AMANDA AIZPURIETE

     Amanda Aizpurietė (Amanda Aizpuriete; g. 1956) pirmą eilėraščių knygą išleido 1980 metais. Jos debiuto kaimynai – Hermanis Margeris Majevskis (1979), Maris Melgalvas (1980), Eva Martuža, Juris Kunnosas, Klavas Elsbergas (1981), Anna Rancanė (1982; beje, dalyvavusi pernykščiame Poezijos pavasario almanache ir tik dėl netikėtos ligos neatvykusi Poezijos pavasario šventėn), Inesė Zanderė (1983)… Vardai, kurie ir įdėmesniems lietuvių skaitytojams, sekantiems naujesnę latvių poeziją, nėra nežinomi.
     1996 metais išėjo ketvirtas A.Aizpurietės eilėraščių rinkinys Paskutinioji vasara; tais pat metais Vokietijos Rowohlt leidykla išleido jos meilės eilėraščių rinktinę Palik man jūrą. Neatsitiktinai – meilės eilėraščių: nuo pat pirmųjų rinkinių kritika konstatavo, jog Amandos eilėraščiai „visada kaip nors susiję su žmonių santykių slėpiniais” (Dainis Grinvaldas). O, išėjus Paskutiniajai vasarai, Ruta Veidemanė rašė, jog „giliai slepiamos bei puoselėjamos neblėstamos meilės žarõs niekas nėra regėjęs taip, kaip Amanda Aizpurietė”.
     Dar bent jau probėgšmais pastebėtinas dalykas, itin būdingas latvių poetams, – didžiulis jų, kaip vertėjų, kūrybinis intensyvumas. Sakysim, latvių bibliografija nurodo, jog 1996–1997 m. A.Aizpurietė, be savos poezijos knygų, yra išleidusi ir dar 10 knygų, daugiausia – romanų vertimų…

V e r t ė j a s

[p.44]



* * *

Babelio núokrašty lyja lietus.

Svẽtimos kalbos lieka už lietaus uždangos.
Raudūs upeliai nubėga pro mūrus.
Pamatai teška.
Mūsų namai pastatyti iš bokšto griuvėsių –
kaip ir visų Babelio nuokrašty.
Aš suprantu septynis tavo kalbos žodžius.
Lietus toks dosnus ir grėsmingas kaip meilė.
Lietaus srovės nuplukdys mūsų namus
dar toliau nuo bendros kalbos griuvėsių.

[p.45]
Taip pat: Mokykla. - 2000. - Nr.5. - P.29.


* * *

Neišsakysi gyvenimo.
Švelnumo tavo neiššnabždėsi.
Jūros gilybėj širdis
nenuskendusi plaka.

Žodžiai mirga tarsi lempelės
tarp keturių proto sienų.
Žodžiai aplimpa mirtim
kaip lempelės musėmis.

[p.45]


* * *

Lyg anąnakt suvėžinto ežio
adatėlės man dvasiona smaigsto.
Lyg akis man norėtų išdrėksti
visi žodžiai tavojo laiško.

Tau atrodo, jaučiuosi gyvesnė,
kad ežys nebegyvas, ir baigta?
Mirtinai atėjęs susminga
tavo viesulo perplėštas laiškas.

Lėtas kūnas ir slapūs žodžiai
nuo kančios svetimos neapgina.
Tavo laiškas rėkia prie lovos,
verčia leistis į svetimą pragarą.

[p.45-46]


* * *

Jei Mūza į manus namus sugrįžtų,
aš ją pasiųsčiau krautuvėn, virtuvėn,
kad pasėdėčiau vien su savo popieriais.
Tai žino ji, todėl ir nesirodo,
ir strofos vaikščioja visai kitais keliais.
It raštai iš rasos ant rožių žiedlapių,
it eilės rudenio saulėlydžio danguj,
it veidrodžiuose pirštų atspaudai, čia palikti mirties,
ateina strofos iš visai kitur.

[p.46]
Taip pat: Dialogas. – 2000. - Gegužės 26. - P.4.

* * *

Palik man baltą lapą
dienorašty savo,
kad įsirašyt ten galėčiau
kaip šešėlio šviesa.

Jei dienoraščio neberašai,
paliki man tuščią rūtę
savo trobos lange.
Nežiūrėk pro ją ligi kol
nueisiu šalin.

Jei jau ir lango nebeturi,
pasislink ir paliki
man savo kapo kraštelį,
kad įsišaknyt ten galėčiau.
Manęs nebelaiko ši žemė.

[p.46]
Taip pat: Mokykla. - 2000. - Nr.5. - P.29.


* * *

Ramiai susiglaudusiom gatvėm,
ledinėm pakrantėm eini,
visai kaip sekdamas įkandin
mano plėšriosios dvasios.

Plėšrioji dvasia jūrą
ir dangų susiurbia.
Plėšrioji dvasia ieško
kūno, kuris nevysta.

[p.47]


* * *

Lik su manim šioje valty
šioje naktyje, kur vėjo viršūne slysta.
Teškenas tamsa,
žiedas toli ant skenduolio piršto
kaip pilnatis tviska.

Greit už akiračio vasara niurktels
ir tamsa ims kvepėti
vynu ir puvėsiais
kaip tie užmirštieji sodai,
kur, augmenų kupini,
per šimtmečius plūko.

Dar vilnija vasara.
Dar niekas negali baigtis.
Bejausmė švelnumo valtis
per amžiaus gilumas slysta.
Kad ir ką šioj nakty tau sakyčiau,
lik su manim.

[p.47]
Taip pat: Dialogas. - 2000. - Gegužės 26. - P.4.


* * *

Užgesykit švyturio ugnis!
Tegul jūra juoda palieka.
Vis tiek jau laivai čionai nebeplauks.

Naktines lempeles užgesykit!
Vaikai sapnų nebebijo.

Nuleiskite paiką vėliavą rūmų bokšto smailėj!
Vis tiek ryškiaspalviai jos dryžiai subluks
kai juodosios vilnys šią naktį mūs salą suplūks.

[p.48]


* * *

Nėra jau taip ir sunku
kokiame iš purvo pasaulių
dirbti valytoja
ir naktimis drėgnoje lūšnoj
su poezija pasimatyti.

Nėra jau taip ir skaudu
patirt senatvės botago kirčius.
Laikas suglamžo mūs veidus,
bet žodžiai išslysta jam pro pirštus.

[p.48]

Iš latvių kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS
   
Poezijos pavasaris ’99 / Sudaryt. Benediktas Januševičius. - V.: Vaga, 1999. - P.44-48.



*

Net pražūties neišsimelsi.
Santimais žvangina sekundės,
pipirlapės karčioji pelkė
nė jokiais pokyčiais negundys.

Abiem kumšteliais į krūtinę
aš beldžiuos lemčiai. Dunksi gyslos,
galop ateina šuo sarginis,
paguos, kelius man aplaižys jis.


*

– Už ką jūs mane čia teisiat?
– Kad velnias ateina padėti.
– Velnias nėr šiuos namuos pasirodęs.
– Taip jūsų su juo suderėta.
– Velnias nėr šio kūno lytėjęs.
– Bet mūsų nuosprendis kietas.
– Jūs ugniai mane nuskirsit?
– Ne: sniegui, ledui, šalčiui.


*

Tiesai klausimų neužduok.
Net ir retorinių.
Gali įsitikint, kad tavo gyvenimas –
tik sniegas pernykštis.
Pažvelk: jis juda pirma tiesos.

Suspausk kietai kumšty
savo dvasią ir kūną.
Kas čia išeis? Kieta sniego gniūžtė.
Tada sviesk – į dangų ar tiesą.
Tikėsim, kad tave sergsti kliedesio dėsnis.
Tikėsim, kad tu dar atsibusi,
pasmerktasai.


*

                                                                           A.B.

Pažįstu sąvadautoją, kuriam patinka kalbėt su heterom
ir dosniai mokėti už tai, kad klausosi jo istorijų.
Jis po pasaulį bastos užsimetęs chitoną nešvarų
ir moka pastatyti namą iš glamonių.
Jis neskiestą vyną plempia kartu su satyrais
ir iš žvaigždžių atspindžių sriubą verda.
Kiauru laivu prie mano vienišos salos atsiyręs,
jis išvilioja mane lauk iš likimo vargano.

98.10.22

Iš latvių kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS

Literatūra ir menas. - 1999. - Birželio 5. - P.7



* * *

Dėl kainos nesilygsim.
Tavo gražios akys.
Galima jom nupirkti
pusę pasaulio.

Mano žaibas subiręs
į šimtus tūkstančių talerių.
Už juos galima irgi
gaut gana daug.

Vienas kito nepirksim,
bet padovanok
man vieną žvilgsnį
neįtarų.

Mano ateitis
žaibe sudegusi.
Aš tikrai nelaukiu
iš tavęs ničnieko.

Mokykla. - 2000. - Nr.5. - P.29–30.


* * *

Išsiuvinėjau tave vėliavoj
vienišo karo žygio.
Daug buvo sijonų, galiausiai
vėliavą drykstėm suplėšiau.

Ir dabar aš žinau: toj mažumėlėj,
kur išsaugota neišniekinta,
bus tavo atvaizdo skurliai, sumirkę
ir mano priešginoj kraujy.

Mokykla. – 2000. – Nr.5. – P.30.


* * *

Virpant po vėjo pirštais
sušokti sraują,
it atspindžiui sutviksti
ir užgest, kai debesys užeina,
giedrai ir godžiai suimt
svaigias tavo plaštakas
ir nepasilikt čia nė akimirkos –
taip tau galėčiau nupasakot
šitą upokšnį. Bet, kas žodžiu pasakyta,
tėra it sustiręs vaiduoklis,
stirniuko skeletas,
brūzgynėj boluojantis.

Šiaurės Atėnai. - 2003. - Vasario 22. - P. 11. - Prieiga per internetą: http://services.tvk.lt/culture/satenai/?leid_id=641&kas=straipsnis&st_id=1614


* * *

Rožių kvapu apsinuodijęs laikas –
ir sustojęs. Trupučiuką jo gaila,
gal jis norėjo ilgai dar skubėt.
Bet ką čia pradėsiu, jei netikėtai per valandą
sueina dešimt vaiduoklių rožių man dovanot?
Vienas sako: atsimeni, antras šnibžda: atleisk,
o trečias juokias: jei būtum žinojus…
Visi kartu; balta rožių žiema
ir geltona rožių rudens bedugnė,
ir raudonas rožių mūšio laukas,
kur visi kritę. Net laikas…
Jau paskutinis mano vaiduoklis ateina
su juodų rožių glėbiu. Tamsiausiasis dvelksmas
lyg prisiminimai visa ko, kas nebūta,
užima kvapą. Dabar guliu tarp rožių
lyg mirties naktyje, mirties naktyje
lyg tarp rožių…

Dialogas. - 2000. - Gegužės 26. - P.4.

Iš latvių kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS