| Bernez Tangi Iš prancūzų kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS B e r n e z a s T a n g i gimė 1949 m. Karantege (Bretanė). Baigęs mokslus daug keliavo po pasaulį: Europą, Ameriką, Aziją, Afriką. Plataus diapazono kūrėjas: dailininkas, dainininkas, poetas. Su dar aštuoniais muzikantais subūrė bretonų roko grupę Storlok, gyvavusią 1976–1980 metais. Išleido poezijos knygas Fulennoù an tantad (Kibirkščiuojanti žarija, 1987) ir Rod an avelioù (Vėjų rožė, 2001). 1988 metais sukūrė televizijos filmą An heliko a ya kuit da beder eur (Sraigtasparnis išskrenda ketvirtą). Retrospekcinė jo tapybos paroda surengta 1999-aisiais. 1990 m. įrašo kasetę Kest al lec'h (Vietos beieškant). 2001 metais išleido dainų albumą Eured an diaoul (Velnio vestuvės). 2003 m. su gitaristu Soïgu Sibériliu ir aktore Nolwenna Corbel B.Tangi pastatė savo poezijos spektaklį. Šių metų (2003) Poetinio Druskininkų rudens svečias. Čia spausdinami eilėraščiai versti iš autorizuoto vertimo į prancūzų kalbą, bet turint prieš akis ir bretonišką originalą. Juos parūpino Antanas Gailius. Kergidu mūšis Motina lošė „pikų valetą” Su dvasiom piktosiom Žvaigždės blaškės be vietos Vėjui pietiniam košiant Žvakė silpna oloj Vos gyvas dūmas Šveicorius pūtės ojoj Diẽnos girtumo Ar taip jau baisiai skubu Tas mūšis prie Kergidu? Gyjomarko knygyne Buvo avelės veisiamos Gulbė apipeštinė Šventė eilėms ir maistas Laikrodininko giminietis Žindo pieną tik nenugriebtą Lolori fontano grimzlė Verdantį midų srėbstė Ar taip jau baisiai skubu Tas mūšis prie Kergidu? Akušerė lyg akis išdegus Lėkė Kamlano pusėn Alenas Lapinas beuodegis Sviestą mušė Ištraukę tuščius tinklus Žvejai ant kranto džiovė Tarp Triagozo ir Tauro uolų Klojėjo mirties lova Ar taip jau baisiai skubu Tas mūšis prie Kergidu? Kieme luoši vaikai Puoselėjo savo liūdesį Pavasario lietūs su šiaurės sniegais Įlankoj susigrūdo Apaštalas prancūziškai vis Bėrė žodžius nesustodamas Nežvengė nė vienas arklys Ant mokyklos kiemo smėlio raudono Ar taip jau baisiai skubu Tas mūšis prie Kergidu? Metai. - 2003. - Nr. 10. - P. 87-88. Elegijų ciklas Gainiojomės su strazdais giesmininkais ant smėlėto kranto Mūsų rankos buvo sušalusios Sniegas plytėjo lig pat bangų Tai metai kuomet buvo rasta aštuonkojų lavonų ant smėlio Net puta buvo sušalusi Suledėjusios mūsų plaštakos Raudoni mūsų žandai Mūsų nosys varvėjo Nerūpestingi Šešėlis dviejų tamsių laivų prisiyrė prie Sviesto uolos Nesidomėjome šia akimirka Likimo švytuoklė įsismarkavo Bet pasakiau jai: buvome nerūpestingi Buvo nuleista purpurinė valtis su dviem kareiviais užsieniečiais Kai oras giedras niekas išskyrus ŠIANDIEN nebesvarbu Švilpavom seną šalies orą Ant ausų vilnonė kepurė Kiti vaikai kitose šalyse žaidė mokyklos kieme Vėjas buvo vienintelis mūsų gyvenimo įstatymas Akmeninis mūsų sąmonės skląstis buvo atsklęstas Pasiekę žemę abu kareiviai pamojo prieiti Paklausė kuo mes vardu Ar turėjome moterį Į pirmą klausimą atsakėm kvailionėmis Į antrą – garsiai užsikvatodami – kad būsim dar kiek per jauni Mums su kareiviais besišnekant atsklido smarkus DUNDESYS IVAS JUODASIS šuoliavo čionai raitas ant fermos kumelės (po dvejų metų jis mirė vienam vakarėly lig šiol neišaiškintom aplinkybėm) Jis dėvėjo raudoną senobinį švarką su aukso antsiuvais ant pečių (atkako tiesiog iš Sen Pol de Leono, iš vienos viduvasario šventės) „Paleiskit vargšus vaikus!” jiems suriko mitriai nušokdamas nuo kumelės Jis sumušė du apdujusius kareivius daužė juos irklu Jie išvėmė sielas paplūdimy prieš keliais prišliaužę savo purpurinę valtį „Mes sugrįšime
apstūs dosnūs Kraštą apdrieks ruduo Dosnūs gedulo žiemos mirties Mes susiporuosim su jūsų moterimis nauja rasė užgims karo negandą išragausit Mes sugrįšime”
Nuo to laiko debesys ėmė tvenktis ant Sen Mišelio kalno Nuo to laiko mano plaukai ėmė balti Nuo to laiko aš pats pradėjau burti iš kortų KĄ REIKIA KALTINT
KAD NEBEGALI TĘSTIS JAUNYSTĖ? Metai. - 2003. - Nr. 10. - P. 88-90. Dėmesio! Ligoninė! Ligoninės langai trankyt, trankyti galvą aklai Danguje turiu seserį ji už turčiaus ištekinta Ieškai žodžių prasmės žodyne nakties kai senas būsiu naktim mylėsiuos Metas jau vaistus gerti na štai saulė virš lauko sverdi aukštai Kažko čia negera esama visuomenėj sūdyto lašinio Rožė ant mėšlo pūnančio sukit, sukite mano malūną kai senas būsiu naktim mylėsiuos Beždžionės baltai aptaisytos ant galvų tvarkdarių kepurytės Tai prokuroro rūmuos užėjo man tas aršumas Ilgarankoviuos buvau įvystytas Abredo karalystėje kai senas būsiu naktim mylėsiuos Kapralai narvų ir virbų delnuose švirkštai Mano mieloji nėr daktarė jai dumblių makštis pritekusi Kryžių dama išpiešta ant vokų skruzdėlėtų akių kai senas būsiu naktim mylėsiuos Apžavėtas Kaukiūkščiai rugpjūčio širdy Grįžtant Mergelės ėmimui į dangų Nerimas gręžia kūną ir sielą Ligõs – nuo galvos ligi kojų – apsemtą O! mano smegenys murma Aš, nuogas vaiduoklis, klaupiuos į purvą Rupūžė pučiasi tarp rusmenių Gedintis katinas kniaukia pervasar Prakeiktas kaip vargšas skuduras Ką aš darau? ką darau, skenduolis? Mano žarnos ir sąmonė gurgia Liežuvis prie gomurio prisiknojęs Amžinas žydas, besugrįšiu savęsp? Mano širdis plakas narve Apžavėtas erškėčių išsiskėtriojusių Varpai trankosi mano galvoj Pabaidytas triukšmo už nugaros Mano kraujas šuoliuoja gyslom Mano protas be irklų supasi Veltui dar ieškau vairo Kai klaupiausi, tą pat akimirką Ūmai patekėjo mėnuo Vėl tylì, siela nurimusi Velniai ir mirtie, sudiẽvu Kad buvęs toli, galiu net prisiekt Žvilgsnis dangun: Šiaurinė žvaigždė Vėlei čiuopiu kelią apyblandoj Vėl atrandu skaidrią ramybę Štai ir namai, šviẽsos jų blandžios Nusipurtau kaip šuo Pasišildau stiprios kavos Kaip ir ryt, per Ėmimą į dangų Metai. - 2003. - Nr. 10. - P. 91. Sumaišty Va mano gerai pažinotas vyras Krašte pjautynes užviręs Į kanauninko namus įsigavęs Eskadrai laivų vadovavo Gerai pažinojau merginą Revoliucijos antrą dieną Su keturiais darbininkais Lėkė padėt nelaimingiems Tais laikais, tikėkit mano žodžiu Nei kviečių nebuvo, nei avižų Visi jie tenai medžiotojai Išmaldos nieks neduodavo Pažinęs šituos laikus Likusioms dienoms aklas bus Užtat įmanys jau amžiams Sutraukyt septynerius pančius Tai buvo pradžia žūtbūtinių Sulysusių žiurkių kautynių Lemiamai kalno atakai Daugybės sielų netekti Dabartės dangus per amžius Bus pilnas kraujo ir ašarų Jūros sniego užglietos Parazitų, jiems aukštos vietos Nesitikėkit, kad baigtųs Mūsų griuvėsių laikas Jo dvasios pašaras puvenos Nesikliaukit karalium Artūru Va mano gerai pažinotas vyras Buvo karys ir jūreivis prityręs Net kiauliaganys paskui bandą Jis žudė taikos vardan Ir gerai pažinojau merginą Ji kalėjimą visą šokdino Vienądien savo kūną pardavė Smuklėj už vyną Altdorff Kapinėse jie dabartės Ant jų kapų trypia armijos Nėr lengva nakty įmatyti Kas teisybė, kas neteisybė Poetinis Druskininkų ruduo 2003 = Druskininkai Poetic Fall 2003 / Sudarytojas ir redaktorius Kornelijus Platelis = Compiler and editor Kornelijus Platelis. - Vilnius: Vaga, 2003. - P. 215, 217. Kalvio sūnus (grifai ateičiai) Tu buvai sugrįžęs Šalin kaip kažin kiek iš jūsų kurie pažinote tremtį Tavo vardas buvo Malgornas Pirma, ką padarei ant savo namo frontono runomis išvedžiojai „rytų vėjas” Malgorno AIDAS akies kamputyje KALVIO SŪNUS Antras tavo darbas
buvo nutapyt ant frontono savo portretą ir dar vieną asilo pasakiusio „Laimingų metų” tavo ausies AIDAS švelnaus gyvulio įsivaizduotas Ieškojai šaknų pro savo žodžius neaiškius ir skaidytus ir ėjai priešais mane ieškodamas šilumos kieno nors kas būtų buvęs augintas genties sterblėje – meilės išmalda –
Praėjusio laiko AIDAS genties garbinama šviesa nebyli burna lygmala akmenėlių (Vis dėlto gerai žinojai dažnai juos aptikdavus mano senelį griovio dugne – girtą – grįžtantį jau iš kalvės – tavo tėvo namų) Tapai
žudiku AIDAS šūvio pro skylę stoge nosis užimta aštraus parako kvapo Tavo pėdų nepriėmė žemė Tavo galva be syvų išdžiūvus KATILAS UŽVIRĖ
„NUO ŠIOLEI SOTINS MANE DIDYSIS DANGAUS ŠVIESULYS” AIDAS odos plikos saulės spindulių išpenėtos Aidas pirštų be šilko, satino be audeklo Aidas plaukų, plaikstomų žvarbaus šiaurryčių vėjo Rodydamas vieną iš savo
piešinių: Niksonas ir Kisindžeris, besiglostantys uodegėles mėnuliui ant nugaros man pasisakei susiruošęs GERTI MOTERŲ PIENĄ BANGOS PUTĄ IR DUMBLIŲ SULTIS AIDAS dvasios be pavadžio akla akis tamsoje sūri burna nuogų kojų oda nurudus nepermatoma nosis netikus ausis PENKI BEPROTIŠKI POJŪČIAI aidas karalystės be valdovo paskiau užmušei žmogų ramiai sau keliu žingsniavusį ŠŪVIO TRENKSMAS
Buvai nugabentas ligoninėn ten užsilikai dvidešimt metų Dažnai tave matydavau žiedžiantį molio rykus puošiantį molio rykus trypiantį molio rykus Dabartės skaitei Nostradamą ir uoliai skelbei pranašystes šaliai praėjusių metų AIDAS laiko kuliamojoj Išėjai Tatai nebetvėrė Kaip varlė Iššokai pro langą iš trečio aukšto Ir išsitėškei kuo tyliau ant grindinio kaip rupūžė DAUGIAU JOKIO AIDO Poetinis Druskininkų ruduo 2003 = Druskininkai Poetic Fall 2003 / Sudarytojas ir redaktorius Kornelijus Platelis = Compiler and editor Kornelijus Platelis. - Vilnius: Vaga, 2003. - P. 219, 221, 223, 225. Veidrodžio rėmai Čia priešais rėmus mergaitė Iš palaidinukės išsivaduoja Prieš prakeikto veidrodžio rėmus Mergaitė kaišos sijoną Karštyje vakaro vėtros Po rytmečio drėgnumės Visas kūnas virpa ir kaista Oda raudona eis pagaugais Mėnulis rytuos bus parimęs Katinai krims pipirinę Debesio iškrova lydys Sviesto kraują Ant vežimo prikraulinto Narcizai Bus purpuriniai Bebro kailis blizgės tūkstančiais perlų Lig kūdros Varlių kvarkesį purvas Pas uolėtą chaosą palabins Poetinis Druskininkų ruduo 2003 = Druskininkai Poetic Fall 2003 / Sudarytojas ir redaktorius Kornelijus Platelis = Compiler and editor Kornelijus Platelis. - Vilnius: Vaga, 2003. - P. 225. Vėjų rožė Kiek jau aš laiko taip neišsiduodu slapčia laukiąs ūmios beprotystės? Įtryniau kvapniaisiais aliejais kūnus imtynininkių prieš susirungiant Stebėjau įsibauginęs kaip virpsi jų oda po mano galingų rankų glamonėm Kiek jau aš laiko? O kiek bešąląs ant drėgno purpuro ledo savo minčių begalinių? Pyliau nedorybes baimes ir įgeidžius iš sakyklos ant geriausio pergamento Ir pardavinėjau juos paslapčia kilniaširdystės liokajams ir kambarinėms Nuodingo žolyno virtuvėj prisiminimų arklidėj Kiek jau aš laiko taip ant asilo nugaros kaulus savo bevarginu klypstant jo kojoms akmenėtam kely? Kerėtojo draugas
neišdrįsau įsipilti iš jo statinaitės Apleidau mokslus sekiodamas paskui ištvirkėlę ji nusimetė apdarus dingo paskutinė kryklių giraitė šnervėse belaikau stiprų kvapą tirštų jos plaukų vos slepiančių aukso syvų taurę virš vilnonių raudonų kojinių Kiek jau aš laiko taip apkvaišęs prieš laivo apvalų langelį regint akims neužmatomą plotą? Mėsinių musių lervos
mano žarnose spurda mano sakyklos dvėsenoj Vikšras pagraužė mano dvasios lapus ateity Artėjau
prie ŽYDROJO METO širdžia suvarpyta stuburo syvais išsekintais ir nesuskaičiuojamų gyvenimo bangų išskalautais troškimais Kiek jau aš laiko? O kiek it vaiduoklis prieš laikrodį skruostai sėdimosios sudubę kėdės šiauduose akims sekiojant švytuoklę? Barsčiau bereikšmius žodžius bergždžiai burblenau žodžius nesuskaičiuojamus savo kiaušo narve ankštasieniam Didysis pasmerktųjų sielų Ganytojas kalbėjo Mirusiųjų maldas o aš jau toksai netikėlis buvau pasiruošęs paskutiniam patepimui Kiek jau aš? Kiek aš? O kiek? Kiek jau aš laiko ant upės kranto blauzdos praskirtos nendrių ir meldų? Stebeilijau varliagyvių
krūtines po šventiškais saulės spinduliais Laukiau baltos karalaitės gėlėm siuvinėta suknia Įsisupstęs į svajones laidojau zylę ir kurmį Kiek laiko? veršis patapo bulium vaikas pasiekė vyro metus Laikas sukas vandens malūnais Lapas tekinas pasroviui iki mirusiųjų namų Esama dar žmonių Keralju namuose vėjų rožės bartų pribertų planeta apie savo ašį nakčiai dienai išnyksiant Tangi, Bernez. Vėjų rožė / Vertė Vladas Braziūnas // Naujasis židinys-Aidai. - 2003. - Nr. 7-8. - P. 379-380. Penkiasdešimtųjų ūkis Saulė nušviesdavo stalą pro didelį langą Per rankovę plekšendavo peilio geležtė Šeimininkas ir sako tarnui: „Reikia sukergti dvi nekaltąsias iš Lesbo pievos. Altorius taisytinas krikščionybės dirvoje. Atsiskyrėlis ten bus ryt anksti rytą. Eisiu šalin iškrausiu visą vežimą nerimasčio. O dėl šunų pašersiu juos balandūnėm kaulų smegenimis ir perluočių likeriu” Jie stodavos eiti pogulio O žmona su vaikais likdavos plauti indų Šiaurės Atėnai. - 2003. - Spalio 18. - P.2. - Prieiga per internetą: www.culture.lt/satenai/?leid_id=673&kas=straipsnis&st_id=2160 Manavidanas* Prieš jūrą jis nuogas Yla delne Duris atlapot jam juokas Krosny ugnį uždegt Ilgi jo plaukai tik rangos Ant kiaušo telkias Medžius jis išrengia Vos tik pažvelgęs Šuolis nuo smėlio Nyris ūmus į bangas Paviršiuj lieka ne kas Tik putų ratilas Jau iš vandens išnėręs Dumbliai kaklą aplipę Šviesos ir spalvos Nutvieskia jo galvą Vandens lašai Spindi saulėj Kaip aukso žvaigždės Įžiebtos patį vidudienį Į debesis stūgauja Ir vėjas pučia Širdis jo daužos krūtinėj Pasaulis skyla O! veidas saulėtan aukštin Imasi bėgt iš lėto Aplinkui jį paukščiai Gieda pasaulį lipšnų Ligi skardžio viršaus Jis uolenom lipa Atodūsin griūna galop Gėlėtan Išsitiesęs kaip ilgas Vokai užmerkti Skraido virš rožių Drugiai balti Vėjas panorus Ateina paglostyt jo odos Jis šeimininkas vandens Debesų ir ugnies Trumpai smarkiai sušukęs Jūros arkliukų prikviečia Iš karto ant jų užšoka Ir palieka prieglobstį Pašėlusiais šuoliais Audros kryptim Leidžias paklysti toliuos Atviros jūros ošiman * Mannawiddan – valų jūros dievas. Šiaurės Atėnai. - 2003. - Spalio 18. - P.2. - Prieiga per internetą: www.culture.lt/satenai/?leid_id=673&kas=straipsnis&st_id=2160 |