IRYNA BAGDANOVIČ
 
Alyvų laikas
 
Alyvos atokvėpio, gailesčio, svaigesio svaičiot,
Alyvos, kur primena ilgą siausmingą žaidimą.
Alyvos, lyg būtų sarmatų karalių, besaikės,
Alyvos nelyg vasarėjant suskambusis forte žiedynų.
 
Ir kaip su tavim mes atradome šitokią šalį?
Knygoj kokioj ją išskaitėm, kokios bibliotekos?
Glausimės čia, gal patirsim akimirką žavią
Dievo palaimos, stebuklo globos violetinės.
 
Gyvos alyvos spalvingos, ugninės, jos dega iš lėto,
Sidabravilniai jų žiedlapiai ir smulkutėliai.
Vienišas būti turėjo sukūręs tokią impresiją:
Šitą žiedynų fortissimo bevasarėjant.
 
Alyvos lyg sargės, lyg simbolis viensėdžio gimto,
Tinkamos garbią sodybą kiekvieną papuošti,
Alyvos Tėvynės viršūnė, o jei koks netikėlis imtųs,
Jį perkeis pavasaris, perkeis alyvžiedžių puokštėm.
 
Alyvos tarytum aukšta begalybė pasirinkto tako,
Alyvos lyg sergėtų taką ir mus nuo piktybės,
Alyvos aistra... Aš apsvaigusi vergė jų kvapo
Ir meilės. Alyvos! Tai Dievo triumfas beribis.
 
 
* * *
 
Netikėtas lietus užklupo gatvėj
Nei kur pasislėpti, nei skėčio
Staiga lašai liovėsi kritę
Aš po paukščio sparnu
 
 
* * *
 
Kažkur tarp dienos reikalų ir mūsų
K a ž k a s  neįvardyta būva:
Spindulytis oro tarp mūsų,
Spaudžiamas, kliūvantis.
 
 
* * *
 
Pageltusiais lapais tas Spalis mums galvas apgožė,
Ir braidžiojom mes po karališką aukso kritimą.
Ir liejos į šiugždesį, šlamesį, šnaresį, šnabždesį žodžiai,
Ir visa priklausė tai darnai,
            geltonai ir skambiai, galingai ir tyliai.
 
Ir visa, lytėjimai mūsų ir rankos, ir žvilgsniai,
Ir veržlios svajonės, jas vėjas virš bokštų išdžiaustė,
Žavaus ir aidaus pasimatymo lapai it veidrodžiai žvilgūs
Spindėjo, Rudenė mus laimino
            Motina mūsų Aukščiausioji.
 
Švytėjo skelbimai, mums žemėje siūlantys rojų,
Ir driekės prospektas, fantastiškas kelias į aušrą.
Gyvybės akimirka regračio slaptį parodė,
Kur tuokėsi vakar dangus su žeme nekalčiausia.
 
O lapų ilgais šalikais šlama Spalis, dvariškis miklusis,
Prieš freilinas damos Rudenės, šviesios ir dauggalės.
Ir vėlei dangaus pakraštys prasiskyrė, dvi pusės –
Dangaus vėl ir žemės...
            Kiekvieno kaip jų vėlei vieno ir vienišo kelias.