VLADAS BRAZIŪNAS

Iš kroatų poezijos vertimų


BRANKO ČEGEC

Genezė (tėvynė); visados ir per amžius

Tyrinėju kroatų glagolicos raidyno terakotinius statinius. Dykaviduris veidmainiškas tėvynės paspaudimas: Gražioji mūsų, kalam į galvą tau, jaug įjaudrintas šauksmas ištvermingystės; jūros gal jau sustingdė į stiklą kurtizanes ir gimnastičarus; gal šėtoniškas keliondaikčių jungas, rūkšlojas motinos ranka kodrinag jos abstrahuojam tradiciją – pasvarbiausia josios platesnė garsadermė – idantės bičiulius apliežuvautumėm – bekūnius – katrie miršta, katrie sustoja, katrie išeina…

Aš visiškai begėdis globėjas. Antraipos užjodyčiau nenormalybę,
mano gražių gražiausioji, kaip monstras, kaip palydovas;
antraipos – nukryžiuotas būčiau ant kokio pakelio aržuolo – apglobčiau “pievas ir žolę (kalnus ir slėnius) ir rūdą lobingą”; tavo gimtautės dėlei užkaitinčiau savo vaisumą – smilkų ir sakų smilkyklę – obscenišką kritinę mintį kuri iš lėto bei iškilmingai – taipogel niekingam Krležos rate – miršta.

Vėl prie tavęs prieičiau, mano gražioji, angažuotas ir vokiantis dialektinę tavo tikrovę, tavo plieninį skydą, ir kankinamai atidalydamas ausenas: visa kita tik dūžiai nereikalingi nežinomos kilties, tad aš juos apleisdinau.


Begalinė (kas yr begalinė)

Nuotaika neauga be perstogės:
raudonplaukės šypsenos vibruoja virš
gražių disharmoningo
regračio
linijų,
kurios sustodamos apglėbia dinaminę
sakinio transversalę.
Aš ją įsimylėjęs kaip jaunas
jūros žinduolis be vardo, pavardės ir kitų
policijos požymių.
Pulkas naivių balandžių
su puscilindriais ir frakais puola
išvien,
primindami įžymiuosius Orkestro
repeticijos
kadrus.
Neturėdami konkrečių muzikijų
organizuoja melodingą gražraštį
iš kurio patetiška, neaerostatiška
linija produkuojamas sakralus
a–le–liu–ja.
Lyg pats nuskęsčiau išlepinton
videoklipo žydrynėn;
lyg pats įžengčiau dulkėton Kozaro
kino drobėn ir
imčiau raudoti savo kasdienę nostalgiją.
Išjudinti kriaušiai Kilimandžaro iš
trauminių prisiminimų
juokingai revoliucionavo į
auto–karą kančią laimingų
adventistų misionierių (jei tokių būna),
ant kurių suka lizdus apskritučiai vaisiai apokalipsės
mergiščių,
besileidžiančių kad perrengtų jas Kalajičius
daugiatiražis redy–made Šumatovco princas
kuriam trūksta ritam–sekcijos makedoniškų
mustangų
arba įelektrinto südamerikanische
popo.


Liūdnoji esė kalba

Paimu knygą ir nesivarginu
perskaityt nė eilutės. Turbūt tenai
jau išspausdintas mano slaptasis rankraštis
apie kurį kalbama kuluaruose
ir išlepintų mergiščių ant išmergystės krantų.
Kodėl visuomet atpažįstu tik
patetiškas frazes,
kurių stropiai neužrašė diskelio
juosta, o vis dėlto veikė taip netvirtai
literatūriškai, lyg būčiau tyčia ją leidęs
visą gyvenimą? Visa kas buvo lig šiolei atrodė
tartum žaidimas, o paskiau daiktai pasidarė liūdni
ir liežuvis bejėgis pakibo
ant savo grotesko,
lyg aerodinaminė cirko liliputo
kūno dalis kelionėse po mano
netinkamus prisiminimus, fragmentai
fantazijos ir realybės, fragmentai kičo
ir dekadentinės rimties, kaip
garsiajame Johno Bartho esė.
Klusniai keliuosi ir spaudau
reikiamą klaviatūros vietą;
man atrodo, esu visai
prisisotinęs: vķsa dabar tokia pat tamsi
ir mirusi ekrano glotnuma
visareikšmė.

1988-ieji

Poezijos pavasaris ’99. - Vilnius: Vaga, 1999. - P.368-370.
Ten pat. - P.351-355: Neporožnia, Nadija. Kroatų poetai.



LUKO PALJETAK

* * *

Namas tėra tik namiena,
o stogas tėra tik nuotėkis,
pasaulis tėr pasauliena -
gyvenimas - paikas nuotykis!

Paikšas - pats sau ir karalius,
laisvas daryt, ką tik geidžia;
nei jam vaikų, nei žmonelės,
kur širdį traukia, ten leidžias!

Namas tėra tik namiena,
auksas - kūju sutvotinas,
pasaulis tėr pasauliena,
gyvenimas - PAIKAS NUOTYKIS!

Literatūra ir menas. - 1998. - Birž. 6. - P.6.
Ten pat. - P.5: Neporožnia N. Kroatų poezija ir kultūros tradicija.


Mano irimas

Ir atsitinka šitaip kad man jau dvi trys širdys
vienos galvos man trūksta kokia ranka priauga
ir aukštas mano stotas kur kas aukščiau nei riksmas
kad man sparne sūpuoja kad mano kraujy kraują
tokia meilinga saulė ramina jį pravirkus
ir atsitinka šitaip kad daug manęs jau stoja
manęs iš tikro daug jau ir prie širdies arti ta
paukštė, taip arti kad į ją vyzdy kreipiuosi
arti meili žolytė jos mielą vardą glosnų
tariu kreipiuosi gćlva kreipiuos į žolę koja

Ir atsitinka šitaip kad man prireikia pirštų
kad man prireikia lūpų kad man gėlių prireikia
ir atsitinka staigiai kad aš turiu daug kūno
tad sėdu ant kraštelio ir potvynio klausausi
o vyzdžiui augant augant net dangų jis užpleikia
pamilo kirvį, žiemą stuobrys kamienas sausas
galva mane paliko žvaigždė manin jau leidžias
ir persmelkia jos šaknys mane jos aštrios tvirtos

Ir atsitinka šitaip šaka manęspi raizgos
ausies manosios ieško ir aido mano verksmo
dainuoklė mano balso stebuklą man atėmus
ir atsitinka šitaip kad aš esu rugienoj
ir dygūs rugienojai yra jau mano žaizdos
ir plćukėja man rankos ir vćrpojas į varpas

Ir atsitinka šitaip kad kažin kokios rankos
minkštesnės daug nei mano į odą tokią geibią
į rožę kilmingesnę pavirs o ji dvipapė
ji prasiskolins ugniai už ugnį naujo kūno
tada kai per stebuklą stebuklo vaisiaus lenkias
ir atsitinka šitaip kad žiedas manęs prašo
galvos kažkelintosios kad pats išvengtų peilio

Ir atsitinka staigiai kad jau manęs neliko
many jau niekur – laukiu savęs kad atiduotų
tolioji upė ausį ir dalį šito garso
(o nebylys ne miškas jai dovanoju kitą)
nerūpestingos paukštės man širdį kad grąžintų
kad man sugrįžtų pirštai iš varpų nukapotų
paskiau susigrąžinčiau akis – akis už varpą
kad žemė sugrąžintų man veidą nesutrintą

Ir atsitinka šitaip kad man jau dvitrys širdys
vienos galvos man trūksta kokia ranka priauga
kad artima man paukštė kad aš vyzdy kreipiuosi
kad savyje jai olą išrausiu vardą josios
kad iš širdies metu ir kad sparną jai grąžinsiu
(kad aš lietaus gerumą jai pakuždėčiau saulę)
sakyčiau laukui gćlva kad jam sakyčiau koja
kad augtų kraujas kraujy naktis ugny pakirdus
ir atsitinka šitaip kad daug manęs jau stojo
ir kad manęs taip maža ir šitaip atsitinka


Evangelija pagal Luką

Aš buvau prie badijos ir prie didelio plento
keleivis šitam kelyje, toli iki balso
mokėjau šiek tiek dainų ir viltį traukiau per dantį
ir kiekvienu išganymu tikėjau toli iki prisikelsiu
aš buvau dar pirm savęs ir savo paveikslo seno
ieškau dabar iki rasiu gūdžiam klykesy savo

Ir nėr jau tokios mirties ir šonkaulius širdis pradegins
už ugnį kuri iš savo pačios tamsos įsidega
dar ilgai po saulėlydžio saulėgrąža gręžias
ją išmokino žvaigždė savo lemties įdago
ir pramanytas pulsas ir ištaka savo kūno
nepaaiškinama paukštė daug ankstesnė slapūnė

Visa kas nenutiko todėl mumyse nemiršta
žolėj akmeny rasoj ir nariuotakojy
rožėmis grįžta viskas kas mums neskirta
ir raugė mums kiekviena maldauja saulės aukonės
prie kūno skubinas kūnas sekdamas senąjį aidą
vieninteles tikrąsias raides akis akyse skaito

Kraujyje kraujas pražysta geros prigimties vaisiuj
šaltiny ieškoma dviejų neramių srautų
ilgai į mus priešpriešiais regima eisiant
ir pažįstamą ir nepažįstamą, akis nuodija paukštė
ir lūpos tarpsta lūpai dar daug anksčiau lig suprasiant
kad gali ūmai išsiskirdamos skirta surasti

Taip kūnai ugnies keliuose susitinka
nes jie nesuvokia kad ieško viens kito toli iki geismo
nes kūnas tai kūnas kūnas ir kūnas kūnui ištrinti
ir saulės malūnuose žemė senoji mala ir paiso
ir kartojas dangus ir nauji rugiai vėl išplaukia
dar toli iki mirštant ir labai toli iki išganymo laukiant


Visa istorija

Visa istorija dalyvė mano bučinio,
ir minimi šlovingi karaliai kur puikuojas
vardais kaip gražiame sode žolynų rykštės,
lotyniškais ir begaliniais kaip gražuolių
ilgi plaukai per naktį lyja lietūs šykščią
mums siūlydami muziką kai tavo kūną trupinu

vis siekdamas tave susiet su visa kuo kas geidžia
kas tiktai nori dalyvaut tavy sena kažkokia
gal teise, gal ir nepasotintu geismu, man vaizdos
tie miestai kur atgulę amžiams tavomis minkštokom
rankom sugriebtķ ir tau beveik neleidžiu
kvėpuot, neleidžiu atsigerti ir nebylią tave užleidžiu

ir tobulą kitoms akimirkoms, kitiems pavojams
maloningiems, ir åpsčios mano klaidos
virsta nuostabiom, tikra vertybe, aš ja rimdau
miegūstą tavo drebulį, tave ilgais užkloju
šešėliais tarsi lapais, kaip lašas ant jų laikos
sunkios istorijos mįslės; aš privalau jas įminti,

o kaip, kai tave bučiuoju? o kaip kai tave bučiuoju;

Poezijos pavasaris ’99. - Vilnius: Vaga, 1999. - P.365-368.
Ten pat. - P.351-355: Neporožnia, Nadija. Kroatų poetai.


ŽELJKO SABOL

Aš turėjau namą ir tėvų namus

    AŠ TURIU TĄ GĖLĄ
    IR TURIU KO LIŪST
    AŠ TURĖJAU NAMĄ
    IR TĖVŲ NAMUS…

Tai ne pasakėlė, pramanytas kinas
tai garsyn sprogimai, dūmų gijos pinas
neateina sapnas, negaliu užsnūsti
mes ieškojom meilės, gavome - karus tik
mes ieškojom meilės, tikrumos, ramybės
velnio puotos velias, ir pagalbos klykia
ir šalia paplentėj liepsnos stogą niauja
saulėj stogas plieskė, stogas buvo naujas

AŠ TURĖJAU NAMĄ IR TĖVŲ NAMUS
O DABAR JUOS MENA SAPNAS NERAMUS
LYG ANT SLENKSČIO LAUKIA IŠTIKIMAS ŠUO
LYG ŽINOČIAU GRĮŠIU GREIT IR VĖL NAMO
    AŠ TURĖJAU NAMĄ
    IR TĖVŲ NAMUS…

Tai ne pasakėlė, pramanytas kinas
ir iš kur pašėlus ta piktybė imas
prie nekalto kaklo voro kilpa karo
kas gi tai per kovos, kas gi tai per karas
mes ieškojom meilės, tikrumos, ramybės
velnio puotos velias, ir pagalbos klykia
ir šalia paplentėj liepsnos stogą niauja
saulėj stogas plieskė, stogas buvo naujas

AŠ TURĖJAU NAMĄ IR TĖVŲ NAMUS
O DABAR JUOS MENA SAPNAS NERAMUS
LYG ANT SLENKSČIO LAUKIA IŠTIKIMAS ŠUO
LYG ŽINOČIAU GRĮŠIU GREIT IR VĖL NAMO
    AŠ TURIU TĄ GĖLĄ
    IR TURIU KO LIŪST

    AŠ TURĖJAU NAMĄ
    IR TĖVŲ NAMUS…

(1991 rugpjūtis, paskutinis
išspausdintas poeto eilėraštis)



JOSIP SEVER

Kova

Hašišo nerūko čia
rūko kraują
darais lyg naujas
kai kardo dairos ranka

o kai per dramą brendam
be galvos spoksom į špagą
dar užsiropšt maga
ant sprando

mūsų pavargusios akys
griūva per vidurį akto
žingsnius nusiaunam
einam atilsio


ANTE STAMAĆ

Kroatijos situacija

Baltijos naktys, dykviečių audros,
Ir šarvuočiai žemėj Kroatų,
Šita tikrovė rankas nukrato,
Siaubas ledinis, ir karštvėjai staugia.

Jeigu istorija - kurmė rujojanti,
Rietuvė, kur brolis dusina brolį
(Antikristas - marksistas su polėkiu),
Rask, kas išgirstų grasią dejonę.

Nieko tačiau: tik kalnynų grandinės
Užveržė mazgą, beprasmį, betikslį.
Tiksi Balkanas. Pilka peleninė

Saulė apatiškai žiurkso, kaip blyškūs
Orjunės sūnūs už mus šermeninę…
Gymio žudikui nuslėpt nepavyksta.


ANTUN ŠOLJAN

Vukovaro mišinys

Aš iš taikingų žmonių
ir metų barą nuvaręs,
bet atsiimsit, ponai,
grąžą už Vukovarą.

Nušlavėt miestą švariai,
tai pragaišties pridarėt,
pažadu gražią, ponai,
grąžą už Vukovarą.

Svečias mano namuos
šeimininkaus kaip geras -
betrūko, imkit, ponai
grąžą už Vukovarą.

Taip nebebus niekados,
slopkit, norai išgverę -
ir atsiminkit, ponai,
grąžą už Vukovarą.

Ainiams Dunojus tekės,
kainokit prekę ir tarą -
turiu primint jums, ponai,
grąžą už Vukovarą.

Literatūra ir menas. - 1998. - Birž. 6. - P.6.
Ten pat. - P.5: Neporožnia N. Kroatų poezija ir kultūros tradicija.


ANĐELKO VULETIĆ

Gili šio amžiaus naktis

Sako man
vieną dieną
Gili šio amžiaus naktis
apčiuopom

Kad nebebūtų tuščių kalbų
ateik su visom savo vėliavom

Kurios sau galingai plaikstos
virš miestų ir virš galvų

Tie siausmai ir girtuoklystės mirtinėse

Pergalių triumfo arkos ir tolima ateitis
kurią jau laikai apglėbęs

Bokštų nei danguje nei žemėj ir t.t. ir t.t.
O priešais visą tą vorą
tavo giesmė kaip atpažinimo ženklas

O ateisiu ir aš
Vienui viena ir nuvesdinsiu su mažiausia
kiek tik galėsiu palyda

Nuvesdinsiu vamzdin ir mažan parankinian
kalėjiman
ir į kišenines kapines

Kad sustotumėm ir viens į kitą pažvelgtumėm
sako man
vieną dieną Gili šio amžiaus naktis


O prieš juodus vamzdžius, prieš durtuvus

Pabėgo visi maži ir didieji vadai,
ir pabėgo visi kapitonai, visos miesto gražuolės,
ir visi gražonai, visi diduoliai
ir visi odlupiai; režisieriai visi filmadžijai
ir triukšmadžijai, skribelėdžijai ir skriptordžijai; pabėgo visi
partijašai
udbašai,
batsiuvašai ir visi kiti miesto didikašai!

Pabėgo visi numylėtiniai rokeriai ir nupenėtiniai brokeriai,
pederastai, paradų asai, maitalupiai, dešinuoliai, kairuoliai,
visi miesto globėjai ir šviesūs vedėjai,
visi balandėliai nuo stogo ir jų balandėlės,
tėvelių sūnaitėliai ir tėvynmyliai, lig vieno visi valstybininkai,
plepėtojai ir poetai, miesto dėlės ir miesto
kinkadrebiai.

O prieš juodus vamzdžius, prieš durtuvus
atsistojo visi ubagai ir šventpaikšiai, tuščialaikiai
ir tuščiagalviai, klajokliai
ir girtuokliai, nevykę mokintiniai
ir kriminaliniai, miesto landynžmogiai, nuo virėjdžijo
lig kepėjdžijo, ir tarničarai,
bedarbičarai, tie kurie vagia Dievo dienas ir tie
kurių motinos
vis apsiverkusios.

Atsistojo visi iš pelėsio peleno ir iš pelkžemio,
niežuoti ir raupsuoti, ir kaip dovaną, ir kaip meilės įrodymą
savo gyvenimą,
tą jau iš anksto susprogusią savo granatą, padėjo į
savo miesto pamatus.

Nes pabėgo visi maži ir didieji vadai,
ir pabėgo visi kapitonai!


Balti mirusie miestai

Viešpatie,

pažvelk į šitą savo slėnį,
kur šunkaros ir bjaurybės
apiplūdo mūsų miestus ir kalnus,
mūsų jaunus metus
ir prikelia mūsų kapus ir grabus
net iš šventovės ir lopšio.

Šitos granatos ant mūsų galvų,
šitie šunkaros, šitie bjaurybės,
kur grobsto mūsų namus ir laukus,
šitos granatos,
kur drasko ir drebia ant mūsų
kaip debesys, droblio, krušos prisitvenkę.

Viešpatie,
šitie šunkaros, šitie bjaurybės
per kalnus ir per galvas.

Šitos granatos
vietoj alyvos šakelės, šakotos giesmės,
ir šakotas šiurpulio šaltis.

Viešpatie, ar dar mus girdi:
šitie kupriai, tie krosniakuriai, šitie šunkaros
ir mūsų tušti, balti mirusie
miestai!

Dieve, viešpatie?


Grąžinsime žolei
ką iš jos vakar paėmėm


Kaip lankas kuris suveržia
miestą
sprogsta kaulai ir kaukolės,
kaip riešutų kevalai;
sprogsta namai ir dangoraižiai,
kaip ištekinis medis trenktas
griaustinio.

O mes sumesti krūvon,
ant kģlių,
žiūrėdami dangun kurio nematom,
veidu ir širdim į žemę, kuri mūsų
negirdi.

Tačiau baimė jau seniai nudundėjo –
ir dabar mes bado valdžioj:
rauname plaukus, ir rauname žolę.

Plaukus metam ugnin, kuri dega
visur aplink mus, o žole
pamaitiname alkanas
burnas – valgome žemės vaisius,
vienintelius mums dar belikusius. Valgome žolę
ir valgom šaknis.

Bet jau rytoj, galbūt ir priešaušry,
kiekvienas mūs judesys gali būt sustabdytas: atmirs mūs
ir jausmai ir galūnės. Tykiai, visiškai tykiai
su žeme susieisim. Atgulsime
žemėn.

Ir grąžinsime žolei ką iš jos vakar
paėmėm.

Dabar jinai mus valgys. Ir linksmai, ir neįveikiamai
tarps.

Poezijos pavasaris ’99. - Vilnius: Vaga, 1999. - P.361-364.
Ten pat. - P.351-355: Neporožnia, Nadija. Kroatų poetai.