VLADAS BRAZIŪNAS Iš kroatų poezijos vertimų BRANKO ČEGEC Genezė (tėvynė); visados ir per amžius Tyrinėju kroatų glagolicos raidyno terakotinius statinius. Dykaviduris veidmainiškas tėvynės paspaudimas: Gražioji mūsų, kalam į galvą tau, jaug įjaudrintas šauksmas ištvermingystės; jūros gal jau sustingdė į stiklą kurtizanes ir gimnastičarus; gal šėtoniškas keliondaikčių jungas, rūkšlojas motinos ranka kodrinag jos abstrahuojam tradiciją – pasvarbiausia josios platesnė garsadermė – idantės bičiulius apliežuvautumėm – bekūnius – katrie miršta, katrie sustoja, katrie išeina… Aš visiškai begėdis globėjas. Antraipos užjodyčiau nenormalybę, mano gražių gražiausioji, kaip monstras, kaip palydovas; antraipos – nukryžiuotas būčiau ant kokio pakelio aržuolo – apglobčiau “pievas ir žolę (kalnus ir slėnius) ir rūdą lobingą”; tavo gimtautės dėlei užkaitinčiau savo vaisumą – smilkų ir sakų smilkyklę – obscenišką kritinę mintį kuri iš lėto bei iškilmingai – taipogel niekingam Krležos rate – miršta. Vėl prie tavęs prieičiau, mano gražioji, angažuotas ir vokiantis dialektinę tavo tikrovę, tavo plieninį skydą, ir kankinamai atidalydamas ausenas: visa kita tik dūžiai nereikalingi nežinomos kilties, tad aš juos apleisdinau. Begalinė (kas yr begalinė) Nuotaika neauga be perstogės: raudonplaukės šypsenos vibruoja virš gražių disharmoningo regračio linijų, kurios sustodamos apglėbia dinaminę sakinio transversalę. Aš ją įsimylėjęs kaip jaunas jūros žinduolis be vardo, pavardės ir kitų policijos požymių. Pulkas naivių balandžių su puscilindriais ir frakais puola išvien, primindami įžymiuosius Orkestro repeticijos kadrus. Neturėdami konkrečių muzikijų organizuoja melodingą gražraštį iš kurio patetiška, neaerostatiška linija produkuojamas sakralus a–le–liu–ja. Lyg pats nuskęsčiau išlepinton videoklipo žydrynėn; lyg pats įžengčiau dulkėton Kozaro kino drobėn ir imčiau raudoti savo kasdienę nostalgiją. Išjudinti kriaušiai Kilimandžaro iš trauminių prisiminimų juokingai revoliucionavo į auto–karą kančią laimingų adventistų misionierių (jei tokių būna), ant kurių suka lizdus apskritučiai vaisiai apokalipsės mergiščių, besileidžiančių kad perrengtų jas Kalajičius daugiatiražis redy–made Šumatovco princas kuriam trūksta ritam–sekcijos makedoniškų mustangų arba įelektrinto südamerikanische popo. Liūdnoji esė kalba Paimu knygą ir nesivarginu perskaityt nė eilutės. Turbūt tenai jau išspausdintas mano slaptasis rankraštis apie kurį kalbama kuluaruose ir išlepintų mergiščių ant išmergystės krantų. Kodėl visuomet atpažįstu tik patetiškas frazes, kurių stropiai neužrašė diskelio juosta, o vis dėlto veikė taip netvirtai literatūriškai, lyg būčiau tyčia ją leidęs visą gyvenimą? Visa kas buvo lig šiolei atrodė tartum žaidimas, o paskiau daiktai pasidarė liūdni ir liežuvis bejėgis pakibo ant savo grotesko, lyg aerodinaminė cirko liliputo kūno dalis kelionėse po mano netinkamus prisiminimus, fragmentai fantazijos ir realybės, fragmentai kičo ir dekadentinės rimties, kaip garsiajame Johno Bartho esė. Klusniai keliuosi ir spaudau reikiamą klaviatūros vietą; man atrodo, esu visai prisisotinęs: vķsa dabar tokia pat tamsi ir mirusi ekrano glotnuma visareikšmė. 1988-ieji Poezijos pavasaris ’99. - Vilnius: Vaga, 1999. - P.368-370. Ten pat. - P.351-355: Neporožnia, Nadija. Kroatų poetai. LUKO PALJETAK * * * Namas tėra tik namiena, o stogas tėra tik nuotėkis, pasaulis tėr pasauliena - gyvenimas - paikas nuotykis! Paikšas - pats sau ir karalius, laisvas daryt, ką tik geidžia; nei jam vaikų, nei žmonelės, kur širdį traukia, ten leidžias! Namas tėra tik namiena, auksas - kūju sutvotinas, pasaulis tėr pasauliena, gyvenimas - PAIKAS NUOTYKIS! Literatūra ir menas. - 1998. - Birž. 6. - P.6. Ten pat. - P.5: Neporožnia N. Kroatų poezija ir kultūros tradicija. Mano irimas Ir atsitinka šitaip kad man jau dvi trys širdys vienos galvos man trūksta kokia ranka priauga ir aukštas mano stotas kur kas aukščiau nei riksmas kad man sparne sūpuoja kad mano kraujy kraują tokia meilinga saulė ramina jį pravirkus ir atsitinka šitaip kad daug manęs jau stoja manęs iš tikro daug jau ir prie širdies arti ta paukštė, taip arti kad į ją vyzdy kreipiuosi arti meili žolytė jos mielą vardą glosnų tariu kreipiuosi gćlva kreipiuos į žolę koja Ir atsitinka šitaip kad man prireikia pirštų kad man prireikia lūpų kad man gėlių prireikia ir atsitinka staigiai kad aš turiu daug kūno tad sėdu ant kraštelio ir potvynio klausausi o vyzdžiui augant augant net dangų jis užpleikia pamilo kirvį, žiemą stuobrys kamienas sausas galva mane paliko žvaigždė manin jau leidžias ir persmelkia jos šaknys mane jos aštrios tvirtos Ir atsitinka šitaip šaka manęspi raizgos ausies manosios ieško ir aido mano verksmo dainuoklė mano balso stebuklą man atėmus ir atsitinka šitaip kad aš esu rugienoj ir dygūs rugienojai yra jau mano žaizdos ir plćukėja man rankos ir vćrpojas į varpas Ir atsitinka šitaip kad kažin kokios rankos minkštesnės daug nei mano į odą tokią geibią į rožę kilmingesnę pavirs o ji dvipapė ji prasiskolins ugniai už ugnį naujo kūno tada kai per stebuklą stebuklo vaisiaus lenkias ir atsitinka šitaip kad žiedas manęs prašo galvos kažkelintosios kad pats išvengtų peilio Ir atsitinka staigiai kad jau manęs neliko many jau niekur – laukiu savęs kad atiduotų tolioji upė ausį ir dalį šito garso (o nebylys ne miškas jai dovanoju kitą) nerūpestingos paukštės man širdį kad grąžintų kad man sugrįžtų pirštai iš varpų nukapotų paskiau susigrąžinčiau akis – akis už varpą kad žemė sugrąžintų man veidą nesutrintą Ir atsitinka šitaip kad man jau dvitrys širdys vienos galvos man trūksta kokia ranka priauga kad artima man paukštė kad aš vyzdy kreipiuosi kad savyje jai olą išrausiu vardą josios kad iš širdies metu ir kad sparną jai grąžinsiu (kad aš lietaus gerumą jai pakuždėčiau saulę) sakyčiau laukui gćlva kad jam sakyčiau koja kad augtų kraujas kraujy naktis ugny pakirdus ir atsitinka šitaip kad daug manęs jau stojo ir kad manęs taip maža ir šitaip atsitinka Evangelija pagal Luką Aš buvau prie badijos ir prie didelio plento keleivis šitam kelyje, toli iki balso mokėjau šiek tiek dainų ir viltį traukiau per dantį ir kiekvienu išganymu tikėjau toli iki prisikelsiu aš buvau dar pirm savęs ir savo paveikslo seno ieškau dabar iki rasiu gūdžiam klykesy savo Ir nėr jau tokios mirties ir šonkaulius širdis pradegins už ugnį kuri iš savo pačios tamsos įsidega dar ilgai po saulėlydžio saulėgrąža gręžias ją išmokino žvaigždė savo lemties įdago ir pramanytas pulsas ir ištaka savo kūno nepaaiškinama paukštė daug ankstesnė slapūnė Visa kas nenutiko todėl mumyse nemiršta žolėj akmeny rasoj ir nariuotakojy rožėmis grįžta viskas kas mums neskirta ir raugė mums kiekviena maldauja saulės aukonės prie kūno skubinas kūnas sekdamas senąjį aidą vieninteles tikrąsias raides akis akyse skaito Kraujyje kraujas pražysta geros prigimties vaisiuj šaltiny ieškoma dviejų neramių srautų ilgai į mus priešpriešiais regima eisiant ir pažįstamą ir nepažįstamą, akis nuodija paukštė ir lūpos tarpsta lūpai dar daug anksčiau lig suprasiant kad gali ūmai išsiskirdamos skirta surasti Taip kūnai ugnies keliuose susitinka nes jie nesuvokia kad ieško viens kito toli iki geismo nes kūnas tai kūnas kūnas ir kūnas kūnui ištrinti ir saulės malūnuose žemė senoji mala ir paiso ir kartojas dangus ir nauji rugiai vėl išplaukia dar toli iki mirštant ir labai toli iki išganymo laukiant Visa istorija Visa istorija dalyvė mano bučinio, ir minimi šlovingi karaliai kur puikuojas vardais kaip gražiame sode žolynų rykštės, lotyniškais ir begaliniais kaip gražuolių ilgi plaukai per naktį lyja lietūs šykščią mums siūlydami muziką kai tavo kūną trupinu vis siekdamas tave susiet su visa kuo kas geidžia kas tiktai nori dalyvaut tavy sena kažkokia gal teise, gal ir nepasotintu geismu, man vaizdos tie miestai kur atgulę amžiams tavomis minkštokom rankom sugriebtķ ir tau beveik neleidžiu kvėpuot, neleidžiu atsigerti ir nebylią tave užleidžiu ir tobulą kitoms akimirkoms, kitiems pavojams maloningiems, ir åpsčios mano klaidos virsta nuostabiom, tikra vertybe, aš ja rimdau miegūstą tavo drebulį, tave ilgais užkloju šešėliais tarsi lapais, kaip lašas ant jų laikos sunkios istorijos mįslės; aš privalau jas įminti, o kaip, kai tave bučiuoju? o kaip kai tave bučiuoju; Poezijos pavasaris ’99. - Vilnius: Vaga, 1999. - P.365-368. Ten pat. - P.351-355: Neporožnia, Nadija. Kroatų poetai. ŽELJKO SABOL Aš turėjau namą ir tėvų namus     AŠ TURIU TĄ GĖLĄ     IR TURIU KO LIŪST     AŠ TURĖJAU NAMĄ     IR TĖVŲ NAMUS… Tai ne pasakėlė, pramanytas kinas tai garsyn sprogimai, dūmų gijos pinas neateina sapnas, negaliu užsnūsti mes ieškojom meilės, gavome - karus tik mes ieškojom meilės, tikrumos, ramybės velnio puotos velias, ir pagalbos klykia ir šalia paplentėj liepsnos stogą niauja saulėj stogas plieskė, stogas buvo naujas AŠ TURĖJAU NAMĄ IR TĖVŲ NAMUS O DABAR JUOS MENA SAPNAS NERAMUS LYG ANT SLENKSČIO LAUKIA IŠTIKIMAS ŠUO LYG ŽINOČIAU GRĮŠIU GREIT IR VĖL NAMO     AŠ TURĖJAU NAMĄ     IR TĖVŲ NAMUS… Tai ne pasakėlė, pramanytas kinas ir iš kur pašėlus ta piktybė imas prie nekalto kaklo voro kilpa karo kas gi tai per kovos, kas gi tai per karas mes ieškojom meilės, tikrumos, ramybės velnio puotos velias, ir pagalbos klykia ir šalia paplentėj liepsnos stogą niauja saulėj stogas plieskė, stogas buvo naujas AŠ TURĖJAU NAMĄ IR TĖVŲ NAMUS O DABAR JUOS MENA SAPNAS NERAMUS LYG ANT SLENKSČIO LAUKIA IŠTIKIMAS ŠUO LYG ŽINOČIAU GRĮŠIU GREIT IR VĖL NAMO     AŠ TURIU TĄ GĖLĄ     IR TURIU KO LIŪST     AŠ TURĖJAU NAMĄ     IR TĖVŲ NAMUS… (1991 rugpjūtis, paskutinis išspausdintas poeto eilėraštis) JOSIP SEVER Kova Hašišo nerūko čia rūko kraują darais lyg naujas kai kardo dairos ranka o kai per dramą brendam be galvos spoksom į špagą dar užsiropšt maga ant sprando mūsų pavargusios akys griūva per vidurį akto žingsnius nusiaunam einam atilsio ANTE STAMAĆ Kroatijos situacija Baltijos naktys, dykviečių audros, Ir šarvuočiai žemėj Kroatų, Šita tikrovė rankas nukrato, Siaubas ledinis, ir karštvėjai staugia. Jeigu istorija - kurmė rujojanti, Rietuvė, kur brolis dusina brolį (Antikristas - marksistas su polėkiu), Rask, kas išgirstų grasią dejonę. Nieko tačiau: tik kalnynų grandinės Užveržė mazgą, beprasmį, betikslį. Tiksi Balkanas. Pilka peleninė Saulė apatiškai žiurkso, kaip blyškūs Orjunės sūnūs už mus šermeninę… Gymio žudikui nuslėpt nepavyksta. ANTUN ŠOLJAN Vukovaro mišinys Aš iš taikingų žmonių ir metų barą nuvaręs, bet atsiimsit, ponai, grąžą už Vukovarą. Nušlavėt miestą švariai, tai pragaišties pridarėt, pažadu gražią, ponai, grąžą už Vukovarą. Svečias mano namuos šeimininkaus kaip geras - betrūko, imkit, ponai grąžą už Vukovarą. Taip nebebus niekados, slopkit, norai išgverę - ir atsiminkit, ponai, grąžą už Vukovarą. Ainiams Dunojus tekės, kainokit prekę ir tarą - turiu primint jums, ponai, grąžą už Vukovarą. Literatūra ir menas. - 1998. - Birž. 6. - P.6. Ten pat. - P.5: Neporožnia N. Kroatų poezija ir kultūros tradicija. ANĐELKO VULETIĆ Gili šio amžiaus naktis Sako man vieną dieną Gili šio amžiaus naktis apčiuopom Kad nebebūtų tuščių kalbų ateik su visom savo vėliavom Kurios sau galingai plaikstos virš miestų ir virš galvų Tie siausmai ir girtuoklystės mirtinėse Pergalių triumfo arkos ir tolima ateitis kurią jau laikai apglėbęs Bokštų nei danguje nei žemėj ir t.t. ir t.t. O priešais visą tą vorą tavo giesmė kaip atpažinimo ženklas O ateisiu ir aš Vienui viena ir nuvesdinsiu su mažiausia kiek tik galėsiu palyda Nuvesdinsiu vamzdin ir mažan parankinian kalėjiman ir į kišenines kapines Kad sustotumėm ir viens į kitą pažvelgtumėm sako man vieną dieną Gili šio amžiaus naktis O prieš juodus vamzdžius, prieš durtuvus Pabėgo visi maži ir didieji vadai, ir pabėgo visi kapitonai, visos miesto gražuolės, ir visi gražonai, visi diduoliai ir visi odlupiai; režisieriai visi filmadžijai ir triukšmadžijai, skribelėdžijai ir skriptordžijai; pabėgo visi partijašai udbašai, batsiuvašai ir visi kiti miesto didikašai! Pabėgo visi numylėtiniai rokeriai ir nupenėtiniai brokeriai, pederastai, paradų asai, maitalupiai, dešinuoliai, kairuoliai, visi miesto globėjai ir šviesūs vedėjai, visi balandėliai nuo stogo ir jų balandėlės, tėvelių sūnaitėliai ir tėvynmyliai, lig vieno visi valstybininkai, plepėtojai ir poetai, miesto dėlės ir miesto kinkadrebiai. O prieš juodus vamzdžius, prieš durtuvus atsistojo visi ubagai ir šventpaikšiai, tuščialaikiai ir tuščiagalviai, klajokliai ir girtuokliai, nevykę mokintiniai ir kriminaliniai, miesto landynžmogiai, nuo virėjdžijo lig kepėjdžijo, ir tarničarai, bedarbičarai, tie kurie vagia Dievo dienas ir tie kurių motinos vis apsiverkusios. Atsistojo visi iš pelėsio peleno ir iš pelkžemio, niežuoti ir raupsuoti, ir kaip dovaną, ir kaip meilės įrodymą savo gyvenimą, tą jau iš anksto susprogusią savo granatą, padėjo į savo miesto pamatus. Nes pabėgo visi maži ir didieji vadai, ir pabėgo visi kapitonai! Balti mirusie miestai Viešpatie, pažvelk į šitą savo slėnį, kur šunkaros ir bjaurybės apiplūdo mūsų miestus ir kalnus, mūsų jaunus metus ir prikelia mūsų kapus ir grabus net iš šventovės ir lopšio. Šitos granatos ant mūsų galvų, šitie šunkaros, šitie bjaurybės, kur grobsto mūsų namus ir laukus, šitos granatos, kur drasko ir drebia ant mūsų kaip debesys, droblio, krušos prisitvenkę. Viešpatie, šitie šunkaros, šitie bjaurybės per kalnus ir per galvas. Šitos granatos vietoj alyvos šakelės, šakotos giesmės, ir šakotas šiurpulio šaltis. Viešpatie, ar dar mus girdi: šitie kupriai, tie krosniakuriai, šitie šunkaros ir mūsų tušti, balti mirusie miestai! Dieve, viešpatie? Grąžinsime žolei ką iš jos vakar paėmėm Kaip lankas kuris suveržia miestą sprogsta kaulai ir kaukolės, kaip riešutų kevalai; sprogsta namai ir dangoraižiai, kaip ištekinis medis trenktas griaustinio. O mes sumesti krūvon, ant kģlių, žiūrėdami dangun kurio nematom, veidu ir širdim į žemę, kuri mūsų negirdi. Tačiau baimė jau seniai nudundėjo – ir dabar mes bado valdžioj: rauname plaukus, ir rauname žolę. Plaukus metam ugnin, kuri dega visur aplink mus, o žole pamaitiname alkanas burnas – valgome žemės vaisius, vienintelius mums dar belikusius. Valgome žolę ir valgom šaknis. Bet jau rytoj, galbūt ir priešaušry, kiekvienas mūs judesys gali būt sustabdytas: atmirs mūs ir jausmai ir galūnės. Tykiai, visiškai tykiai su žeme susieisim. Atgulsime žemėn. Ir grąžinsime žolei ką iš jos vakar paėmėm. Dabar jinai mus valgys. Ir linksmai, ir neįveikiamai tarps. Poezijos pavasaris ’99. - Vilnius: Vaga, 1999. - P.361-364. Ten pat. - P.351-355: Neporožnia, Nadija. Kroatų poetai.