Bernez Tangi

Iš prancūzų kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS

    B e r n e z a s  T a n g i  gimė 1949 m. Karantege (Bretanė). Baigęs mokslus daug keliavo po pasaulį: Europą, Ameriką, Aziją, Afriką. Plataus diapazono kūrėjas: dailininkas, dainininkas, poetas. Su dar aštuoniais muzikantais subūrė bretonų roko grupę Storlok, gyvavusią 1976–1980 metais. Išleido poezijos knygas Fulennoù an tantad (Kibirkščiuojanti žarija, 1987) ir Rod an avelioù (Vėjų rožė, 2001). 1988 metais sukūrė televizijos filmą An heliko a ya kuit da beder eur (Sraigtasparnis išskrenda ketvirtą). Retrospekcinė jo tapybos paroda surengta 1999-aisiais. 1990 m. įrašo kasetę Kest al lec'h (Vietos beieškant). 2001 metais išleido dainų albumą Eured an diaoul (Velnio vestuvės). 2003 m. su gitaristu Soïgu Sibériliu ir aktore Nolwenna Corbel B.Tangi pastatė savo poezijos spektaklį. Šių metų (2003) Poetinio Druskininkų rudens svečias.
    Čia spausdinami eilėraščiai versti iš autorizuoto vertimo į prancūzų kalbą, bet turint prieš akis ir bretonišką originalą. Juos parūpino Antanas Gailius.



Kergidu mūšis

Motina lošė „pikų valetą”
Su dvasiom piktosiom
Žvaigždės blaškės be vietos
Vėjui pietiniam košiant
Žvakė silpna oloj
Vos gyvas dūmas
Šveicorius pūtės ojoj
Diẽnos girtumo

Ar taip jau baisiai skubu
Tas mūšis prie Kergidu?

Gyjomarko knygyne
Buvo avelės veisiamos
Gulbė apipeštinė
Šventė eilėms ir maistas
Laikrodininko giminietis
Žindo pieną tik nenugriebtą
Lolori fontano grimzlė
Verdantį midų srėbstė

Ar taip jau baisiai skubu
Tas mūšis prie Kergidu?

Akušerė lyg akis išdegus
Lėkė Kamlano pusėn
Alenas Lapinas beuodegis
Sviestą mušė
Ištraukę tuščius tinklus
Žvejai ant kranto džiovė
Tarp Triagozo ir Tauro uolų
Klojėjo mirties lova

Ar taip jau baisiai skubu
Tas mūšis prie Kergidu?

Kieme luoši vaikai
Puoselėjo savo liūdesį
Pavasario lietūs su šiaurės sniegais
Įlankoj susigrūdo
Apaštalas prancūziškai vis
Bėrė žodžius nesustodamas
Nežvengė nė vienas arklys
Ant mokyklos kiemo smėlio raudono

Ar taip jau baisiai skubu
Tas mūšis prie Kergidu?

Metai. - 2003. - Nr. 10. - P. 87-88.


Elegijų ciklas

Gainiojomės su strazdais giesmininkais
                       ant smėlėto kranto
Mūsų rankos buvo sušalusios
Sniegas plytėjo lig pat bangų

Tai metai kuomet buvo rasta
aštuonkojų lavonų ant smėlio
          Net puta buvo sušalusi
          Suledėjusios mūsų plaštakos
          Raudoni mūsų žandai
          Mūsų nosys varvėjo
                    Nerūpestingi

Šešėlis
         dviejų tamsių laivų
         prisiyrė
                             prie Sviesto uolos
Nesidomėjome
                      šia akimirka

Likimo švytuoklė
                     įsismarkavo
Bet pasakiau jai: buvome nerūpestingi

Buvo nuleista purpurinė
                     valtis
su dviem kareiviais
                      užsieniečiais
          Kai oras giedras
          niekas išskyrus
                                ŠIANDIEN
                                            nebesvarbu

Švilpavom seną šalies orą
Ant ausų vilnonė kepurė
                     Kiti vaikai kitose šalyse
                     žaidė mokyklos kieme

        Vėjas buvo vienintelis mūsų
                    gyvenimo įstatymas
Akmeninis mūsų sąmonės skląstis buvo atsklęstas
    
                     Pasiekę žemę
                     abu kareiviai pamojo prieiti

                     Paklausė
                                kuo mes vardu
                    Ar turėjome moterį

Į pirmą klausimą atsakėm kvailionėmis
Į antrą
            – garsiai užsikvatodami –
kad būsim dar kiek per jauni
            Mums su kareiviais besišnekant
            atsklido smarkus DUNDESYS
IVAS JUODASIS šuoliavo čionai
raitas ant fermos kumelės (po dvejų metų
jis mirė vienam vakarėly lig šiol
neišaiškintom aplinkybėm)

Jis dėvėjo raudoną senobinį švarką
su aukso antsiuvais ant pečių (atkako
tiesiog iš Sen Pol de Leono, iš vienos
viduvasario šventės)

„Paleiskit vargšus vaikus!”
jiems suriko mitriai nušokdamas
nuo kumelės

                Jis sumušė
                du apdujusius kareivius
                daužė juos irklu

Jie išvėmė sielas paplūdimy
prieš keliais prišliaužę savo
purpurinę valtį

„Mes sugrįšime
apstūs
dosnūs
Kraštą apdrieks ruduo
Dosnūs gedulo
žiemos
mirties

Mes susiporuosim su jūsų moterimis
nauja rasė užgims
karo negandą išragausit

Mes sugrįšime”

Nuo to laiko debesys ėmė
            tvenktis ant Sen Mišelio kalno

Nuo to laiko mano plaukai ėmė
            balti
Nuo to laiko aš pats pradėjau
            burti iš kortų

KĄ REIKIA KALTINT
KAD NEBEGALI TĘSTIS
JAUNYSTĖ?

Metai. - 2003. - Nr. 10. - P. 88-90.


Dėmesio! Ligoninė!

Ligoninės langai
trankyt, trankyti galvą aklai

Danguje turiu seserį
ji už turčiaus ištekinta

Ieškai žodžių prasmės
žodyne nakties

            kai senas būsiu
            naktim
            mylėsiuos

Metas jau vaistus gerti na štai
saulė virš lauko sverdi aukštai

Kažko čia negera esama
visuomenėj sūdyto lašinio

Rožė ant mėšlo pūnančio
sukit, sukite mano malūną

            kai senas būsiu
            naktim
            mylėsiuos

Beždžionės baltai aptaisytos
ant galvų tvarkdarių kepurytės

Tai prokuroro rūmuos
užėjo man tas aršumas

Ilgarankoviuos buvau įvystytas
Abredo karalystėje

            kai senas būsiu
            naktim
            mylėsiuos

Kapralai narvų ir virbų
delnuose švirkštai

Mano mieloji nėr daktarė
jai dumblių makštis pritekusi

Kryžių dama išpiešta ant vokų
skruzdėlėtų akių

            kai senas būsiu
            naktim
            mylėsiuos


Apžavėtas

Kaukiūkščiai rugpjūčio širdy
Grįžtant Mergelės ėmimui į dangų
Nerimas gręžia kūną ir sielą
Ligõs – nuo galvos ligi kojų – apsemtą

O! mano smegenys murma
Aš, nuogas vaiduoklis, klaupiuos į purvą
Rupūžė pučiasi tarp rusmenių
Gedintis katinas kniaukia pervasar

Prakeiktas kaip vargšas skuduras
Ką aš darau? ką darau, skenduolis?
Mano žarnos ir sąmonė gurgia
Liežuvis prie gomurio prisiknojęs

Amžinas žydas, besugrįšiu savęsp?
Mano širdis plakas narve
Apžavėtas erškėčių išsiskėtriojusių
Varpai trankosi mano galvoj

Pabaidytas triukšmo už nugaros
Mano kraujas šuoliuoja gyslom
Mano protas be irklų supasi
Veltui dar ieškau vairo

Kai klaupiausi, tą pat akimirką
Ūmai patekėjo mėnuo
Vėl tylì, siela nurimusi
Velniai ir mirtie, sudiẽvu

Kad buvęs toli, galiu net prisiekt
Žvilgsnis dangun: Šiaurinė žvaigždė
Vėlei čiuopiu kelią apyblandoj
Vėl atrandu skaidrią ramybę

Štai ir namai, šviẽsos jų blandžios
Nusipurtau kaip šuo
Pasišildau stiprios kavos
Kaip ir ryt, per Ėmimą į dangų

Metai. - 2003. - Nr. 10. - P. 91.


Sumaišty

Va mano gerai pažinotas vyras
Krašte pjautynes užviręs
Į kanauninko namus įsigavęs
Eskadrai laivų vadovavo

Gerai pažinojau merginą
Revoliucijos antrą dieną
Su keturiais darbininkais
Lėkė padėt nelaimingiems

Tais laikais, tikėkit mano žodžiu
Nei kviečių nebuvo, nei avižų
Visi jie tenai medžiotojai
Išmaldos nieks neduodavo

Pažinęs šituos laikus
Likusioms dienoms aklas bus
Užtat įmanys jau amžiams
Sutraukyt septynerius pančius

Tai buvo pradžia žūtbūtinių
Sulysusių žiurkių kautynių
Lemiamai kalno atakai
Daugybės sielų netekti

Dabartės dangus per amžius
Bus pilnas kraujo ir ašarų
Jūros sniego užglietos
Parazitų, jiems aukštos vietos

Nesitikėkit, kad baigtųs
Mūsų griuvėsių laikas
Jo dvasios pašaras puvenos
Nesikliaukit karalium Artūru

Va mano gerai pažinotas vyras
Buvo karys ir jūreivis prityręs
Net kiauliaganys paskui bandą
Jis žudė taikos vardan

Ir gerai pažinojau merginą
Ji kalėjimą visą šokdino
Vienądien savo kūną pardavė
Smuklėj už vyną Altdorff

Kapinėse jie dabartės
Ant jų kapų trypia armijos
Nėr lengva nakty įmatyti
Kas teisybė, kas neteisybė

Poetinis Druskininkų ruduo 2003 = Druskininkai Poetic Fall 2003 / Sudarytojas ir redaktorius Kornelijus Platelis = Compiler and editor Kornelijus Platelis. - Vilnius: Vaga, 2003. - P. 215, 217.


Kalvio sūnus
(grifai ateičiai)

                                    Tu buvai sugrįžęs Šalin
                                    kaip kažin kiek iš jūsų
                                    kurie pažinote tremtį

                                    Tavo vardas buvo
                                                          Malgornas

                                    Pirma, ką padarei
                                    ant savo namo frontono
                                    runomis išvedžiojai

                                    „rytų vėjas”

Malgorno AIDAS
akies kamputyje

KALVIO SŪNUS

Antras tavo darbas
buvo nutapyt
ant frontono
savo portretą ir dar vieną asilo
pasakiusio
„Laimingų metų”

tavo ausies AIDAS
švelnaus gyvulio
įsivaizduotas

                                    Ieškojai šaknų pro
                                    savo žodžius neaiškius ir skaidytus
                                                                                            ir
                                    ėjai priešais mane
                                    ieškodamas šilumos kieno nors
                                    kas būtų buvęs augintas genties sterblėje

– meilės išmalda –

Praėjusio laiko AIDAS
genties garbinama šviesa
nebyli burna lygmala akmenėlių

                        (Vis dėlto gerai žinojai dažnai
                        juos aptikdavus mano senelį
                        griovio dugne – girtą – grįžtantį
                        jau iš kalvės – tavo tėvo namų)

Tapai
žudiku

AIDAS šūvio
pro skylę stoge
nosis užimta aštraus
parako kvapo

                                            Tavo pėdų
                                            nepriėmė
                                            žemė

                                            Tavo galva be syvų
                                            išdžiūvus

KATILAS UŽVIRĖ

„NUO ŠIOLEI SOTINS MANE
DIDYSIS DANGAUS ŠVIESULYS”

AIDAS odos plikos
saulės spindulių išpenėtos
Aidas pirštų be šilko, satino
be audeklo
Aidas plaukų, plaikstomų
žvarbaus šiaurryčių  vėjo

Rodydamas vieną iš savo
piešinių: Niksonas ir Kisindžeris, besiglostantys
uodegėles mėnuliui ant nugaros
man pasisakei
susiruošęs
                        
                                                                                                              GERTI
                                                                                                              MOTERŲ PIENĄ
                                                                                                              BANGOS PUTĄ
                                                                                                              IR DUMBLIŲ SULTIS

AIDAS dvasios be pavadžio
akla akis tamsoje
sūri burna
nuogų kojų oda nurudus
nepermatoma nosis
netikus ausis
PENKI BEPROTIŠKI POJŪČIAI

            aidas karalystės be valdovo
    
                    paskiau užmušei žmogų
                    ramiai sau keliu žingsniavusį
        
ŠŪVIO TRENKSMAS

Buvai nugabentas ligoninėn
ten užsilikai
dvidešimt metų
Dažnai tave matydavau
žiedžiantį molio rykus
puošiantį molio rykus
trypiantį molio rykus

                    Dabartės skaitei Nostradamą
                    ir uoliai skelbei pranašystes šaliai

praėjusių metų AIDAS
laiko kuliamojoj

Išėjai
                    Tatai nebetvėrė
         Kaip varlė
                    Iššokai pro langą
                    iš trečio aukšto
                    Ir išsitėškei kuo tyliau
                    ant grindinio
                                        kaip rupūžė

DAUGIAU JOKIO AIDO

Poetinis Druskininkų ruduo 2003 = Druskininkai Poetic Fall 2003 / Sudarytojas ir redaktorius Kornelijus Platelis = Compiler and editor Kornelijus Platelis. - Vilnius: Vaga, 2003. - P. 219, 221, 223, 225.


Veidrodžio rėmai

Čia priešais rėmus mergaitė
Iš palaidinukės išsivaduoja
Prieš prakeikto veidrodžio rėmus
Mergaitė kaišos sijoną
Karštyje vakaro vėtros
Po rytmečio drėgnumės
Visas kūnas virpa ir kaista
Oda raudona eis pagaugais
Mėnulis rytuos bus parimęs
Katinai krims pipirinę
Debesio iškrova lydys
Sviesto kraują
Ant vežimo prikraulinto
Narcizai
Bus purpuriniai
Bebro kailis blizgės tūkstančiais perlų
Lig kūdros
Varlių kvarkesį purvas
Pas uolėtą chaosą palabins

Poetinis Druskininkų ruduo 2003 = Druskininkai Poetic Fall 2003 / Sudarytojas ir redaktorius Kornelijus Platelis = Compiler and editor Kornelijus Platelis. - Vilnius: Vaga, 2003. - P. 225.


Vėjų rožė

Kiek jau aš laiko taip
neišsiduodu slapčia
laukiąs ūmios beprotystės?

            Įtryniau kvapniaisiais aliejais
                        kūnus imtynininkių
                                    prieš susirungiant

            Stebėjau įsibauginęs
                        kaip virpsi jų oda
                                    po mano galingų rankų glamonėm

Kiek jau aš laiko? O kiek
bešąląs
ant drėgno purpuro ledo
savo minčių begalinių?

                                Pyliau nedorybes
                                baimes ir įgeidžius
                                      iš sakyklos
                                   ant geriausio pergamento

            Ir pardavinėjau juos paslapčia
            kilniaširdystės
                      liokajams ir kambarinėms
                      Nuodingo žolyno virtuvėj
                      prisiminimų arklidėj

Kiek jau aš laiko taip
ant asilo nugaros
kaulus savo bevarginu
klypstant jo kojoms akmenėtam kely?

Kerėtojo draugas
neišdrįsau
įsipilti iš jo
statinaitės

Apleidau mokslus
sekiodamas paskui ištvirkėlę
ji nusimetė apdarus
dingo
paskutinė kryklių giraitė

šnervėse belaikau
stiprų kvapą tirštų jos plaukų
vos slepiančių
aukso syvų
taurę
virš vilnonių raudonų kojinių

Kiek jau aš laiko taip
apkvaišęs prieš laivo
apvalų langelį
regint akims neužmatomą plotą?

Mėsinių musių lervos
mano žarnose
spurda
mano sakyklos dvėsenoj

Vikšras
pagraužė
mano dvasios lapus
ateity

Artėjau
prie ŽYDROJO METO
širdžia suvarpyta
stuburo syvais išsekintais
ir nesuskaičiuojamų gyvenimo bangų
išskalautais troškimais

Kiek jau aš laiko? O kiek
it vaiduoklis prieš laikrodį
skruostai sėdimosios sudubę kėdės šiauduose
akims sekiojant švytuoklę?

             Barsčiau bereikšmius žodžius
             bergždžiai burblenau žodžius nesuskaičiuojamus

                        savo kiaušo narve
                        ankštasieniam

            Didysis pasmerktųjų sielų Ganytojas
            kalbėjo Mirusiųjų maldas

            o aš jau toksai netikėlis
            buvau pasiruošęs paskutiniam patepimui

Kiek jau aš? Kiek aš? O kiek?
Kiek jau aš laiko ant upės kranto
blauzdos praskirtos nendrių ir meldų?

Stebeilijau varliagyvių
krūtines
po šventiškais saulės spinduliais

Laukiau baltos karalaitės
gėlėm
siuvinėta suknia

Įsisupstęs į svajones
laidojau
zylę ir kurmį

Kiek laiko?

veršis patapo bulium
vaikas pasiekė vyro metus

Laikas sukas vandens malūnais
Lapas tekinas pasroviui iki mirusiųjų namų

Esama dar žmonių Keralju namuose
vėjų rožės bartų pribertų
           planeta apie savo ašį
           nakčiai dienai išnyksiant

Tangi, Bernez. Vėjų rožė / Vertė Vladas Braziūnas // Naujasis židinys-Aidai. - 2003. - Nr. 7-8. - P. 379-380.


Penkiasdešimtųjų ūkis

Saulė nušviesdavo stalą pro
didelį langą
Per rankovę plekšendavo peilio geležtė
Šeimininkas ir sako tarnui:

            „Reikia sukergti dvi nekaltąsias
            iš Lesbo pievos.
            Altorius taisytinas
            krikščionybės dirvoje. Atsiskyrėlis ten
            bus ryt anksti rytą.
            Eisiu šalin iškrausiu
            visą vežimą nerimasčio.
            O dėl šunų
            pašersiu juos balandūnėm
                                               kaulų smegenimis
                                        ir perluočių likeriu”

Jie stodavos eiti pogulio
O žmona su vaikais likdavos
plauti indų

Šiaurės Atėnai. - 2003. - Spalio 18. - P.2. - Prieiga per internetą: www.culture.lt/satenai/?leid_id=673&kas=straipsnis&st_id=2160


Manavidanas*

Prieš jūrą jis nuogas
Yla delne
Duris atlapot jam juokas
Krosny ugnį uždegt
Ilgi jo plaukai tik rangos
Ant kiaušo telkias
Medžius jis išrengia
Vos tik pažvelgęs

Šuolis nuo smėlio
Nyris ūmus į bangas
Paviršiuj lieka ne kas
Tik putų ratilas
Jau iš vandens išnėręs
Dumbliai kaklą aplipę
Šviesos ir spalvos
Nutvieskia jo galvą

Vandens lašai
Spindi saulėj
Kaip aukso žvaigždės
Įžiebtos patį vidudienį
Į debesis stūgauja
Ir vėjas pučia
Širdis jo daužos krūtinėj
Pasaulis skyla

O! veidas saulėtan aukštin
Imasi bėgt iš lėto
Aplinkui jį paukščiai
Gieda pasaulį lipšnų
Ligi skardžio viršaus
Jis uolenom lipa
Atodūsin griūna galop
Gėlėtan

Išsitiesęs kaip ilgas
Vokai užmerkti
Skraido virš rožių
Drugiai balti
Vėjas panorus
Ateina paglostyt jo odos
Jis šeimininkas vandens
Debesų ir ugnies

Trumpai smarkiai sušukęs
Jūros arkliukų prikviečia
Iš karto ant jų užšoka
Ir palieka prieglobstį
Pašėlusiais šuoliais
Audros kryptim
Leidžias paklysti toliuos
Atviros jūros ošiman

* Mannawiddan – valų jūros dievas.

Šiaurės Atėnai. - 2003. - Spalio 18. - P.2. - Prieiga per internetą: www.culture.lt/satenai/?leid_id=673&kas=straipsnis&st_id=2160