| VLADAS BRAZIŪNAS ab incunabulis (kritika) purplelio sparnas vargiai buvo purpurinis bet vario varnas skambino varpais ir vakariniam pakrašty į klampią riną nuskendo ežeras su atspindžiais kraupiais Dievuliui meldės, velnio strampą tampė iš rankų laimės žvirblio nepaleis kaip virpa saujoj, kaip pakilti stengias užplampins kaimo vyrai pagaliais ir bobų burnos varstysis ant vyrių girgždės kaip neteptos, praeivės žuvys dainuos kaip nemunuos, skambės kaip girios ir negirdės į žvyrą nirus šūvį ir aš vilkaus, toks Vaišvilkas, iš vilko puotos, dvarus pralošęs, noko rytas sidabro rasos man blauzdas plaukuotas vilgė žydėjo verbos, tuokės herbų grifai ne viską pasakiau? buvau negimęs boružė septyntaškė, abilūpės giedojo, lūpažiedžiai krovė žiedą, upės iš ežero klampaus išniro, rinos supės ant to dangaus, trupėjo runos, lūpos jas godžiai gaudė, rijo pragarinės 2000.XI.10–27 Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.125. Adrija rėja (hrvatski) rašyk ant lentos, ant lietaus ar ant palių ant palų pirmaryčio kraujo, keliauk ant namų nelauk neatėjo Panelė Saldžiausioji į randevu užtrauk su kroatėm mažos Marijanos posmelę tau Adrija rėja, lietuviškai – trupinius lesk vieninteliai veža per Ąžuolo miestą – pragaro ratai ir vežasi viešas kiekvienas po narvą privatų ir vežasi narvo ar tvarto ankštas dureles į darbą, į atilsį, ateitį – darda, kur švilpia pamėgzda apuokui tik juokas, bet vežasi – dėl visa ko po pažasčia kulipką, vardo miražą ir vėzdą plevėsa lietuvi, skubėk ant namų, apsikuopk ir tavo griuvėsį privatų, ir pragarą tavo namo gabena vieninteliai ratai per Adrijos Ąžuolo miestą Braziūnas, Vladas. užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. (hrvatski, latviski, po polsku) AKMUO be tėvo auga be kojų vandens bėga lakioja debesys besparniai raudonom ąžuolo šakom po jom vienbalsę dzūkų ugnį devyniaragis elnias kursto kai aš plaukiu tą gilią upę keliu tą akmenį iš dugno geriu tą atmintį tą ugnį o prisiminti negaliu 1992.XII.14-16 Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.64. akvamanilė (по русски) mano mirusi motina žvelgia iš mano akių kai aš sotinu savo vaikus ir iš to, kaip aš sotinu savo vaikus man aiškėja, kaip ji mane myli jos šešėlis atšliaužia prie rankų, kur renka žodžius susirango ant kojų garuojantis šiltas šuva upių tvankos išsenka ir kartą išdžius mano mirusios motinos akys Svalią sapnuoja dar gilią dagilėlį, iškėlusį galvą aukštai ant purienos bulvių kapčių sudygusį, šaltą pelijantį rūsį pinavijom apkibusį, neiki, nelipki, įgriūsi regi mirusios motinos akys galvelę raudoną dagilio nekalti gyvuliai, sužiaumoję kraujuojančią duoną užsimezgusi buvo, vadinasi, buvo gyvybė jei turėčiau rankas, nulaižytų šuva, numazgotų mano mirusi motina, švytinti akvamanilė 1995.VIII.26 Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.77. anapus nustatytų svajojimų kvadratų (kritika, po polsku) ak ir aš kad kasdien regėčiau Basanavičiaus baltą barzdą virš savo rašomo stalo kaip Pėteras Bàruoną regi baruose, kur tik pjauti ir pjauti atitolinti rytus ir vakarus sutarytinėms gaudžiant anapus Nemunėlio, o šiapus – lyguo kad prilygtumėm sau – ne baimei kad paniektumėm riziką, ribą lig kurios dar svajoti galima ak kaip vaistas man skaistā Rīga! 1998.VI.28 Braziūnas, Vladas. Užkalbėti juodą sraują: Eilėraščiai su datomis. - Vilnius: Vaga, 1989. - P.148. antrininkas (по русски, kritika) matysiu mirtį, mano veido senį lyg šauktų jis, lyg pats save aš šaukčiau lyg skristų avilį apžergusi raganė žirniauti su numirusiais ir paukščiais kalva nusviro, kriūtė aukštakrūtė nunirusi į lygumą, ištvino žaliais, alyvžaliais ir šlyno kadugynais regėjau knisant ir girdėjau kriuksint matyt, rugsėjo mėnesį ar kovo nes buvo klaikiai mėlynas dangus poetas slampinėjo atvangus dar nenutirpusiom rankovėm mojo jau ne kriuksėjo, į akis maurojo kad aš esu mirtis, o jis – žmogus 1995.III.28–IV.4 Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.28. apokalipsė (kritika) girtuoklis Nojus stato laivę o aš statau už savo laisvę ir nusidėti, ir kentėti tikėti: virš tvartelio švietė ir man mirksėjusi žvaigždė Hic Jesus Christus Natus est tylėk: de Virgine Maria spindėk, Metafora Didžioji prie kapo maldai prasižioju astralinis aistrynas ryja it tvykstelėjęs žaibas viską nuo vieno pakraščio lig kito regėk, ateina Karalystė tylėk, nes visa pasakyta 1995.V.31–VI.2 Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P.102. arkadija (по русски) prie vartų pasitiko protėvių veidai išgriauk kalyklą ginklų bet vartus paliki beprotis protėvių paminklais tiki jų nuopelnais klastojamais šventai šlovė ir garsas simboliai ir mitai kilmė sarmatų gudų ir žuvėdų o pavardė kurią ištarti gėda kurčių bajorų kartai pramanytai arkadijos menai paklusę kūnui perkūno radvilos užgesusiai karūnai bevaisio džiaugsmo siautuliui prieš mirtį net jeigu tai kur taikeisi panirti tėra bergždi senų grimasų krūmai tegu jie būna sulaikyki kirtį 1995.IV.11 Metai. - 1995. - Nr.11. - P.7. arklys piligrimas vienuolis (kritika) arklys piligrimas vienuolis jo medpadžiai klapsi ne pasagos akis panarinęs kinkuoja po miesto vietas nešventąsias ir klaipo sulytas granitas žingsnius jo ir murdo į smogą ir šaipos absurdiškas mitas senoji demiurgo klastotė klajoklė klaida tavo kliokia šaligatvių šonkauliais kalkės ant nugaros skliauto kuproto sušoko nearkliškos kaltės prarūgus drėgmė nusipurtai lankoj o suvirpini grindinį atodūsis buvo ar burtai tenai o rytojaus tik sprindis o rūmuose šneka ir šneka o rūmuose išmaldą duoda arklys piligrimas apakęs orumas ir blakės – paguoda Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1983. - P.28-29. a s m e n i n i a i į v a r d ž i a i (English, kritika) aš (en français, po polsku) kiekvienas gali pasakyti AŠ, ir bus teisus AŠ, toks ir toks, pasižadu, AŠ myliu, AŠ apgautas ką aš kalbėjau, ką jaučiau, ką melavau – nemelavau tik viena: aš tai AŠ beribis vienskiemenis, iš nakties pašokęs pasivaidenęs – trūksta lig manęs, ligi pilnatvės o ko man trūksta? šitaip niekados teisus nebūsiu: aš tai AŠ, ne tu net kai mane pavogusi sapnuoji dabar, karšta kilnojasi krūtinė, virpa lūpos jau ištarei pailsusi, paleidai o gal ir aš? o tu? o visa kita? tu (po polsku) suskylantis, kai nori išsiaiškint pasaulis leidžia kreiptis: TU, pasauli ir Viešpats, ir lietus, ir gimnazistė vienodai apsigauna: viskas – TU galiu surinkt tave po žvilgsnį ir paskleisti it šūsnį pribarstytų rankraščių, kiekvienas žodis ugnis, palaima, įvardis, – namai be durų bus tau įeiti ir apsigyventi išeiti, pasilikti, tu ne nuotrauka ne praeitis, prisiminimas, net ne skausmas begyvas manyje, va šitas žiedas neprasiskleidęs, bundanti audra – ne tu, o TU jis (po polsku) JIS yra tai, kas atlieka nuo mūsų žvilgsnis nuo žvilgsnio atšoksta, skaitmuo nuo paminklo JIS grįžau susikūprinęs, žemę pardavęs o paukštis, iš bučinio gėręs, bėgo į kalną – tai aš JIS nutyla ūmai ir pajuosta, ir krūpsi nuo žodžio lyg kaltas trečias visur, visada, jis pradingsta dienos vidury laimė maža, ką turi, tai ne jis, ne bėglys, tavo pėdos nevertas jis ne tas, kur dainuoja ir skamba, ir noris nematomą sielon priglaust – tu ir aš, o JISAI tik atšoksta nuo mūsų ir spengia, ir graužia akis tiktai smelkias ir trupina sapną į gurgždantį žvyrą ir kaišo man suodiną veidrodį mes (hrvatski, po polsku) MES yra apsimestinis mudu apsimetam, kad viską priimam, ir sakom MES aš ir dar kas nors, tu ir dar kas nors neturi prasmės trupiniai, jau nekalbant apie visa – be mudviejų taip ir nepasakė MES vėjuojantis laikrodis skubančiam užtat mano nemiga tavo miegančiom lūpomis sako: mes, nematomi mes, nepasiekiami, mūsų alsavimas – mes ir vaikai, nepanašūs į mus, mūsų akys ką ima širdin, bet nemato kaip skiriamės, skubam, rakinam duris, užsidarom į mes, kur jau niekad neteks apsimesti kad priimam viską į dviskaitos kiaurą pasaulį Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.8-11. aš sutikau Naujus metus... (en français) tas rytas – gieda ratas giedraties pasaulio galas gavo galą, tęsias gi venomis srovenimas tavasis gal nė nebuvo stabtelėjęs ties tikėtina riba, vadinas, aišku kad vėlei nieks neaišku, taip ir bus rašysi laiškus, baikščiai atsibust bandysi, rytą vėl mokinsies vaikščiot ratu, ratu, tik ratas dar palaiko įpratusį, už rato bus – po laiko 2003.III.17 Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 46. ašara boružė (po polsku, по русски) šlapia karklų prišepus kelio linkė o ašarota vyriška alkūnė tiktai neglausk, ką ašara atstūmė į šlapią medžio sielą įsiimki ak lūpažiedžiai, boružėle, gieda ritėjai andai per krūtų griovelį sūrus lašeli kūno nebylaus taškeli rausvas, be sparnų, be kelio be mano lūpų, lėki ir paklausk ar duos mum giedrą Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.38. autorius kažko nepasako (kritika) žodžiai rieda, o žodžiai tik priedanga o šešėliai pamišėliai klieda, ką mums už nugarų šiugžda pelėda išrašyta tuščiai, išplepėta visas gyvis išklostyta popieriuj neprisimena popiežius poterių kelios plotmės, kokiam lygmeny lyg atrodai pats sau, lyg meni saują smilčių, supuola į daiktą istorijos jau nuviltos, nuvytusios, baigta, nenoriu jos dar palikusios – pliką ant lauko palieka atmintie neįvykus, gyvulėli palieknių spėk, už ką šitaip pliekdavo moteris vyrą neatspėsi, tik vyrui tam ašaros byra rieda ašaros, žodžiai tik priedanga bet kaip skrodžia, kaip skrodžia aprietąją Braziūnas, Vladas. užkalbėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P. 81. balandis (kritika) skiautẽle sulankstyta valtele veju tave o tu lenki mane kleviniai irklai girioj ant kalvos tu jau skrendi – kita – virš Lietuvos aiškėja veidas: baudžiavų bausta speigų šukuota liūčių išprausta plyna bežodė išdegė namai per visą kovą krito pelenai sutirpo tirpo švyti danguje vilties žolytė žydi manyje Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga: 1983. - P. 45-46. balti avinėliai, o mūsiškai būtų – gėreliai (en français, kritika) garų kamuoliai ir gėreliai vilnoniai grakščių debesų žydriojoj baltojoj girelėj svajoju, o gal tebesu tas vaikas, kietai įsikibęs į baltas dangaus vilneles į savo nekaltą gyvybę kur kartą baltybėj paskęs 2001.V.9 Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.26; Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 22. Baltica ’88 (latviski, kritika) Zitai Kelmickaitei 1 karklažvirbliai nurinkinėja stalus kavinėj Pas Karlį aukštyn vis mažėjančios šaudymo angos nušiuręs kuosos jauniklis ir niūrūs balandžiai ant tentų praeina jaunuolis su juosta raudona–balta–raudona o kitas, prikliunkęs alaus pavėnėj patrankas drėkina 2 žuvėdų vartų kampuos patrankos vamzdžiais į žemę iš jų sulapoja danguos margas aušramedis pilnas svaigių spindulių kurių pridainavom, prišokom su dūdmaišiais, kanklėm ir kuoklėm priskardėjom, prigrojom, prisukom rankom sukibę žaibų mūsų lajos pilnos vaisių kaip tekančių saulių sklidinai pridainuotoje Rygoje 3 Domo aikštė prikvipus laukais ir miškais Zitos varpinė skardi visais devyniais varpais aidėjimo, baltų sąskambių Katedra Rīga–Vilnius, 1988.VII.13–VIII.22 Braziūnas, Vladas. Užkalbėti juodą sraują: Eilėraščiai su datomis. - Vilnius: Vaga, 1989. - P.152. baltų kalbos (па-беларуску, hrvatski, kritika) baltų linksniai baltalinksniai ant kalbos asfalto linksta po asfaltu šaknys tvinksi žalumos kalba pritvinksta sprogsta priebalsiai ir švokščia prieblandoj ir mėnesienoj kad galėčia, juos išvogčia išsprogdinčia latvių sieną sėlių sieliais taranuočia tvirtagalis galininkas kirsčia lielupę lig žiočių bet didžiosios linkin sminga ir laužtinės, ir trumpinės byra priedainės, pušynės per kalbos asfaltą, žvyrą juodos baltų valtys irias Braziūnas Vladas. Užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. Priedaine (lat.) – pušynas, pušynė. Be vėjo (hrvatski,po polsku) Kaip mes išėjom, žiūrėjau kitas, dabar išeisiu mūsų palaukti. Vakar žiūrėjau – debesys mirė, šiandien prieš saulę numirė lietūs: sapnuoja žaibo lydys iš vieno vandens į kitą – iš sudėvėtų dienų sudievintas blyksnis niekur. Žvilgsnis – stiklo upe, nuošus, nuskriejus vakariui… Rimki, nebeskubėk ruoštis praėjusiam karui. Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.61 birželis (latviski) dykinėjanti Dievo paukštė vakar čiauškėjus many dingo kaip sapnas, kaip sidabrinė Čako grandinė jēga, siela ar сила kas ten iš gylio kyla ąžuolo stuburu kopia šamano vaikas prie lizdo trim slidžiais skersinėtais slanksteliais tyli perinti paukštė 2002.VI.12–14 Metai. - 2003. - Nr. 5. - P. 63. *
* *
(hrvatski) blizgantis juodžemio sparnas, sparnas prie sparno glaudžias tolstančios vagos, vaga prie vagos, arimas iš po norago spurdanti gyvastis sparno, vagos pakils, ir nuskris visas pulkas, banguojantis juodas ežeras, banga prie bangos žemė prie žemės, prie juodžemio, dangus prie dangaus po dangum, iš po dangaus blizganti juodžemio plūksna, povos vėduoklės kraštelis 2002.V.6–8 Metai. - 2003. - Nr. 5. - P. 62.
2000.VIII.22–23 Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.134; Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 16-17. degančios pušys (kritika) slankioja lietūs be vietos, įnirtę, išbalę, sukaitę paliečiau laidą jų mirtinai srovei ateiti paliečiau lapą ir kapą, ir vėją, nulaužusį kryžių vakaro peleną plakė gyvatė dangaus auksadryžė kirminas gyvas Pranciškus, plonytis ir virpantis siūlas ak ne kanoniniai tropai aukotis už šventąjį siūlos žengia ant laužo ūmus ir nervingas beprotis kam reikalingas italui bevalis ir šliaužiantis protas gaisro apkvaitęs šuva ištekinę pušynę nulaižė Dievo žudynė, žudiką pažinom iš braižo iš kenotafo jis kėlėsi trečiąją dieną ir kūną dėvėjo jis apsireiškė, vadinasi, jis nudievėjo įvaizdį, Didžiąją Paslaptį, akys ir vaizdas nužudė protas beprasmis, išmąstantis žvaigždę ir šūdą iš prigimties, iš būties iškrapštyti daiktai, nieko bendra nieko tarp žodžių ir jų, jau daugiau tarp kaliošo ir gandro gendantis kraujas ruduoja, kur priedainė buvo, pušynė skrenda gyvatė rudoji, raudona, juoda, geležinė rauda senatvė Einsteino: santechniku vyras netapo būtų dūlėjęs ramiai realybėje regimo kapo atminčiai miręs nesyk fotografijoj, laikraščio skiautėj vaiposi damos ir giria: kaip gyvas, o buvo apkiautęs prakurai tiks: tokios gašlios atgimėlio akys sviesto skulptūroje plakas Tibeto plaštakės riešučio kanduolas pursta, patekęs į peleno drėgmę keliasi kelias nuo slenksčio nuodėgulio, neria į Prieglių kupa kupolė, jonažolės kuokštė, geltona keruoklė supas bevalis kuokelis nukaręs ir jo pakaruoklis triskart išdavęs apteisintas būna, bet niekad rankos nekelki prieš kūną: tikėjimas sielą palieka karo po gaisro, po karo bevalis kuokelis, vos juda peleną žeria vėjelis ant vaiko, ant žodžio karaliaus, bet Judo nekliudo 1995.VI.12–26 Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.34. D.Guramišvilio 15. Nanai (en géorgien) amžinoji mūs gide etruskišku deivės vardu mus vienovė išgydė vienatvė mums įžadą davė išdidų nepulsime mirčiai po kojų po durpmilčiais žydi granitas man Vilniaus šlaitingąją žemę aukštaičių aukščiausieji dangūs išgano sudaigsto žaibus kalnuos prieš paskutinįjį tvaną pabėgusios kulkos prazvimbia pro seną tvirtovę – Kacheti gynybos tvorom sutvarstytą norėti vadinas galėti pasišviečiant mažom šventyklėlėm rūgščioji jų rustika tavo Dievas su vyno burdiukais manąjį lyrikas Vienažindys Krinčine tebegarbina apyniu ag tos rasos paragavęs būtų tavasis Važa! o Niko su gėryčiais ant rankų Tbilisio mūrinėj šutroj neatstojęs per visą kelionę lig tavo gimtojo Cnorio amžinoji mūs gide deiviškai pavadinta – – – virš tavo Vilniaus tuoj švis mano Tbilisy – švinta Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P. 24-25. diena dovana (en français, hrvatski) rytas būtų kaip rytas tik dienos nebebus švyti piktas kaprizas pro pernykščius lapus aukso rasos ant lapų rytmetinės žvaigždės pavydės, kai anapus apsipras ir mirgės kai nukrės, vidur jūros kosminės ant akmens ką ten piktosios niurna? ką ten šviesiosios lems? Middlebury–Vilnius, 2000.VI.1–VIII.7 Metai. - 2003. - Nr. 5. - P. 62. dovanota dvišaka žvakidė (English) 1. grumblotas – kalinio darbo – angelas sargas nuo mano knygų lentynos (lyg nuo Bernardinų sakyklos klausytųs krūtinėj kiauroj kosminėjant Kažinką erdvėjant ir pildantis) tyli jo neišsergėtas vėlek vėlek už grotų kuprotai recidyvistei angiai jau nusispjaut 2. subers – ir mus – į šulnį beužgriūvantį – su Bernotu, kalbėsim po velėna su velenu, trupančiu, su pelėsiu girdys bernas svirtį svyruoklę iš kritusio Bėrio akiduobės plėsis iš nuostabos smegduobės Kalėdų sniego prikritusios lygmalos prakartėlės, žydės dvišakos lajos, dvi žvakės sniego dagilių mirksėjimas gils gels ligi Latvijos 1998.VIII.15–2001.III.10 Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.43. dzūkės dainuoja našlaičių dainas (kritika) Jos rymo nuleidusios galvas su puokštėm lelijų ant kelių kaimynų vaikai pašaliuos apsiviję lazdas plikagalviai kiti nuskriausti kam akių neužteko kietai pamyluot ar atšipusio delno našlaičių daina nenumaldomai teka lyg priešgina upė iš kalno į kalną nebuvo užginta giliai atsidusti per patį vidudienį pabaigė vysti lelijos ant kelių nuleidusios galvas saulė motulė pavargusi sudegė moterys rymo savo vaikelių taip skurdžiai lyg būtų išdrožtos Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga: 1983. - P. 9-10.
2001.I.13–19 Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.7. erotas ir mitas (kritika) šeriuota saule, saulašare, sese, išjudinanti šviesulius, neskęsk, kol šitaip dviese, į šlapią rudenį skliaute, pulsuojantis visa, kas gyva, vėlyvą džiugesį skleisk, neleisk, neatleisk, nesuskliausk, syvai žliaukia, bėk, skubėk per stingstančias, stingamas formas per išganingas, per norimas geidžiamas, bėk, nekrešėk (šaukštas – į krekenas) aptekėk telkšantį krešulį, tas aukštielninkas kresnas ne tavo vienatinis vienišas brolis, iš bruožų būtų Serapis, sese, bet basas, anfasas Anapiliu grožis švelni mažalape, kur šlapia, kur laša nuo spalgenų neatsigręžk, o prarasi, o virsi, sese, nostalgija 2000.XII.3–4 Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.7. Europos ateities planavimas (hrvatski, по русски) dvylikapirštė, juodvarniais lakstanti po mano ąžuolo girią mano ąžuolo stabą bučiuojanti nekalčiausioji pervalka pelkė jinai, skenduoliais ūmiais atsiriaugsinti čepsinti kietą Barabo sukurstytą maištą gaištančią žuvį pastvėrusi šveičia ant mano altoriaus ir duona vadina plokit, Pilotas nusprendė patenkinti jos reikalavimą 2002.VIII.20–22 Poezijos pavasaris / Sudarė Dainius Gintalas. - Vilnius: Vaga, 2003. - P. 71. Ezopas mirė (kritika) Nepaleidžia jausmas, kad rašausi nuosprendį. Ašaros nejaukios – atgailauti, juokinti? Iš tarties ezopinės – iš gyvačių išnarų aš su savo sopėmis nedvejopai išneriu. Jau reikės iš naujo skiemenuoti mokytis. Jau dabar per kraują – verkite ar juokitės. 1987.IX.19 Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų. - Vilnius: Vaga, 1988. - P. 138. ežero gaisras (по русски) apako ežeras aš pamiršau jo vardą uola išniro olos įsčios vėrės pilkai liepsnojo ant uolos šešėlis gal nukryžiuoto gal ant kryžiaus karto buvau galva adomo aptaškyta kraujais bet dar turėjau velnio akį bet dar girdėjau ką gyvieji sakė taip švelniai kad nebuvo kam klausyti laukam rūpėjo javas giriai briedis lingavo jai papartis briedžialapis it klevo vartai laukiantys palabint akim pirmykšte ir aplyžčiota aprieta buvau gyvųjų įsčių prašalietis nagais įbrėžtas oloje raudonos lapės 1995.III.10-13 Metai. - 1995. - Nr.11. - P. 6. filotopija (kritika) miežio akuotas many kaulas senos giminės molžemin sviestas sūnyt kalkis, nelauki manęs plūksnom skaisčiom svetimom povė dvasia kieminės svetimą miestą namo veskis, nelauki manęs žiurkės raudona akis žiurkso mane iš kertės žiojasi, o pasakys žodį, jau liestą mirties mano seni palaikai mena, kaip tuo arimu manėm pavyksiant išeit o ne išmirt iš namų Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. filotopijos žodžiai (kritika) miežio plūksnom žiurkės mano kaulas povė žiurksi mena molžemin jį mestą manėm kaulas vedas žodį o ne skaisčią tą raudoną senę svetima dvasia rusena svaičiok miestą o pavyksiant nebelauki nebelauki: jau išnirę akis palaikai giminės plavinės arimu jau sūnyt pasakysiu išeik iš manęs iš mirties iš namų (pažiūrėki papenėki aš čia būsiu kol supūsiu) l993.III.20 Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. fontanas (en français) gyveno globėjas Jurgis drakono odos šarvais paseno fontano gulbių pilvai, išdažyti žalsvai tryškynės vanduo buvo žydras Londinium, Londres, landynės laukinis amžinas žydas dėl mažmožio nenusiminęs gyveno marmuras žalsvas ir žalvario blausios monetos ir grifas uodegą-žaltį per visą herbą išrietęs kuo jis ten serga, tas grifas pakilo Didysis dvokas užtroško senatai, tarybos nuvyto Krištolo guobos meno anklavai, menės dykynių, plynių vaizdai nupiešk man fontaną, Dilani kur mirusie žais su dievais Middlebury, 2000.V.19 Geltonas žiburys (kritika, po polsku) Nutylėjime mano, taip niekad vardu nevadinta, merdinti alkanoji linksniuote: manęs, man, mane, manimi – tavyje kaip vėžys mano žudanti nemiga plinta, šiąnakt miestas sunkus neprabusdamas juda į ją, visą dieną kaip senas lunatikas vaikščios ir šokčios prie durų, darbų ir avarijų, viskas iš rankų jam kris – Kristus ir Judas į ją, Kristus ir Judas į ją – į bedugnę, į smegduobę – merdinčią alkaną sielą, niekuo dėtą kūną nuvariusią; sienos griūna, pro gaisrinės dūmus – švyst klampus paryčių žiburys Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.23. Geometrija (по русски) Blokinis laukas po vėjo kulkom nei pasiklosi nei užsiklosi o miglos kyla o rasos klaupias sugeria dulkes raudonai kosti šitokios ilgos šūvių sekundės šitaip naktis man galvūgaly sėdos lopšį sūpuodama – skundai ir bėdos sunkios sekundės kvadratinės dėžės taip tyvuliavo – tušti kambariai kiek užgyvensiu jų savo kvėpavimu vėjas ir žaizdras pražydina geležį tveriasi vaisius žaizdų piestelėse gelžkelio peiliai jam atkerta kelio suodiną kreivę – iš meilės pareit Vilnius–Tbilisis–Pervalka, 1985.VI.30–VII.8 Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988. - P.14. Girdiškė (kritika) (Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčia) Naujoje bažnyčioje 1928 m. įrengti originalūs altoriai iš ąžuolo šakų Žinynas I melskitės, belskitės – bus atdaryta šis rytas, raktažolė, primula veris ąžuolui širdį atvėrus, švyst sniegina ašarėlė, alksnio kamienu ritas išalkusie, sulpkite sultekį, gręžkitės suopių dangun prieš galą galūnės grumba ir šąla, verias meilė, diena po dienos, vis labiau nekrofiliška žvilgsnį prie nuotraukų pririša, žingsnį prie nuospaudų derina, gundo ulba šventieji altoriuos, nuskelto butelio gralis eina šventoriuj ratus, sustodamas vis pasilsėt chroniškai drebančioj rankoj, turėtų būt paskutinis II kaipgi gražūs altoriuose kaimo šventieji medžiuos sutūpę kaip gerai įsitaisę – nebaisiai aukštai, kai prireikia: ateikit ataikėt’ vėsi švėntieji on padėjiiiima, padėkėt’ ėšversti bačko ėėš vežiiiima! – taip dainuodavo tėvas gražiai užsimerkęs ir gaidą nutaikęs o atėjo šventieji Žemaičiuos ir taikiai sau sutūpė medžiuos 1998.V.28–VII.27 Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Villnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. - P. 60-61. girtas vagonas. Bratislava–Vilnius (en français, kritika) kai leidausi aš per gelžkelius, nelaimingus ir karštus ne tu prie šalies palinkusi ir ne mano tas kraštas liesk kalnus, tarpukalnes, prakaito kvapą liepos lapkotį šlapią prabesk pro užakusią ąsą sulapojęs, atsilapojęs švarko pasenusio atlapas koks ten girtas remboja laivas per akmenes? atsimeni palaužtakojį, neblaivų taip pat albatrosą? trąsą į Rytus kloja Vakarai, išsižioję Europos o vakarai čia tyko tarpukalnių atvašynuos aguonos akis išpliko, palei gelžkelį šlynas mėlynas, mėnuo mėtos, įsikabina į kraštą debesio ar planetos, ar interneto pašto kaip prisakei, pavalgiau, kiauliena gardi kaip reta išgėrėm už ją po valgio, Dieve, duok jai sveikatos! menėse ir prie laužo gulėjom ir laužėm dešrą lankėm pilis, kalėjimus ir tuos, kur vyram į dešnę svirom ir vėl stiprėjom nuo vyno ir nuo tikėjimo sutirpo tos geležinės mylios, nuėjo vėjais nuėjo garais ir nuodegom, neištekėjusiom nuotakom klastingai ryškėjančiom nuotraukom, nuotoliu nuo iki būta, išsigalvota… dukraitė sėdi ant puodo, regi? girdi, kaip per sapną juokias? regi, kaip akys žalsvėja? myliu tave kaip savo silpnas akis, silpstančias pasiilgau tavo alsavimo, manojo pasiilgusio 2002.VI.7–8 Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 34. grupinis portretas (English,po polsku) Algimantui Aleksandravičiui paskutinė pradžia: vaidenasi – vandenys sklendžia išsigandusi nuosaka, sklendės kietai užšautos, delnas į saują, mėšlungišką kumštį, moteris kumši, išeik pažiūrėk, šviesokaitos dėmės mėgina susikalbėti su medituojančiais, regis, visi atsidūrę prieš objektyvą, slepias už kaukės, plaukia į neryškumo zoną, autorius laukia lietaus, gal atplaus, atplukdys čiurkšlėmis išsipraususius nuogus, neguodžiamus, nebeišverčiamus į mums suprantamą kalbą, svarbi tik šviesa atsklindanti iš tamsumos paskutinės, tik akį tik pusę akies, pusę žvilgsnio apšvietusi grimzta į kūdikio kūną, raukšles, susiraukšlijusius debesis neišsilijusius, neišsisakiusius, santykis subjektyvus priežastingi ryšiai, bet nematomi, kyla akispūdis potvynis kyla, atoslūgis sprogsta, nusineša mus 2000.XI.29–XII.1 Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.128. homo viator (latviski) gulėdavo šviežiai suartuose laukuose, palei kelią apstotą miego ir tamsos, į lygumą įžengdavo kaip į sapną, drėgnomis prusnomis atgaudavo šaknų gyvybę žodžio kelias per lūpas, anapus, lakūs balsai su šiauraryčiu vėju kliegė visomis kalbomis dumblinoje tamsoje audros pagauto laivo traškesys, visa reginčio žodžio dugno augmenija tyla paslapčiausias jo būtybės skaidulas virpina, akys išmaudytos jūrų, banguojančio rūko platybėj kur gimsta vis gimsta žaibai, ar rudenio lapų mirties kuždesys ugnyje būstas iš kalkių akmens, milijonų moliuskų, dvi seserys sėdi ant kraičio skrynios, pamatų ar ant laiptų ir pamatus perauga liepos 1991.V.6–1996.IV.7 (Velykos) Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.56. imparfait (en français, kritika) būtasis nebaigtinis, einant keturiais keliais į keturias puses, be dvasios ir be nakvynės nusileis ir pakils, teisiamąjį apvils, apsvils sparnelius, atmuš ir nueis kriaušiais giliais griaustinis nutęstinis, grieždamas dantimis atsimena, kaip švelniai net ir jis vadinamas buvo baltom naktim, nekaltom, kaip viskas tvaska ir tviska, kaip blaškos, o tuoj išnyks 2002.V.29 Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 30. * * * (kritika) ir ne taip jau gerai, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo aičvarai užsiširdijo, miltus pridergė, nebevemia aukso sidabro dainų deimantinian aruodan pelės tik trinas ant aukšto dar šaukdamos bendradarbiaviman bendra tik tiek, kiek yra vienišųjų bendrystės tarp šulnio ir šunio, bet šunio takais neišeisi babutė nuleidžia pieno kanelį į šulnį ir tavo gysla prisuka šitą pasaulį prie rentinio, leiskis ar kilki savim tarsi stulpu, bet nė žingsnio į svetimą kiemą ar sodą, skiedros tik žyra iš obliaus nasrų ant Jono varstoto, surink jas statykis iš naujo namus, kelią išlygink, žvyro papilk, nė grūdelio pro šalį, aičvaras mirė visai kaip senelis, lig paskutinei dienelei girtas ir linksmas Braziūnas, Vladas. užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P. 18. Istorija (latviski) pirmąkart rašau su tokia baime, kad nesustočiau kad nesibaigtų gyvenimas, neprasidėtų istorija gera apsakyt, patogi sueiliuot, švelniažodė šimtą kartų jau buvus, šią sekundę – jau buvus kambaryje, kur gėlės baisiai veši, nepasotina kas imasi ir tęsiasi savaime, Šventas Raštas pirmūnės nepailstamu dailyraščiu rašytas, ir nekaltos kavos kantatos po išpažinčių ir atgailų kai spinduliai susminga ir apšviečia kas kartą pirmąkart tylesnis už gėlės šaknis paskambint per visą Pasvalį keli nuvytę telefonai, tuksi Dievo plaktukas sukalti eilėraščio kubui budžiu, vos užmigsiu, iš karto pakeis plaktuku fanerinėms dėžutėms užkalinėti išaugtinių įsmėlusių skudurų siuntiniams visą laiką kas nors mus atplėšo žliumbiau tarsi veršis ir plūdaus ir nieko pakeist, paauglystės dienotvarkė keltis ir praustis, sūnus nesimoko istorijos Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.17. išplasnojusie broliai, sesuo… (kritika) tie, kur iš pirmojo žodžio suprato, seniai amžinatilsį, vienas vėlių režisierius, o kitas, Norbertas Vėlius, pargrįžėlis karstosi voro gija pažiūrėt, kaip mes čia, padieniai aklo gyvenimo lažą beeinam, kaip tyžtam ir gyžtame retas godojam svajonę – kaip Onę, kuri mūsų siela bylotų vorą audėją lankytų, laikytųs neduotojo įžado brolį mylėtų beprotį, tyliausiąją sesę kaliausę kuprotą saulėn sugrįžusią, ten, kur protingieji žengė, bet vien tik kaliausė teįžengė žydi šilkai, nepavydžios iliuzijų spalvos, sparneliai rudojo drugio ant rugio, skarelė – iliuzijų skarmalas viską jie regi, supratėliai jukūs, tas Vėlius ir Velinas viską jiem praneša varnos, varnėnai, kaliausę aptūpę, vis marmantys saule, ant mūsų, žvaigždele, ant mūsų, broleli durnas Sietyne, čia durys, čia durys, čia siena išeinantiem stovi balti, be kepurių, su dalgėm prieš debesį lekiantį kojos kaip šeivos, o reginčios akys – į Šeimatį 1998.VII.10 Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.120. į žmonių pasaulį (по русски) eina mergelė per aukštą dvarą aplinkui dangų – mėnulio kelti – kelkis, tėveli, jau neį karą į didį kelią – už kokią kaltę eina per naktį pro mano galvą karo mašinos, žalsvai dažytos turinčios galią, kad viskas galima kur svetimšaliam tvoros nežydi vai teka, bėga vakaro žvaigždės jom sugodosiu debesį margą merkia lietutis tėviškės žaizdą devyniamargę, devyniavargę vai eina, bėga per aukštą dvarą – lietui nulyti, vėjui nupūsti – saulė mergelė, ir ją jau dera jau ima liūsti žmonės be būsto visų svetelių pasikviesdami į savo žemę – žalsvom mašinom per dieną tremią, per naktį tremia o kaip benamiui paduoti žinią aplinkui dangų, aplinkui jūrą ėjom ir šliaužėm prakaito dryžėm jaučiam, kad seka, jaučiam, kad žiūri tik nepasako – grižom? negrįžom? Braziūnas V. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - V.: Vaga, 1993. - P.73. yra žodis (kritika) kvatojas Dievo – ne mergaičių formos mėnulis nėščias ir mėnulis senas ne iš savęs, iš žaibo, kurs į gelmę jį ryjančią, negali pasinerti lelijų embrionuos užkoduota ne meilė, tik nepažinimo džiaugsmas svaigus ir amžinas neprieraišumas prie vakar ir prie šiandien, prie mirties ji tiesia pasakas ir vizijas, ji skaito neparašytus išsvajotus laiškus ji kalba beprasmybėm: mylimasis ji sukuria žodžius, ne žodžiai ją bijoki visa ko, kas ne iš žodžio ne iš nuogos jo formos, Dievo formos mergaičių krūtys žodį pakartoja ir žodyje pradingsta jų grėsmė mėnulis mainosi, ant kito šono palaima verčiasi, vis į nelaimę saldesnę nei šimtai pasaulio meilių neradusių kelių sugrįžt į žodį Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.59. juodo tekančio kraujo akmuo (en français) baltas nakties apkabinimas juodas dienos pabučiavimas trečias išsižadėjimas to, kurs tebuvo uola mano babutės žirnienė tiršta kaip Londono rūkas lig penkiasdešimt šeštųjų kai baigės akmens anglis vien tik Didysis dvokas ko vertas, iš vienuolyno daržo benediktinių pintinės pilnos kvapų kaip vysta morkų ir moterų žiedlapiai, lapai, kaip traukiasi kaip kristalėja į brangakmenį atmintyje ar tulžy Middlebury, 2000.V.21–22 * * * (en français, hrvatski, kritika) ką veikia siela, kai rankos siekia adomo obuolio kai kojos per slenkstį vos slenka jau vengdamos tolių ir nuotolių ką veikia siela, kai kūnas savo aklavietę gina kai akys, pabėgę iš kojinės slepias už akmenio girnų ką veikia siela, kai vakaras šiltas į sterblę murkia sergstintį Dievo voratinklį sverdintį dulkių stulpą ką veikia siela, kai raštas dvi geros, keturios išvirkščios vakaras sielą uždaro ar atveria, bet neišverktą 2003.III.15 Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 44. Kai baigėsi muzika (по русски) Jis gáudė prakeiksmus ore jį siautė rutmo ritualas jis buvo jaunas ir išbalęs ir niekas nedegė šviesos kai baigės muzika ir žvakės ir vakaras už lango plakės aš skendėjau tam vakare lyg maro vandenys grėsmingi jau spengė tamsoje sustingę garsų šešėliai be tiesos tiksėjo uždelsto sprogimo ausų būgneliuos metronomai lyg akmens daužėsi į uolą po vandeniu jų garsas augo jau mūsų niekas neapsaugos ūmai mes puolėm kur papuola mės gynėmės – nuo ko mes gynėmės? kas gimė mirdamas visuos troškimuos tvinksinti bedugnė apgaulė – šypsenos ir gėlės jau visa liko pakely vienuolių užeigos ir celės įtūžęs mūzų kūdikėlis nuo mūsų žengė bangomis jau maro vandenys jį kėlė jau sklido gandas apie jį jau sklandė angelo šešėlis mes stvėrėm akmenis į ranką ir akys mums atvėrė dangų jis buvo jaunas ir išbalęs mus siautė ritmo ritualas jis nesigynė akmenų aš savo rankomis menu kaip jis parkrito su mumis 1985.VII.15–1987.IX.30 Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988. - P.33-34. kai
dar baltosios elnės iš dangaus krisdavo
(hrvatski) Aldonai Ragevičienei baltos raguotos elnės švelnios, šiauriškai šaltos šaltos, šiauriškai švelnios švilpia per sutemas baltas audžia voras Malvinos jungtuvių sodą, ir krenta aukso sidabro rasa ant įžadų kryžiaus prie kelio, vaivorykštė, juosianti stuomenį margas žirgas po vandeniu reškia žolyną renka gijas sutartinių Austėja renka gijas sutartinių Austėja margas žirgas po vandeniu reškia žolyną prie kelio, vaivorykštė, juosianti stuomenį aukso sidabro rasa ant įžadų kryžiaus audžia voras Malvinos jungtuvių sodą, ir krenta švilpia per sutemas baltas šaltos, šiauriškai švelnios švelnios, šiauriškai šaltos baltos raguotos elnės 2001.VII.21–VIII.23 Žiemos žodžiai / Sudarė Benediktas Januševičius ir Juozas Žitkauskas. - Vilnius: Vilniaus mokytojų namai, 2002. - P. 31-37. kaip ir jodleris (kritika) piemenėlio senieji (beteksčiai) raliavimai kaip tiroliavimai, tekinas lėkčiau jų pasitikt kaip išdegęs akis pasitikti senelio kad lėkdavau, arklio parjot iš ganyklos ar perkelt avelių, žirnių brinkytų žąsiukam nunešt ar išgint iš upelio, skiedras išrinkt iš duobės pamatų, iš po pirmo naujosios gryčios vainiko (gražesnio už pačio Sarbievijaus), vėjy drebėt apsižergus gegnėgalį kokį, grebėstą (ai tai grobelis, apgriaužt ir pirštus apsičiulpti, vienas ir man prasiskyrė, kai jojau, supausi, laikiaus ant lentos, ant dviejų tvoros balesėlių viršūnių, juokinga pūslelė po širdžia iššoka, kai užsikosau, užsikvatoju, lyg vėjas tenajos sugautas blaškytųs), ganyti praskriejančius debesis, verkti dėl nieko, šaukti, raliuot tiroliuot (asemantiškai), juodu babutės sijonu ant karties mojuoti, baidyt nesuprantamą baimę, tik nuojautą – mainos į prasmę ir miršta, miršta į tekstą visa, o visa, kas vyksta išties, – Vienažindys, vienamylys – iš liūdesio, iš apleisties 1998.VII.31–VIII.3 Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.63. Kalėdų atvirutė su elniu ir gulbe (hrvatski) taip sninga, taip šąla – šviečia balta neskalbta apriečia kalną pilies augantį balsą sapno žvėries – jo pėdos – Vilkpėdėj nužilusį baltą jo kailį Pamėnkalnis vilki prožektoriai keterą pusto šarvas sužvanga tuščias kryžiuočio vėlės atsibuski šią naktį, vilkis tikėk ir kalbėki į didžiąją zylę Sereikiškių parko drevėj senamiesčio gatveles kaip spragančias žvakeles į vienintelę magiją – vaikų akyse: iš Šventaragio slėnio devyniaragis elnias iškėlė mano Vilnių ant septynių kalvų 1983.XI.26–1997. XII.18 Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988. - P.42. Karai: vasario speigo upės (по русски, hrvatski) Baladiški ir netikri karai o nuotakos pražyla suaižo tylą aitvarai ir žvarbūs nuovargio darbai kaip širdyje taip ir ant žemės ir mėnuo radęs vario sagtį sapnuoja: Dievas su mumis ir tartum šaukia kas pro miegą ir tartum vėjas šiaušia sniegą su dangumi supjudo naktį ir nukraujuoja kailio mėzdros ar prasišvaisto rytmetys juo šliaužia aitvaras gremėzdas jo gyslos skrydžio gaisrą mena speigai jo atmintį kūrena herojai būkim atviri mūs geležėtą žemę varto ir ne monetos ieško vardo tik tiesią ranką šviesų kardą paliekam karo vidury mums atitenka bukos bigės aprūkusios ginklų gyvybės įtrūkus ašmenų teisybė mus renkasi tiesos vardu ramiai! išsirikiuot po du ir šventa: pėdos po žeme ir nuotakos kaltai pražys ir slys padangėm geležis alyvuogės apaugs krantus ir šauks pro miegą nekantrius vasario speigo kaitruma …1983.III.18–20 Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P.79-80. karilionas (kritika) pasislinki į puslapio šaltą šalikelę kelio linkės, paklusnios, ir liumpsinčios lingės – ne tau neskubėk, ir nebūsi didžiųjų kelių atsilikėlis ak Martynai, ir aš Svalioje ar danguj paskendau kaip tas varpas didysis, kai eidavo kūnai į molžemį kai dūšelės į dangų nužengdavo tiesiai švieson dar švitėdavo kelias, stovėdavo baltos ir milžinės prastos kaimo bobelės su savo teisybėm visom neišklibusią vėžę vis gilino ratas į rudenį taip jau radom, va taip ir palikti reikės kariliuoja tik ąžuolo lapas ir nieko ant svieto nebudina suledės ir skambės vidury nebylios tamsaties 1999.XII.2–12 Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.105. kartojasi poetų kartos (latviski,po polsku, по русски) mes tie, kuriuos poezija priims vaikai, šunyčiai, vabalai, lėliukės neteisūs teisia, o bejėgiai ploja jų kilimais atėjom basakojai vaikai, šunyčiai, vabalai, lėliukės suteikti saldžią laisvę raumenims kurie atgims iš skiemenų ištrūkę kuriuos atgal – poezija priims poezija mumis apsiginkluoja mes jaučiame po kojų žemės žvirgždą visų kelių – nugirgžda ir negrįžta iš pergalės, iš laisvės išdavystės mes jaučiame, kaip virstame į žvirgždą o juo nauji ateina basakojai vaikai, šunyčiai ir ant mūsų niršta ir jais poezija apsiginkluoja Pervalka–Vilnius, 1985.VI.29 Braziūnas V. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988. - P.9. karvelių paštas
(kritika, latviski) Uldis karvelis uldukas analų vienuolis verpikas Rygoj susisuko gūžtą prie Pėterio gaidžio varinio aukščiausiam baltų beržyne girdėti leišiai ir tiurkai vis latviškai čiulbant ir ulbant žaliai ir plačiai kukučiuojant mežaparke balta debesscūka (nuneš gudo šaliai paršiuką) išrietusi kaklą mus moko gulbių ar latvių kalbos karvelėli kai senas nubalsi gal kaip kadaise senelė visas jau spalvas pametus leišių paštą nešiosi Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P.37. kaštono žiedas (kritika) kaštonas neturi kamieno tik sulapojusios šakos juodžalis krūmo vainikas prie vartų, kur leidosi mėnuo prie vartų saulė tekėjo tėvas stovėjo, laukė vėjas nupūtė lizdą Vanago aštrianagėlio nebus vanagiukų, sese eiki kavoliuosna žirklių pakirpk tą aukso sidabro dagtį, kol neužgeso 1993.I.21–VII.24 Vladas Braziūnas. ant balto dugno. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P. 29. kaulgėla (kritika) kraujaraudonis ruduo raudantis rudenio kraujas assanis-asins-vanduo prūsiškai, latviškai niaujas rūstūs belaumiai beržai atsilaupiusios rūgščios jų karnos ką man tauški apie karmą kerta mus įstrižai kartos audrų ir lietų įstrižos varnos prieš vėją tavo rašysena, tu visiškas surudenėjimas viksvų… taip vyksta begal laikinas laikas sustoja baisiai jau pradeda gelt stalo beržinę koją Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. -
Vilnius: Vaga, 1998. - P.33.
keliaujančios salos (kritika) I beveidžių miestas vidury mėnulio jūros keliauja salos, niekieno vaikai actekai gyvatėdžiai atėjūnus tai žaidžia be žemyninės kultūros ilgai gyvena, miršta neilgai bet aš kalbu apie žmogaus troškimą išplaukti ir nesitikėti kito kranto jam nendrių plaustas salą išaugina jį saugo, rengia, jį maitina, gina pavargę medžiai į tą salą skrenda šilta srovė dangun tą salą neša palaiminta sėja ant vandenų grūstis gyvybės, levenhuko lašas pasaulis didis, o tasai miražas kurį pilkai išplitusį menu kaip molį glitų, žvyrą akyse kaip sausą, gargažėjantį ir tvirtą norėjau būti vėjas salose sėjėjo nepaliaujama dvasia keliauja salos (mano jau apvirto) II (latviski) Pėterui Brūveriui nieko kita nebuvo, nėra ir nebus kai ant sankryžos kryžiaus šviesa nukryžiuoja šešėlį burių vėjas nudryžo, užtai angelai įsišėlo nuplukdys į paryžių kaip vėliavą sielą iškėlę patekėjimui ryžęsis niekad žmogus nenubus mūsų salos keliauja kartu su mumis regimybių laivai mes, gyvieji, žemynuose vėlės blausiame danguje švyti hiperborėjų baugios šalys, nuogaliai, pakibę ant rėjų pakaruokliai pirmieji žemyną išvys Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. -
Vilnius: Vaga, 1998. - P.42.
Kelionė, sapnas ir lietus (latviski, po polsku) o kulkos – per galvą protingą, per mirštamą širdį kraitelė spyglių – jie gyvatėm pavirsta, žarijom o podukra tavo miške su meška lauminėja kur josios gynėjai kvaili tyraširdžiai? – kaip siūlas per ąsą per Asveją neria mūs valtys o tavo plaukai, tavo šviečiantys lietūs auksiniai nejau apakai? – mes į Santaką temstančią krentam visi variantai apgrabūs, toli nuo teisybės atėję per knygą, – o kas šitą vakarą liečia tas šviečia kaip tavo auksiniai plaukai per sapną šį keistą švelniausių spyglių pribyrėję 1985.VIII.20–31 Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988. - P.62. Keršto Maratonas (kritika) Jis regi: rūksta sugriauti namai, klaikius klyksmus ir meldimus pasigailėti jis girdi, keičiami arkliai, karaliaus Keršto raitija toliau šuoliuoja. Išplakti sąsiaurį, į jūrą grandines suleisti už sugriautą Helespontą ir, aišku, nukapot niekingas galvas statytojams, suklupusiems prieš audrą. – Apkartęs vandenie, tave baudžiu už neklusnumą, kitą kartą liepsiu tave susemt į vynmaišius, supūsi kalėjime, jei žiurkės neišleis. – – – dabar belieka gerti atpildą ir melsti, kad Viešpats nepamažintų taurės, kad pitijos kalbėtų ligi galo ir logografas užrašytų viską. Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.83. klausausi lyguo (latviski) didelis lyguo lyg requiem – kaip šitą ligą išrėkti jiem? kaip pasakyti, kad dar gyvi jie po apšvitintu dangumi? visa atsimena balsas skaidrus – neberakinamus šaltus namus lempą ir gaubtą – ir mašinėlę daužo dar pirštai mano pamėlę daužo dar žodį balsas kimus – kas mums parodys po metų mus? kas mums parodys ozono plyšį? pro jį išlįsim – ką pamatysim? 1987.VIII.16 Braziūnas V. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998. – P.130. korozinė ugnis (en français) iš sentėvių kaulų molio tirštą gurkšnojom alų uzbonas rankas kilnojo balsą kėlė lig lubų ne savo lūpom dainavom ne tavo lingavo klubai žydėjo mėlynas lubinas tolimoje pamiškėj aiškėjo vėjo diena ant vienuolių ežero niekur mes nėjom ir nieko mums nereikėjo pro ašaras 2002.X.10–14 Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 40. kraujo ryšys (kritika) regėjo miršta bėgusi srauja padažė pirštą savame krauje bažnyčios mūrą kruvinu pirštu raudoną kūrė po dangum tirštu mėnuliui žibant pro debesijas išbūrė žygį apkeitė svajas įkūrė geismą sapno ir dienos išeik iš teismo salės ir dainuok oi žiba molis ant Aukštaitijos oi žydi žolės kape Marijos 1992.XII.21–24 Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P.44. laiko skirtumas (en français) šėtonas Erazmui atvertė Knygą skurdi vienaragio medžioklė pavyko raudojo vaikeliai, parpuolę ant kelių prapuolė danguos karūnuota Mergelė sėdėjau Mėlynių kalne, nusidėjau žodžiu ir daina, neregėjimu Dievo tik mėlynas kalnas pro mėlyną miglą liūliavo taip švelniai, taip velniškai migdė slapta geografija pakeitė laiką į tavąjį sapną seniai nepataikau vis kliūnu už slenksčių, už staktų, už grotų klausyklų, teatrų, – kas rytų? kas grobtų kas rytą kas latrą nukeltų į dangų kur britai ir latviai, kur keltai ir frankai klausyk, kokį velnią aš šičia rašau? prikelk ar į sapną nukelk; ar nušauk Burlington (Barnes & Noble Booksellers baseinėlio kampelis lauke; knygyno fotelis / dehors, un coin du petit bassin de Barnes & Noble Booksellers; fouteuil de la librairie), Middlebury, 2000.V.24–25 Braziūnas, Vladas. Iš Naktiraščių: 131. Baravykų kazlėkų karai, bet gyventi ir mirti tai mums; laiko skirtumas // Literatūra ir menas. - 2002. - Vas. 15. - P.5. lankymo valanda (hrvatski) pašto karietų žirgai šuoliavo putojo dūo… vos žingine laiškai iš mano sapno į tavo seniai aprieto… apie mane sėdi nuo lovos nuleidus kojas užsimiegojus… dangūs balti ten tavo brangūs varnais lakioja vardai ir vartai ten užkalti tavo ten rankų daiktai pasilgę neišmyluoti… žvakės ugnis šešėlį meta trapų ir silpną kaip sapnas ilgą… dabar užmik Braziūnas Vladas. Užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. lapkričio amžius (esė) I kap kap kap: lietaus koplytėlėje – vienišos mišios už grįžusių ramybę sapnuotą (pelytė po šluota) – šienas iš kryžiaus pernykščių vainikų, akiduobių liūdnas žiūrėjimas smėlio mažyčiam kalnely molynių laukuos, varnos kranksėjimas varva: kap kap, krimsis ir graušis nerimo kirminas, krimsis sugraužęs tokį eilėraštį, tokį žmogų, žmonos ir šuns išlaikytinį, vėjavaikį prašalaitį atėjo neprašomas, taip iškeliaus, pro ašaras pasižiūrėjęs, laša: kap kap, kap kap kapas apžėlęs, sesės bekasės, žėlaba, skuba „Dūdoriaus” klubo vyrai sustirę po burną išmest, triūbos prilytos, natos: kap kap, triūbas iškrato – jiem kas pakas ar iškas, svarbu tik drūtai užkąst ir nusiplaut rankas renkas: kap kap lašai, ko dar prašai, menkos pakrantės blindelės, sprogsta žemė prie kelio, griūna į dangų žiūri akim senelio paklaikęs vaikas sąnarius gelia: kap kap, raistėja Vėlinių laikas 1998.VII.24–25 II lapkričio amžiaus sulaukei, jau rauda trečioji akis į brangius, jau aptaki akimirka, ašmeniu žeidus nabašninkų veidus gyvus regi, jų mirtinos klaidos regisi vaikiškos, visa atleidus širdis kaupina ir rami mykia veršelis, ko šitaip gailiai prieš pirmąją lapkričio naktį degę nukrito, debesio kriptoj bajoriškai atsilošęs, ligi ausų prasilošęs iš anapilio žvelgia nebūtas, išsigalvotas protėvis tų kur skubėjo – kaip tu – visiškai visko netekti ražienų, žolių, jau nuvytusių, šiugždžios eitynės su vėjo dūdelėm per lygų ir tuščią lig pat horizonto dirvoną nevartomą knygą, apartą sodybą, nevarstomą kluoną tolybėj… Dirvonų Babicko Veroniką, mylimą vėlę 1998.VII.25–26 Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. lietuvėnas (kritika) ranka, numirėlį palietus, rugio nebesės žuvis išdvės, kai jį plukdys per ežerą neatsakys, neklausk, ką sėtuvėj nešies ar šalyje mirties – vilties dar atželia lipnus lopelis, pelės plūsta iš paskos urveliais vis, urveliais mirčiai kelią užkirsti, giltinei nudirti šerno kailį šermukšnio mietagalį per krūtinę kala miegok, numirėli, negrįžki, nieks neguos neduos nei viralo, nei pykčio pabaigos gyvi atsižegnos prie vakarienės stalo pakarto vaiko siela, vienišas slogutis (kaip latviai sako – lietuvėnas ) sąla galugerklyje, gomury atgimstant rugiui Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. -
Vilnius: Vaga, 1998. - P.58.
malda už atmintį mane (kritika) turniketas užspaudžia veną ir po vieną kūnelį tvarkingai iš mano kraujo minios atskiria ir įsileidžia cheminio karo gamyklon mano siela ištroškusi gyvojo Dievo blaškos tuščia karvelidė prezidentas atskrido tanku išpurtęs raudonas žengia prifarširuotas kūnelių kiliminių bombų taku mano siela ištroškusi gyvojo Dievo mitas grobia pulsą, ir nuosaką šaukiamoji po burną velias nekaltoji, pūlių kūneliais apspinta svetimkūnį, gatvių minos sveikina girtąjį svečią mano siela ištroškusi gyvojo Dievo generolas kovarnis corvus vienas pranašauja pavasarį pašauktinio skerdieną lesa per žiemą papjovė rūstusis ne ivanas ir sūnų ne savo mano siela ištroškusi gyvojo Dievo sunykusi pergalės deivė už sandėlio nurašytą alų pila į pilvą skrenda, už kalno užkliūva papirsnoja, pariaugsi ir sprogsta mano siela ištroškusi gyvojo Dievo taikos karvelidėj kovarnis kariasi dėl alkoholikės ubagės nikės paūdrės apniktos neįmanomų gyvių iš alcheminio maro ganyklos mano siela ištroškusi gyvojo Dievo lošėjas, žaidėjas, gračius mano žemėtais kūneliais pliekia aristokratiškai paveldėtas titulas – grabas apstatytas imperijos vėliavom mano siela ištroškusi gyvojo Dievo čečekas lizdą susuko našlaičių namų griuvėsiuos šauktinio krūtinės ląstoj išlaižytoj šunų ir mortyrų paleistinis jau niekad nebūsiu mano siela ištroškusi gyvojo Dievo nors galima grįžti po vieną kūneliams atgal į kraują turniketas praleidžia cinkuotą piliulę raminančių motinai kiliminė minia pasitiesia į (ne)paskutinį teismą mano siela vis trokšta, bet gyvojo Dievo 1995.II.18–23 Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. Mano likimas (esė, straipsniai, po polsku) Išluptoji akis tave regi ir nukirstoji ranka tave lyti, virpėdama tiesias Likimo pasaulin, mėšlungiškai graibsto akimirkas, pirmą ir paskutinį kartą pražystančias mums, bet ne mūsų: mes patys – akimirkos, kraupiai ir švelniai aukojamos Begalybei, Likimui, Drakonui ir jo nugalėtojui, mūsų kalbon įsilaužia sieringi Jupiterio žodžiai, aukos nesuvokiantys, vien tik nelaisvę ir priešą, negalintį rinktis žaizdos ar mirties, ar blizgučio, vaikai, net ir jie gimsta mums, o ne mūsų, beveidis Likimas beginklis: jis niekas be tavo pavidalo: tu – jo pasaulis, buveinė aklam mano žvilgsniui ir nukirstai rankai, sapnų horizontam ir trupantiem laiptam, žiūrėki, žiūrėk į mane ne iš tolo, žiūrėk, koks esu tavyje sukapotas ir klykiantis: laimink. Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.56. * * * (en géorgien, kritika) Mendelsonas priemiesčio aludėj baisiai vienas vienas prieš visus toj duobėj kaip ašara kaip liūdnas atminimas mėnesio per mus ir per tavo kaktą slenka žaibas taip per smilkinį apie vaikus tu galvoji pirmas buvo vaikas į tave kaip lašas panašus apie mirtį apie tai ko niekas tau nei man negali pasakyt seną kirtį atmeni pro miegą pilnatis ant stogo pilnatis sprogo veidrodis drebėjo šunes skilinėjo viešpaties kalnai ir viršūnės buvo ne viršūnės tik suakmenėję vandenai Dieve gerti neškite ąsotį plauk nuoga atmetusi kasas ir ant mano kelių išraudoki mano atgailas ir netiesas aš galvoju kad geriau nebūti su tavim kai tu tokia šviesi plauk nuoga per Jūrą per rugpjūtį ir nebūk kol dar esi... esi? šioj prekyvietėj parduoda paukštį visą gyvį skečiantį sparnus čia apinasriai bezmėnai šaukštai čia alus verčiau tegu alus šičia žąsys perka riebų ožį ponios antys godisi taukų viešpatie koks baltas tavo grožis tarp lelijų ir ant vandenų viešpatie neleisk lengvai numirti apkabinus kas toli toli vieną kirtį paskutinį kirtį nulaužtoj tėvynės obely tekinas per sodą senas vaikas svetimas namuos kada kada išsvyruosi iš aludės tvaiko su randuota obelies lazda 1976.XII.12–14 Braziūnas Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1983. - P.6-7. Mėnulio Viesulo (en géorgien) Mėnulio – iš dvasios į dvasios oazę kelionė nuo nulio esi pasimetęs ekstazėj pasiūlymų vakaro vaiko vainiko išvytas į verdančią naktį į Žaibo į Viesulo nykią galaktiką žibalo žvyro žvaigždynas skandinas po ratais menamų sodų žudynėse riksmas nematomas bundančių paukščių lavinos laukia galindų gal indų iš keturaukščių žodynų iltys išlindusios džiunglėse tyrų oazėj šnypščia radaras skečiasi Pietryčių Azijoj karas – tai darosi nebeįmanoma miestuos Žaibo Mėnulio ranką ištiesti paliesti nusviesti pragaro nulį – į Viesulą – ? Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P. 17-18. Mirzaanis, Pirosmanašvilio gimtinė (en géorgien) migla įsišaknija mumyse lėti kalnai nupjaustytais sparnais mus perspėja: Kachetijos dvasia jus persmelkė ir jau nebepaleis tas piešinys ant iškabos skardos jus ištarė ir nuolatos skanduos kaip įnešioti kovo marškiniai priaugs prie jūsų senstančios odos tebus dabar o niekados – seniai vainos kad gniaužiat pinigą naguos juoduos varguos kad šliaužiojat – neguos tik viena auksas – žėrintis languos ir ant aukščiausios Juodmario bangos Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P. 23-24. Mįslės įminėjas (kritika) Ir pagimdys ir pražudys diena ji želmenis sudaigstys ir nuvirins klasčios mįslės minėją aklą vyrą vadžios po naktį alyva palkšva lyg tėvo kapas – prošvaistė grasi o menkos drapanos – su kūnu sensta ir kvapas nešvankus po miestą šventą jį gainios paukščiai šunes ištąsys šešėly dūmo sapno šnabždesy dykavidurę kriaušę išsprogdina ir plyksteli iš jos anapusinis imperijų ir sielų kliedesys Braziūnas Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1983. - P.29. miškų dilgėlyno naktis (hrvatski) pavasario klajonių metas danguj – mėnulio ciferblatas ir žemė, nešama erdvės kabinas šaknimis tavęs kalbėk miškais, ir aš kalbėsiu į tavo vaiskų veidą, vėsų ant susiklaipiusių griuvėsių dvasia karščiuoja dilgėlės ir tavo nuojautos tylės balta kaip Nojaus laivas sklandė viltis – jai mojome abu pagavo nuorūką balandė o mes – ragavome nuodų ir vedė pragaras į dangų paskui madonos šypsnį sprangų ir duona dūsavo giliai surems kardai ir sopuliai tekės per lygmalus kraštus užlies apykvailius raštus ir mano protautės kalba nei prabanga bus, nei riba kėtojas prošaknės po žemėm iš jų beržam baltumą semiam ir salve remiasi į amen ir kyla dūmlaužių stulpai tu nuodėmės lietum tapai bokšte, kur laukia mirtingoji juodi pelėdvarniai lakioja egliniai dūmai kartesni alksniniai dūmai saldesni už tavo vardą šimtą kartų kad šitas skardis prasivertų kad sužvangėtų raitas pulkas kad suzvimbėtų rainos kulkos suplyšus duona lyg armuo mes jojam, jojam – ar namo? ar Skandinavijos kalnų laukai ledyno akmenų o kokios spalvos! svyra kalvos ir nesiliauja vyrų kalbos naktis pelėdišku sparnu nušluosto miegą nuo tarnų ir vandens akmenis ridena ir žagrė išvagoja žemę morenose Perkūnas gema o sielos skrenda per Atlantą ir į gimtinės krantą krenta tada sužinom, kad gyventa su tais miškais, su dilgėlėm su mūsų kvaistančiom vėlėm kurios jau nieko nesupranta todėl sakyk ir vėl sakyk kas tavo žodžiui galią duoda kokia klaiki sapnų paguoda kuri kasryt tave išduoda nuvytus dilgėle, klausyk 1983.IV.16–V.28 Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai // Vilnius: Vaga, 1986. - P. 34-36. motinos portretas (latviski) mirusi motina grįžta pas savo našlaitį regi, kaip šlaistosi lietūs be vietos, kaip garma nuo šlaito kaip eigulys iš Kairėnų, praėjusiam amžiuj tapytas brenda per amžiną dangų, kur mėnuo dar regi pražydus žydės portretą ir blyškią per lietų valstietės mergaitės galvutę su verbomis, dar iš Lukiškių turgaus Kaziuko liūdi užburtos palaimintos – laimė nejau ir nuo jų nusisuko? – Baltupių eglė, sesuo ir žmona, o numirusi trečiąją parą po atgimimo sapnuoja viena vis tą patį geltoną košmarą žviegia saulutės kelmų iš po suodino sniego šalpusnių Dieve, uola neprislėk, kad po kryžių saulutėm nubusčiau varvarčiom eglės sakais, tai, sakai, visą kelią ir lijo? nieko, našlaiti, neteisk ir prieš nieką nešveisk kalavijo lieka teisybės tenai – vien raudonos ražienos po pjūčiai ištakos vien iš dantų, iš sutinusių lūpų kampučių tvino tie lietūs ir tvins, negali jų, sūnau, nemylėti mano portretą pažins, šunimi išlaižys iš paletės 1995.IV.15–1996.III.26 Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.91. nac rudentini
(kritika) ei knutai uldi druskininkai pėterai ei atsiliepkit lietpaltis užpernai viešbuty tebegiesta latviškai upė nunešė lieptą ąžuolinį su bitėm trūko ne žiedo ne vaško blaškosi supeklės ei išsilakstėt po užpelkių upsalas alu vis dzert vis pa druskai vis um-pa-pa um-pa-pa leišis tuteišis trumpina kelią neria į rudenio upę paskui karvelį ulduką lapatai bum Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. -
Vilnius: Vaga, 1998. - P.38.
nakties pergina (hrvatski) kosmogoninės ganyklos, stepę stebinti mėnulė stabo stabilumas, stulpas, nykūs gyvulių varovai kosminė ašis, aplinkui plytinčios pasaulio plynės svetimos ir nesvetingos, archetipinės ir plačios plastiški arklių tabūnai, žydi akmenys ir medžiai griūna į pasaulio pradžią stepių kūnai prakaituoti linijinės augalijos, šiurkščialaiškės laiškios žolės laiko stebulę pristabdo tik dienos ugninis stabas 2000.XII.2 Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.8. neįvardinti dešimtmečiai (kritika) Henrikui Nagiui atminties gaudžioj retmėj jau bejėgis tavo labas nesitrauki kol anapus pražydės du žiburiai bet tu lauki kas pakeis ir klusniai užleidi vietą gerki teisę ištylėtą su žaliais nakties kvapais ir ištarki metų vardą ir bent kartą – į akis išdidi liūdna naktis tartum sakalas ant kardo Vilnius–Kunigiškiai–Radviliškis–Vilnius, 1982.IV.26–XI.29 Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga: 1983. - P. 35-36. * * * (kritika) nėr gražiau, kaip gražus tavo tiurkiškas vardas Obuolėle, pusele mano antroji almuonėle upele, klajojus tenai, tolimuosiuos jaunystės kraštuos kur ir mes, pietuose įpiečiausiuos ir nėr man gražiau, kaip lotyniškas tavo Maitintoja, ašara mano akies ašara tavo akies – ta pati ant nebesamų tavo ant nebegirdimų mano neišsakytų brangiausių 1999.I.18 Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.131. Neris, Chrono intakas (kritika) 1 Sukalkėjo vyšnių vynas ant užmiegančiųjų lūpų o į molio raumenyną smigo rėžės naujas plūgas krito mažas žemės lašas dygo brolis baltakojis ir aguonomis išrašė visą lauką iškapojo o už Vilniaus saulė tvino gargažėjo skaistaveidės ant Neries šakų beržinių du melsvi karveliai leidos ar mum gerti ar negerti šitą saują šitą pėdą šitą garbę ar užverkti ar apskelbti šitą gėdą ...1993.III.3 2 Ar jau einam ar pristojom ar klaidingai tebegrįžtam į praėjusį rytojų su lemtingom išdavystėm ar dar moteris iš sapno ar iš šonkaulio ant tako mes dar sakom bet nematom mes jau matom bet apakom jau už Vilniaus sąvartynuos mūsų dvasių kirai lenkias ir padangėn rytmetinėn jas nutrenkia tavo vandens ...Kunigiškiai–Vilnius, 1982.XI.20–21 Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga: 1983. - P. 32-33. nušviesėjimas (latgaliski) giminės, gentys mieliausie mėnulio šviesa pilnoji akmenys žemę kilnoja tamsybių karveliai lesa mainos šviesa į myrio ledai akyse sublyksi prarastą angelystę vaikausi po balso tyrus laikas atbėga it žiurkė šiepiasi – šoks į veidą kaulų jėgą ir šiurpą į kreidą, į kreidą siurbia baltas esu ir atleidęs kapų patvory palaidos 1992.XII.24–1996.IV.2 Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.69. * * * (en français, kritika) o, mūsų meilės naktys, žodžių prãdžios žodžius pašaukt kaip ąžuolan dievus į dangų, prasivėrusį vos vos pažvelgt pro žaibo plyšį, kokios plačios tenykščių kaktos, akys, ką čia regi ir ką ten mano apie mus abu ar mūsų meilės naktys jiem svarbu ar jiem svarbu, kur kaišioju dvylekį greit žaibas luš, užtrenks dangaus vardus ar pašauktieji bepaspės sugrįžti ar ligiryt lakštingaloms begystant bus atpažįstama jų prigimtis dievų lemtis – netyčinė tremtis kur beprotystės vynas toks gardus 2003.III.9–10 (2.14) Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 42. * * * (kritika) o žvakės žvaga ausyse o spraga agaro dvasia akis išdegina vėdrynai tu seną giesmę pajunti širdy kaip akmenį kiečiausį pustyklė ašmenys pustyklė ir dalgio rašmenys ir kryklės krauju aptryškęs sraujas balsas netilk vingusis dundesy šuoliuok šuoliuok baltoji stirna nervingos ugnys kaktą siaučia liesi artojau tavo jaučiai garuoja nuodagų ledėsiai akim svajingom klydinėsi po savo užminuotą lauką girdėsi aimanuoja varnas ir karštas vėjas plėšia karną nuo juodo stuobrio baltą šviesą dabar pušie nuoga stovėsi gaili palaimintoja laiko kuris negydo nesutaiko tik ant akių vėdrynais auga Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga: 1983. - P. 12-13. padainuok kaip tą rytą (kritika) tai steigia dangų iš vario lanko žvaigždžių prisagsto saules kabina tai stiegia stogą Dievui patogų dvyniai žirgeliai saulelėm vežti su viena saule jauna tekėsiu į antrą saulę žemelėn leisiuos 1994.III.29 Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.97. palatvė (kritika) kur leišių mėtos kur latvių meitos žydi rasoja ligi nuvysta lig antaninių prikvimpa lentos šešios ant aukšto neišsilenksi padėsi šaukštą išeisi kojom į priekį, miestui gražiai dienojant ir bus tau lengva ir bus lengva tau giesmė, ir kalnas ne per staigus bus kai saulė leisis po kairei latviai po tiesiai leišiai – ar atvirkščiai – ten sugulę kalbas nužiūri vagą nugrėbsto lieptą ir liepą regi žydint gražiai vis sužydi medų leišių ir latvių rūtos ir mėtos mergos ir maldos 2000.XI.18–24 Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. - P.44-45. palikimas (latviski) teka dzūkijomis badmečiai žemaitijos išmėtytos dedervinėm – markapiai, krikštai prie kopų, užpustomi vėjų skandinavų karaliai meldžia apginti nuo kuršių žiemgaliai smaugia kryžiuotį tik sėliai be pėdsako nyksta suspėję man atiduoti savo netikusį būdą šešėlį kalbos – juodą marką ar gėlą verdenę – be dugno Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1983. - P.45. Panis Angelicus (на български, en français, po polsku, kritika) į tą gyvenimą atėjęs užkuriu kas rytą jo ugnelę užkuriu kas rytą jos patiklią žvelgsmę jaučiu, sakyk – ir mes taip žvelgsme kam į akis? o kas darytina kai vėjas pro šakas saulelę ritina kai aušros vis rečiau – dažniau vis laidos į tą kalnelį, jaukiai ten ir laidos prigyk, ugnele, peleną praauk: štai žvyro žvaigždelė ant kelio – širdy – aukštai 1998.VIII.3 Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.70; Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 6. Paplūdimys (kritika) pavasariai nebylūs, nykios kopų šaknys, drūni smiltlendrūnės, dulkėti kuokštai, mirusie stiebai po šaknimis, žìlos pelynų burės, sidabrinio kiro kiaušinis, rupūžės šešėly – vieniša nebūsima gyvybė Tik dangūs it lavinos, švino rankų bigės, spraga negyvybė, žalėsiai vario, lūpose kaitra be išeities, medžiai išnyra nuodėguliai, žvynais apėjęs, žvilgūs sąvartynai, pasiutę taip trypia – ant lūpų nebepakrutinamų 1986.VI.21–1988.X.13 Braziūnas, Vladas. Užkalbėti juodą sraują: Eilėraščiai su datomis. - Vilnius: Vaga, 1989. - P.27. * *
*
(hrvatski, по-русски) parašęs tokį eilėraštį kurio niekas į jokią kalbą niekada nė už ką neišvers galiu sau keliaut ant šieno miegot ir per sapną urgzti o, kad taip šnekučiuočiaus babut, ne su proprotėviais mūsų, kitiems nebyliais, o jei tik šaukčiaus aštuntojo Pragaro rato arba ir Rašto tautos pateptųjų! 2002.VII.9-26 Pareiti (kritika, po polsku) Nebepareinu, nebeparvažiuoju, galiu tik atvažiuoti, ir aš Pasvaly, kai man būdavo baisiai gera arba labai negera, turėdavau kur pareiti, tos visos vietos, kurios dabar gyvena mano eilėraščiuos, tie visi žodžiai, kurie dar gyvena, neberanda jau savo daiktų, ateinu aš su žodžiais, daiktai jų nelaukia, neatpažįsta, mūsų namo kieme ne tik šuo, jau ir žmonės įtarūs, vaikštau, gal taikaus apvogti, pasiglemžti brangiausią jų turtą, žalumą tėvo sodintos obels, mano išmindžiotą taką ir taką lig mirusių malkinės, jų būsimą prisiminimą lig negyvenimo galo, vienintelę vietą pareiti. Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.19. Paryčiai (latviski, po polsku) Juodam lange į tavo pusę pro pinijas geltonas lempos gaubtas kerojas ir nevysta, ir nevyksta daugiau jau nieko – vien tik, kas įvykę, mėnulis piešia ant kelių blyškiais šešėliais nuo Verkių, nuo Žaliųjų ežerų lig mūsų laiptinės, lig ryto išstovėtos, pasiilgtos nėra tavęs nakty. Vien naktys tavyje kaip metų drumzlės, vienatvės klampios nuogulos lange, mėnulio pragulos į ežerą kraujuoja, keliai jau perkasti, bekryptėmis apylankom geltonos valandos kažkur vis lekia ir užsimuša. Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.24. paryčiais prie juodosios keramikos krosnies (kritika) …prisimink mane žiūrėjau ryto regėjime štai su dangaus debesim artėjo žvėris, žėrėjo neįmanomas bepažint o mano angelas, puolęs į antrą ratą dangaus išsekintas sugulovių visos kalbos tik jom vergaus dangų it seną rakandą garmėn pradanginęs, nudanginęs ženki į mano pragarus išsivesk mane, vagį Barabą 2001.VIII.1–2 Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.30. paruzija[1] (kritika) dingusių vaikų mieste pilname liguisto grožio muistosi nuodinga rožė iš rarotų išmesta nesukaltos smėlio dėžės nesupiltos smėlio pilys ligi miesto mylių mylios lyg nekaltas, o apvylęs pradingau, bet kur man dėtis jau esu senatvės grobis rožinių sapnų vampyras jau žirgų šaltinį tyrą tyrinėja mitologės aš dvejoju, aš trejoju kaip blausi šviesa lempelės kai sūdri šviesa vakarė rožių šieną atrajoja iškvėpuotam kambarėly slogios vėlės laižo sienas blogį kūrė šešios dienos grožis – vienišas ir vienas septintosios padarėlis siųski rasą, čia netikra žodis blaškosi į stiklą nežinau, ar susitiksme plaukę Chroną, plaukę Stiksą dingusių vaikų mieste 1995.V.26–1996.IV.8 (Velykų II d.) Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P.86. [1]Paruzija –
„[gr. parusia – buvimas, atėjimas], NT ir
ankstyvosios krikščionybės lit-roje vartojamas terminas, kuriuo
vadinamas
Kristaus antrasis atėjimas”. - Religijotyros
žodynas. - V.: Mintis, 1991. - P. 284.
(en français, kritika) mėlyna karvė plaukia per jūrą keturi platūs ragai vakaro mėnuo šnekina Jurgį ką, pavargai neturi smako? Jūrmotė gieda kaip bitė dūzgia ramia širdim mėlyna karvė duos pieno viedrą varškę pavargęs, medų kabink židiny žaliai ugniai žydint babutės žygis – iš daržinės pas žaląją dar nė žymės, bet pasaulė darosi greitesnė per zvirbulio žingsnį akylesnė per lauką, senelio akim nužiūrėtą ausylesnė per mišką, iš baimės jo nudainuotą nebuvo, nebus jau tik balta ir juoda bus raina, bus žala ir žalia, ir mėlyna 2000.VIII.7 Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.18; Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 14. * * * (en français, po polsku, kritika) pasaulis sėdi priešais mane ir glumina VB> Būk dar gera, nurašyk VB> Būk dar gera, nurašyk VB> Būk dar gera, nurašyk VB> Būk dar gera, nurašyk nuo palšo mūsų dangaus išprotėjusį lempos mėnulį pro seną nupjautą liepą apšviečiantį veidą kaip varškę drėkstančios praviros lūpos po teisybei turėčiau sakyti – pasaulė 2001.XI.8–9 Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.71; Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 224. pažiūrėčiau į jūrą (по русски) aš išeičiau ant kalno pažiūrėčiau į jūrą paklausyčiau, gal kalba ko taip šalta ir liūdna lyg lietuvės dainuotų kur nepateka saulė pusę metų, lyg nuotrauka kur kiekvienas – nesavas tarp savų, o išdavusių pragaištingas metalas gaila ėmusių, davusių vienas varganas galas begalinėse plynėse sniegą pusto ar smėlį bangos kilsta krūtinėse – ak, dangaus žydrumėli Braziūnas V. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - V.: Vaga, 1993. - P.72. pelės ugnis (hrvatski) sėja grūdą, kad mirtų, kad kiltų galia ir gyvybė, sapną liežia lietus, jūrmarės iš kibirkšties pasiliejusios, ašaros akmenį skeliančios, šventas šikšnosparnis spindakiuoja iš palubės, pūvančio grūdo švytėjimas 2002.VI.22–23 penkios kvintos (kritika) 1. kalėjime mes buvom atviri ir buvome įkalinti kalbėjimo begalėje vienatvėje, kuri mus pakentė už tai, kad ją kentėjome kalėjime mes buvom atviri 2. tu krausi žarijas ant jo galvos pikčiausią priešą alkstantį penėsi jam, karšto kraujo trokštančiam, sulos it klevas duosi, lazdą ir pavėsį o krausi žarijas ant jo galvos 3. sieros lietus sodomą išbučiuos ir trūkstama styga suklyks nemeilė lyg motinos, lyg atstumtos skaisčios neapraudotos paslapčia ir bailiai sieros lietus sodomą išbučiuos 4. o kūnas tirpsta muzikos ugny garsai šventi, ir angelas jų klauso pamiršęs, kad meni, jog gyveni užspaudžia pirštais tavo žvilgsnį blausų ir kūnas tirpsta muzikos ugny 5. tyrais balsais išėjome į tyrus žodynas tyli, kaip tylėjo Tomo širdis, pirminę priežastį patyrus pasauliui mirė, prakalbėję tuomet tyrais balsais mes nugalėjom tyrus 1995.II.10–12 Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. perkastos upės (en français, în româneşte, kritika) upių vardais meldeis, surukusių sodžių praeities–ateities nutrūkusia sueitim nėra čia jokių vertybių išskyrus klajoklių kapines, godžios dūlėsių dulkės gyvom akim išėsti, šniurkščiot pervasar pelynų žiedadulkių pilnomis šnervėmis, kinas Li Li prašo vis ryžių, grįžti užkimęs iš poezijos šventės, nebūna poezijos švenčių, nieko nebūna, išskyrus kūną ir mirtį, kirvį ir girią atidalijus lijo nutrūkusių upių vardais, kai žarijom rašei ant dangaus, meldeisi tekantis taškas buvai, ne linija 1999.V.31–VI.6 Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. - P.14; Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 8. Perkūno kraštas (latviski, kritika, po polsku) prie šio stalo Adomas Mickevičius geria kavą, rūko kaljaną, leidžia dūmus per vandenį, vonia visa rausva, sėdi joj Henrikas Radauskas kaip rožių krūme baltų rusas, renka aukso ir gyvo sidabro rūdis, rūdys liudys prieš jus ir ės jūsų kūnus ugnis, po perkūnais, tekstynas putoja kaip kvepiantis vyšnių šampūnas su tauta ir valstybe susijusiais žodžiais, suplaktinė vartosena rodo, turim įsisenėjusių klausimų, prausim, mazgosim, giedosim alkūnėm stalą parėmę, pirmokas putos iš stiklinių, griaustiniai duosis per akmenis, dunūs dunojai putos, varvantis vario varpas, vonios nuskilęs kraštelis, kraštas, Perkūno patręštas, kaip chemikalų veikiamos fotografijos laiko vandenyje, sako Alfonsas Nyka-Niliūnas 2000.IV.12–VII.1 Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.9. * * * plikas kalkėmis baltintas angelas tyli, tylėdamas šypso visa smelkiantis vyksmas, kai nieko o nieko nevyksta kai jau nieko nelieka, tik kvailį užmėčiusią minią merkia lietūs ar verkia eilėm suguldyti kaimynai šiandien tyčia anuoju lankstu važiavau pažiūrėt tavo žydinčių slyvų buvo juodas gyslotas dangus, vėlavau, tavo angelą visą sulijo supelijo sparnelis palaužtas ir graudžiai per grindinį vilkos per vėlu atgailaut ar ko laukti, jau kaukia lyg smaugiamas vilkas keikia audrą ir meldžia blyškus, už mėnulį blyškesnis dar pakęst šitą šypseną bergždžią, tą atmintį, ubago kąsniais andai snigusią, vertusią, – šnypščia gesinamos kalkės ne pernykštės, deja, ne pernykštės ir ne vakarykštės mūs kaltės 2003.V.8-9 Literatūra ir menas. - 2003. - Spalio 10. - P. 1. - Sveikiname šiumetį Jotvingių premijos laureatą – poetą ir vertėją Vladą Braziūną. povo šokis (en français) raudonbarzdis Bernardas Shaw ir bevardis apkartęs šuo šiurkščiakailis, gimęs lūšnynuos jam negaila paveikslo šio šoka povas, niekas nemato tik tryškynės liežuvio viršūnė žaižaruoja prieš saulę, šunio šiurkščiavilnį gymį sarmatina šūvis, bokštas šauna dangop kas jį garbina, kokiais žodžiais garvežys į kalną tuoj kops kirtęs lygumą, ilgą, nuobodžią šoka povas po dvarą, plačiai uodega nei aušra išsiskėtus šoka povas, ir geria svečiai ir Kandinskio kazokai, ir šiaip raudonšeriai ir jų paryžietės Middlebury, 2000.V.20 Klaipėda / Gaublys. - 2000. - Rugpj. 12. - P. 18. prašvitimas (па-беларуску, по русски) tiksi laikrodžių laikas betikslis nežinai, ką aklai susitiksi kokį laiką, nedrįstantį klysti jo kerai – išganinga aklystė nesulaikoma slenka lig slenksčio ant jo akmenio galvą nulenksiu: jo pakalnėje Nemunas teka ar užpelnėme švelnią jo šneką saulės žalvariu kaustytą diržą ar ties Žalgiriu jo nepamiršom ar užgirsim per žalvarnio svydį kaip atauga pakalnėmis svidrė tykiai tykiai per Lietuvą rytas atminty atkerėtoje imas: – ilgos ilgos lietuvių trimitos garsus garsus jų girioj šaukimas 1984.IX.3–5 Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P. 5. pražuva (по русски, kritika) apie Vilnių susispiečia kalvos galvos ritasi arčiau ugnies piliakalnio skyle, šulinie ką, tavin sukritę, šunes kalbas mano sutirštėjusie sapnai kaukia į mėnulį mano pražuvą kiaurą nulį, o ne naują pradžią iš gyvenimo į gyvenai Dieve, duoki mirti, ne pražūti duoki viltį, skiltį jos mažutę kad nebausi amžinu išnykimu piliakalnio dūmlaužiai į dangų kyla ar pas pilį susirango kaip šunytis žilas prie namų 1995.IV.6 Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.92. rašto koštuvės (kritika) laiku neišmokytą amato, žemės darbų lig akių, dainos besiklausančio žodžio, – tėve sutemęs sudrausk mane brinksta blankus debesinas, kryžiuojas kryžių šešėliai, susišneka gimines lanko, pasisvečiuoja lig išnaktų angelas laimina plaštaka, kulkos per užpernai karą kliudyta, pripluka dulkę prie slenksčio, duris atidaro berankis, vaikeli, gulk ne pasieny ne katės pieni, negulk prie krašto ant Dievo rašto, lig dienai pačiam vidury, alaus kubily, aš tau mūsų žodžius ir sakysiu, tavasis tik nerašyk, lengva išeit iš rašto, sunku besugrįžt, lyg iš stiklo staktos, alkūnės, akaip šeivos būna kojelės kad kreivos, kai prisilaksto prisibėgioja, pilk salyklojus kiaulviedrin, kaisk naują alų ir kraują pildyk Braziūnas, Vladas. užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P. 125-126. raudonoji knyga (па-беларуску, по русски) kada tu sniegeną sapnuosi tarsi ant balto sniego kruviną katarsį kada pro miegą berdama žodžius ištarsi prakeiksmę, kuri palaimins kada išverksi gūdžią savo baimę kada ranka apglėbusi nudžius jau metas, rytas, spengianti galva per dangų ritas sniegenos spalva mes niekieno, mus niekina ir teisia ir sukas, sukas, Viešpatie, kaip sukas virš mūs galvų – dausų didysis ūkas mus skrodžia srovės laikinos ir baisios laikaisi lyg už sapno ašmenų nuogos minties, kad visa aš menu bet apleisti daiktai nebesutaiko o sniego paukščiai, traukiantys į knygą palieka apsiblaususią sodybą ir mūsų miegą, ir ne mūsų laiką 1984.III.3–V.12 Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P. 101-102. rekonstrukcija: Aestiorum gentes (kritika) Norbertui Vėliui treji gaideliai begysta saulėtekio žmogui į veidą žiedas įspįsta Dzūkijoj ir Nemunu leidžiasi Aukštaitijoj, laukų vidury stovi stalas – linas ir duona languota pievų skara juosia derlųjį stuomenį dumblinių ežerų kūlgrindos saulėsėdos žmogui vaikščiot atplaukia žiedas ir uždega žvaigždę ant aistmarių Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga: 1983. - P. 10. riterio kapas (kritika) vėjų močia, suklupus šalnoj, šnabžda šermukšnių rožančių varsto duris ir kaulus, baltą Rasų koplyčią drėksta širdis, pagela, prišąla prie rankenos šnabžda: vadinas, esu, nors ir iš skausmo plyšta sūnūs išėjo siuvėjais, bastosi kiaurai kaimus siūna raudoną sagą prie mėlyno, žalią – prie kalno atvarto patys ir drasko, žiurkės, žiurkso akim nelaimės nuo kaukimo užkimę per apskritus Dievo metus, skaičiuoja, kiek po mirties užtektų atminimų, apysapnių arešto, žalio regėjimo, dar kokio mitalo bet ne mistikos, viską tempia į slaptą urvą, gerai, purvas sušalęs, sutrikus apytaka nėr jau prasmės plagijuoti druskos, skolintis žodžio šermukšnių rožančius byra už mirusį skilvin svirbelių vėjų močia, pakėlusi kuodą, beuodžia lyg baltą, lyg pilką kažką, tik nežino druską ar rūgštį, sniegą ar šviną šerkšną ar šármą, šilką ar peleną Braziūnas, Vladas. užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P. 13. Rucava (kritika) cūka! cūka! ispaniškoj Rucavoj betono maišyklė sukas krioguodama nei motininė jauni eilėje prie degtinės po obelim – senukai per Latviją nei per Lietuvą rusiškai ūžia ikaras kopūstų mėlynos gūžės vienišas gužas vakaras šnekasi su baidyklėm lyg šernas lyg miško cūka Rucavoj laiko maišyklė į užpernai pernai įsuko mus Rucava–Rīga, Vilnius, 1998.VII.12–18 Braziūnas, Vladas. Užkalbėti juodą sraują: Eilėraščiai su datomis. - Vilnius: Vaga, 1989. - P.149. Saulelėj tirpsta paskutinis sniegas (hrvatski) Saulė šypteli vos vos – galas kiškio vuodegos, kur prieš pusę valandos dar balta meška gulėjo, vis pukšėjo, vis mažėjo – pasiliejo, nutekėjo, – galas kiškio vuodegos nuo pavasario saulelės po kruopelę, po lašelį atitirps ir – išgaruos. Susitiksim vėl juoduos, o paskiau žaliuos žaliuos ir laukuos, ir pakeliuos. Ką ten dirbsim susitikę? – Birbsim birbsim birbinikę. Dirbsim iš tošies – birbsim atsilošę! …2002.V.17 sausas sodas (kritika) Jonui Mikelinskui čia lapai čia traškantis mėnuo sidabras kaip popierius drūni tik žydi prie krašto laukinės kapelių viršūnės bridimas per smilgas klype akyse savanorio atodrėkis ilgas ir ilgas pavargusių suolas sala pasala kur išmokė ir sėti ir siūti ramiai išlydėti sugrįžusio laukti ir laukti po debesio kryžium giliai naktimis kaip numiršta rugpjūtis į atdarus šulinius krisdamas krisdamas klaupkis štai siena štai siela įlinkus svirplių šiluma atkartota ir siūlas praleisdamas šeivą kaip duonos kasdienį kąsnelį palaiko tarp neregio pirštų ir nulesa vyšnią moliniai svirbeliai kampe kur tupėjo ta didelė duonkepė paukštė pliki gegužiukai iš gūžio jos rijom ir rijom praaugom ir ją ir sodybą ir lauką ir daug ką praaugom tik duonos ūgiu nepavijom nors buvo darbai nenudirbami brinko kaip lašas nuo stogo baltų marškinių tartum laša tik niekas neatmena girdytas pienu buvau ar paleidau grumstą į žmogų kad žydintis sodas kas naktį man užmezga akmenį ...1982.XI.29 Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga: 1983. - P. 7-8. sausgėla Pėtero kauluose (kritika) sangvinikas (kraujo bei vyno
rimų juvelyras) Jono Genelio leišio (jau mirusio) viensėdyj (Rygos pasparnėj) įsisiaučia į myrio įdėvėtą kupranugario vilnos kelionių yrantį pledą kampan įsispraudžia nepajuda minkštasuolio skrandyje sėdi tąsomas smenga iltinį šiepia lyg paskutinę pėdą gintų nuo giltinės Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P.35. Savigyna (latviski) Kieno atrodysim nuolaužos, kai mūsų žodžius kas spėlios, bandys sulipdyti iš šukių mums patiems neįžiūrimą raštą: pašvaistės, miražų vaivorykštės – viskas savigyna, nestatykim smėlynuos namų nei kalnuos, tas beribis bėgimas – stovėjimas vietoj, tik smėlis po kojomis bėga, tik dūla kalnynai į žvirgždą, ten lysvės nesukasi, vagos neišversi – bergždynas, net auksinis dainavimo skliautas tėra regimybė, pažiūrėk, pelenuos kaip pajuosta, kaip pažaliuoja nuo ašarų, skydą iš nuolaužų mūsų vargu kas sudės. Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.29. selenografija (hrvatski) vakar vakare mačiau mėnulį kūdikėlį ketvirtos dienos gulintį ant svyrančios briaunos gryčios stogo, juodo ir didžiulio žvaigždės cypė šokamos ratu kūdikėlis it chirurgo peilis buvo sklidinas beribės meilės jūrų potvynių ir nusiaubtų krantų kūdikėlio blyškiame veide dar nespėjau įžiūrėti kaukės bet pilkėjo juodulys ir niaukės visata keista ar pakeista nebebuvo aišku, ar karalių rituališkai kankins ir nužudys ar tik žais širdis pasaulio galią kol užeis profanas rytmetys Braziūnas, Vladas, Užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. senis ir jūra (English) senis nusilenkė žemei ir nieko daugiau nepasakė tako boružė ieškojo karštam griovely krūtų kraujo pritryškusi bruknė į aukso obuolį sirpo papjovė, nulupo, vidurius kaulus sudegino, mėsą jaučio, visiškai juodo išgelbėtų sembą nuo lenkų paskerdė, svilino, valė išpjovė spenius ir į jūrą kartojo kaip gulė ir kėlė broliai dievu jį išrinko senis nusilenkė žemei ir seniui atėmė žadą pasaulis graudus, netikras it mylimosios raukšlės 1995.IV.7–9 Braziūnas Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.31. sine ratione (kritika) danguje kopinėja bažnyčių varpai ir senobinės rylos ritas raudonais stogais jų nostalgiškos saldžios melodijos jodau, sapnuojantis klerkas, nusenusį dviratį pro kaštonų ir kėnių eiles, pro regėjimų sodinius voras lipa voratinklio giją ir išlipa laisvę žvilgsnio švytintys pirštai glosto ąsotį: tu pamiršai, kas esi iš tikrųjų, palaistyk runą ir augalą, dulkės šešėlį, besotę išaugtinę nuspuogusią paauglio svają atminimų albumo geltoną leliją, levandą suokia devyniasdešimt devynios dausų kanarėlės pas Svalią brenda Milašius žolynais – vienintelės savo neranda žengia šventoriaus kapelių varpai krištoliniai padange, juodai apsirengę plaukia dunojus giesmių pasiūbuodami tartum irkluotų susivarto pakojy ir meiliai sapnan įsirango sfinksai ir liūtai, nušokę nuo vartų, ugnim karūnuotų ir bėgioja prie žalio fontano, jo vandeniu žaidžia laka dangų, raudoną ir baltą – drumsta albinosės akis nes nėra priežasties: ir varpai, ir lelijos, ir žaizdos verias Dievui ir sau, jiem nė motais, kaip eilėraštis juos apsakys 1990.VIII.7–1996.IV.7 (Velykos) Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai . - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.42. sode, kur pasakei sudie (kritika) sode, kur pasakei sudie serbentas šlaistosi rūgštus kai išgabens, kryžmai sudės rankas, parpuolęs išbučiuos toks baltas, angelo balsu į dangų šauks iš apačios per girią garsas atsiduos gražus išaugs lig debesų žili kaimynai apsėduos giedos ir negalvos, aisu sode, kur pasakei sudie pridėjus ranką prie širdies 1999.IV.27–IX.23 Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.29. Sonetas atsilikęs nuo vainiko (по русски ) Sonetas atsilikęs nuo vainiko be paso be tėvų gimimo vietos o gali būt – nebuvęs net pradėtas gal tik per sapną sąmonėn įniko kaip nuojauta – nelauktas ir ūmus lyg motina pašauktų į namus kai paskutinę rytmečio akimirką prisimeni – mirties akivalką pasaulis temsta motinos vardu pasaulis paskutinį žodį gargia ir tu jau nebe tu soneto verge dabar pasaulis mėto jus abu dabar nebepaliekate pėdų dabar tik lietūs – bet ne jus apverkia Pervalka–Vilnius, 1985.VI.29–VII.13 Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988. - P.30. Strazdelis (kritika) ant tamsios Lietuvos nemarios varguose tu žiemos rytuose suplasnojus dvasia pakaruoklių kapuos sukapotas dangus ant visos Lietuvos tu grūmojai kas bus ar audra ar giedra tau vis viena spindės ant vargų Lietuvos piemenėlių žvaigždė Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga: 1983. - P. 17-18. * * * (по русски) Sukarpyti keliai neatlaiko nei riksmo nei pratiso juoko mes atpratę nuo šūvių atpratę nuo kruvino pokario mūsų nemigų vaikiškų baimių šešėliai per dieną prie šventųjų paveikslų įtrūkusių lempų prie veidrodžių sėlina rašalo dėmės ant lapo ne plečiasi rožė prie atlapo nuskalbtų marškinių šienapjūtės ne dūžtantis stiklas ne prakaito pratisas riksmas ne juokas užkimęs bekraujis beviltiškas noksta laukimas nevaikiškų baimių šešėliai plakas nakčiai pritrūksta kvapo ant ratų kupė kely iš tūkstančių liekam – keli nuo pokario šūvių atpratę Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988. - P.15. * * * (kritika) Sigitui Gedai susidvejinęs baras Baruonas ir Baranauskas lekia Saulės žirgeliais kelio neklausia neria į Didžiąją upę – Strazdas ant lydžio tupi mėlynas kaip kranklys žėrintis gyvulys strazdanom apsitaškęs žiūri į vieną tašką virš rašmenio mano kreivo paskiau – galvelę pakraipo 1998.VI.24–1999.X.28 Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. - P.41. sužeistas vėjas (en français, kritika) laukai plytėjo plyni ir daug buvo vietos vėjam aidėjo vėjai šulny ir dienos ilgėjo žemė kaip šunio skūra skambi, ir skambios viršūnės kybo ramiam vakare andai paleistas šūvis 2000.IX.21 Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.26; Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 20. svajonių džiaugsmas (English) pusę dangaus apgožę snieginiai debesys, kitoj vaivorykštėm varva vandva po sausrų į šulnius sugrįžta laukuose mūkia apsnigtos karvės ir ilgiausia eilutė toli horizonte sulūžta atsitrenkus į mėlyną mišką žiedlapėjanti tavo oda, žaliõs liepos balsva mediena suliepsnoja po spurdančiais pirštais, pasieny zvirbuliai pešas su spurglių sielom šliurinėja vėjas už durų, pešioja samanas, grabinėjas šlapių sienojų o neišmanau, verkti ar juoktis, kad neišmanau nei sniego nelaikšio nei ko jis taip išdavikiškai tirpsta kai aš įsikibęs nekintamo laiko, kad tik nepravirkčia ką su pienu įgėręs, ką įtikėjęs, žiedlapėlio iš tavo kadaisinio laiško vaikšto tenai ir atgal, neaišku, nelygu kiek duota buvo, kaip seikėta ką ten kūryba, kai krosnis tik šnypščia ir gęsta ir gervės ar žąsys pernykštės blaškos vaivorykščių pusėj pulkais, nė nemano išskristi, ant Aiseto treška plonytė luobelė, tik pusdienį šitaip ar pusę gyvenimo likusio 2003.I.6–9 Literatūra ir menas. - 2003. - Spalio 10. - P. 5. - Vieno anoniminio eilėraščio vandens tema konkursas: I vieta. Svalios melioracija (kritika) durpynai rūkė puldama į žiotis Svalia suguldė pradalges šlaituos tai man valia negimusį sūpuoti senelio veidą pragaro karkluos žemėtos lūpos guosti tavo lūpom kantrus griovys nutįso per šilus karuos sudegęs saulėj nusilupęs tylus kaip krosnis kaip akmuo gilus užnuodyta šviesa kvepėjo kmynai maldas vapėjo gal liežuviai gal negudrios žuvys kitados auksinės štai žiūri nusiminusios atgal ir regi geometrinę apvaizdą esi turtingas niekas neprimins kur dingo tavo išganingos žaizdos kas tau altorių iš šaknų supins procesiją kas ves kuri vos slenka kuri vis senka ir visai išdžius tu pamišai o tos kuprotos bangos supjudė tavo protą ir žodžius Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga: 1983. - P. 30-31. šaknis (English, kritika) kuprūs keliai suplūktiniai užaugo pelynais ir tuopom sniegenų pulkas nuskynė bemiegį palangės šermukšnį kas taip išklaipė šakas kas taip iškreivojo kamienus atsiknojo žievė, atitokau pačiam debesų žydėjime visa ne čia, ne aukštai ne degančiam sniegenos skrydy amžiną ačiū tai kuria po mirties išvydau 1992.X.19–XII.17 Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.50. šermukšnių gatvė (kritika) molis esu ir ąsotis Lėvenio vandeniui nešti įkypas lapkritis, lapų tenėsiai po kojom slaptas akiplėša plikas atvirlaiškio lakštas dagtis šermukšnio, apatiškai nakčiai aukojamas dienos – pilni ežerai neužgesinamų uogų žvirblių audėjų šeimyna pašiurpus ant svyrančio virpsto siurbėlės pirštai esu ir baikšti tavo oda visa tą naktį atminus ir visa per naktį pamiršus glaudėsi virpančios šlaunys ir plėtėsi poros tvinko rasa ir sausros nukankintos atgyjančios viksvos raižė akis, mūsų norus ir mūsų nenorus skelbė it kraują baltoj plynumoj neatšaukiamai kartą įvyksiant 1992.VII.20–1995.I.25 Vladas Braziūnas. ant balto dugno. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P. 76. šiąnakt pirmąkart sapnavau (English, po polsku) tik atėjai, mamos paklausei, ar esu, ir baigės sapnas taip baigias ne laiku sapnai, susitikimai ir gyvenimai vis prasilenkiantys ties vienu klausimu nes jau mamos nėra, manęs kaskart mažiau, ir žinomas atsakymas mama tik klausia vis, kas buvo čia atėjus vis sutrinku, raustu ir nubundu, pasaulis sukas apie savo ašį – koridoriaus gale menkutę figūrėlę per atspindį lange mane dar tebematančią: rašau per geometriją tau pirmąjį eilėraštį rudens pilkam fone širdis laiminga šokinėja puspenkto posmo vien tik banalybių taip geliančių, kad atiduočiau viską už mielą, už svajonių karalaitę nė žodžio nesuspėjau pasakyti, nors mačiau kiek kartų diena atrodo slegianti, o pamokos kaip amžiai ir amžinas aliarmas: slėptuvės užrakintos Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.12. * * * (kritika) šilkinis peilis, varno sparnas varsto dangaus lapus, va pjaustė Jurga Krišjanio dainas, jų penktą tomą tą, sergstimą vėlių ir laiko močių guldau prie Juškų, prie šviežrūgės duonos kalnelio, prie duonriekio, lengva gulėt suartoj, ant kranto, raudei šilkinei slysčiojant pašaknėmis Jurja, rasą paleiski, krisk, Jani, skrisk, ris- kis nuo to kalnelio, lygauk per lygumas, šviesi naktis, pra- sivėrus, žvėrys rausvais liežuviais žuvys išeis su varnais kupoliaut, jau saulelė vėl, vėlės vėlinas, sustok, lauk jos palauks, laikas paliaus, leis skleistis, leipt, bet dainą pabaigt aukštais dideliais balsais, baltas gaus – din – dan- gaus laukas – platyn – – platyn – – 2000.XI.28–29 Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. - P.42. * * * (kritika) šlamėkim, Obuolėle šakelėm susirėmę lapeliais susikloję taip tyliai, kaip rytoj rytoj ateis žiemelė prikris šakas žvaigždelių žibėsim, Obuolėle taip tyliai, kaip tenai tenai, anapus upės balti gėriukai sukas tarp žydinčių šakelių taip tyliai, kaip vaikai vaikai nukrito pievon toli parito Dievas nuo mūsų, Obuolėle rankelėm susiėmę šakelėm susirėmę jie šlama – šiam krante 1999.I.9–20 Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. (English) 1998.VIII.8–2000.VII.30 Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.49. Šv. Baltramiejus–Kryžiai (kritika)
Inesei
Zanderei
kapas bažnyčios rūsy akmeninis ir tuščios žvaigždės nunoksta ir bliūkšta po kojų krituolės švendrynuose kryžių dienoj dzūkių kregždės skandinas tiesiausiai neria į paukščių dausas kur baltramiejaus varlyčiai užgytom gerklėm lauks išganytojo zieduonio kregždės kregžda galugerkly mėlyno šlynžemio dugno vimdo mi- rėsį – gėrėsies dailidės namdario darbu tavimi dėtas gėrėčiaus ir aš neužkalk neužmūryk manęs aklinai aš buvėjas mažyčio kalėjimo mėlynom seilėm lipdyto ant nepasiekiamos didžio kalėjimo sienos per vasarą kai inesė rašė dvi, ei! eilutes kas pratęs? kalėjimo mažyčio kalėjimo mėlynom seilėm ir aš neužkalk neužmūryk manęs dailidės namdario galugerkly mėlyno šlynžemio dugno lauks išganytojo į paukščių dausas kur baltramiejaus dzūkių kregždės skandinas po kojų kapas bažnyčios rūsy akmeninis ir tuščios žvaigždės nunoksta ir bliūkšta krituolės švendrynuose kryžių dienoj tiesiausiai neria varlyčiai užgytom gerklėm zieduonio kregždės kregžda vimdo mi- rėsį gėrėsies darbu tavim dėtas gėrėčiaus aklinai aš buvėjas lipdyto ant nepasiekiamos didžio sienos per vasarą kai inesei namą rentei su kiaurų kregždrodėlių langelėm Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P.35. * * * (на български, en français, kritika) šviesi naktis, šilta ir švelni tarytum vidinė tavo šlaunų pusė, tą rytą prasnūsi, dieną prabusi, nakty miegūsta prabūsi per pusę su manimi, už langų pustys kaip ir pustė, gūsiais, už langų šalnų delnai šalti lyti baltą obelų odą, plyti sodas pus- tuštis per platų užmatomą plotą, džiausto baltai išvelėtas paklodžių drobes mirusios motinos, sunkios ir lėtos, gėlėtos jų suknios, retai besapnuojamos, šnera švelnioji, mano švelnioji, man dovanoji mane, silpną ir švarų 2002.I.7 Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.137; Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 28. šviesos išsprogusi akis (en français) seklyčioj – gėlės ir atgailos pirmoji karta nuo Žalgirio bajorų, majorų – peklos iš kur paimsi tiek valgymų ugnis per žiemą paseno paseno per žiemą vandenys duona mūsų visų dienų supuolus ir nusigandusi šienas po balta staltiese nuo Vytauto kario riešo valdysi? ar tik suskaldysi tylėsi? – vis tiek gailėsies balsta balsas – sniegai išakijusių kaulų sengirės auksasidabrės – o kaip be pelenų rusensime tamsą laimins šviesa tiršta šviesą laimins tamsa – tylės bliauna gėriuko galva nukirsta be balso – krauju iš gerklės 2000.II.14–III.5 Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.15; Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 12. tai, ką vadinam poezija (kritika) tā, ko mēs saucam par dzeju Pēters Brūveris kokią rožę ar grožę griozdini kuo išblyškusią šersi chimerą sukalbėtum betikslį rožinį už rijūną ir vyno gėrėją sakė, valgyk ir gerk, kas duodama darbininkas vertas, kiek valgo darbininkas, kuris kas duobę man ne už stiklą ir ne už algą šičia cenzūrinis daugtaškis (…) – nuodėmė burnot, piktžodžiaut, bet mieliau negu laukt iš dangaus nurodymų ir nežinoti, kad jau debesio baltą plūksną padrožusi psichė, graikiškai čiauškanti siela pasirašė šio amžiaus nuosprendį: tā, ko mēs saucam par dzeju 1999.VII.14–2000.II.5 Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. - P.36. tąnakt angelo neaplankė vienatvė (kritika) TĄNAKT nedirbtinis kvėpavimas burna į burną Angelo sperma tuščiam pragare, apsimeskim, kad mes, o Ne mus, apsimeskim Aplankė vienatvė mus, o ne mes užklupom ją nuogą Kvatojantis, volunge kvėkščiant Tiršta ir garuojančia – kuo ANGELO alkis lig soties pritvoti, lig gomurio Nasros šnopuojančios gendantį kraują Garuojančios šventojo Jurgio Eržilo nasros, paleisk šitą driežlą varložį Lauko peliūkštė už slibiną šitą plėšresnė, ji O ne mes, apsimeskime, sėklą naikinom, vis tiek NEAPLANKĖ, iš pieno neišplaukė mergė saldžioji mirtis Eketėn gurguliuojančion merkė ir merkė įnirtus Ar girdi, kaip žlegėdamas artinas, artinas Pusprotis sliekas, suvirškins Lapus į garuojantį rūgštų kompostą, kaip Anka, kaip traukiasi, raukiasi srutų duobė Nedirbtinė Kaip uoliai šventuolis ją srebia, kaip Ėda eržilas debesio šoną raudoną, raudona VIENATVĖ nustebus saldžioji iš kraujo Ir pieno ant blyškiai nekalto patalo, bado mirtis Eketėn gargaliuojančion merkia ir smerkia, ir tardo Neturėk kito vardo, negarbinki Ašarų, nieko daugiau neturėki, mane, apsimeski Tave Vieną, vienintelį, vieną tuščiam pragare Ėdrų arkangelą 1995.I.12–II.15 Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. tarmė
nukirstom galūnėm
(kritika) pasakyk savo šaknį išgirsiu kamieną kirsiu galūnę dirbdinsiu lopšį lai ošia net atsilošdamos viržių kerokšlių medijos iš vieno dirbdinsiu laivę leisiu į laisvę kiškio jauniklį vaikšto vaikiščias perplėštom kiškom keikias kaip didelis gimęs Ubagyno kiemo dilgynėj paėmęs už priesagą pasakos volungę velnio tarpuragy sukusią priedurnių prieglaudą pamestinukių priebalsių priedermę pilnavidurio vidurdienio veriasi durys į rudenį šventintos dulkės nugula spurdantį jau tik spurdėjusį kraują šaknim ir kamienu jau rauja kelmą nuo kalno rita skaldo pjausto jau neria plaustą per upę kelia Braziūnas, Vladas. užkalbėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P. 14. tarp dviejų volungės švilpesių (kritika) O mūsų Sodininkas kas rytą apeina savo sukurtą grožybę Birutė Pūkelevičiūtė 1. lazdynai prisigeria vakaro saulės iš kūdros, laukiniai prašapusių šimtmečių debesys eina ir eina sustoja pro ūksmę sodo lapijų ūkas baublys ant ežero ūksi krislas tavoj riešutinėj aky mėnesėtoj nuliūdęs kol mirštam ir mirštam po žodį po nutylėjimą po išdavystę tuoj pat pasistengiam užmiršt – maršumu nugalėti – numirti nebepiešk mano veido tik rūškaną dėmę kuria rūpestingojo Sodininko jau įžymėtas esu prieš atrankinį kirtimą paaugėlis kaldavau kopetėles riešutinei, sodo kėkštelei, pelniausi jos vakaro saulę anapus 2. anapus kalbėjimų sodų ant akmenio žodžiai teauga anapus eilėraščio tyrų vijoklinių žodžių pašiūrėj raukšlėjasi rašmenys, tyli, į nuogus mus angelas žiūri miglotoji žemė, šaknis katras katrame prigysim 1990.II.8–1999.VI.26 Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. Testamentas (kritika) Mūsų vardai tolimi, ir negrįžti išėjusių sąrašuos mes nebūsim greta ar arti. Mes svetinguos namuos tuos pačiuos beviešėjom, bet tirštos sutemos, bet aušros visąlaik atskirti. Sugalvoki, pasauli, mums vardą kaip kruviną viksvą per akis – kad jau niekas nešauktų kitaip: mes tą vieną, vienintelį vardą įvyksim, kur giliai, o aukštai, vakarai, o rytai. Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.27. Tik iki Žvaigždžių (en géorgien) dainuojanti burna nepaiso burto naktinę obelį pabaisa purto bet grumiasi alkūnėmis naktis ji su mumis mums nieko nenutiks kol svetima kol sulpia mano pulsą aš tavo būsiu kai manin atgulsi kai žemėn lėks nurėkštas obuolys burna tylės bet rėkčios nebylys: jum po slenksčiu dangus – duobė žarijų kas grįžo į namus – dangus prarijo kas netikėjo tas ant lauko nuogo klaikiom akim supančioto apuoko tai miestas svetimus garsus sugėręs jo sielos ežere prigėrė žvėrys krantuos gyvena kirminai dulkėti o visa kuo turiu šventai tikėti pusiaukelėj tarp skurdo ir absurdo kur atgailauju kaltinu meldžiu kur kapas naujas po senu medžiu bet jau naktis mane ištraukia – burtą ir savo rankom obelį išpurto mes krentame – bet TIK IKI ŽVAIGŽDŽIŲ Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P. 18-19. * * * (en français) Saulei tik šaiposi fleitos: une vie de la mort qui écrit tik būgnai prakeikia bedugniam tuščiam kambary ...pravažiuojam bažnyčią širdies chirurgijos centrą kairėj pusėj laukas aukštos įtampos linija 2002.IX.26–X.1 Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 36. tylintys vyriai (en français, по русски, kritika) girdėjau tik žemą ir aukštą garsus tik širdį plevenančią, cypiantį nervą buvau uždarytas į menamą narvą šilkais jį įriš ir prieš rytą parsiųs prie tylinčių durų, prie tykančių vyrių virtuvinis peilis tą šilką prapjaus dar šiltą plevenančią ašarom plaus kapos ir išdžiaustys ant pūvančių virvių virpės tik nuo vėjo, nuo šalčio tik stings garuos ir pažirs mėnesėtais kristalais ant pilko cemento, kur blaškosi pelės aplink, vis aplink, užtinkuoti urveliai užnuodytus trupinius lesa karveliai ir dvesia nuo tylinčių durų per žingsnį 1999.VIII.31 Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. - P.23; Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 10. * * * (en français, po polsku, по русски, kritika) tylos žvėris, apuostantis tave laukinis ir nepažinus neprijaukinamas tvirtas, bet ne uola mauroja, bet ne bulius geras, bet ne tėvas tavo širdies ruduo 2001.XI.25 Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.53; Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 26. trimitas (по русски) juodos tulžies kariuomenės būrių ir melancholijos ankštai apstota giliai įmiega žiedusi vaizduotė bejėgę šukę rankoj beturiu o buvo amfora gašlus magnato žiedas lytėjo pirštai mėlyną glazūrą trofėjai miršta aukso indai gūra tik šypsos gipso galvos apžavėtos sokrato bruto gyvulių figūrų baltų sparnuotų alebastro liūtų karščiuojančioj vaizduotėj užsibūta dabar ji miega raštininkas kuria prie šono budi jam stropus adjunktas nužudo tropą ir išjungia jungtį eilutę nukerta buku kirčiu tulžys žuvininkėlis springsta kaulais iš kaulų girios o iš šukės kalnas atžėlė mirusių kariuomenę girdžiu 1995.IV.12-14 turdus ericetorum! (kritika) prisimink… ką beveiksi dabar prisiminęs ką tu prieisi prie svetimo vaiko, toks griozdas nuviliojo keršulis, raišu prisimetęs, ir aptriedė strazdas giesmininkas Šilutės mėlynėm o nesidygėk… marškiniai balto juodvarnio linmarkoj pūna, aprietusie žuvį, prarijusią žiedą auksinį, brolelio nukaltą, tegali karaliui padėti pasveikt ne gyvybės vanduo, ne teisybės, tik juokdario juodas kraujas, prakiurusių venų tamsos vaidinuoklis, paklausk, ko jis nori, ko laukia tavo mėlynu Lėveniu baltas pajuodvarnis plaukė prisimink… giesmininko apjuoktas ir vienišas toks 1999.VIII.3 Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. - P.68. Upė (kritika) Ne išėjau iš namų – gyvenau iš namų, iš lekiančio debesio ežero leidaus į Stingstančią upę. Bet buvo netobulas šitas mirimas, baimingas kaip aš: o jei prisikelsiu šiapus? Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.63. Upytė (kritika) Kaip į lažą eina ir neskuba: pakeliui ją ištiks avarija – juodas skystis trykš kapiliarais – upės, dirvos ir ežero sąsmauka. Kyla juodvarnis, Zieduonio kuoklėmis paskambėdamas, kyla iš klampupio, iš negyvo, naminio, bet amsinčio dar šunelio – vaikystės vaiduoklinio. Iš aukštapelkės nuteka pertekis vandenų, iš už gūbrio: nežino: šviečia aklo kačiuko auksinės plačios akys, o lydi jas – perpykę: plaukti, šokti Upytę? – ištvino lyg upė, susisuko verpetai verpetuos ir niekur nebeskuba: buvo upė, ir ežeras buvo, o spazminė sąsmauka, kapiliarai juodi – lyg žibutė, prigėrusi tušo. 1998.XI.2–11 Braziūnas, Vladas. Užkalbėti juodą sraują: Eilėraščiai su datomis. - Vilnius: Vaga, 1989. - P.160. Vaikystės nuotrauka (kritika) Iš dangaus ar iš žemės gelmių pasipils peleninis vanduo, atšniokštuos ir užtrokš susigėręs miestelio kempinėn, ir supuls kaip supuola į akmenį vėl atitirpęs akmuo, nes lava – vien tik laikinas laiko pavidalas, vien prie godulio griaučių pažirę auksiniai: išmok tu mane tartum vandenio lašą juodoj dykumoj – atgaivingą ir didelį: liūtis praūžė ir mirė, likau vienintelis lašas, langinės kregždutės snapu nuraškytas: uolus fotografas Vezuvijus vaikišką žaidžia žaidimą: Sustink! sustinkite, upės ir ašaros, valty Kėlėjo išlietos, sustinkite, zvimbusios kulkos, didvyrių skeletuos, pulkai pajaunių, būriai pakasynų puotautojų, kėlę midaus bokalus už nebūtą, už būsimą laimę, vaikai Ubagyno kieme, kokios tobulos mūsų kavonės: nė vienas seniai nebematomas, nesusapnuojamas, rėkia: nušoviau, jau kriski, nušoviau, gulėk, nesujudinki kadro! ateis su kapų šluotelytėm, apšluos ir nulies tavo formą iš gipso, kur urzgia po kojom ir smegduobėm verias: Sustink! sustink įsitvėręs į kraštą kalkėjančių gyslų spyruoklėm, į kalbą, į raštą – jis vienas tave ir temoka, jis vienas vienintelis lašas, langinėms iš karščio nusvirus, suskilusiom plaštakom siek ir kabinkis, klabenki, ir bus pradarytos kalkėjančios gyslos, skubėki, kol šniokščia, skubėki, kol šniokščia akmuo. Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.64-65. Vaišelka (kritika) ir raidžių rašto demonai tie patys iš Graikijos, kaip Mindaugo sūnus ir mano sapnas niekaip nesugrįžta stačiatikis: tereiškia tai, ką reiškia vienuolis: ko nėra, nereik kalbėt klapčiukas: vien tik sąspalvių klausytis girdžiu, kaip gelsvos sutemos nusės ražienų sutemos, šventa šviesa aptiškę sūnus negrįžta, demonai tie patys klausytis ir girdėt, ateina kelias atadūluojant kuopai per mares: tai grįžta iš karės saulelės vakarės kraujais aprasojęs o koja baltoji prie tyminio balno 1998.VII.6-XI.24 Braziūnas, Vladas. ant balto dugno: eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.115. vaivorykštė ant seno sodo (по русски) sultingos tingios seno sodo šakos su mirusių šventųjų aureolėm nuo bodžiai šnekas, kaip šventiesiem sekas minkštam šaknytam seno sodo guoly kas jiem sapnuojas – buvę nepraėję kokie juos lanko ateities regėjimai kas esam mes, kas buvom, būsim – kas kuriuos sumes į ugnį kaip šakas ruduo ugninis – paskutinės žinios šaknis vanduo užeina geležinis ir šnypščia vienas kitą išpažinę ugnis, vanduo ankštam šventųjų guoly po amžinojo sodo aureolėm žydėjimas mus siaučia rudeninis 1985.VI.29 Braziūnas V. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - V.: Vaga, 1998. - P.10. vakar yra rytoj (English, по русски) aname arklio gyvenime dirbau žirgu, per šermenis ankstyvaisiais viduramžiais prūsų varžybų buvau nuvarytas, dar gyvas duobėn guldomas kniūbsčias, priekinės kojos priklaupiamos, paspaudžiamos po krūtinkauliu, trakšt pirmas ir antras kaklo slanksteliai, akys saulės laidos kryptimi, kur už jūrių žuvėdai, aukštyn iškeltas pasturgalis aname arklio gyvenime prakaitavau vokiečio šachtoje Banská Štiavnicoj žiurkinoje tamsoj, apžlibau vieną naktį, stojus mėnulio tárpijoms, išvedė kūtėn, paskiau pamažėliais naktim, tunkant jaunam į pilnatį, leido ganyklon, akiūkliai platyn, vis platyn, pripratino aname arklio gyvenime iš Naugarduko į Vilnių atvežęs Mickevičių klaidžiojau miesto gatvėmis ant medinių koturnų numirti – visi į tą mylimą šalį, į Vilnių dabar vaidenuosi Belmonte būna kad ir Sereikiškėse baidausi vagių ir mašinų ant sprando tampau policininką tolimo miško spalvos aname paukščio gyvenime dirbau lakštingala kalnų ir slėnių mieste prie Dugnojaus, miškais aptaisyto, girių, laukų Lietuvoj keldavau šienpjovius aname paukščio gyvenime visą vos temusią naktį iš gegužės į birželį ėjau iš proto, visą Bratislavos naktį ėjau lenktynių su vakaro paskiau ir su ryto paukščiais, visus juos užtrenkdamas, ryto pasiutus gegutė vis tiek užklupo poetą nuogintelį eurocentai kišenėj, kišenė kitam kambary lieka meilė, mirtis ir rekrūtai pats užkukuosi aname poeto gyvenime pastebėjau, kad visos prancūzės, važiuojam gulim ar skrendam, – migdo mane, vos šalia kad nereikėtų kalbėtis žodžiais ar rankom, ar pirštų karštų pagalvėlėm, ar lūpų kraščiukais, sapnuoju uždaroje erdvėje Banská Štiavnica–Bratislava–Vilnius, 2003.VI.1–VI.12 Literatūra ir menas. - 2003. - Spalio 10. - P. 4. - Vieno anoniminio eilėraščio konkursas: I vieta. vakaro žinios (kritika) žemyno galas, keltas keliasi į salą iš drūto ąžuolo drevės transliuoja vakaro žinias druidas* nukvakęs, suvarliagyvėjęs, Viešpaties litvakas sąla nedalią auką, žynio skiemenuojamą, išvydęs anuomet žodis buvo Dievo žodis ryšėjai nuometą, tai lioveisi ožiuotis pražydo stimulus, išrašė ožio kuprą ne grožio prašė, gimulio stebuklo lyginamųjų mokslų galimybės nekokios, ožį grabas teišlygins jo žodį rekonstruos Šlamų babutės kūtėj jos patalų šiauduos žiemojanti pirmadėlė ožkutė jos susikvėps, jų žilas kvapas pro langelio šibą į dangų atlapą vis kyla ir lempelėm žiba langelis ir palangė, ir padangė tik ji beribė gyvasties daryba žynys be atvangos, kalbos dailidė jai saliutuos iš ąžuolo patrankos Braziūnas, Vladas. užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P. 138. vardai (kritika) Rumšiškių metrikų knygoje 1688 metais seno žmogaus virpančia ranka net vardai užrašyti ne taip kaip jam liepta – lietuviškai, kas tas žmogus kaip gyveno, kur begyvena jo siela, kreivai išaugusiam medy ar nepaklusniame žmoguje iš niekur į niekur, tylios žydinčios laidotuvės nė vieno pažįstamo veido, jauku: Ona Sikmantaicia, Jokubas Mackunas, Matiosus Kuznawckas Braziūnas V. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - V.: Vaga, 1993. - P.92. Velki Frantiskani (en français, kritika) ir uldukai su keršuliais, ir purplelis purpurinis ne į tavo dangų trinas, trainiojas juodi strazdai trainiojas po seną parką, nežinia ko apsiverkęs draugas parijų ir šarkų – trainiojies ir tu su jais svetimon pilin priklydęs it čigono strykas virpi ima viršų makedonai, o bulgaras dzinkt: Santé smulkūs smuikai duoda garo, akys laksto po ta- verną, borovickos vis po vieną: už tave, naktie Budmerice, 2002.VI.2–Fabijoniškės, 2002.VI.7 Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 32. Vermont: žalias gurkšnis (en français, hrvatski) – Je voudrais un verre de vin. Marguerite Duras krapšto dantis tarpdury stebi, kaip riebios arabės krato pilvus ir krūtis pats iš po vakar taip dreba ryto vyno stiklinė ir pirštai liaujas virpėję kiauras balsas, sutinęs gyja ir atsileidžia išsilaisvina balsas nubėga žingsneliais šokėjos ir šunelis toks balsvas vis kruvinu mėsgaliu žaidžia Middlebury, Burlington, 2000.V.22 Bendrame tekste: Braziūnas, Vladas. Vermonto vertikalė, arba Žalio vermuto gurkšnis Žaliakalny [Tęsinys. Pradžia rugpjūčio 12, 19, 26 d. „Gaublyje”] // Klaipėda / [Gaublys]. - 2000. - Rugs. 2. - P. 18. - Nuotr.: Robertas Frostas savajame Riptone; Maži miesteliai Šampleno ežero pakrantėse; D.Senadheeros nuotr.: Braziūnų šeima ant jaukaus R.Frosto gamtos pažinimo tako tiltelio. viengenčiai (latviski,kritika) iš kur tas alyvinis rūkas rūke skudučiuojantis panas pro rūką boluojančios stupos raudoni malūnai maldų jau baigės vidurnaktis, baigės ir lyrikos žiaudrios glamonės iš kur tie pavargusie žmonės prabudę stoty svetimoj po savo rūdijančių kaulų našta susilenkę jie slenka rankas jiem surišo ir, kiaurą valtelę davę, paleido 1993.I.17–1996.IV.7 (Velykos) Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.55. Vilniaus klasicizmas (English) yra asmuo, iškilęs iš minios liūdesyje paskendęs laivas, ilgo sielvarto mirtis galioja, karalystė baigias išniekinta Tarkvinijaus sūnaus ichtiofagų dovanos, pelė varlė ir paukštė, penketas strėlių Smuglevičius ir Vilniaus akvarelės paveikslų reportažai, galimybė vienam pakeist istoriją ir laisvę suteikt utopiniam valstiečiui dvaro varlei, pelei galybę Galijoto, skito šalmą ar etiopo lanką: skrenda – šauk pasirinkai: baltieji nugali ir žūsta kaip lydžio pilvas minkštas žirgo kaklas apsikabink minios fone, pasirinkimas akis ir šnervė, prisigėrus smėlio ir rudo kraujo, Radvilos žmona it pupų pėdas, tik krūtis išsprūdus maitina iš taurės svajonių peslį trinitorių šventasis Kajetonai padaugink duonos 2000.IV.7–12 Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.22. V i l n i a u s s t o t e l ė s Gedimino aikštė (en géorgien) kur upės žiomenys – pilis Europos vieškelius prilis staigių krantų atragiuose suplūs nepaklusni dvasia dvi upės apteka aplink aplenk ir atsaką atmink terasos – godulio kapai šventasai, nuodėme tapai šarvai ir kryžiai, bet klasta juos kryžmina Neries brasta ir per ledynmečių girias jų krikštą varo į marias ir gema miesto branduolys jan senas Viešpats teužklys vaikelį perneški krantan ir amžiams patikėki – man Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P. 13-14. Jeruzalė (en géorgien) praeitis praeis žeme šitą eiseną nebylią nepataisomą vergiją rūsčialapės mano girios šneka mirusia tarme vis minėdamos mane juodą mano gyslų gaisrą kur pirmykštės dvasios švaistos tarp aklystės ir pašvaistės ji šalta ir svetima ji išalkino mane ir mana mane penėjo ir tą vaizdą įkalbėjo paskutiniam tamsume: už Jeruzalės – laukai ir keliai, kur grįžta keliais ir alyvžalės ugnelės švytuliuoja pakrikai Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P. 14-15. Molėtų (en géorgien) spindinti mėnulio molija mums akis užtvindė kelyje kėlėme ir gulėme – į ją atsidūrėme ties praraja apie kokį paukštį, kokį žvėrį akys žėri – ką kalba sutvėrė tarė atvirai – liūdna šneka tavo aitvarai suneš ne ką kalvariją – kalvomis nulyja ak tave į tavo Aukštaitiją kas alsavo tavyje, atgyja iš molijos virsta į leliją pasigirsta: mirštantys tarp pirštų košia tartum alų rūką tirštą apsivalo rūpesčiais, numiršta tavo rūsčią valandą pamiršta tu dedi leliją jiem po kojų jie kely – ko neturi – aukoji Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P. 15-16. Žvėrynas (en géorgien) Algirdui Verbai Vasaros pradžios – giedrėjantis vyzdžio fajansas neišmintinga avarija rausvo dangaus burnoje taria mus amžinos paukštės – beviltiškai senstančias arijų penklines aria virš antakių giedanti seserija lizdas sukrautas jį tobulas angelas globia klaupkis ir kliaukis pastoge Žvėryno pušies geriančios godžiai garuojantį smogą kaip grogą geria Žvėryno vienuolis pritvinkęs tulžies žiedlapių runos karūnos pralaužia kaužojantį luobą stoja tyla tik prašliaužia užstrigdamas upių motutės sekloj tarsi užmigdamas mirdamas dygdamas degdamas luotas apvainikuotas žolių kupolinių sienojas klojame pamatus patalus sielas atšvenčiame kupolą kupolio rože tai vasaros grožis ūmus skuojos sėklelėje žemę gyvenčiau o supila mano vienintelį kupolą ir užrakina namus Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P. 16-17. * * * (en français, kritika) Vilniuje naktį sniegas už vasaros klaidas atsiprašykim, už giedrą šypsnį, už pirštų pagalvėles nelytėjusias lūpų, dieną galvūgaly užgesinusias smilgos tavo blakstienos smilkinio upeliūkštis pradeda liūsti, tvinksi ima atmint, ko nebūta ant neatėjusio žingsnių sniego plonytė eilutė 2002.X.1 Braziūnas, Vladas. „Vilniuje naktį sniegas...” [p.37] // Žiemos žodžiai / Sudarė Benediktas Januševičius, Juozas Žitkauskas. - Vilnius: Vilniaus mokytojų namai, 2002. - P. 31-37; Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 38. visa bus sapnas apie (English) visa, kas bus, – neklaidinga kaip sapnas tegu ir klaidžiausias, vis krenta dantys ir krenta: prarasi, vis sako tėvus, iškeliavusius andai Dievopi, – ne apie tą, kurs iš žydro baseino įsisiautęs žydran chalatan žengia žalian aikštynan, – žydra, žydra ir žalia tik apie tą, kur Aukštaičiuos stalgų, tarp jungų ir jaučių kur Žemaičiuos su medsėdžiais žvalgos, gal jūrą nujaučia 2000.II.20–28 Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.17. Zuikių dievo reabilitacijos klausimu (kritika) Gintarui Beresnevičiui neik su velniu medžiot, apsiverkusio zuikio Rygoj neparduosi bemat vokiečiukas pažins, jā, tas zaķēns ar velnu ir nošauts ir neiki, vaikeli, tamson, subadys tave zuikis raguotas ne zuikis, babut, toks jau senas Silvanas, dabar tik pajuodrūka juokis ir duokis, taboką smardink ar kaliošo padą uždegęs, nešūkauk, neprisišauk ant galvos tai iš jos, jau žilos, į dausas atsilošusios, lošia jau paskutiniai laisvūnai, jie dūmlaužių dūmuos užtrokš duobias į vidų sienojai senosios suklypusios gryčios koks šiltakraujis, iš vilkduobės galvą iškišęs benusijuoks į akis, vėl su velniu medžiot išsiruoš matos pro plyšį tik degančios zuikių bažnyčios stogas iš ąžuolo, kryžius iš šunkelių, mišios gal iš dainos, gal iš pasakos, gal iš nakties atviros 2000.VIII.22 Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. - P.37. žodynas (kritika) Kazimierui Eigminui paaugėlio Pasvalio metais liepiamas nesumojau kokią vienatinę knygą pasiimčiau į kosmosą, gėda man buvo didžiausia prieš pedagoginio eksstudentę gražią literatūros mokytoją, – šit dausose beskaitau Lietuvių kalbos žodyną laukiu kiekvieno tomo 1996.III.28–IV.8 (Velykų II d.), V.10 Dienovidis. - 1996. - Geg. 10. - P.8. |
|||||||||||||||||||