MICHASIUS SKOBLA


Danguliai

Danguliams nė galvon,
kad kitaip juos vadintų – debesys,
kad tai jie,
            iš pelkynų tyrų iškilę,
            kur miglynai rūdija
            kur tik nuodegos, smalkės,
priklauso Jo Didenybei Dangui.

Danguliai maudosi saulės malonėj,
slapstosi nuo žaibokšnių
po vaivorykščių skėčiais,
kabinėjasi glėbesčiuojas
su šiltais vidudienio vėjais.

Dingojas –
            aukštybių
            baltučiams
            lengvaplunksniams angelams –
negi jiems užsiverkusi žemė?

Bet danguliai,
įsikibę į aukštą vidudienį,
rymo vis, rymo
                      virš Tėviškės.


Vakaras

Ant Svìsločiaus žila altana
primerkusi nušalnojusias akis
žiūri pavargusi ir nuliūdus
tenai, kur prie bedančių tilto nasrų
turškiasi ančių eilutė
ir teka prošal nuskabytos akimirkos

Šaudyklės nakty
neišnirs
akmenio krantas
pilkas altanos mūras
niekados neišgirs švelnumo žodžių

o virš upės pajuodusie debesys
paklydimų pilnieji...


* * *


Paklausykite žmonės –
iš ko pasiūdinti jūsų batai
kurių puspadžiuos dar berusena gyvybė

kaip ilgai nenumiršta jūra kriauklėj
meldžias sugriautoje cerkvėj
aidas per stadioną

ir nesistebėkite
kai pagalvė paprasčiausia
ima ir išskrenda sau pro atlapą langą

nutrauktagalvės silkės skardinėj
vizgena padažu apdegintus plaukmenis
o luotas priauga prie kranto

ir kai pelynas išauga
jis žemę palieka –
grežiojas į saulę

ir kai kapinėlės pavirs kokio nors
Netikšos vardu pavadintu parku
tai vis tiek dar tūkstantį metų
naktinėm alėjomis klaidžios mirtis

ir kai jau suirs grindinys –
mes atsitoksim
vaikščioję vėžlių nugaromis...


Medžiai

Žemę,
kad nesubyrėtų it senas
girgždantis ratas ant Paukščių tako
išmuštose duobėse,
nesudžiūtų
nuo kankinamų saulės bučinių
it ąsotis, nuo puodračio
šaunamas tiesiai į krosnį,
nesutižtų po žvaigždžių liūtimis,
nuo kokių negelbsti
nė dangaus debesėtas skėtis;
kad neišbarstytų po saują
kosminiams vėjams bežaidžiant
gyvastingosios savo sėklos –

sulaiko ne sudilusi žemės ašis,
ne mitinės meridianų linijos,
ne tankūs geležinių kelių stuburkauliai
ir net ne mėlynos upių juostos,
o Medžiai,
jųjų šaknys apjuosė Žemę
ir nepaleidžia,
net kai jau girios vietoj
telieka užsiverkę kelmai.