ALESIS PAŠKEVIČIUS   * * *   Šimtąkart nurijau žodžius, kur dabartės išklot rengiuosi, aš Europai – žentas kuklus, Baltarusijai – trenktas posūnis.   Bočius drebino žirgu žemes, – nenulaikomu vėju žvaigždėtu, tuokė kūjį ir kaitrą ugnies kaimo žaizdrui kibirkštis mėtant.   Šitos kibirkštys mano vyzdy, o nuodėguliai – degina širdį! Nors nuvargęs kūjis tylyn, bet viltis – iš miegų pakirdus:   kad vaikaitis neišsižadės – te danguj jo skaudūs arimai, ant raudono žirgo aplėks lauką savo sopančių rimų;   kad ne amžiams Koščejus pily, kad ne pirmas būsiu išėjęs, kad naktų dar lašeliai keli prilašės            kokius dešimt                                 eilėraščių.   * * *   Atsibusk iš trankios kasdienystės ir apraudamą šalį išgirski. Prakeiktos gūdumos karalystėj ak raudonas kartūnas širsta.   Šitas mėnuo – ginkluotas kariūnas, – jo bizūnas migloms per pilvus. Ką ten žino dangiški kūnai? – Verksmas ten žvaigždžių nebylus.   Rytas puslapius vers, į naują Dienai siūlys pasirašyt. Tik rauda nepaliauja: keliauja Iš paskos juodas mėnuo seklys...   Skaitiniai   Išsisklaidė pulkas debesų, bunda vėjas ir šnopuoja gailiai. Pergamentan aptrintan kalnų mes eiles įrašom apie meilę.   Dažo plunksną senas spindulys jūros rašalan juodasidabrian, amžinas akimirkas rašys, laimės dainą, sielvartingą sakmę.   Dangų garsiai su griausmais skaitys, ir nušvis bensyk levandų rytas, ir laimingi bus jo išrinkti, jiems bus visas grožis surašytas.   Portretas   Naktinėj tu tapyta akvarelėj pagundų mano, baimių amžinų – virš arkos Liubline, kur viešbutį parėmus. Teptukas Dievo rankoj buvo, ne žmonių;   eilėm sutikti, rimais menestrelio aš kryžkelėse, svetimuos keliuos geidžiau vis tavo tyrą vaizdą, vis norėjau – maldyti troškulį prie meilės atgaivios.   Paveikslas plaikstėsi spalvų pasėliais ir girto nuo Kūrėjo želmenų. Mes, Tuwimui it arfai suskambėjus, tik auksavarpių einam rinkt spalvų.