MICHASIUS SKOBLA Danguliai Danguliams nė galvon, kad kitaip juos vadintų – debesys, kad tai jie,             iš pelkynų tyrų iškilę,             kur miglynai rūdija             kur tik nuodegos, smalkės, priklauso Jo Didenybei Dangui. Danguliai maudosi saulės malonėj, slapstosi nuo žaibokšnių po vaivorykščių skėčiais, kabinėjasi glėbesčiuojas su šiltais vidudienio vėjais. Dingojas –             aukštybių             baltučiams             lengvaplunksniams angelams – negi jiems užsiverkusi žemė? Bet danguliai, įsikibę į aukštą vidudienį, rymo vis, rymo                       virš Tėviškės. Vakaras Ant Svìsločiaus žila altana primerkusi nušalnojusias akis žiūri pavargusi ir nuliūdus tenai, kur prie bedančių tilto nasrų turškiasi ančių eilutė ir teka prošal nuskabytos akimirkos Šaudyklės nakty neišnirs akmenio krantas pilkas altanos mūras niekados neišgirs švelnumo žodžių o virš upės pajuodusie debesys paklydimų pilnieji... * * * Paklausykite žmonės – iš ko pasiūdinti jūsų batai kurių puspadžiuos dar berusena gyvybė kaip ilgai nenumiršta jūra kriauklėj meldžias sugriautoje cerkvėj aidas per stadioną ir nesistebėkite kai pagalvė paprasčiausia ima ir išskrenda sau pro atlapą langą nutrauktagalvės silkės skardinėj vizgena padažu apdegintus plaukmenis o luotas priauga prie kranto ir kai pelynas išauga jis žemę palieka – grežiojas į saulę ir kai kapinėlės pavirs kokio nors Netikšos vardu pavadintu parku tai vis tiek dar tūkstantį metų naktinėm alėjomis klaidžios mirtis ir kai jau suirs grindinys – mes atsitoksim vaikščioję vėžlių nugaromis... Medžiai Žemę, kad nesubyrėtų it senas girgždantis ratas ant Paukščių tako išmuštose duobėse, nesudžiūtų nuo kankinamų saulės bučinių it ąsotis, nuo puodračio šaunamas tiesiai į krosnį, nesutižtų po žvaigždžių liūtimis, nuo kokių negelbsti nė dangaus debesėtas skėtis; kad neišbarstytų po saują kosminiams vėjams bežaidžiant gyvastingosios savo sėklos – sulaiko ne sudilusi žemės ašis, ne mitinės meridianų linijos, ne tankūs geležinių kelių stuburkauliai ir net ne mėlynos upių juostos, o Medžiai, jųjų šaknys apjuosė Žemę ir nepaleidžia, net kai jau girios vietoj telieka užsiverkę kelmai.