,
amžiais stovinti vartuos.

Ir maldauju pilkų debesų –
mane kaip marška te užkloja,
tegu mano paukščiai, lakiojantys užlaikiuos,
galiausiai namus suranda.

Ir maldauju pilko rudens –
nurėkšk mane lyg kankorėžį,
te žodžiai it sėklos lizdus susiras
dirvoj sušalusioj.


* * *

Glamonėm
tu pieši ant mano veido, glamonėm,
lyg teptuko prisilytėjimas, lengvutėm,
lyg nendrių šnaresys vėjy,
tu pieši ant mano veido,
jis pražysta lėtai lyg gėlė
ir švyti, ir švyti.
Tavo rankos švelnios kaip žolės,
mano veidas – audimas pilkas,
bespalvis audimas,
ant jo tu pieši lengvabūdis it vaikas
vieną iš pačių geriausių
savo piešinių,
it vaikas,
džiaugdamasis dažo laikinumu.

Taip pat: Ji spindi žavesiu slaptu: Visų laikų visų tautų meilės lyrika / Sudaryt. J.Jasaitis. - Marijampolė: Ramona, 2000. - P. 213. - [Pavardė (ir turinyje) nurodyta klaidingai: Ana Rancenė].


* * *

Regiu vis spalvotus sapnus,
lyg kad praviros durys į svetimą trobą,
kurioj ir gyvenimas gyvas, ir meilė
tikresnė nei mano, užuolaidos
neapdulkėjusios, kriauklė neprigriozdinta indų,
į langą tiesia šakas obelė ir lakštingala
suokia ir rudenį,
o žiemą
netikėtai išsprogsta japonvyšnė.
Sapnai – svetimi namai, kur kartais aš gyvenu,
Vieninteliai namai, kur kartais tu užklysti.


In memoriam

                                T.R.

Tu pakyli virš savo kūno, lengvai o lengvai lakioji,
lyg sužieduotinė šviesiu šydu, lyg auksinė liepa, šakų
juodomis gyslutėm, grakščios rankos plazda virš žemės,
pajuntu tavo glamonę, lengvą lyg krintančių lapų,
lyg ašara aštrią, juokiuos ir verkiu, nes žinau –
mirties nebėra, vien amžina, stebuklingoji laisvė.

Tu laikioji virš skausmo, virš džiūstančių sodų,
virš purvo ir geliančių gyvių, virš skausmo,
pagaliau virš mirties, nes ten, kur esi,
mirties nebėra, vien amžina, stebuklingoji laisvė.

Tavo vyzdžiuos it rudens vandeny lapas krinta, vis krinta,
į amžinybės vandenis įteka tavo vardas. Dabar toji upė
per mano kaulus, per mano kraują vis plūs
ten, kur mirties nebėra, vien amžina, stebuklingoji
laisvė.

1996


Per vienas Kalėdas

Marija nubraukė duonos trupinius nuo stalo,
pažėrė kieme zylutėm,
viena jai įskrido skreitan,
spurduliavo it išėjęs laikrodis.
Juozapas lėtai, įsimąstęs taisė kėdei koją,
abu apgaubė vakaras juoda ir drėgna tamsa,
skausmas bastėsi laisvas, nekliudomas
iš namų į namus, kur žmonės buvo be Dievo.
Zylutė prigludo prie lango –
geroji naujiena, ar jau?
Marija tyliai kėlės ir ėjo tamson
(vilkas triskart suvaitojo kraupiai ir garsiai).
Marija pakėlė vaiką ir apsiautė prikyšte,
angelai giedojo toli, o teliukai, gėreliai
spraudės prie jos, snukelius kaišė skreitan.
Vidur kiemo suspurdo sauso ąžuolo sprogėlės,
Marija pasistiebė ant pirštų galiukų ir įžiebė
vienintelę žvaigždę.

1995

Iš latvių kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS

Rancāne, Anna. Vėl pasimačius [p. 66]; „Laisvės neišmaldausi...” [p. 66-67]; Kainas kalba Abeliui [p. 67]; Dievas atsako Kainui; Džiaukis [p. 68]; „Po vėlių balsų lygmalu dangumi...” [p. 68-69]; „Šviesi paprasta mano laisve...”; „Meldimų žodžiai...” [p. 69]; Liepa [p. 69-70]; Vienas rudens eilėraštis [p. 70]; „Glamonėm...” [p. 70-71]; „Regiu vis spalvotus sapnus...” [p. 71]; In memoriam [p. 70-72]; Per vienas Kalėdas [p. 72] / Iš latvių k. vertė, apie aut. [p. 66] parašė Vladas Braziūnas // Poezijos pavasaris ’98. - Vilnius: Vaga, 1998. - P. 66-72.


Adventas

Yra jau kelio pradžioje skaisti žvaigždė.

Dar jos nematome, dar mes akli,
Dar klaidinėjam po žiemos baisingą tamsą
Ir tikimės – išgirs kas nors meldimą.

Sunkus ir slaptas lūkesčio švelnumas,
Šviesa blausioji praskrenda pro veidą
It žvakės plazdesys tamsioj bažnyčioj.

Ūmai suvirpame – Jis greit ateis
Ir saulė kops jauna iš Žemės gūdžio
Kasdien spindulingiau ir galingiau.

Vaiski šviesa jau blykčioja pro veidą,
Jau motinos glėby suspurda vaikas
Ir kelio pradžioje skaisti žvaigždė.


Savajai kartai

Mes esam Dievo išrinktieji
Šioje pavargusioj gimtinėj
pečiais jos nuovargį nešioti
ir išaugint tuščius glėbius.

Ne žeisti, ne žaizdas laižyti,
ne derlių imti, ne sodint.
Sugurusia trąša atgulti
daigams, kurie dar danguje,

dar viltyse, sapnuos dar plazda,
kur mūsų akys neįžvelgs.
Mes tuščiažiedžiai išrinktieji,
bet mūsų pėdsakuos žvaigždė,

kur moka paslaptis atverti.


* * *

Saldi vergystė,
lengva tartum smilkalo dūmai:
Negalvoki. Paklusk. Šypsokis
ir dainuok, kai užguls sunkumas.

Negalvok, paklusk, šypsokis,
bus kam tavo mintis sužiūrėti,
tu esi dulkelytė
didžiojo laiko rėty.

Negalvok. Gink nuo savęs šalin
skausmą, manyk, atlyžo.
Tik neleisk ant pečių užrist
sunkiojo laisvės kryžiaus.

Nuodėmingam leisgyviam kūnui
lengviau pakelti vergystę.

Vargšė tauta, jei nežino,
ką su savo laisve daryti.


* * *

Gyvenam šiuos namuos prasimanyti,
plazdame apie šviestuvą.
Už žibančių sapno blizgučių
dar mūsų dvasios turis.

Sienos seniai sugriuvusios,
kamine meleta suka gūžtą,
Bet tamsiais ilgais vakarais
svečių namuose netrūksta.

Dainuoja ir juokias, vaišinas,
per mėnesieną šoka.
Židinį seną kurena
spragsinčiom eglių šakom.

Čia nutinka, ko daugiau niekad,
čia nieks nebelaukia ryto.
Tu mane pakvieti šokti,
tiesiu tau ranką – ir kritus.


* * *

Aš suprast negaliu to likimo, kai ateina
it lėtas žydėjimas.
Sunkiai žiedus sprogdindamas,
šitaip nenoriai, lyg kad skaudintų
juos atverdamas.
Sunki, dulsva šviesa
per mane lėtai srūva vis, srūva,
ir vis šalta it saldžiai skaudus pastūmėjimas,
it vaiko riksmas gili,
iš užlaikių, iš skreito.
Aš suprast negaliu, bet žiedai sprogsta
ir krinta vis, krinta, ir šviesa brankina vaisių.


* * *

Vaikas miega, vaiko sapnų pilnas veidrodis,
sienos ir lubos,
sapnų priraizgytos užuolaidos, klejos
(pravirksta balsu, nemaldyk, te sergsti, te paima
ant rankų, sapnas juk vienišas).
Švelnūs sapnai veidu nuslysta it Dievo ranka.
Vaikas nubunda, nežino, kur jis,
ilgas be galo akimirkas
leidžia dar ten,
iš kur atkeliavęs.

Šluostau sapnus nuo lentynų ir knygų –
dulkinos, dulkinos…

Išryt ant vaiko kaktos svetimos ilsis
glamonės ir svetimas skausmas.


* * *

Užrakink akmeny gimtinę,
užrakinki, iš jos išeidamas.
Sekas ne kaip tam brolužiui,
kurio širdis skleidžias,

sekas ne kaip tai seselei,
kur su žvake vakaroja,
ir liepsnelei blėstant išvysta
liekną liepą sodyboj senojoj.

Užrakink akmeny savo atmintį,
sugniaužk ją kietai į saują.
Ant slenksčio sukniupęs Pėteris verkia,
užrakinęs, juodom ašarom rauda.

1996

Iš latvių kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS

Rancāne, Anna. Adventas [p. 66]; Savajai kartai [p. 66-67]; „Saldi vergystė...”; „Gyvenam šiuos namuos prasimanyti...” [p. 67]; „Aš suprast negaliu to likimo, kai ateina...”; „Vaikas miega, vaiko sapnų pilnas veidrodis...”; „Užrakink akmeny gimtinę...” [p. 68] / Iš latvių k. vertė, apie aut. [p. 66] parašė Vladas Braziūnas // Metai. - 1998. - Nr. 5. - P. 66-68.