VLADAS BRAZIŪNAS

ab incunabulis
(kritika)

purplelio sparnas vargiai buvo purpurinis
bet vario varnas skambino varpais
ir vakariniam pakrašty į klampią riną
nuskendo ežeras su atspindžiais kraupiais

Dievuliui meldės, velnio strampą tampė
iš rankų laimės žvirblio nepaleis
kaip virpa saujoj, kaip pakilti stengias
užplampins kaimo vyrai pagaliais

ir bobų burnos varstysis ant vyrių
girgždės kaip neteptos, praeivės žuvys
dainuos kaip nemunuos, skambės kaip girios
ir negirdės į žvyrą nirus šūvį

ir aš vilkaus, toks Vaišvilkas, iš vilko
puotos, dvarus pralošęs, noko rytas
sidabro rasos man blauzdas plaukuotas vilgė
žydėjo verbos, tuokės herbų grifai

ne viską pasakiau? buvau negimęs
boružė septyntaškė, abilūpės
giedojo, lūpažiedžiai krovė žiedą, upės

iš ežero klampaus išniro, rinos supės
ant to dangaus, trupėjo runos, lūpos
jas godžiai gaudė, rijo pragarinės

2000.XI.10–27

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.125.


Adrija rėja
(hrvatski)

rašyk ant lentos, ant lietaus ar ant palių
ant palų pirmaryčio kraujo, keliauk ant namų
nelauk neatėjo Panelė Saldžiausioji į randevu
užtrauk su kroatėm mažos Marijanos posmelę

tau Adrija rėja, lietuviškai – trupinius lesk
vieninteliai veža per Ąžuolo miestą – pragaro ratai
ir vežasi viešas kiekvienas po narvą privatų
ir vežasi narvo ar tvarto ankštas dureles

į darbą, į atilsį, ateitį – darda, kur švilpia pamėgzda
apuokui tik juokas, bet vežasi – dėl visa ko
po pažasčia kulipką, vardo miražą ir vėzdą

plevėsa lietuvi, skubėk ant namų, apsikuopk
ir tavo griuvėsį privatų, ir pragarą tavo namo
gabena vieninteliai ratai per Adrijos Ąžuolo miestą

Braziūnas, Vladas. užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998.


(hrvatski, latviski, po polsku)

AKMUO be tėvo auga
                be kojų vandens bėga
                lakioja debesys besparniai
                raudonom ąžuolo šakom

                po jom vienbalsę dzūkų ugnį
                devyniaragis elnias kursto
                kai aš plaukiu tą gilią upę

                keliu tą akmenį iš dugno
                geriu tą atmintį tą ugnį
                o prisiminti negaliu

1992.XII.14-16

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.64.


akvamanilė
(по русски)

mano mirusi motina žvelgia iš mano akių
kai aš sotinu savo vaikus
ir iš to, kaip aš sotinu savo vaikus
man aiškėja, kaip ji mane myli

jos šešėlis atšliaužia prie rankų, kur renka žodžius
susirango ant kojų garuojantis šiltas šuva
upių tvankos išsenka ir kartą išdžius
mano mirusios motinos akys Svalią sapnuoja dar gilią

dagilėlį, iškėlusį galvą aukštai ant purienos
bulvių kapčių sudygusį, šaltą pelijantį rūsį
pinavijom apkibusį, neiki, nelipki, įgriūsi
regi mirusios motinos akys galvelę raudoną dagilio

nekalti gyvuliai, sužiaumoję kraujuojančią duoną
užsimezgusi buvo, vadinasi, buvo gyvybė
jei turėčiau rankas, nulaižytų šuva, numazgotų
mano mirusi motina, švytinti akvamanilė

1995.VIII.26

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.77.



anapus nustatytų svajojimų kvadratų
(kritika, po polsku)

ak ir aš
kad kasdien regėčiau
Basanavičiaus baltą barzdą
virš savo rašomo stalo
kaip Pėteras Bàruoną regi
baruose, kur tik pjauti ir pjauti
atitolinti rytus ir vakarus
sutarytinėms gaudžiant anapus
Nemunėlio, o šiapus – lyguo

kad prilygtumėm sau – ne baimei
kad paniektumėm riziką, ribą
lig kurios dar svajoti galima

ak kaip vaistas man
skaistā Rīga!

1998.VI.28

Braziūnas, Vladas. Užkalbėti juodą sraują: Eilėraščiai su datomis. - Vilnius: Vaga, 1989. - P.148.


antrininkas
(по русски, kritika)

matysiu mirtį, mano veido senį
lyg šauktų jis, lyg pats save aš šaukčiau
lyg skristų avilį apžergusi raganė
žirniauti su numirusiais ir paukščiais

kalva nusviro, kriūtė aukštakrūtė
nunirusi į lygumą, ištvino
žaliais, alyvžaliais ir šlyno kadugynais
regėjau knisant ir girdėjau kriuksint

matyt, rugsėjo mėnesį ar kovo
nes buvo klaikiai mėlynas dangus
poetas slampinėjo atvangus

dar nenutirpusiom rankovėm mojo
jau ne kriuksėjo, į akis maurojo
kad aš esu mirtis, o jis – žmogus

1995.III.28–IV.4

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.28.



apokalipsė
(kritika)
 
girtuoklis Nojus stato laivę
o aš statau už savo laisvę
ir nusidėti, ir kentėti
 
tikėti: virš tvartelio švietė
ir man mirksėjusi žvaigždė
Hic Jesus Christus Natus est
 
tylėk: de Virgine Maria
spindėk, Metafora Didžioji
prie kapo maldai prasižioju
astralinis aistrynas ryja
 
it tvykstelėjęs žaibas viską
nuo vieno pakraščio lig kito
regėk, ateina Karalystė
tylėk, nes visa pasakyta
 
1995.V.31–VI.2
 
Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P.102.
 
 
arkadija
(по русски)

prie vartų pasitiko protėvių veidai
išgriauk kalyklą ginklų bet vartus paliki
beprotis protėvių paminklais tiki
jų nuopelnais klastojamais šventai

šlovė ir garsas simboliai ir mitai
kilmė sarmatų gudų ir žuvėdų
o pavardė kurią ištarti gėda
kurčių bajorų kartai pramanytai

arkadijos menai paklusę kūnui
perkūno radvilos užgesusiai karūnai
bevaisio džiaugsmo siautuliui prieš mirtį

net jeigu tai kur taikeisi panirti
tėra bergždi senų grimasų krūmai
tegu jie būna sulaikyki kirtį

1995.IV.11

Metai. - 1995. - Nr.11. - P.7.



arklys piligrimas vienuolis
(kritika)

arklys piligrimas vienuolis
jo medpadžiai klapsi ne pasagos
akis panarinęs kinkuoja
po miesto vietas nešventąsias

ir klaipo sulytas granitas
žingsnius jo ir murdo į smogą
ir šaipos absurdiškas mitas
senoji demiurgo klastotė

klajoklė klaida tavo
                         kliokia
šaligatvių šonkauliais kalkės
ant nugaros skliauto kuproto
sušoko nearkliškos kaltės

prarūgus drėgmė
                    nusipurtai
lankoj o suvirpini grindinį
atodūsis buvo ar burtai
tenai o rytojaus tik sprindis

o rūmuose šneka ir šneka
o rūmuose išmaldą duoda
arklys piligrimas apakęs
orumas ir blakės – paguoda

Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1983. - P.28-29.



a s m e n i n i a i   į v a r d ž i a i
(English, kritika)


(en français, po polsku)

kiekvienas gali pasakyti AŠ, ir bus teisus
AŠ, toks ir toks, pasižadu, AŠ myliu, AŠ apgautas
ką aš kalbėjau, ką jaučiau, ką melavau –
nemelavau tik viena: aš tai AŠ

beribis vienskiemenis, iš nakties pašokęs
pasivaidenęs – trūksta lig manęs, ligi pilnatvės
o ko man trūksta? šitaip niekados
teisus nebūsiu: aš tai AŠ, ne tu

net kai mane pavogusi sapnuoji
dabar, karšta kilnojasi krūtinė, virpa lūpos
jau ištarei pailsusi, paleidai
o gal ir aš? o tu? o visa kita?


tu
(po polsku)

suskylantis, kai nori išsiaiškint
pasaulis leidžia kreiptis: TU, pasauli
ir Viešpats, ir lietus, ir gimnazistė
vienodai apsigauna: viskas – TU

galiu surinkt tave po žvilgsnį ir paskleisti
it šūsnį pribarstytų rankraščių, kiekvienas žodis
ugnis, palaima, įvardis, – namai be durų
bus tau įeiti ir apsigyventi

išeiti, pasilikti, tu ne nuotrauka
ne praeitis, prisiminimas, net ne skausmas
begyvas manyje, va šitas žiedas
neprasiskleidęs, bundanti audra – ne tu, o TU


jis
(po polsku)

JIS yra tai, kas atlieka nuo mūsų
žvilgsnis nuo žvilgsnio atšoksta, skaitmuo nuo paminklo
JIS grįžau susikūprinęs, žemę pardavęs
o paukštis, iš bučinio gėręs, bėgo į kalną – tai aš

JIS nutyla ūmai ir pajuosta, ir krūpsi nuo žodžio lyg kaltas
trečias visur, visada, jis pradingsta dienos vidury
laimė maža, ką turi, tai ne jis, ne bėglys, tavo pėdos nevertas
jis ne tas, kur dainuoja ir skamba, ir noris

nematomą sielon priglaust – tu ir aš, o JISAI
tik atšoksta nuo mūsų ir spengia, ir graužia akis
tiktai smelkias ir trupina sapną į gurgždantį žvyrą
ir kaišo man suodiną veidrodį


mes
(hrvatski, po polsku)

MES yra apsimestinis mudu
apsimetam, kad viską priimam, ir sakom MES
aš ir dar kas nors, tu ir dar kas nors neturi prasmės
trupiniai, jau nekalbant apie visa – be mudviejų

taip ir nepasakė MES vėjuojantis laikrodis skubančiam
užtat mano nemiga tavo miegančiom lūpomis sako:
mes, nematomi mes, nepasiekiami, mūsų alsavimas – mes
ir vaikai, nepanašūs į mus, mūsų akys

ką ima širdin, bet nemato
kaip skiriamės, skubam, rakinam duris, užsidarom
į mes, kur jau niekad neteks apsimesti
kad priimam viską į dviskaitos kiaurą pasaulį

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.8-11.


aš sutikau Naujus metus...
(en français)

tas rytas – gieda ratas giedraties
pasaulio galas gavo galą, tęsias
gi venomis srovenimas tavasis
gal nė nebuvo stabtelėjęs ties

tikėtina riba, vadinas, aišku
kad vėlei nieks neaišku, taip ir bus
rašysi laiškus, baikščiai atsibust
bandysi, rytą vėl mokinsies vaikščiot

ratu, ratu, tik ratas dar palaiko
įpratusį, už rato bus – po laiko

2003.III.17

Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 46.



ašara boružė
(po polskuпо русски)

šlapia karklų prišepus kelio linkė
o ašarota vyriška alkūnė
tiktai neglausk, ką ašara atstūmė
į šlapią medžio sielą įsiimki

ak lūpažiedžiai, boružėle, gieda
ritėjai andai per krūtų griovelį
sūrus lašeli kūno nebylaus

taškeli rausvas, be sparnų, be kelio
be mano lūpų, lėki ir paklausk
ar duos mum giedrą

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.38.


autorius kažko nepasako
(kritika)

žodžiai rieda, o žodžiai tik priedanga
o šešėliai pamišėliai klieda, ką
mums už nugarų šiugžda pelėda
išrašyta tuščiai, išplepėta

visas gyvis išklostyta popieriuj
neprisimena popiežius poterių
kelios plotmės, kokiam lygmeny
lyg atrodai pats sau, lyg meni

saują smilčių, supuola į daiktą istorijos
jau nuviltos, nuvytusios, baigta, nenoriu jos
dar palikusios – pliką ant lauko palieka
atmintie neįvykus, gyvulėli palieknių

spėk, už ką šitaip pliekdavo moteris vyrą
neatspėsi, tik vyrui tam ašaros byra
rieda ašaros, žodžiai tik priedanga
bet kaip skrodžia, kaip skrodžia aprietąją

Braziūnas, Vladas. užkalbėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P. 81.


balandis
(kritika)

skiautẽle sulankstyta valtele
veju tave o tu lenki mane
kleviniai irklai girioj ant kalvos
tu jau skrendi – kita – virš Lietuvos
aiškėja veidas: baudžiavų bausta
speigų šukuota liūčių išprausta
plyna bežodė išdegė namai
per visą kovą krito pelenai
sutirpo tirpo švyti danguje
vilties žolytė žydi manyje

Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga: 1983. - P. 45-46.


balti avinėliai,
o mūsiškai būtų – gėreliai

(en français, kritika)

garų kamuoliai ir gėreliai
vilnoniai grakščių debesų
žydriojoj baltojoj girelėj
svajoju, o gal tebesu

tas vaikas, kietai įsikibęs
į baltas dangaus vilneles
į savo nekaltą gyvybę
kur kartą baltybėj paskęs

2001.V.9

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.26
;
Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 22.


Baltica ’88
(latviski, kritika)

                        Zitai Kelmickaitei

1

karklažvirbliai nurinkinėja stalus
kavinėj Pas Karlį
aukštyn vis mažėjančios šaudymo angos
nušiuręs kuosos jauniklis
ir niūrūs balandžiai ant tentų
praeina jaunuolis su juosta
raudona–balta–raudona
o kitas, prikliunkęs alaus
pavėnėj patrankas drėkina

2

žuvėdų vartų kampuos
patrankos vamzdžiais į žemę
iš jų sulapoja danguos
margas aušramedis
pilnas svaigių spindulių
kurių pridainavom, prišokom
su dūdmaišiais, kanklėm ir kuoklėm
priskardėjom, prigrojom, prisukom
rankom sukibę
žaibų mūsų lajos pilnos
vaisių kaip tekančių saulių
sklidinai pridainuotoje Rygoje

3

Domo aikštė
prikvipus laukais ir miškais
Zitos varpinė skardi
visais devyniais varpais

aidėjimo, baltų
sąskambių Katedra

Rīga–Vilnius, 1988.VII.13–VIII.22

Braziūnas, Vladas. Užkalbėti juodą sraują: Eilėraščiai su datomis. - Vilnius: Vaga, 1989. - P.152.


baltų kalbos
(па-беларуску, hrvatski, kritika)

baltų linksniai baltalinksniai
ant kalbos asfalto linksta
po asfaltu šaknys tvinksi
žalumos kalba pritvinksta

sprogsta priebalsiai ir švokščia
prieblandoj ir mėnesienoj
kad galėčia, juos išvogčia
išsprogdinčia latvių sieną

sėlių sieliais taranuočia
tvirtagalis galininkas
kirsčia lielupę lig žiočių
bet didžiosios linkin sminga

ir laužtinės, ir trumpinės
byra priedainės, pušynės
per kalbos asfaltą, žvyrą
juodos baltų valtys irias

Braziūnas Vladas. Užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998.

Priedaine (lat.) – pušynas, pušynė.


Be vėjo
(hrvatski,po polsku)

Kaip mes išėjom,
žiūrėjau kitas,
dabar išeisiu
mūsų palaukti.

Vakar žiūrėjau –
debesys mirė,
šiandien prieš saulę
numirė lietūs:

sapnuoja žaibo lydys
iš vieno vandens į kitą –
iš sudėvėtų dienų
sudievintas blyksnis
niekur.

Žvilgsnis – stiklo upe,
nuošus, nuskriejus vakariui…
Rimki, nebeskubėk
ruoštis praėjusiam karui.

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.61


birželis
(latviski)
 

dykinėjanti Dievo paukštė
vakar čiauškėjus many
dingo kaip sapnas, kaip sidabrinė
Čako grandinė
 
jēga, siela ar сила
kas ten iš gylio kyla
ąžuolo stuburu kopia
šamano vaikas prie lizdo
trim slidžiais skersinėtais slanksteliais
 
tyli perinti paukštė
 
2002.VI.12–14
 
Metai. - 2003. - Nr. 5. - P. 63.


* * *
(hrvatski)

blizgantis juodžemio sparnas, sparnas prie sparno glaudžias
tolstančios vagos, vaga prie vagos, arimas iš po norago
spurdanti gyvastis sparno, vagos pakils, ir nuskris visas
pulkas, banguojantis juodas ežeras, banga prie bangos
žemė prie žemės, prie juodžemio, dangus prie dangaus
po dangum, iš po dangaus
blizganti juodžemio plūksna, povos vėduoklės kraštelis

2002.V.6–8

Metai. - 2003. - Nr. 5. - P. 62.


daugiau
neturiu kur gyventi

(en francais, kritika)

būdavo ir nėra, būtasis nesamasis vėjas  
per juodą pūdymą apakęs skrieja  
ir atmuša sparnus, ir suanglėja  
sausa eglelė motinos skara  
  budina, jau diena, jau saulė šoka anta kalno
  tik sapno juokas, neieškoki kalto
  būtasis liudija, būtasis valdo
  tik esamajame, kurio nėra

2000.VIII.22–23

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.134
;
Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 16-17.


degančios pušys
(kritika)
 
slankioja lietūs be vietos, įnirtę, išbalę, sukaitę
paliečiau laidą jų mirtinai srovei ateiti
paliečiau lapą ir kapą, ir vėją, nulaužusį kryžių
vakaro peleną plakė gyvatė dangaus auksadryžė
 
kirminas gyvas Pranciškus, plonytis ir virpantis siūlas
ak ne kanoniniai tropai aukotis už šventąjį siūlos
žengia ant laužo ūmus ir nervingas beprotis
kam reikalingas italui bevalis ir šliaužiantis protas
 
gaisro apkvaitęs šuva ištekinę pušynę nulaižė
Dievo žudynė, žudiką pažinom iš braižo
iš kenotafo jis kėlėsi trečiąją dieną ir kūną dėvėjo
jis apsireiškė, vadinasi, jis nudievėjo
 
įvaizdį, Didžiąją Paslaptį, akys ir vaizdas nužudė
protas beprasmis, išmąstantis žvaigždę ir šūdą
iš prigimties, iš būties iškrapštyti daiktai, nieko bendra
nieko tarp žodžių ir jų, jau daugiau tarp kaliošo ir gandro
 
gendantis kraujas ruduoja, kur priedainė buvo, pušynė
skrenda gyvatė rudoji, raudona, juoda, geležinė
rauda senatvė Einsteino: santechniku vyras netapo
būtų dūlėjęs ramiai realybėje regimo kapo
 
atminčiai miręs nesyk fotografijoj, laikraščio skiautėj
vaiposi damos ir giria: kaip gyvas, o buvo apkiautęs
prakurai tiks: tokios gašlios atgimėlio akys
sviesto skulptūroje plakas Tibeto plaštakės
 
riešučio kanduolas pursta, patekęs į peleno drėgmę
keliasi kelias nuo slenksčio nuodėgulio, neria į Prieglių
kupa kupolė, jonažolės kuokštė, geltona keruoklė
supas bevalis kuokelis nukaręs ir jo pakaruoklis
 
triskart išdavęs apteisintas būna, bet niekad
rankos nekelki prieš kūną: tikėjimas sielą palieka
karo po gaisro, po karo bevalis kuokelis, vos juda
peleną žeria vėjelis ant vaiko, ant žodžio karaliaus, bet Judo nekliudo
 
1995.VI.12–26
 
Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.34.
 
 
D.Guramišvilio 15. Nanai
(en géorgien)

amžinoji mūs gide
etruskišku deivės vardu
mus vienovė išgydė
vienatvė mums įžadą davė išdidų
nepulsime mirčiai po kojų
po durpmilčiais žydi granitas
man Vilniaus šlaitingąją žemę
aukštaičių aukščiausieji dangūs išgano
sudaigsto žaibus kalnuos
prieš paskutinįjį tvaną
pabėgusios kulkos prazvimbia
pro seną tvirtovę – Kacheti
gynybos tvorom sutvarstytą
norėti vadinas galėti
pasišviečiant mažom šventyklėlėm
rūgščioji jų rustika
tavo Dievas su vyno burdiukais
manąjį lyrikas Vienažindys
Krinčine tebegarbina apyniu
ag tos rasos paragavęs
būtų tavasis Važa!
o Niko su gėryčiais ant rankų
Tbilisio mūrinėj šutroj
neatstojęs per visą kelionę
lig tavo gimtojo Cnorio
amžinoji mūs gide
deiviškai pavadinta
– – – virš tavo Vilniaus tuoj švis
mano Tbilisy – švinta

Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P. 24-25.


diena dovana
(en français, hrvatski)

rytas būtų kaip rytas
tik dienos nebebus
švyti piktas kaprizas
pro pernykščius lapus

aukso rasos ant lapų
rytmetinės žvaigždės
pavydės, kai anapus
apsipras ir mirgės

kai nukrės, vidur jūros
kosminės ant akmens
ką ten piktosios niurna?
ką ten šviesiosios lems?

Middlebury–Vilnius, 2000.VI.1–VIII.7

Metai. - 2003. - Nr. 5. - P. 62.


dovanota dvišaka žvakidė
(English)

1.

grumblotas – kalinio darbo – angelas sargas
nuo mano knygų lentynos
(lyg nuo Bernardinų sakyklos
klausytųs krūtinėj kiauroj kosminėjant Kažinką
erdvėjant ir pildantis) tyli
jo neišsergėtas vėlek
vėlek už grotų
kuprotai recidyvistei
angiai jau nusispjaut


2.

subers – ir mus –
į šulnį beužgriūvantį –
su Bernotu, kalbėsim po velėna
su velenu, trupančiu, su pelėsiu
girdys bernas svirtį svyruoklę
iš kritusio Bėrio akiduobės
plėsis iš nuostabos smegduobės
Kalėdų sniego prikritusios
lygmalos prakartėlės, žydės
dvišakos lajos, dvi žvakės
sniego dagilių
mirksėjimas gils
gels ligi Latvijos

1998.VIII.15–2001.III.10

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.43.



dzūkės dainuoja našlaičių dainas
(kritika)

Jos rymo nuleidusios galvas
su puokštėm lelijų ant kelių
kaimynų vaikai pašaliuos
apsiviję lazdas plikagalviai
kiti nuskriausti kam akių neužteko
kietai pamyluot ar atšipusio delno
našlaičių daina nenumaldomai teka
lyg priešgina upė iš kalno į kalną
nebuvo užginta giliai atsidusti
per patį vidudienį pabaigė vysti
lelijos ant kelių nuleidusios galvas
saulė motulė pavargusi sudegė
moterys rymo savo vaikelių
taip skurdžiai lyg būtų išdrožtos

Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga: 1983. - P. 9-10.


ekspedicija jaunystėn į Sarius
(kritika)

Skirmantui skirta Valentui

gal yra ratas, gal yra ratas, gal yra ratas
ratas po rato, ratas po rato, rato kvadratas
rožė išeina į seną dainą
vakaro rožė trisdešimt metų grožis Sariais
mirusis smakrą atlošia, apeina
mirusis smakras šešėlių šeriais

eglių adatos gedi
debesys plūsta būriais
borealinėn protėvių prokalbėn
visa ko priežastin dviskiemenėn
ledo litvon

2001.I.13–19

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.7.



erotas ir mitas
(kritika)

šeriuota saule, saulašare, sese, išjudinanti
šviesulius, neskęsk, kol šitaip dviese, į šlapią rudenį
skliaute, pulsuojantis visa, kas gyva, vėlyvą
džiugesį skleisk, neleisk, neatleisk, nesuskliausk, syvai

žliaukia, bėk, skubėk per stingstančias, stingamas formas
per išganingas, per norimas
geidžiamas, bėk, nekrešėk (šaukštas – į krekenas)
aptekėk telkšantį krešulį, tas aukštielninkas kresnas

ne tavo vienatinis vienišas brolis, iš bruožų
būtų Serapis, sese, bet basas, anfasas Anapiliu grožis
švelni mažalape, kur šlapia, kur laša nuo spalgenų
neatsigręžk, o prarasi, o virsi, sese, nostalgija

2000.XII.3–4

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.7.



Europos ateities planavimas
(hrvatski, по русски)

dvylikapirštė, juodvarniais lakstanti
po mano ąžuolo girią
mano ąžuolo stabą bučiuojanti
nekalčiausioji pervalka

pelkė jinai, skenduoliais ūmiais atsiriaugsinti
čepsinti kietą Barabo sukurstytą maištą
gaištančią žuvį pastvėrusi
šveičia ant mano altoriaus ir duona vadina

plokit, Pilotas nusprendė
patenkinti jos reikalavimą

2002.VIII.20–22

Poezijos pavasaris / Sudarė Dainius Gintalas. - Vilnius: Vaga, 2003. - P. 71.



Ezopas mirė
(kritika)

Nepaleidžia jausmas,
kad rašausi nuosprendį.
Ašaros nejaukios –
atgailauti, juokinti?

Iš tarties ezopinės –
iš gyvačių išnarų
aš su savo sopėmis
nedvejopai išneriu.

Jau reikės iš naujo
skiemenuoti mokytis.
Jau dabar per kraują –
verkite ar juokitės.

1987.IX.19

Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų. - Vilnius: Vaga, 1988. - P. 138.



ežero gaisras
(по русски)

apako ežeras aš pamiršau jo vardą
uola išniro olos įsčios vėrės
pilkai liepsnojo ant uolos šešėlis
gal nukryžiuoto gal ant kryžiaus karto

buvau galva adomo aptaškyta
kraujais bet dar turėjau velnio akį
bet dar girdėjau ką gyvieji sakė
taip švelniai kad nebuvo kam klausyti

laukam rūpėjo javas giriai briedis
lingavo jai papartis briedžialapis
it klevo vartai laukiantys palabint

akim pirmykšte ir aplyžčiota aprieta
buvau gyvųjų įsčių prašalietis
nagais įbrėžtas oloje raudonos lapės

1995.III.10-13

Metai. - 1995. - Nr.11. - P. 6.



filotopija
(kritika)
 
miežio akuotas many
kaulas senos giminės
molžemin sviestas sūnyt
kalkis, nelauki manęs
 
plūksnom skaisčiom svetimom
povė dvasia kieminės
svetimą miestą namo
veskis, nelauki manęs
 
žiurkės raudona akis
žiurkso mane iš kertės
žiojasi, o pasakys
žodį, jau liestą mirties
 
mano seni palaikai
mena, kaip tuo arimu
manėm pavyksiant išeit
o ne išmirt iš namų
 
Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999.
 
 
filotopijos        žodžiai
(kritika)
 
miežio plūksnom   žiurkės mano
kaulas povė           žiurksi mena
molžemin jį          mestą manėm
kaulas vedas              žodį o ne
 
skaisčią tą            raudoną senę
svetima                dvasia rusena
svaičiok miestą      o pavyksiant
nebelauki                   nebelauki:
 
   jau išnirę akis         palaikai
   giminės        plavinės arimu
   jau sūnyt pasakysiu     išeik
   iš manęs iš mirties iš namų
 
(pažiūrėki                   papenėki
aš čia būsiu            kol supūsiu)
 
l993.III.20
 
Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999.
 
 
fontanas
(en français)
 
gyveno globėjas Jurgis
drakono odos šarvais
paseno fontano gulbių
pilvai, išdažyti žalsvai
 
tryškynės vanduo buvo žydras
Londinium, Londres, landynės
laukinis amžinas žydas
dėl mažmožio nenusiminęs
 
gyveno marmuras žalsvas
ir žalvario blausios monetos
ir grifas uodegą-žaltį
per visą herbą išrietęs
 
kuo jis ten serga, tas grifas
pakilo Didysis dvokas
užtroško senatai, tarybos
nuvyto Krištolo guobos
 
meno anklavai, menės
dykynių, plynių vaizdai
nupiešk man fontaną, Dilani
kur mirusie žais su dievais
 
Middlebury, 2000.V.19


Geltonas žiburys
(kritika, po polsku)

Nutylėjime mano, taip niekad vardu nevadinta,
merdinti alkanoji
linksniuote: manęs, man, mane, manimi – tavyje
kaip vėžys mano žudanti nemiga plinta,
šiąnakt miestas sunkus neprabusdamas juda į ją,

visą dieną kaip senas lunatikas vaikščios ir šokčios
prie durų, darbų ir avarijų,
viskas iš rankų jam kris –
            Kristus ir Judas į ją,
            Kristus ir Judas į ją –
į bedugnę, į smegduobę – merdinčią alkaną sielą,
niekuo dėtą kūną nuvariusią;
sienos griūna, pro gaisrinės dūmus –
švyst klampus paryčių žiburys

Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.23.


Geometrija
(по русски)

Blokinis laukas po vėjo kulkom
nei pasiklosi nei užsiklosi
o miglos kyla o rasos klaupias
sugeria dulkes raudonai kosti

šitokios ilgos šūvių sekundės
šitaip naktis man galvūgaly sėdos
lopšį sūpuodama – skundai ir bėdos
sunkios sekundės kvadratinės dėžės
taip tyvuliavo – tušti kambariai

kiek užgyvensiu jų savo kvėpavimu
vėjas ir žaizdras pražydina geležį
tveriasi vaisius žaizdų piestelėse
gelžkelio peiliai jam atkerta kelio
suodiną kreivę – iš meilės pareit

Vilnius–Tbilisis–Pervalka, 1985.VI.30–VII.8

Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988. - P.14.



Girdiškė
(kritika)

(Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčia)


    Naujoje bažnyčioje 1928 m. įrengti originalūs altoriai iš ąžuolo šakų
                                                                                                       Žinynas

I

melskitės, belskitės – bus atdaryta
šis rytas, raktažolė, primula veris
ąžuolui širdį atvėrus, švyst
sniegina ašarėlė, alksnio kamienu ritas

išalkusie, sulpkite sultekį, gręžkitės suopių dangun
prieš galą galūnės grumba ir šąla, verias
meilė, diena po dienos, vis labiau nekrofiliška
žvilgsnį prie nuotraukų pririša, žingsnį

prie nuospaudų derina, gundo
ulba šventieji altoriuos, nuskelto butelio gralis
eina šventoriuj ratus, sustodamas vis pasilsėt
chroniškai drebančioj rankoj, turėtų
                                                        būt paskutinis


II

kaipgi gražūs altoriuose kaimo šventieji medžiuos sutūpę
kaip gerai įsitaisę – nebaisiai aukštai, kai prireikia: ateikit

            ataikėt’ vėsi švėntieji
                                        on padėjiiiima,
            padėkėt’ ėšversti bačko
                                        ėėš vežiiiima! –


taip dainuodavo tėvas gražiai užsimerkęs ir gaidą nutaikęs
o atėjo šventieji Žemaičiuos ir taikiai sau sutūpė medžiuos

1998.V.28–VII.27

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Villnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. - P. 60-61.



girtas vagonas. Bratislava–Vilnius
(en français, kritika)

kai leidausi aš per gelžkelius, nelaimingus ir karštus
ne tu prie šalies palinkusi ir ne mano tas kraštas
liesk kalnus, tarpukalnes, prakaito kvapą
liepos lapkotį šlapią prabesk pro užakusią ąsą

sulapojęs, atsilapojęs švarko pasenusio atlapas
koks ten girtas remboja laivas per akmenes?
atsimeni palaužtakojį, neblaivų taip pat albatrosą?
trąsą į Rytus kloja Vakarai, išsižioję Europos

o vakarai čia tyko tarpukalnių atvašynuos
aguonos akis išpliko, palei gelžkelį šlynas
mėlynas, mėnuo mėtos, įsikabina į kraštą
debesio ar planetos, ar interneto pašto

kaip prisakei, pavalgiau, kiauliena gardi kaip reta
išgėrėm už ją po valgio, Dieve, duok jai sveikatos!
menėse ir prie laužo gulėjom ir laužėm dešrą
lankėm pilis, kalėjimus ir tuos, kur vyram į dešnę

svirom ir vėl stiprėjom nuo vyno ir nuo tikėjimo
sutirpo tos geležinės mylios, nuėjo vėjais
nuėjo garais ir nuodegom, neištekėjusiom nuotakom

klastingai ryškėjančiom nuotraukom, nuotoliu nuo iki
būta, išsigalvota… dukraitė sėdi ant puodo, regi?
girdi, kaip per sapną juokias? regi, kaip akys žalsvėja?

myliu tave kaip savo silpnas akis, silpstančias
pasiilgau tavo alsavimo, manojo pasiilgusio

2002.VI.7–8


Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 34.


grupinis portretas
(English,po polsku)

                                Algimantui Aleksandravičiui

paskutinė pradžia: vaidenasi – vandenys sklendžia
išsigandusi nuosaka, sklendės kietai užšautos, delnas
į saują, mėšlungišką kumštį, moteris kumši, išeik
pažiūrėk, šviesokaitos dėmės mėgina susikalbėti

su medituojančiais, regis, visi atsidūrę prieš
objektyvą, slepias už kaukės, plaukia į
neryškumo zoną, autorius laukia lietaus, gal
atplaus, atplukdys čiurkšlėmis išsipraususius

nuogus, neguodžiamus, nebeišverčiamus į
mums suprantamą kalbą, svarbi tik šviesa
atsklindanti iš tamsumos paskutinės, tik akį
tik pusę akies, pusę žvilgsnio apšvietusi grimzta

į kūdikio kūną, raukšles, susiraukšlijusius debesis
neišsilijusius, neišsisakiusius, santykis subjektyvus
priežastingi ryšiai, bet nematomi, kyla akispūdis
potvynis kyla, atoslūgis sprogsta, nusineša mus

2000.XI.29–XII.1

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.128.



homo viator
(latviski)

gulėdavo šviežiai suartuose laukuose, palei kelią
         apstotą miego ir tamsos, į lygumą įžengdavo
         kaip į sapną, drėgnomis prusnomis
         atgaudavo šaknų gyvybę

žodžio kelias per lūpas, anapus, lakūs balsai
         su šiauraryčiu vėju kliegė visomis kalbomis
         dumblinoje tamsoje

audros pagauto laivo traškesys, visa reginčio žodžio
         dugno augmenija

tyla paslapčiausias jo būtybės skaidulas virpina, akys
         išmaudytos jūrų, banguojančio rūko platybėj
         kur gimsta vis gimsta žaibai, ar rudenio lapų
         mirties kuždesys ugnyje

būstas iš kalkių akmens, milijonų moliuskų, dvi seserys
         sėdi ant kraičio skrynios, pamatų ar ant laiptų
         ir pamatus perauga liepos

1991.V.6–1996.IV.7 (Velykos)

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.56.



imparfait
(en français, kritika)

būtasis nebaigtinis, einant keturiais keliais
į keturias puses, be dvasios ir be nakvynės
nusileis ir pakils, teisiamąjį apvils, apsvils
sparnelius, atmuš ir nueis kriaušiais giliais

griaustinis nutęstinis, grieždamas dantimis
atsimena, kaip švelniai net ir jis vadinamas
buvo baltom naktim, nekaltom, kaip viskas
tvaska ir tviska, kaip blaškos, o tuoj išnyks

2002.V.29

Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 30.


* * *
(kritika)

ir ne taip jau gerai, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo
aičvarai užsiširdijo, miltus pridergė, nebevemia
aukso sidabro dainų deimantinian aruodan
pelės tik trinas ant aukšto dar šaukdamos bendradarbiaviman

bendra tik tiek, kiek yra vienišųjų bendrystės
tarp šulnio ir šunio, bet šunio takais neišeisi
babutė nuleidžia pieno kanelį į šulnį ir tavo gysla
prisuka šitą pasaulį prie rentinio, leiskis

ar kilki savim tarsi stulpu, bet nė žingsnio
į svetimą kiemą ar sodą, skiedros tik žyra
iš obliaus nasrų ant Jono varstoto, surink jas

statykis iš naujo namus, kelią išlygink, žvyro
papilk, nė grūdelio pro šalį, aičvaras mirė
visai kaip senelis, lig paskutinei dienelei girtas ir linksmas

Braziūnas, Vladas. užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P. 18.


Istorija
(latviski)

pirmąkart rašau su tokia baime, kad nesustočiau
kad nesibaigtų gyvenimas, neprasidėtų istorija
gera apsakyt, patogi sueiliuot, švelniažodė
šimtą kartų jau buvus, šią sekundę – jau buvus

kambaryje, kur gėlės baisiai veši, nepasotina
kas imasi ir tęsiasi savaime, Šventas Raštas
pirmūnės nepailstamu dailyraščiu rašytas, ir nekaltos
kavos kantatos po išpažinčių ir atgailų

kai spinduliai susminga ir apšviečia
kas kartą pirmąkart
tylesnis už gėlės šaknis paskambint
per visą Pasvalį keli nuvytę telefonai, tuksi

Dievo plaktukas sukalti eilėraščio kubui
budžiu, vos užmigsiu, iš karto pakeis
plaktuku fanerinėms dėžutėms užkalinėti
išaugtinių įsmėlusių skudurų siuntiniams

visą laiką kas nors mus atplėšo
žliumbiau tarsi veršis ir plūdaus
ir nieko pakeist, paauglystės dienotvarkė
keltis ir praustis, sūnus nesimoko istorijos

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.17.


išplasnojusie broliai, sesuo…
(kritika)

tie, kur iš pirmojo žodžio suprato, seniai amžinatilsį, vienas
vėlių režisierius, o kitas, Norbertas Vėlius, pargrįžėlis
karstosi voro gija pažiūrėt, kaip mes čia, padieniai
aklo gyvenimo lažą beeinam, kaip tyžtam ir gyžtame

retas godojam svajonę – kaip Onę, kuri mūsų siela bylotų
vorą audėją lankytų, laikytųs neduotojo įžado
brolį mylėtų beprotį, tyliausiąją sesę kaliausę kuprotą
saulėn sugrįžusią, ten, kur protingieji žengė, bet vien tik kaliausė teįžengė

žydi šilkai, nepavydžios iliuzijų spalvos, sparneliai
rudojo drugio ant rugio, skarelė – iliuzijų skarmalas
viską jie regi, supratėliai jukūs, tas Vėlius ir Velinas
viską jiem praneša varnos, varnėnai, kaliausę aptūpę, vis marmantys

saule, ant mūsų, žvaigždele, ant mūsų, broleli
durnas Sietyne, čia durys, čia durys, čia siena išeinantiem
stovi balti, be kepurių, su dalgėm prieš debesį lekiantį
kojos kaip šeivos, o reginčios akys – į Šeimatį

1998.VII.10

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.120.


į žmonių pasaulį
(по русски)

eina mergelė per aukštą dvarą
aplinkui dangų – mėnulio kelti
– kelkis, tėveli, jau neį karą
į didį kelią – už kokią kaltę

eina per naktį pro mano galvą
karo mašinos, žalsvai dažytos
turinčios galią, kad viskas galima
kur svetimšaliam tvoros nežydi

vai teka, bėga vakaro žvaigždės
jom sugodosiu debesį margą
merkia lietutis tėviškės žaizdą
devyniamargę, devyniavargę

vai eina, bėga per aukštą dvarą –
lietui nulyti, vėjui nupūsti –
saulė mergelė, ir ją jau dera
jau ima liūsti žmonės be būsto

visų svetelių pasikviesdami
į savo žemę – žalsvom mašinom
per dieną tremią, per naktį tremia
o kaip benamiui paduoti žinią

aplinkui dangų, aplinkui jūrą
ėjom ir šliaužėm prakaito dryžėm
jaučiam, kad seka, jaučiam, kad žiūri
tik nepasako – grižom? negrįžom?

Braziūnas V. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - V.: Vaga, 1993. - P.73.


yra žodis
(kritika)

kvatojas Dievo – ne mergaičių formos
mėnulis nėščias ir mėnulis senas
ne iš savęs, iš žaibo, kurs į gelmę
jį ryjančią, negali pasinerti

lelijų embrionuos užkoduota
ne meilė, tik nepažinimo džiaugsmas
svaigus ir amžinas neprieraišumas
prie vakar ir prie šiandien, prie mirties

ji tiesia pasakas ir vizijas, ji skaito
neparašytus išsvajotus laiškus
ji kalba beprasmybėm: mylimasis
ji sukuria žodžius, ne žodžiai ją

bijoki visa ko, kas ne iš žodžio
ne iš nuogos jo formos, Dievo formos
mergaičių krūtys žodį pakartoja
ir žodyje pradingsta jų grėsmė

mėnulis mainosi, ant kito šono
palaima verčiasi, vis į nelaimę
saldesnę nei šimtai pasaulio meilių
neradusių kelių sugrįžt į žodį

Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.59.


juodo tekančio kraujo akmuo
(en français)
 
baltas nakties apkabinimas
juodas dienos pabučiavimas
trečias išsižadėjimas
to, kurs tebuvo uola
 
mano babutės žirnienė
tiršta kaip Londono rūkas
lig penkiasdešimt šeštųjų
kai baigės akmens anglis
 
vien tik Didysis dvokas
ko vertas, iš vienuolyno
daržo benediktinių
pintinės pilnos kvapų
 
kaip vysta morkų ir moterų
žiedlapiai, lapai, kaip traukiasi
kaip kristalėja į brangakmenį
atmintyje ar tulžy
 
Middlebury, 2000.V.21–22
 

* * *
(en français, hrvatski, kritika)

ką veikia siela, kai rankos
siekia adomo obuolio
kai kojos per slenkstį vos slenka
jau vengdamos tolių ir nuotolių

ką veikia siela, kai kūnas
savo aklavietę gina
kai akys, pabėgę iš kojinės
slepias už akmenio girnų

ką veikia siela, kai vakaras
šiltas į sterblę murkia
sergstintį Dievo voratinklį
sverdintį dulkių stulpą

ką veikia siela, kai raštas
dvi geros, keturios išvirkščios
vakaras sielą uždaro
ar atveria, bet neišverktą

2003.III.15

Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 44.


Kai baigėsi muzika
(по русски)

Jis gáudė prakeiksmus ore
jį siautė rutmo ritualas
jis buvo jaunas ir išbalęs

ir niekas nedegė šviesos
kai baigės muzika ir žvakės
ir vakaras už lango plakės

aš skendėjau tam vakare
lyg maro vandenys grėsmingi
jau spengė tamsoje sustingę

garsų šešėliai be tiesos
tiksėjo uždelsto sprogimo
ausų būgneliuos metronomai
lyg akmens daužėsi į uolą
po vandeniu jų garsas augo
jau mūsų niekas neapsaugos
ūmai mes puolėm kur papuola
mės gynėmės – nuo ko mes gynėmės?
kas gimė mirdamas visuos

troškimuos tvinksinti bedugnė
apgaulė – šypsenos ir gėlės
jau visa liko pakely
vienuolių užeigos ir celės
įtūžęs mūzų kūdikėlis
nuo mūsų žengė bangomis

jau maro vandenys jį kėlė
jau sklido gandas apie jį
jau sklandė angelo šešėlis

mes stvėrėm akmenis į ranką
ir akys mums atvėrė dangų
jis buvo jaunas ir išbalęs
mus siautė ritmo ritualas
jis nesigynė akmenų
aš savo rankomis menu
kaip jis parkrito su mumis

1985.VII.15–1987.IX.30

Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988. - P.33-34.



kai dar baltosios elnės iš dangaus krisdavo
(hrvatski)

Aldonai Ragevičienei

baltos raguotos elnės
švelnios, šiauriškai šaltos
šaltos, šiauriškai švelnios
švilpia per sutemas baltas

audžia voras Malvinos  jungtuvių sodą, ir krenta
aukso sidabro rasa ant įžadų kryžiaus
prie kelio, vaivorykštė, juosianti stuomenį
margas žirgas po vandeniu reškia žolyną
renka gijas sutartinių Austėja

renka gijas sutartinių Austėja
margas žirgas po vandeniu reškia žolyną
prie kelio, vaivorykštė, juosianti stuomenį
aukso sidabro rasa ant įžadų kryžiaus
audžia voras Malvinos jungtuvių sodą, ir krenta

švilpia per sutemas baltas
šaltos, šiauriškai švelnios
švelnios, šiauriškai šaltos
baltos raguotos elnės

2001.VII.21–VIII.23

Žiemos žodžiai / Sudarė Benediktas Januševičius ir Juozas Žitkauskas. - Vilnius: Vilniaus mokytojų namai, 2002. -  P. 31-37.


kaip ir jodleris
(kritika)

piemenėlio senieji (beteksčiai) raliavimai kaip tiroliavimai, tekinas lėkčiau jų pasitikt kaip išdegęs akis pasitikti senelio kad lėkdavau, arklio parjot iš ganyklos ar perkelt avelių, žirnių brinkytų žąsiukam nunešt ar išgint iš upelio, skiedras išrinkt iš duobės pamatų, iš po pirmo naujosios gryčios vainiko (gražesnio už pačio Sarbievijaus), vėjy drebėt apsižergus gegnėgalį kokį, grebėstą (ai tai grobelis, apgriaužt ir pirštus apsičiulpti, vienas ir man prasiskyrė, kai jojau, supausi, laikiaus ant lentos, ant dviejų tvoros balesėlių viršūnių, juokinga pūslelė po širdžia iššoka, kai užsikosau, užsikvatoju, lyg vėjas tenajos sugautas blaškytųs), ganyti praskriejančius debesis, verkti dėl nieko, šaukti, raliuot tiroliuot (asemantiškai), juodu babutės sijonu ant karties mojuoti, baidyt nesuprantamą baimę, tik nuojautą – mainos į prasmę ir miršta, miršta į tekstą visa, o visa, kas vyksta išties, – Vienažindys, vienamylys – iš liūdesio, iš apleisties

1998.VII.31–VIII.3

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.63.



Kalėdų atvirutė su elniu ir gulbe
(hrvatski)

taip sninga, taip šąla – šviečia
balta neskalbta
apriečia
kalną pilies
augantį balsą sapno žvėries –
jo pėdos – Vilkpėdėj
nužilusį baltą jo kailį Pamėnkalnis vilki
prožektoriai keterą pusto
šarvas sužvanga tuščias
kryžiuočio vėlės

atsibuski šią naktį, vilkis
tikėk ir kalbėki į didžiąją zylę
Sereikiškių parko drevėj
senamiesčio gatveles
kaip spragančias žvakeles
į vienintelę magiją –
vaikų akyse:
                   iš Šventaragio slėnio
                   devyniaragis elnias
                   iškėlė mano Vilnių
                   ant septynių kalvų

1983.XI.26–1997. XII.18

Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988. - P.42.


Karai: vasario speigo upės
(по русски, hrvatski)

Baladiški ir netikri
karai o nuotakos pražyla
suaižo tylą aitvarai
ir žvarbūs nuovargio darbai
kaip širdyje taip ir ant žemės

ir mėnuo radęs vario sagtį
sapnuoja: Dievas su mumis
ir tartum šaukia kas pro miegą
ir tartum vėjas šiaušia sniegą
su dangumi supjudo naktį
ir nukraujuoja kailio mėzdros
ar prasišvaisto rytmetys
juo šliaužia aitvaras gremėzdas
jo gyslos skrydžio gaisrą mena
speigai jo atmintį kūrena

herojai būkim atviri
mūs geležėtą žemę varto
ir ne monetos ieško vardo
tik tiesią ranką šviesų kardą
paliekam karo vidury

mums atitenka bukos bigės
aprūkusios ginklų gyvybės
įtrūkus ašmenų teisybė
mus renkasi tiesos vardu
ramiai! išsirikiuot po du

ir šventa: pėdos po žeme
ir nuotakos kaltai pražys
ir slys padangėm geležis
alyvuogės apaugs krantus
ir šauks pro miegą nekantrius
vasario speigo kaitruma

…1983.III.18–20

Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P.79-80.



karilionas
(kritika)

pasislinki į puslapio šaltą šalikelę
kelio linkės, paklusnios, ir liumpsinčios lingės – ne tau
neskubėk, ir nebūsi didžiųjų kelių atsilikėlis
ak Martynai, ir aš Svalioje ar danguj paskendau

kaip tas varpas didysis, kai eidavo kūnai į molžemį
kai dūšelės į dangų nužengdavo tiesiai švieson
dar švitėdavo kelias, stovėdavo baltos ir milžinės
prastos kaimo bobelės su savo teisybėm visom

neišklibusią vėžę vis gilino ratas į rudenį
taip jau radom, va taip ir palikti reikės
kariliuoja tik ąžuolo lapas ir nieko ant svieto nebudina
suledės ir skambės vidury nebylios tamsaties

1999.XII.2–12

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.105.



kartojasi poetų kartos
(latviski,po polsku, по русски)

mes tie, kuriuos poezija priims
vaikai, šunyčiai, vabalai, lėliukės
neteisūs teisia, o bejėgiai ploja
jų kilimais atėjom basakojai
vaikai, šunyčiai, vabalai, lėliukės
suteikti saldžią laisvę raumenims
kurie atgims iš skiemenų ištrūkę
kuriuos atgal – poezija priims

poezija mumis apsiginkluoja
mes jaučiame po kojų žemės žvirgždą
visų kelių – nugirgžda ir negrįžta
iš pergalės, iš laisvės išdavystės
mes jaučiame, kaip virstame į žvirgždą
o juo nauji ateina basakojai
vaikai, šunyčiai ir ant mūsų niršta
ir jais poezija apsiginkluoja

Pervalka–Vilnius, 1985.VI.29

Braziūnas V. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988. - P.9.



karvelių paštas
(kritika, latviski)

Uldis karvelis uldukas
analų vienuolis verpikas
Rygoj susisuko gūžtą
prie Pėterio gaidžio varinio
aukščiausiam baltų beržyne
girdėti leišiai ir tiurkai
vis latviškai čiulbant ir ulbant
žaliai ir plačiai kukučiuojant
mežaparke balta debesscūka
(nuneš gudo šaliai paršiuką)
išrietusi kaklą mus moko
gulbių ar latvių kalbos

karvelėli kai senas nubalsi
gal kaip kadaise senelė
visas jau spalvas pametus
leišių paštą nešiosi

Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P.37.


kaštono žiedas
(kritika)

kaštonas neturi kamieno
tik sulapojusios šakos
juodžalis krūmo vainikas
prie vartų, kur leidosi mėnuo

prie vartų saulė tekėjo
tėvas stovėjo, laukė
vėjas nupūtė lizdą
Vanago aštrianagėlio

nebus vanagiukų, sese
eiki kavoliuosna žirklių
pakirpk tą aukso sidabro
dagtį, kol neužgeso

1993.I.21–VII.24

Vladas Braziūnas. ant balto dugno. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P. 29.



kaulgėla
(kritika)

kraujaraudonis ruduo
raudantis rudenio kraujas
assanis-asins-vanduo
prūsiškai, latviškai niaujas

rūstūs belaumiai beržai
atsilaupiusios rūgščios jų karnos
ką man tauški apie karmą
kerta mus įstrižai

kartos audrų ir lietų
įstrižos varnos prieš vėją
tavo rašysena, tu
visiškas surudenėjimas

viksvų… taip vyksta begal
laikinas laikas sustoja
baisiai jau pradeda gelt
stalo beržinę koją

Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P.33.


keliaujančios salos
(kritika)

I

beveidžių miestas vidury mėnulio jūros
keliauja salos, niekieno vaikai
actekai gyvatėdžiai atėjūnus
tai žaidžia be žemyninės kultūros
ilgai gyvena, miršta neilgai

bet aš kalbu apie žmogaus troškimą
išplaukti ir nesitikėti kito kranto
jam nendrių plaustas salą išaugina
jį saugo, rengia, jį maitina, gina
pavargę medžiai į tą salą skrenda

šilta srovė dangun tą salą neša
palaiminta sėja ant vandenų
grūstis gyvybės, levenhuko lašas
pasaulis didis, o tasai miražas
kurį pilkai išplitusį menu

kaip molį glitų, žvyrą akyse
kaip sausą, gargažėjantį ir tvirtą
norėjau būti vėjas salose
sėjėjo nepaliaujama dvasia
keliauja salos (mano jau apvirto)


II
(latviski)

                                              Pėterui Brūveriui

nieko kita nebuvo, nėra ir nebus
kai ant sankryžos kryžiaus šviesa nukryžiuoja šešėlį
burių vėjas nudryžo, užtai angelai įsišėlo
nuplukdys į paryžių kaip vėliavą sielą iškėlę
patekėjimui ryžęsis niekad žmogus nenubus

mūsų salos keliauja kartu su mumis
regimybių laivai mes, gyvieji, žemynuose vėlės
blausiame danguje švyti hiperborėjų
baugios šalys, nuogaliai, pakibę ant rėjų
pakaruokliai pirmieji žemyną išvys

Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P.42.


Kelionė, sapnas ir lietus
(latviski, po polsku)

o kulkos – per galvą protingą, per mirštamą širdį
kraitelė spyglių – jie gyvatėm pavirsta, žarijom
o podukra tavo miške su meška lauminėja
kur josios gynėjai kvaili tyraširdžiai? –
kaip siūlas per ąsą per Asveją neria mūs valtys
o tavo plaukai, tavo šviečiantys lietūs auksiniai
nejau apakai? – mes į Santaką temstančią krentam
visi variantai apgrabūs, toli nuo teisybės
atėję per knygą, – o kas šitą vakarą liečia
tas šviečia kaip tavo auksiniai plaukai
per sapną šį keistą švelniausių spyglių pribyrėję

1985.VIII.20–31

Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988. - P.62.


Keršto Maratonas
(kritika)

Jis regi: rūksta sugriauti namai,
klaikius klyksmus ir meldimus pasigailėti
jis girdi, keičiami arkliai,
karaliaus Keršto raitija toliau šuoliuoja.

Išplakti sąsiaurį, į jūrą grandines
suleisti už sugriautą Helespontą
ir, aišku, nukapot niekingas galvas
statytojams, suklupusiems prieš audrą.

– Apkartęs vandenie, tave baudžiu
už neklusnumą, kitą kartą liepsiu
tave susemt į vynmaišius, supūsi
kalėjime, jei žiurkės neišleis.

– – – dabar belieka gerti atpildą ir melsti,
kad Viešpats nepamažintų taurės,
kad pitijos kalbėtų ligi galo
ir logografas užrašytų viską.

Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.83.


klausausi lyguo
(latviski)

didelis lyguo lyg requiem –
kaip šitą ligą išrėkti jiem?
kaip pasakyti, kad dar gyvi
jie po apšvitintu dangumi?

visa atsimena balsas skaidrus –
neberakinamus šaltus namus
lempą ir gaubtą – ir mašinėlę
daužo dar pirštai mano pamėlę

daužo dar žodį balsas kimus –
kas mums parodys po metų mus?
kas mums parodys ozono plyšį?
pro jį išlįsim – ką pamatysim?

1987.VIII.16

Braziūnas V. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.
P.130.


korozinė ugnis
(en français)

iš sentėvių kaulų molio
tirštą gurkšnojom alų
uzbonas rankas kilnojo
balsą kėlė lig lubų

ne savo lūpom dainavom
ne tavo lingavo klubai
žydėjo mėlynas lubinas
tolimoje pamiškėj

aiškėjo vėjo diena
ant vienuolių ežero
niekur mes nėjom ir nieko mums nereikėjo
pro ašaras

2002.X.10–14

Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 40.


kraujo ryšys
(kritika)
 
regėjo miršta
bėgusi srauja
padažė pirštą
savame krauje
 
bažnyčios mūrą
kruvinu pirštu
raudoną kūrė
po dangum tirštu
 
mėnuliui žibant
pro debesijas
išbūrė žygį
apkeitė svajas
 
įkūrė geismą
sapno ir dienos
išeik iš teismo
salės ir dainuok
 
          oi žiba molis
          ant Aukštaitijos
          oi žydi žolės
          kape Marijos
 
1992.XII.21–24
 
Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P.44.
 
 
laiko skirtumas
(en français)
 
šėtonas Erazmui atvertė Knygą
skurdi vienaragio medžioklė pavyko
raudojo vaikeliai, parpuolę ant kelių
prapuolė danguos karūnuota Mergelė
 
sėdėjau Mėlynių kalne, nusidėjau
žodžiu ir daina, neregėjimu Dievo
tik mėlynas kalnas pro mėlyną miglą
liūliavo taip švelniai, taip velniškai migdė
 
slapta geografija pakeitė laiką
į tavąjį sapną seniai nepataikau
vis kliūnu už slenksčių, už staktų, už grotų
klausyklų, teatrų, – kas rytų? kas grobtų
 
kas rytą kas latrą nukeltų į dangų
kur britai ir latviai, kur keltai ir frankai
klausyk, kokį velnią aš šičia rašau?
prikelk ar į sapną nukelk; ar nušauk
 
Burlington (Barnes & Noble Booksellers baseinėlio kampelis lauke; knygyno fotelis / dehors, un coin du petit bassin de Barnes & Noble Booksellers; fouteuil de la librairie), Middlebury, 2000.V.24–25
 
Braziūnas, Vladas. Naktiraščių: 131. Baravykų kazlėkų karai, bet gyventi ir mirti tai mums; laiko skirtumas // Literatūra ir menas. - 2002. - Vas. 15. - P.5.


lankymo valanda
(hrvatski)

pašto karietų žirgai šuoliavo
putojo dūo… vos žingine
laiškai iš mano sapno į tavo
seniai aprieto… apie mane

sėdi nuo lovos nuleidus kojas
užsimiegojus… dangūs balti
ten tavo brangūs varnais lakioja
vardai ir vartai ten užkalti

tavo ten rankų daiktai pasilgę
neišmyluoti… žvakės ugnis
šešėlį meta trapų ir silpną
kaip sapnas ilgą… dabar užmik

Braziūnas Vladas. Užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998.


lapkričio amžius
(esė)

I

kap kap kap: lietaus koplytėlėje – vienišos mišios už grįžusių
ramybę sapnuotą (pelytė po šluota) – šienas iš kryžiaus
pernykščių vainikų, akiduobių liūdnas žiūrėjimas smėlio
mažyčiam kalnely molynių laukuos, varnos kranksėjimas

varva: kap kap, krimsis ir graušis nerimo kirminas, krimsis sugraužęs tokį
eilėraštį, tokį žmogų, žmonos ir šuns išlaikytinį, vėjavaikį prašalaitį
atėjo neprašomas, taip iškeliaus, pro ašaras pasižiūrėjęs, laša:
kap kap, kap kap

kapas apžėlęs, sesės bekasės, žėlaba, skuba
„Dūdoriaus” klubo vyrai sustirę po burną išmest, triūbos
prilytos, natos: kap kap, triūbas iškrato – jiem kas
pakas ar iškas, svarbu tik drūtai užkąst ir nusiplaut rankas

renkas: kap kap lašai, ko dar prašai, menkos
pakrantės blindelės, sprogsta žemė prie kelio, griūna į dangų
žiūri akim senelio paklaikęs vaikas
sąnarius gelia: kap kap, raistėja Vėlinių laikas

1998.VII.24–25


II

lapkričio amžiaus sulaukei, jau rauda trečioji akis
į brangius, jau aptaki akimirka, ašmeniu žeidus
nabašninkų veidus gyvus regi, jų mirtinos klaidos
regisi vaikiškos, visa atleidus širdis kaupina ir rami

mykia veršelis, ko šitaip gailiai prieš pirmąją lapkričio naktį
degę nukrito, debesio kriptoj bajoriškai atsilošęs, ligi ausų
prasilošęs iš anapilio žvelgia nebūtas, išsigalvotas protėvis tų
kur skubėjo – kaip tu – visiškai visko netekti

ražienų, žolių, jau nuvytusių, šiugždžios eitynės su vėjo
dūdelėm per lygų ir tuščią lig pat horizonto dirvoną
nevartomą knygą, apartą sodybą, nevarstomą kluoną
tolybėj… Dirvonų Babicko Veroniką, mylimą vėlę

1998.VII.25–26

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999.



lietuvėnas
(kritika)

ranka, numirėlį palietus, rugio nebesės
žuvis išdvės, kai jį plukdys per ežerą
neatsakys, neklausk, ką sėtuvėj nešies
ar šalyje mirties – vilties dar atželia

lipnus lopelis, pelės plūsta iš paskos
urveliais vis, urveliais mirčiai kelią
užkirsti, giltinei nudirti šerno kailį

šermukšnio mietagalį per krūtinę kala
miegok, numirėli, negrįžki, nieks neguos
neduos nei viralo, nei pykčio pabaigos

gyvi atsižegnos prie vakarienės stalo
pakarto vaiko siela, vienišas slogutis
(kaip latviai sako – lietuvėnas ) sąla
galugerklyje, gomury atgimstant rugiui

Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P.58.


malda už atmintį mane
(kritika)
 
turniketas užspaudžia veną
ir po vieną kūnelį tvarkingai
iš mano kraujo minios
atskiria ir įsileidžia
cheminio karo gamyklon
 
mano siela ištroškusi gyvojo Dievo
 
blaškos tuščia karvelidė
prezidentas atskrido tanku
išpurtęs raudonas žengia
prifarširuotas kūnelių
kiliminių bombų taku
 
mano siela ištroškusi gyvojo Dievo
 
mitas grobia pulsą, ir nuosaką
šaukiamoji po burną velias
nekaltoji, pūlių kūneliais
apspinta svetimkūnį, gatvių
minos sveikina girtąjį svečią
 
mano siela ištroškusi gyvojo Dievo
 
generolas kovarnis corvus
vienas pranašauja pavasarį
pašauktinio skerdieną lesa
per žiemą papjovė rūstusis
ne ivanas ir sūnų ne savo
 
mano siela ištroškusi gyvojo Dievo
 
sunykusi pergalės deivė
už sandėlio nurašytą
alų pila į pilvą
skrenda, už kalno užkliūva
papirsnoja, pariaugsi ir sprogsta
 
mano siela ištroškusi gyvojo Dievo
 
taikos karvelidėj kovarnis
kariasi dėl alkoholikės
ubagės nikės paūdrės
apniktos neįmanomų gyvių
iš alcheminio maro ganyklos
 
mano siela ištroškusi gyvojo Dievo
 
lošėjas, žaidėjas, gračius
mano žemėtais kūneliais
pliekia aristokratiškai
paveldėtas titulas – grabas
apstatytas imperijos vėliavom
 
mano siela ištroškusi gyvojo Dievo
 
čečekas lizdą susuko
našlaičių namų griuvėsiuos
šauktinio krūtinės ląstoj
išlaižytoj šunų ir mortyrų
paleistinis jau niekad nebūsiu
 
mano siela ištroškusi gyvojo Dievo
 
nors galima grįžti po vieną
kūneliams atgal į kraują
turniketas praleidžia cinkuotą
piliulę raminančių motinai
kiliminė minia pasitiesia
į (ne)paskutinį teismą
 
mano siela vis trokšta, bet gyvojo Dievo
 
1995.II.18–23
 
Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999.

 

Mano likimas
(esė, straipsniai, po polsku)

Išluptoji akis tave regi ir nukirstoji
ranka tave lyti, virpėdama tiesias Likimo
pasaulin, mėšlungiškai graibsto akimirkas, pirmą ir
paskutinį kartą pražystančias mums, bet ne mūsų:

mes patys – akimirkos, kraupiai ir švelniai aukojamos
Begalybei, Likimui, Drakonui ir jo nugalėtojui, mūsų
kalbon įsilaužia sieringi Jupiterio žodžiai, aukos
nesuvokiantys, vien tik nelaisvę ir priešą, negalintį

rinktis žaizdos ar mirties, ar blizgučio, vaikai,
net ir jie gimsta mums, o ne mūsų, beveidis
Likimas beginklis: jis niekas be tavo
pavidalo: tu – jo pasaulis, buveinė aklam

mano žvilgsniui ir nukirstai rankai, sapnų
horizontam ir trupantiem laiptam, žiūrėki,
žiūrėk į mane ne iš tolo, žiūrėk, koks esu tavyje
sukapotas ir klykiantis: laimink.

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.56.


* * *
(en géorgien, kritika)

Mendelsonas priemiesčio aludėj
baisiai vienas vienas prieš visus
toj duobėj kaip ašara kaip liūdnas
atminimas mėnesio per mus
ir per tavo kaktą slenka žaibas
taip per smilkinį apie vaikus
tu galvoji pirmas buvo vaikas
į tave kaip lašas panašus
apie mirtį apie tai ko niekas
tau nei man negali pasakyt
seną kirtį atmeni pro miegą
pilnatis ant stogo pilnatis
sprogo veidrodis drebėjo šunes
skilinėjo viešpaties kalnai
ir viršūnės buvo ne viršūnės
tik suakmenėję vandenai
Dieve gerti neškite ąsotį
plauk nuoga atmetusi kasas
ir ant mano kelių išraudoki
mano atgailas ir netiesas
aš galvoju kad geriau nebūti
su tavim kai tu tokia šviesi
plauk nuoga per Jūrą per rugpjūtį
ir nebūk kol dar esi... esi?
šioj prekyvietėj parduoda paukštį
visą gyvį skečiantį sparnus
čia apinasriai bezmėnai šaukštai
čia alus verčiau tegu alus
šičia žąsys perka riebų ožį
ponios antys godisi taukų
viešpatie koks baltas tavo grožis
tarp lelijų ir ant vandenų
viešpatie neleisk lengvai numirti
apkabinus kas toli toli
vieną kirtį paskutinį kirtį
nulaužtoj tėvynės obely
tekinas per sodą senas vaikas
svetimas namuos kada kada
išsvyruosi iš aludės tvaiko
su randuota obelies lazda

1976.XII.12–14

Braziūnas Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1983. - P.6-7.



Mėnulio Viesulo
(en géorgien)

Mėnulio – iš dvasios į dvasios oazę
kelionė nuo nulio
esi pasimetęs ekstazėj
pasiūlymų

vakaro vaiko vainiko
išvytas į verdančią naktį
į Žaibo į Viesulo nykią
galaktiką

žibalo žvyro žvaigždynas
skandinas po ratais
menamų sodų žudynėse
riksmas nematomas

bundančių paukščių lavinos
laukia galindų gal indų
iš keturaukščių žodynų
iltys išlindusios

džiunglėse tyrų oazėj
šnypščia radaras
skečiasi Pietryčių Azijoj
karas – tai darosi

nebeįmanoma miestuos
Žaibo Mėnulio
ranką ištiesti paliesti nusviesti
pragaro nulį – į
Viesulą – ?

Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P. 17-18.


Mirzaanis, Pirosmanašvilio gimtinė
(en géorgien)

migla įsišaknija mumyse
lėti kalnai nupjaustytais sparnais
mus perspėja: Kachetijos dvasia
jus persmelkė ir jau nebepaleis

tas piešinys ant iškabos skardos
jus ištarė ir nuolatos skanduos
kaip įnešioti kovo marškiniai
priaugs prie jūsų senstančios odos
tebus dabar o niekados – seniai

vainos kad gniaužiat pinigą naguos
juoduos varguos kad šliaužiojat – neguos
tik viena auksas – žėrintis languos
ir ant aukščiausios Juodmario bangos

Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P. 23-24.


Mįslės įminėjas
(kritika)

Ir pagimdys ir pražudys diena
ji želmenis sudaigstys ir nuvirins
klasčios mįslės minėją aklą vyrą
vadžios po naktį alyva palkšva

lyg tėvo kapas – prošvaistė grasi
o menkos drapanos – su kūnu sensta
ir kvapas nešvankus po miestą šventą
jį gainios paukščiai šunes ištąsys

šešėly dūmo sapno šnabždesy
dykavidurę kriaušę išsprogdina
ir plyksteli iš jos anapusinis
imperijų ir sielų kliedesys

Braziūnas Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1983. - P.29.


miškų dilgėlyno naktis
(hrvatski)

pavasario klajonių metas
danguj – mėnulio ciferblatas
ir žemė, nešama erdvės
kabinas šaknimis tavęs

kalbėk miškais, ir aš kalbėsiu
į tavo vaiskų veidą, vėsų
ant susiklaipiusių griuvėsių
dvasia karščiuoja dilgėlės
ir tavo nuojautos tylės

balta kaip Nojaus laivas sklandė
viltis – jai mojome abu
pagavo nuorūką balandė
o mes – ragavome nuodų

ir vedė pragaras į dangų
paskui madonos šypsnį sprangų
ir duona dūsavo giliai
surems kardai ir sopuliai

tekės per lygmalus kraštus
užlies apykvailius raštus
ir mano protautės kalba
nei prabanga bus, nei riba

kėtojas prošaknės po žemėm
iš jų beržam baltumą semiam
ir salve remiasi į amen
ir kyla dūmlaužių stulpai
tu nuodėmės lietum tapai

bokšte, kur laukia mirtingoji
juodi pelėdvarniai lakioja
egliniai dūmai kartesni
alksniniai dūmai saldesni
už tavo vardą šimtą kartų
kad šitas skardis prasivertų
kad sužvangėtų raitas pulkas
kad suzvimbėtų rainos kulkos

suplyšus duona lyg armuo
mes jojam, jojam – ar namo?
ar Skandinavijos kalnų
laukai ledyno akmenų

o kokios spalvos! svyra kalvos
ir nesiliauja vyrų kalbos
naktis pelėdišku sparnu
nušluosto miegą nuo tarnų

ir vandens akmenis ridena
ir žagrė išvagoja žemę
morenose Perkūnas gema
o sielos skrenda per Atlantą
ir į gimtinės krantą krenta
tada sužinom, kad gyventa
su tais miškais, su dilgėlėm
su mūsų kvaistančiom vėlėm
kurios jau nieko nesupranta

todėl sakyk ir vėl sakyk
kas tavo žodžiui galią duoda
kokia klaiki sapnų paguoda
kuri kasryt tave išduoda
nuvytus dilgėle, klausyk

1983.IV.16–V.28

Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai // Vilnius: Vaga, 1986. - P. 34-36.


motinos portretas
(latviski)

mirusi motina grįžta pas savo našlaitį
regi, kaip šlaistosi lietūs be vietos, kaip garma nuo šlaito
kaip eigulys iš Kairėnų, praėjusiam amžiuj tapytas
brenda per amžiną dangų, kur mėnuo dar regi pražydus
žydės portretą ir blyškią per lietų valstietės mergaitės
galvutę su verbomis, dar iš Lukiškių turgaus Kaziuko
liūdi užburtos palaimintos – laimė nejau ir nuo jų nusisuko? –
Baltupių eglė, sesuo ir žmona, o numirusi trečiąją parą
po atgimimo sapnuoja viena vis tą patį geltoną košmarą
žviegia saulutės kelmų iš po suodino sniego šalpusnių
Dieve, uola neprislėk, kad po kryžių saulutėm nubusčiau
varvarčiom eglės sakais, tai, sakai, visą kelią ir lijo?
nieko, našlaiti, neteisk ir prieš nieką nešveisk kalavijo
lieka teisybės tenai – vien raudonos ražienos po pjūčiai
ištakos vien iš dantų, iš sutinusių lūpų kampučių
tvino tie lietūs ir tvins, negali jų, sūnau, nemylėti
mano portretą pažins, šunimi išlaižys iš paletės

1995.IV.15–1996.III.26

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.91.


nac rudentini
(kritika)

ei
knutai uldi druskininkai
pėterai ei atsiliepkit lietpaltis užpernai
viešbuty tebegiesta latviškai upė
nunešė lieptą ąžuolinį su bitėm trūko ne
žiedo ne vaško blaškosi supeklės
ei išsilakstėt po užpelkių upsalas
alu vis dzert vis pa druskai
vis um-pa-pa um-pa-pa
leišis tuteišis trumpina
kelią neria į rudenio upę
paskui karvelį ulduką
lapatai
bum

Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P.38.


nakties pergina
(hrvatski)

kosmogoninės ganyklos,  stepę  stebinti mėnulė
stabo stabilumas, stulpas, nykūs gyvulių varovai
kosminė ašis, aplinkui plytinčios pasaulio plynės
svetimos  ir  nesvetingos,  archetipinės ir plačios

plastiški arklių tabūnai,  žydi akmenys ir medžiai
griūna į pasaulio pradžią stepių kūnai prakaituoti
linijinės augalijos,  šiurkščialaiškės  laiškios žolės
laiko stebulę pristabdo  tik dienos ugninis stabas

2000.XII.2

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.8.



neįvardinti dešimtmečiai
(kritika)

                 Henrikui Nagiui

atminties gaudžioj retmėj
jau bejėgis tavo labas
nesitrauki kol anapus
pražydės du žiburiai

bet tu lauki kas pakeis
ir klusniai užleidi vietą
gerki teisę ištylėtą
su žaliais nakties kvapais

ir ištarki metų vardą
ir bent kartą – į akis
išdidi liūdna naktis
tartum sakalas ant kardo

Vilnius–Kunigiškiai–Radviliškis–Vilnius, 1982.IV.26–XI.29

Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga: 1983. - P. 35-36.


* * *
(kritika)
 
nėr gražiau, kaip gražus tavo tiurkiškas vardas
Obuolėle, pusele mano antroji
almuonėle upele, klajojus
tenai, tolimuosiuos jaunystės kraštuos
kur ir mes, pietuose įpiečiausiuos
ir nėr man gražiau, kaip lotyniškas tavo
Maitintoja, ašara mano akies
ašara tavo akies – ta pati ant nebesamų tavo
ant nebegirdimų mano
neišsakytų brangiausių
 
1999.I.18
 
Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.131.
 
 
Neris, Chrono intakas
(kritika)


            1

Sukalkėjo vyšnių vynas
ant užmiegančiųjų lūpų
o į molio raumenyną
smigo rėžės naujas plūgas

krito mažas žemės lašas
dygo brolis baltakojis
ir aguonomis išrašė
visą lauką iškapojo

o už Vilniaus saulė tvino
gargažėjo skaistaveidės
ant Neries šakų beržinių
du melsvi karveliai leidos

ar mum gerti ar negerti
šitą saują šitą pėdą
šitą garbę ar užverkti
ar apskelbti šitą gėdą

...1993.III.3


            2

Ar jau einam ar pristojom
ar klaidingai tebegrįžtam
į praėjusį rytojų
su lemtingom išdavystėm

ar dar moteris iš sapno
ar iš šonkaulio ant tako
mes dar sakom bet nematom
mes jau matom bet apakom

jau už Vilniaus sąvartynuos
mūsų dvasių kirai lenkias
ir padangėn rytmetinėn
jas nutrenkia tavo vandens

...Kunigiškiai–Vilnius, 1982.XI.20–21

Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga: 1983. - P. 32-33.


nušviesėjimas
(latgaliski)

giminės, gentys mieliausie
mėnulio šviesa pilnoji
akmenys žemę kilnoja
tamsybių karveliai lesa

mainos šviesa į myrio
ledai akyse sublyksi
prarastą angelystę
vaikausi po balso tyrus

laikas atbėga it žiurkė
šiepiasi – šoks į veidą
kaulų jėgą ir šiurpą
į kreidą, į kreidą siurbia

baltas esu ir atleidęs
kapų patvory palaidos

1992.XII.24–1996.IV.2

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.69.


* * *
(en français, kritika)

o, mūsų meilės naktys, žodžių prãdžios
žodžius pašaukt kaip ąžuolan dievus
į dangų, prasivėrusį vos vos
pažvelgt pro žaibo plyšį, kokios plačios

tenykščių kaktos, akys, ką čia regi
ir ką ten mano apie mus abu
ar mūsų meilės naktys jiem svarbu
ar jiem svarbu, kur kaišioju dvylekį

greit žaibas luš, užtrenks dangaus vardus
ar pašauktieji bepaspės sugrįžti
ar ligiryt lakštingaloms begystant

bus atpažįstama jų prigimtis
dievų lemtis – netyčinė tremtis
kur beprotystės vynas toks gardus

2003.III.9–10 (2.14)

Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 42.


* * *
(kritika)

o žvakės žvaga ausyse
o spraga agaro dvasia
akis išdegina vėdrynai

tu seną giesmę pajunti
širdy kaip akmenį kiečiausį
pustyklė ašmenys pustyklė
ir dalgio rašmenys ir kryklės
krauju aptryškęs sraujas balsas

netilk vingusis dundesy
šuoliuok šuoliuok baltoji stirna
nervingos ugnys kaktą siaučia

liesi artojau tavo jaučiai
garuoja nuodagų ledėsiai
akim svajingom klydinėsi
po savo užminuotą lauką
girdėsi aimanuoja varnas
ir karštas vėjas plėšia karną
nuo juodo stuobrio baltą šviesą

dabar pušie nuoga stovėsi
gaili palaimintoja laiko
kuris negydo nesutaiko
tik ant akių vėdrynais auga

Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga: 1983. - P. 12-13.


padainuok kaip tą rytą
(kritika)

      tai steigia dangų
      iš vario lanko
      žvaigždžių prisagsto
      saules kabina

      tai stiegia stogą
      Dievui patogų
      dvyniai žirgeliai
      saulelėm vežti

      su viena saule
      jauna tekėsiu
      į antrą saulę
      žemelėn leisiuos

1994.III.29

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.97.



palatvė
(kritika)

kur leišių mėtos
kur latvių meitos
žydi rasoja

ligi nuvysta
lig antaninių
prikvimpa lentos

šešios ant aukšto
neišsilenksi
padėsi šaukštą
išeisi kojom

į priekį, miestui
gražiai dienojant
ir bus tau lengva

ir bus lengva tau
giesmė, ir kalnas
ne per staigus bus
kai saulė leisis

po kairei latviai
po tiesiai leišiai –
ar atvirkščiai – ten
sugulę kalbas

nužiūri vagą
nugrėbsto lieptą
ir liepą regi
žydint gražiai vis

sužydi medų
leišių ir latvių
rūtos ir mėtos
mergos ir maldos

2000.XI.18–24

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. - P.44-45.



palikimas
(latviski)

teka dzūkijomis badmečiai
žemaitijos išmėtytos dedervinėm –
markapiai, krikštai
prie kopų, užpustomi vėjų
skandinavų karaliai
meldžia apginti nuo kuršių
žiemgaliai smaugia kryžiuotį
tik sėliai be pėdsako nyksta
suspėję man atiduoti
savo netikusį būdą
šešėlį kalbos – juodą marką
ar gėlą verdenę – be dugno

Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1983. - P.45.


Panis Angelicus
(на български, en français, po polsku, kritika)

į tą gyvenimą atėjęs užkuriu
kas rytą jo ugnelę užkuriu
kas rytą jos patiklią žvelgsmę
jaučiu, sakyk – ir mes taip žvelgsme

kam į akis? o kas darytina
kai vėjas pro šakas saulelę ritina
kai aušros vis rečiau – dažniau vis laidos
į tą kalnelį, jaukiai ten ir laidos

prigyk, ugnele, peleną praauk: štai
žvyro žvaigždelė ant kelio – širdy – aukštai

1998.VIII.3

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.70;
Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 6.


Paplūdimys
(kritika)

pavasariai nebylūs, nykios kopų šaknys, drūni
smiltlendrūnės, dulkėti kuokštai, mirusie
stiebai po šaknimis, žìlos pelynų
burės, sidabrinio kiro kiaušinis, rupūžės
šešėly – vieniša nebūsima gyvybė

Tik dangūs it lavinos, švino rankų bigės, spraga
negyvybė, žalėsiai vario, lūpose
kaitra be išeities, medžiai išnyra
nuodėguliai, žvynais apėjęs, žvilgūs sąvartynai, pasiutę
taip trypia – ant lūpų nebepakrutinamų

1986.VI.21–1988.X.13

Braziūnas, Vladas. Užkalbėti juodą sraują: Eilėraščiai su datomis. - Vilnius: Vaga, 1989. - P.27.


* * *
(hrvatski, по-русски)

parašęs tokį eilėraštį
kurio niekas į jokią kalbą
niekada nė už ką neišvers
galiu sau keliaut ant šieno
miegot ir per sapną urgzti
o, kad taip šnekučiuočiaus
babut, ne su proprotėviais
mūsų, kitiems nebyliais, o
jei tik šaukčiaus aštuntojo
Pragaro rato arba ir Rašto
tautos pateptųjų!


2002.VII.9-26


Pareiti
(kritika, po polsku)

Nebepareinu, nebeparvažiuoju, galiu tik atvažiuoti,
ir aš Pasvaly, kai man būdavo baisiai gera
arba labai negera, turėdavau kur pareiti,
tos visos vietos, kurios dabar gyvena mano eilėraščiuos,

tie visi žodžiai, kurie dar gyvena, neberanda
jau savo daiktų, ateinu aš su žodžiais, daiktai
jų nelaukia, neatpažįsta, mūsų namo kieme
ne tik šuo, jau ir žmonės įtarūs, vaikštau,

gal taikaus apvogti, pasiglemžti brangiausią jų turtą,
žalumą tėvo sodintos obels, mano išmindžiotą taką
ir taką lig mirusių malkinės, jų būsimą prisiminimą
lig negyvenimo galo, vienintelę vietą pareiti.

Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.19.


Paryčiai
(latviski, po polsku)

Juodam lange į tavo pusę
pro pinijas geltonas lempos gaubtas
kerojas ir nevysta, ir nevyksta
daugiau jau nieko – vien tik, kas įvykę,

mėnulis piešia ant kelių blyškiais šešėliais
nuo Verkių, nuo Žaliųjų ežerų lig mūsų laiptinės,
lig ryto išstovėtos, pasiilgtos
nėra tavęs nakty. Vien naktys tavyje

kaip metų drumzlės, vienatvės klampios nuogulos lange,
mėnulio pragulos į ežerą kraujuoja,
keliai jau perkasti, bekryptėmis apylankom
geltonos valandos kažkur vis lekia ir užsimuša.

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.24.


paryčiais prie juodosios
keramikos krosnies

(kritika)

                         …prisimink mane

žiūrėjau ryto regėjime
štai su dangaus debesim
artėjo žvėris, žėrėjo
neįmanomas bepažint

o mano angelas, puolęs
į antrą ratą dangaus
išsekintas sugulovių
visos kalbos tik jom vergaus

dangų it seną rakandą
garmėn pradanginęs, nudanginęs
ženki į mano pragarus
išsivesk mane, vagį Barabą

2001.VIII.1–2

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.30.



paruzija[1]
(kritika)
 
dingusių vaikų mieste
pilname liguisto grožio
muistosi nuodinga rožė
iš rarotų išmesta
 
nesukaltos smėlio dėžės
nesupiltos smėlio pilys
ligi miesto mylių mylios
lyg nekaltas, o apvylęs
pradingau, bet kur man dėtis
 
jau esu senatvės grobis
rožinių sapnų vampyras
jau žirgų šaltinį tyrą
tyrinėja mitologės
 
aš dvejoju, aš trejoju
kaip blausi šviesa lempelės
kai sūdri šviesa vakarė
rožių šieną atrajoja
 
iškvėpuotam kambarėly
slogios vėlės laižo sienas
blogį kūrė šešios dienos
grožis – vienišas ir vienas
septintosios padarėlis
 
siųski rasą, čia netikra
žodis blaškosi į stiklą
nežinau, ar susitiksme
plaukę Chroną, plaukę Stiksą
dingusių vaikų mieste
 
1995.V.26–1996.IV.8 (Velykų II d.)
 
Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P.86.
 


[1]Paruzija – „[gr. parusia – buvimas, atėjimas], NT ir ankstyvosios krikščionybės lit-roje vartojamas terminas, kuriuo vadinamas Kristaus antrasis atėjimas”. - Religijotyros žodynas. - V.: Mintis, 1991. - P. 284.


pasaulė tampa atnaujinta
(en français, kritika)

mėlyna karvė plaukia per jūrą
keturi platūs ragai
vakaro mėnuo šnekina Jurgį
ką, pavargai

neturi smako? Jūrmotė gieda
kaip bitė dūzgia ramia širdim
mėlyna karvė duos pieno viedrą
varškę pavargęs, medų kabink

židiny žaliai ugniai žydint
babutės žygis – iš daržinės pas žaląją
dar nė žymės, bet pasaulė darosi
greitesnė per zvirbulio žingsnį

akylesnė per lauką, senelio akim nužiūrėtą
ausylesnė per mišką, iš baimės jo nudainuotą
nebuvo, nebus jau tik balta ir juoda
bus raina, bus žala ir žalia, ir mėlyna

2000.VIII.7

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.18;
Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 14.


* * *
(en français, po polsku, kritika)

pasaulis sėdi priešais mane
ir glumina

            VB> Būk dar gera, nurašyk
            VB> Būk dar gera, nurašyk
            VB> Būk dar gera, nurašyk
            VB> Būk dar gera, nurašyk

nuo palšo mūsų dangaus
išprotėjusį lempos mėnulį
pro seną nupjautą liepą
apšviečiantį veidą kaip varškę

drėkstančios praviros lūpos
po teisybei turėčiau sakyti –
pasaulė

2001.XI.8–9

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.71;
Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 224.


pažiūrėčiau į jūrą
(по русски)

aš išeičiau ant kalno
pažiūrėčiau į jūrą
paklausyčiau, gal kalba
ko taip šalta ir liūdna

lyg lietuvės dainuotų
kur nepateka saulė
pusę metų, lyg nuotrauka
kur kiekvienas – nesavas

tarp savų, o išdavusių
pragaištingas metalas
gaila ėmusių, davusių
vienas varganas galas

begalinėse plynėse
sniegą pusto ar smėlį
bangos kilsta krūtinėse
– ak, dangaus žydrumėli

Braziūnas V. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - V.: Vaga, 1993. - P.72.


pelės ugnis
(hrvatski)

sėja grūdą, kad mirtų, kad kiltų
galia ir gyvybė, sapną
liežia lietus, jūrmarės
iš kibirkšties pasiliejusios, ašaros
akmenį skeliančios, šventas
šikšnosparnis spindakiuoja
iš palubės, pūvančio grūdo
švytėjimas

2002.VI.22–23


penkios kvintos
(kritika)
 
1.
 
kalėjime mes buvom atviri
ir buvome įkalinti kalbėjimo
begalėje vienatvėje, kuri
mus pakentė už tai, kad ją kentėjome
kalėjime mes buvom atviri
 
2.
 
tu krausi žarijas ant jo galvos
pikčiausią priešą alkstantį penėsi
jam, karšto kraujo trokštančiam, sulos
it klevas duosi, lazdą ir pavėsį
o krausi žarijas ant jo galvos
 
3.
 
sieros lietus sodomą išbučiuos
ir trūkstama styga suklyks nemeilė
lyg motinos, lyg atstumtos skaisčios
neapraudotos paslapčia ir bailiai
sieros lietus sodomą išbučiuos
 
4.
 
o kūnas tirpsta muzikos ugny
garsai šventi, ir angelas jų klauso
pamiršęs, kad meni, jog gyveni
užspaudžia pirštais tavo žvilgsnį blausų
ir kūnas tirpsta muzikos ugny
 
5.
 
tyrais balsais išėjome į tyrus
žodynas tyli, kaip tylėjo Tomo
širdis, pirminę priežastį patyrus
pasauliui mirė, prakalbėję tuomet
tyrais balsais mes nugalėjom tyrus
 
1995.II.10–12
 
Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999.
 
 
perkastos upės
(en françaisîn româneşte, kritika)

upių vardais meldeis, surukusių sodžių
praeities–ateities nutrūkusia sueitim
nėra čia jokių vertybių
išskyrus klajoklių kapines, godžios

dūlėsių dulkės gyvom akim
išėsti, šniurkščiot pervasar pelynų
žiedadulkių pilnomis šnervėmis, kinas
Li Li prašo vis ryžių, grįžti užkimęs

iš poezijos šventės, nebūna
poezijos švenčių, nieko nebūna, išskyrus kūną
ir mirtį, kirvį ir girią atidalijus

lijo nutrūkusių upių vardais, kai
žarijom rašei ant dangaus, meldeisi
tekantis taškas buvai, ne linija

1999.V.31–VI.6

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. - P.14;

Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 8.


Perkūno kraštas
(latviski, kritika, po polsku)

prie šio stalo Adomas Mickevičius geria kavą, rūko
                                            kaljaną, leidžia dūmus
per vandenį, vonia visa rausva, sėdi joj Henrikas
                                   Radauskas kaip rožių krūme
baltų rusas, renka aukso ir gyvo sidabro rūdis, rūdys
                                liudys prieš jus ir ės jūsų kūnus
ugnis, po perkūnais, tekstynas putoja kaip kvepiantis
                                                      vyšnių šampūnas
su tauta ir valstybe susijusiais žodžiais, suplaktinė
                                              vartosena rodo, turim
įsisenėjusių klausimų, prausim, mazgosim, giedosim
                                                                 alkūnėm
stalą parėmę, pirmokas putos iš stiklinių, griaustiniai
                                      duosis per akmenis, dunūs
dunojai putos, varvantis vario varpas, vonios
                        nuskilęs kraštelis, kraštas, Perkūno
patręštas, kaip chemikalų veikiamos fotografijos
        laiko vandenyje, sako Alfonsas Nyka-Niliūnas

2000.IV.12–VII.1

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.9.


* * *
 
plikas kalkėmis baltintas angelas tyli, tylėdamas šypso
visa smelkiantis vyksmas, kai nieko o nieko nevyksta
kai jau nieko nelieka, tik kvailį užmėčiusią minią
merkia lietūs ar verkia eilėm suguldyti kaimynai
 
šiandien tyčia anuoju lankstu važiavau pažiūrėt tavo žydinčių slyvų
buvo juodas gyslotas dangus, vėlavau, tavo angelą visą sulijo
supelijo sparnelis palaužtas ir graudžiai per grindinį vilkos
per vėlu atgailaut ar ko laukti, jau kaukia lyg smaugiamas vilkas
 
keikia audrą ir meldžia blyškus, už mėnulį blyškesnis
dar pakęst šitą šypseną bergždžią, tą atmintį, ubago kąsniais
andai snigusią, vertusią, – šnypščia gesinamos kalkės
ne pernykštės, deja, ne pernykštės ir ne vakarykštės mūs kaltės
 
2003.V.8-9
 
Literatūra ir menas. - 2003. - Spalio 10. - P. 1. - Sveikiname šiumetį Jotvingių premijos laureatą – poetą ir vertėją Vladą Braziūną.


povo šokis
(en français)
 
raudonbarzdis Bernardas Shaw
ir bevardis apkartęs šuo
šiurkščiakailis, gimęs lūšnynuos
jam negaila paveikslo šio
 
šoka povas, niekas nemato
tik tryškynės liežuvio viršūnė
žaižaruoja prieš saulę, šunio
šiurkščiavilnį gymį sarmatina
 
šūvis, bokštas šauna dangop
kas jį garbina, kokiais žodžiais
garvežys į kalną tuoj kops
kirtęs lygumą, ilgą, nuobodžią
 
šoka povas po dvarą, plačiai
uodega nei aušra išsiskėtus
šoka povas, ir geria svečiai
ir Kandinskio kazokai, ir šiaip
raudonšeriai ir jų paryžietės
 
Middlebury, 2000.V.20
 
Klaipėda / Gaublys. - 2000. - Rugpj. 12. - P. 18.


prašvitimas
(па-беларуску, по русски)

tiksi laikrodžių laikas betikslis
nežinai, ką aklai susitiksi
kokį laiką, nedrįstantį klysti
jo kerai – išganinga aklystė
nesulaikoma slenka lig slenksčio
ant jo akmenio galvą nulenksiu:

jo pakalnėje Nemunas teka
ar užpelnėme švelnią jo šneką
saulės žalvariu kaustytą diržą
ar ties Žalgiriu jo nepamiršom
ar užgirsim per žalvarnio svydį
kaip atauga pakalnėmis svidrė

tykiai tykiai per Lietuvą rytas
atminty atkerėtoje imas:

– ilgos ilgos lietuvių trimitos
garsus garsus jų girioj šaukimas

1984.IX.3–5

Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P. 5.



pražuva
(по русски, kritika)

apie Vilnių susispiečia kalvos
galvos ritasi arčiau ugnies
piliakalnio skyle, šulinie
ką, tavin sukritę, šunes kalbas

mano sutirštėjusie sapnai
kaukia į mėnulį mano pražuvą
kiaurą nulį, o ne naują pradžią
iš gyvenimo į gyvenai

Dieve, duoki mirti, ne pražūti
duoki viltį, skiltį jos mažutę
kad nebausi amžinu išnykimu

piliakalnio dūmlaužiai į dangų
kyla ar pas pilį susirango
kaip šunytis žilas prie namų

1995.IV.6

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.92.



rašto koštuvės
(kritika)

laiku neišmokytą amato, žemės
darbų lig akių, dainos besiklausančio
žodžio, – tėve sutemęs
sudrausk mane

brinksta blankus debesinas, kryžiuojas
kryžių šešėliai, susišneka
gimines lanko, pasisvečiuoja
lig išnaktų

angelas laimina plaštaka, kulkos
per užpernai karą
kliudyta, pripluka dulkę
prie slenksčio, duris atidaro

berankis, vaikeli, gulk ne pasieny
ne katės pieni, negulk prie krašto
ant Dievo rašto, lig dienai
pačiam vidury, alaus kubily, aš tau

mūsų žodžius ir sakysiu, tavasis tik
nerašyk, lengva išeit iš
rašto, sunku besugrįžt, lyg iš stiklo
staktos, alkūnės, akaip šeivos

būna kojelės kad kreivos, kai
prisilaksto prisibėgioja, pilk
salyklojus kiaulviedrin, kaisk
naują alų ir kraują pildyk

Braziūnas, Vladas. užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P. 125-126.


raudonoji knyga
(па-беларуску, по русски)

kada tu sniegeną sapnuosi tarsi
ant balto sniego kruviną katarsį
kada pro miegą berdama žodžius
ištarsi prakeiksmę, kuri palaimins
kada išverksi gūdžią savo baimę
kada ranka apglėbusi nudžius

jau metas, rytas, spengianti galva
per dangų ritas sniegenos spalva
mes niekieno, mus niekina ir teisia
ir sukas, sukas, Viešpatie, kaip sukas
virš mūs galvų – dausų didysis ūkas
mus skrodžia srovės laikinos ir baisios

laikaisi lyg už sapno ašmenų
nuogos minties, kad visa aš menu
bet apleisti daiktai nebesutaiko
o sniego paukščiai, traukiantys į knygą
palieka apsiblaususią sodybą
ir mūsų miegą, ir ne mūsų laiką

1984.III.3–V.12

Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P. 101-102.


rekonstrukcija: Aestiorum gentes

(kritika)

                               Norbertui Vėliui

treji gaideliai begysta
saulėtekio žmogui į veidą
žiedas įspįsta Dzūkijoj
ir Nemunu leidžiasi

Aukštaitijoj, laukų vidury
stovi stalas – linas ir duona
languota pievų skara
juosia derlųjį stuomenį

dumblinių ežerų kūlgrindos
saulėsėdos žmogui vaikščiot
atplaukia žiedas ir uždega
žvaigždę ant aistmarių

Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga: 1983. - P. 10.


riterio kapas
(kritika)

vėjų močia, suklupus šalnoj, šnabžda šermukšnių rožančių
varsto duris ir kaulus, baltą Rasų koplyčią
drėksta širdis, pagela, prišąla prie rankenos
šnabžda: vadinas, esu, nors ir iš skausmo plyšta

sūnūs išėjo siuvėjais, bastosi kiaurai kaimus
siūna raudoną sagą prie mėlyno, žalią
– prie kalno atvarto
patys ir drasko, žiurkės, žiurkso akim nelaimės
nuo kaukimo užkimę per apskritus

Dievo metus, skaičiuoja, kiek po mirties užtektų
atminimų, apysapnių arešto, žalio regėjimo, dar kokio mitalo
bet ne mistikos, viską tempia į slaptą
urvą, gerai, purvas sušalęs, sutrikus apytaka

nėr jau prasmės plagijuoti druskos, skolintis žodžio
šermukšnių rožančius byra už mirusį skilvin svirbelių
vėjų močia, pakėlusi kuodą, beuodžia

lyg baltą, lyg pilką kažką, tik nežino
          druską ar rūgštį, sniegą ar šviną
          šerkšną ar šármą, šilką ar peleną

Braziūnas, Vladas. užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P. 13.


Rucava
(kritika)

cūka! cūka! ispaniškoj Rucavoj
betono maišyklė sukas
krioguodama nei motininė
jauni eilėje prie degtinės
po obelim – senukai

per Latviją nei per Lietuvą
rusiškai ūžia ikaras
kopūstų mėlynos gūžės
vienišas gužas
vakaras

šnekasi su baidyklėm
lyg šernas
lyg miško cūka
Rucavoj laiko maišyklė
į užpernai
pernai
įsuko mus

Rucava–Rīga, Vilnius, 1998.VII.12–18

Braziūnas, Vladas. Užkalbėti juodą sraują: Eilėraščiai su datomis. - Vilnius: Vaga, 1989. - P.149.


Saulelėj tirpsta paskutinis sniegas
(hrvatski)

Saulė šypteli vos vos –
galas kiškio vuodegos,
kur prieš pusę valandos
dar balta meška gulėjo,
vis pukšėjo, vis mažėjo –
pasiliejo, nutekėjo, –

galas kiškio vuodegos
nuo pavasario saulelės
po kruopelę, po lašelį
atitirps ir – išgaruos.

Susitiksim vėl juoduos,
o paskiau žaliuos žaliuos
ir laukuos, ir pakeliuos.

Ką ten dirbsim susitikę? –
Birbsim birbsim birbinikę.
Dirbsim iš tošies –
birbsim atsilošę!

…2002.V.17


sausas sodas
(kritika)

                                                            Jonui Mikelinskui

čia lapai čia traškantis mėnuo sidabras kaip popierius drūni
tik žydi prie krašto laukinės kapelių viršūnės
bridimas per smilgas klype akyse savanorio
atodrėkis ilgas ir ilgas pavargusių suolas

sala pasala kur išmokė ir sėti ir siūti
ramiai išlydėti sugrįžusio laukti ir laukti
po debesio kryžium giliai naktimis kaip numiršta rugpjūtis
į atdarus šulinius krisdamas krisdamas klaupkis štai

siena štai siela įlinkus svirplių šiluma atkartota ir siūlas
praleisdamas šeivą kaip duonos kasdienį kąsnelį
palaiko tarp neregio pirštų ir nulesa
vyšnią moliniai svirbeliai

kampe kur tupėjo ta didelė duonkepė paukštė
pliki gegužiukai iš gūžio jos rijom ir rijom
praaugom ir ją ir sodybą ir lauką
ir daug ką praaugom tik duonos ūgiu nepavijom

nors buvo darbai nenudirbami brinko kaip lašas nuo stogo
baltų marškinių tartum laša tik niekas neatmena
girdytas pienu buvau ar paleidau grumstą į žmogų
kad žydintis sodas kas naktį man užmezga akmenį

...1982.XI.29

Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga: 1983. - P. 7-8.


sausgėla Pėtero kauluose
(kritika)

sangvinikas (kraujo bei vyno
rimų juvelyras) Jono Genelio
leišio (jau mirusio) viensėdyj
(Rygos pasparnėj) įsisiaučia
į myrio įdėvėtą kupranugario
vilnos kelionių yrantį pledą
kampan įsispraudžia nepajuda
minkštasuolio skrandyje sėdi
tąsomas smenga iltinį šiepia
lyg paskutinę pėdą
gintų nuo giltinės

Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P.35.


Savigyna
(latviski)

Kieno atrodysim nuolaužos, kai mūsų žodžius kas spėlios,
bandys sulipdyti iš šukių mums patiems neįžiūrimą raštą:
pašvaistės, miražų vaivorykštės – viskas savigyna,
nestatykim smėlynuos namų nei kalnuos,

tas beribis bėgimas – stovėjimas vietoj, tik smėlis
po kojomis bėga, tik dūla
kalnynai į žvirgždą, ten lysvės
nesukasi, vagos neišversi – bergždynas,

net auksinis dainavimo skliautas tėra regimybė,
pažiūrėk, pelenuos kaip pajuosta,
kaip pažaliuoja nuo ašarų, skydą
iš nuolaužų mūsų vargu kas sudės.

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.29.


selenografija
(hrvatski)

vakar vakare mačiau mėnulį
kūdikėlį ketvirtos dienos
gulintį ant svyrančios briaunos
gryčios stogo, juodo ir didžiulio

žvaigždės cypė šokamos ratu
kūdikėlis it chirurgo peilis
buvo sklidinas beribės meilės
jūrų potvynių ir nusiaubtų krantų

kūdikėlio blyškiame veide
dar nespėjau įžiūrėti kaukės
bet pilkėjo juodulys ir niaukės
visata keista ar pakeista

nebebuvo aišku, ar karalių
rituališkai kankins ir nužudys
ar tik žais širdis pasaulio galią
kol užeis profanas rytmetys

Braziūnas, Vladas, Užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998.


senis ir jūra
(English)

senis nusilenkė žemei
ir nieko daugiau nepasakė

tako boružė ieškojo
karštam griovely krūtų

kraujo pritryškusi bruknė
į aukso obuolį sirpo

papjovė, nulupo, vidurius
kaulus sudegino, mėsą

jaučio, visiškai juodo
išgelbėtų sembą nuo lenkų

paskerdė, svilino, valė
išpjovė spenius ir į jūrą

kartojo kaip gulė ir kėlė
broliai dievu jį išrinko

senis nusilenkė žemei
ir seniui atėmė žadą

pasaulis graudus, netikras
it mylimosios raukšlės

1995.IV.7–9

Braziūnas Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.31.



sine ratione
(kritika)

danguje kopinėja bažnyčių varpai ir senobinės rylos
ritas raudonais stogais jų nostalgiškos saldžios melodijos
jodau, sapnuojantis klerkas, nusenusį dviratį
pro kaštonų ir kėnių eiles, pro regėjimų sodinius

voras lipa voratinklio giją ir išlipa laisvę
žvilgsnio švytintys pirštai glosto ąsotį:
tu pamiršai, kas esi iš tikrųjų, palaistyk
runą ir augalą, dulkės šešėlį, besotę

išaugtinę nuspuogusią paauglio svają
atminimų albumo geltoną leliją, levandą
suokia devyniasdešimt devynios dausų kanarėlės pas Svalią
brenda Milašius žolynais – vienintelės savo neranda

žengia šventoriaus kapelių varpai krištoliniai padange,
                    juodai apsirengę
plaukia dunojus giesmių pasiūbuodami tartum irkluotų
susivarto pakojy ir meiliai sapnan įsirango
sfinksai ir liūtai, nušokę nuo vartų, ugnim karūnuotų

ir bėgioja prie žalio fontano, jo vandeniu žaidžia
laka dangų, raudoną ir baltą – drumsta albinosės akis
nes nėra priežasties: ir varpai, ir lelijos, ir žaizdos
verias Dievui ir sau, jiem nė motais,
                    kaip eilėraštis juos apsakys

1990.VIII.7–1996.IV.7 (Velykos)

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai . - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.42.



sode, kur pasakei sudie
(kritika)

sode, kur pasakei sudie
serbentas šlaistosi rūgštus
kai išgabens, kryžmai sudės

rankas, parpuolęs išbučiuos
toks baltas, angelo balsu
į dangų šauks iš apačios

per girią garsas atsiduos
gražus išaugs lig debesų
žili kaimynai apsėduos

giedos ir negalvos, aisu
sode, kur pasakei sudie
pridėjus ranką prie širdies

1999.IV.27–IX.23

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.29.



Sonetas atsilikęs nuo vainiko
(по русски )

Sonetas atsilikęs nuo vainiko
be paso be tėvų gimimo vietos
o gali būt – nebuvęs net pradėtas
gal tik per sapną sąmonėn įniko

kaip nuojauta – nelauktas ir ūmus
lyg motina pašauktų į namus
kai paskutinę rytmečio akimirką
prisimeni – mirties akivalką

pasaulis temsta motinos vardu
pasaulis paskutinį žodį gargia
ir tu jau nebe tu soneto verge

dabar pasaulis mėto jus abu
dabar nebepaliekate pėdų
dabar tik lietūs – bet ne jus apverkia

Pervalka–Vilnius, 1985.VI.29–VII.13

Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988. - P.30.



Strazdelis
(kritika)

ant tamsios Lietuvos
nemarios varguose
tu žiemos rytuose
suplasnojus dvasia

pakaruoklių kapuos
sukapotas dangus
ant visos Lietuvos
tu grūmojai kas bus

ar audra ar giedra
tau vis viena spindės
ant vargų Lietuvos
piemenėlių žvaigždė

Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga: 1983. - P. 17-18.


* * *
(по русски)

Sukarpyti keliai neatlaiko nei riksmo
nei pratiso juoko
mes atpratę nuo šūvių
atpratę nuo kruvino pokario
mūsų nemigų vaikiškų baimių
šešėliai per dieną
prie šventųjų paveikslų įtrūkusių
lempų prie veidrodžių sėlina
rašalo dėmės ant lapo
ne plečiasi rožė prie atlapo
nuskalbtų marškinių šienapjūtės
ne dūžtantis stiklas ne prakaito
pratisas riksmas ne juokas užkimęs
bekraujis beviltiškas noksta laukimas
nevaikiškų baimių šešėliai plakas
nakčiai pritrūksta kvapo
ant ratų kupė kely
iš tūkstančių liekam – keli
nuo pokario šūvių atpratę

Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988. - P.15.


* * *
(kritika)

                    Sigitui Gedai

susidvejinęs baras
Baruonas ir Baranauskas
lekia Saulės žirgeliais
kelio neklausia

neria į Didžiąją upę –
Strazdas ant lydžio tupi
mėlynas kaip kranklys
žėrintis gyvulys

strazdanom apsitaškęs
žiūri į vieną tašką
virš rašmenio mano kreivo
paskiau – galvelę pakraipo

1998.VI.24–1999.X.28

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. - P.41.


sužeistas vėjas
(en français, kritika)

laukai plytėjo plyni
ir daug buvo vietos vėjam
aidėjo vėjai šulny
ir dienos ilgėjo

žemė kaip šunio skūra
skambi, ir skambios viršūnės
kybo ramiam vakare
andai paleistas šūvis

2000.IX.21

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.26
;
Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 20.


svajonių džiaugsmas
(English)

pusę dangaus apgožę snieginiai debesys, kitoj vaivorykštėm varva
vandva po sausrų į šulnius sugrįžta
laukuose mūkia apsnigtos karvės
ir ilgiausia eilutė toli horizonte sulūžta atsitrenkus į mėlyną mišką
 
žiedlapėjanti tavo oda, žaliõs liepos balsva mediena suliepsnoja po
spurdančiais pirštais, pasieny
zvirbuliai pešas su spurglių sielom
šliurinėja vėjas už durų, pešioja samanas, grabinėjas šlapių sienojų
 
o neišmanau, verkti ar juoktis, kad neišmanau nei sniego nelaikšio
nei ko jis taip išdavikiškai tirpsta
kai aš įsikibęs nekintamo laiko, kad tik nepravirkčia
ką su pienu įgėręs, ką įtikėjęs, žiedlapėlio iš tavo kadaisinio laiško
 
vaikšto tenai ir atgal, neaišku, nelygu kiek duota buvo, kaip seikėta
ką ten kūryba, kai krosnis tik šnypščia
ir gęsta ir gervės ar žąsys pernykštės
blaškos vaivorykščių pusėj pulkais, nė nemano išskristi, ant Aiseto
 
treška plonytė luobelė, tik pusdienį šitaip ar pusę gyvenimo likusio
 
2003.I.6–9
 
Literatūra ir menas. - 2003. - Spalio 10. - P. 5. - Vieno anoniminio eilėraščio vandens tema konkursas: I vieta.



Svalios melioracija
(kritika)

durpynai rūkė puldama į žiotis
Svalia suguldė pradalges šlaituos
tai man valia negimusį sūpuoti
senelio veidą pragaro karkluos

žemėtos lūpos guosti tavo lūpom
kantrus griovys nutįso per šilus
karuos sudegęs saulėj nusilupęs
tylus kaip krosnis kaip akmuo gilus

užnuodyta šviesa kvepėjo kmynai
maldas vapėjo gal liežuviai gal
negudrios žuvys kitados auksinės
štai žiūri nusiminusios atgal

ir regi geometrinę apvaizdą
esi turtingas niekas neprimins
kur dingo tavo išganingos žaizdos
kas tau altorių iš šaknų supins

procesiją kas ves kuri vos slenka
kuri vis senka ir visai išdžius
tu pamišai o tos kuprotos bangos
supjudė tavo protą ir žodžius

Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga: 1983. - P. 30-31.


šaknis
(English, kritika)

kuprūs keliai suplūktiniai
užaugo pelynais ir tuopom
sniegenų pulkas nuskynė
bemiegį palangės šermukšnį

kas taip išklaipė šakas
kas taip iškreivojo kamienus
atsiknojo žievė, atitokau
pačiam debesų žydėjime

visa ne čia, ne aukštai
ne degančiam sniegenos skrydy
amžiną ačiū tai
kuria po mirties išvydau

1992.X.19–XII.17

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.50.



šermukšnių gatvė
(kritika)

molis esu ir ąsotis Lėvenio vandeniui nešti
įkypas lapkritis, lapų tenėsiai po kojom
slaptas akiplėša plikas atvirlaiškio lakštas
dagtis šermukšnio, apatiškai nakčiai aukojamas

dienos – pilni ežerai neužgesinamų uogų
žvirblių audėjų šeimyna pašiurpus ant svyrančio virpsto
siurbėlės pirštai esu ir baikšti tavo oda
visa tą naktį atminus ir visa per naktį pamiršus

glaudėsi virpančios šlaunys ir plėtėsi  poros
tvinko rasa ir sausros nukankintos atgyjančios viksvos
raižė akis, mūsų norus ir mūsų nenorus
skelbė it kraują baltoj plynumoj neatšaukiamai kartą įvyksiant

1992.VII.20–1995.I.25

Vladas Braziūnas. ant balto dugno. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P. 76.



šiąnakt pirmąkart sapnavau
(English, po polsku)

tik atėjai, mamos paklausei, ar esu, ir baigės sapnas
taip baigias ne laiku sapnai, susitikimai ir gyvenimai
vis prasilenkiantys ties vienu klausimu
nes jau mamos nėra, manęs kaskart mažiau, ir žinomas atsakymas

mama tik klausia vis, kas buvo čia atėjus
vis sutrinku, raustu ir nubundu, pasaulis
sukas apie savo ašį – koridoriaus gale menkutę figūrėlę
per atspindį lange mane dar tebematančią:

rašau per geometriją tau pirmąjį eilėraštį
rudens pilkam fone širdis laiminga šokinėja
puspenkto posmo vien tik banalybių
taip geliančių, kad atiduočiau viską

už mielą, už svajonių karalaitę
nė žodžio nesuspėjau pasakyti, nors mačiau kiek kartų
diena atrodo slegianti, o pamokos kaip amžiai
ir amžinas aliarmas: slėptuvės užrakintos

Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.12.


* * *
(kritika)

šilkinis peilis, varno sparnas varsto
dangaus lapus, va pjaustė
Jurga Krišjanio dainas, jų penktą tomą
tą, sergstimą vėlių ir laiko močių

guldau prie Juškų, prie šviežrūgės
duonos kalnelio, prie duonriekio, lengva
gulėt suartoj, ant kranto, raudei
šilkinei slysčiojant pašaknėmis

Jurja, rasą paleiski, krisk, Jani, skrisk, ris-
kis nuo to kalnelio, lygauk per lygumas, šviesi naktis, pra-
sivėrus, žvėrys rausvais liežuviais
žuvys išeis su varnais kupoliaut, jau

saulelė vėl, vėlės vėlinas, sustok, lauk
jos palauks, laikas paliaus, leis
skleistis, leipt, bet dainą pabaigt aukštais
dideliais balsais, baltas gaus – din – dan-

gaus laukas –
                    platyn – –
                    platyn – –

2000.XI.28–29

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. - P.42.


* * *
(kritika)
 
šlamėkim, Obuolėle
šakelėm susirėmę
lapeliais susikloję
taip tyliai, kaip rytoj
 
rytoj ateis žiemelė
prikris šakas žvaigždelių
žibėsim, Obuolėle
taip tyliai, kaip tenai
 
tenai, anapus upės
balti gėriukai sukas
tarp žydinčių šakelių
taip tyliai, kaip vaikai
 
vaikai nukrito pievon
toli parito Dievas
nuo mūsų, Obuolėle
 
rankelėm susiėmę
šakelėm susirėmę
jie šlama – šiam krante
 
1999.I.9–20
 
Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999.
 
 

(English)
*
* * * * *
* * * ** * * *

špokai ir mažieji uoksų paukšteliai manuos
inkiluos – galingiausieji man
užtarytojai        mano žaismė
pirmučiausia – sielos pusiau-
svyruonėjančios žvakės su sna-
po vaškuolėm dagtelėm, taš-
kuotos mažybinės povos su
perlų vainikais ir aukso žie-
dais ant kojelių – pagaus ir
nurinks ne iš tikro, numaus
ne iš tikro, tik taip pasakyta
dainoj, tai svajota
tai visko – iš nieko – ir būta

1998.VIII.8–2000.VII.30

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.49.



Šv. Baltramiejus–Kryžiai
(kritika)

                                    Inesei Zanderei

kapas bažnyčios rūsy akmeninis ir tuščios žvaigždės
nunoksta ir bliūkšta po kojų krituolės švendrynuose
kryžių dienoj dzūkių kregždės skandinas tiesiausiai
neria į paukščių dausas kur baltramiejaus varlyčiai
užgytom gerklėm lauks išganytojo zieduonio kregždės
kregžda galugerkly mėlyno šlynžemio dugno vimdo mi-
rėsį – gėrėsies dailidės namdario darbu tavimi dėtas
gėrėčiaus ir aš neužkalk neužmūryk manęs aklinai aš
buvėjas mažyčio kalėjimo mėlynom seilėm lipdyto ant
nepasiekiamos didžio kalėjimo sienos per vasarą kai
inesė rašė dvi, ei!                              eilutes kas pratęs?
kalėjimo
mažyčio kalėjimo mėlynom seilėm
ir aš neužkalk neužmūryk manęs
dailidės namdario
galugerkly mėlyno šlynžemio dugno
lauks išganytojo
į paukščių dausas kur baltramiejaus
dzūkių kregždės skandinas po kojų
kapas bažnyčios rūsy akmeninis ir tuščios žvaigždės
nunoksta ir bliūkšta              krituolės švendrynuose
kryžių dienoj                                                 tiesiausiai
neria                                                                 varlyčiai
užgytom gerklėm                          zieduonio kregždės
kregžda                                                          vimdo mi-
rėsį gėrėsies                                      darbu tavim dėtas
gėrėčiaus                                                         aklinai aš
buvėjas                                                          lipdyto ant
nepasiekiamos didžio                  sienos per vasarą kai
inesei namą rentei su kiaurų kregždrodėlių langelėm

Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P.35.


* * *
(на български, en français, kritika)

šviesi naktis, šilta ir švelni tarytum vidinė tavo šlaunų pusė,
tą rytą prasnūsi, dieną prabusi, nakty miegūsta prabūsi per
pusę su manimi, už langų pustys kaip ir pustė, gūsiais, už
langų šalnų delnai šalti lyti baltą obelų odą, plyti sodas pus-
tuštis per platų užmatomą plotą, džiausto baltai išvelėtas
paklodžių drobes mirusios motinos, sunkios ir lėtos, gėlėtos
jų suknios, retai besapnuojamos, šnera
švelnioji, mano švelnioji, man dovanoji mane, silpną ir švarų

2002.I.7

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.137
;
Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 28.


šviesos išsprogusi akis
(en français)

seklyčioj – gėlės ir atgailos
pirmoji karta nuo Žalgirio
bajorų, majorų – peklos
iš kur paimsi tiek valgymų

ugnis per žiemą paseno
paseno per žiemą vandenys
duona mūsų visų dienų
supuolus ir nusigandusi

šienas po balta staltiese
nuo Vytauto kario riešo
valdysi? ar tik suskaldysi
tylėsi? – vis tiek gailėsies

balsta balsas – sniegai
išakijusių kaulų sengirės
auksasidabrės – o kaip
be pelenų rusensime

tamsą laimins šviesa tiršta
šviesą laimins tamsa – tylės
bliauna gėriuko galva nukirsta
be balso – krauju iš gerklės

2000.II.14–III.5

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.15;
Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 12.


tai, ką vadinam poezija
(kritika)

        tā, ko mēs saucam par dzeju
                                Pēters Brūveris


kokią rožę ar grožę griozdini
kuo išblyškusią šersi chimerą
sukalbėtum betikslį rožinį
už rijūną ir vyno gėrėją

sakė, valgyk ir gerk, kas duodama
darbininkas vertas, kiek valgo
darbininkas, kuris kas duobę man
ne už stiklą ir ne už algą

šičia cenzūrinis daugtaškis (…) – nuodėmė
burnot, piktžodžiaut, bet mieliau
negu laukt iš dangaus nurodymų
ir nežinoti, kad jau

debesio baltą plūksną padrožusi
psichė, graikiškai čiauškanti siela
pasirašė šio amžiaus nuosprendį:
tā, ko mēs saucam par dzeju

1999.VII.14–2000.II.5

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. - P.36.


tąnakt angelo neaplankė vienatvė
(kritika)
 
TĄNAKT nedirbtinis kvėpavimas burna į burną
Angelo sperma tuščiam pragare, apsimeskim, kad mes, o
Ne mus, apsimeskim
Aplankė vienatvė mus, o ne mes užklupom ją nuogą
Kvatojantis, volunge kvėkščiant
Tiršta ir garuojančia – kuo
 
ANGELO alkis lig soties pritvoti, lig gomurio
Nasros šnopuojančios gendantį kraują
Garuojančios šventojo Jurgio
Eržilo nasros, paleisk šitą driežlą varložį
Lauko peliūkštė už slibiną šitą plėšresnė, ji
O ne mes, apsimeskime, sėklą naikinom, vis tiek
 
NEAPLANKĖ, iš pieno neišplaukė mergė saldžioji mirtis
Eketėn gurguliuojančion merkė ir merkė įnirtus
Ar girdi, kaip žlegėdamas artinas, artinas
Pusprotis sliekas, suvirškins
Lapus į garuojantį rūgštų kompostą, kaip
Anka, kaip traukiasi, raukiasi srutų duobė
Nedirbtinė
Kaip uoliai šventuolis ją srebia, kaip
Ėda eržilas debesio šoną raudoną, raudona
 
VIENATVĖ nustebus saldžioji iš kraujo
Ir pieno ant blyškiai nekalto patalo, bado mirtis
Eketėn gargaliuojančion merkia ir smerkia, ir tardo
Neturėk kito vardo, negarbinki
Ašarų, nieko daugiau neturėki, mane, apsimeski
Tave
Vieną, vienintelį, vieną tuščiam pragare
Ėdrų arkangelą
 
1995.I.12–II.15
 
Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999.



tarmė nukirstom galūnėm
(kritika)

pasakyk savo šaknį išgirsiu kamieną kirsiu
galūnę dirbdinsiu lopšį lai ošia net atsilošdamos viržių
kerokšlių medijos iš vieno dirbdinsiu laivę leisiu į laisvę
kiškio jauniklį vaikšto vaikiščias perplėštom kiškom keikias
kaip didelis gimęs Ubagyno kiemo dilgynėj paėmęs už priesagą
pasakos volungę velnio tarpuragy sukusią priedurnių prieglaudą
pamestinukių priebalsių priedermę pilnavidurio vidurdienio
veriasi durys į rudenį šventintos dulkės nugula spurdantį
jau tik spurdėjusį kraują šaknim ir kamienu jau rauja kelmą
nuo kalno rita skaldo pjausto jau neria plaustą per upę kelia

Braziūnas, Vladas. užkalbėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P. 14.


tarp dviejų volungės švilpesių
(kritika)
 
O mūsų Sodininkas kas rytą apeina savo sukurtą grožybę
                                                            Birutė Pūkelevičiūtė

 
1.
 
lazdynai prisigeria vakaro saulės iš kūdros, laukiniai
prašapusių šimtmečių debesys eina ir eina     sustoja
pro ūksmę sodo lapijų ūkas baublys    ant ežero ūksi
krislas tavoj riešutinėj           aky mėnesėtoj nuliūdęs
 
                                                         kol mirštam ir
mirštam po žodį po nutylėjimą po
išdavystę tuoj pat pasistengiam užmiršt – maršumu
nugalėti – numirti
 
                 nebepiešk mano veido tik rūškaną dėmę
kuria rūpestingojo Sodininko jau įžymėtas esu prieš
atrankinį kirtimą
 
                                  paaugėlis kaldavau kopetėles
riešutinei, sodo kėkštelei, pelniausi jos  vakaro saulę
anapus
 
2.
 
anapus kalbėjimų sodų   ant akmenio žodžiai teauga
anapus eilėraščio tyrų        vijoklinių žodžių pašiūrėj
raukšlėjasi rašmenys, tyli, į nuogus mus angelas žiūri
miglotoji žemė, šaknis         katras katrame prigysim
 
1990.II.8–1999.VI.26
 
Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999.


Testamentas
(kritika)

Mūsų vardai tolimi, ir negrįžti išėjusių
sąrašuos mes nebūsim greta ar arti.
Mes svetinguos namuos tuos pačiuos beviešėjom,
bet tirštos sutemos, bet aušros visąlaik atskirti.

Sugalvoki, pasauli, mums vardą kaip kruviną viksvą
per akis – kad jau niekas nešauktų kitaip:
mes tą vieną, vienintelį vardą įvyksim,
kur giliai, o aukštai, vakarai, o rytai.

Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.27.


Tik iki Žvaigždž
(en géorgien)

dainuojanti burna nepaiso burto
naktinę obelį pabaisa purto
bet grumiasi alkūnėmis naktis
ji su mumis mums nieko nenutiks

kol svetima kol sulpia mano pulsą
aš tavo būsiu kai manin atgulsi
kai žemėn lėks nurėkštas obuolys
burna tylės bet rėkčios nebylys:

jum po slenksčiu dangus – duobė žarijų
kas grįžo į namus – dangus prarijo
kas netikėjo tas ant lauko nuogo
klaikiom akim supančioto apuoko

tai miestas svetimus garsus sugėręs
jo sielos ežere prigėrė žvėrys
krantuos gyvena kirminai dulkėti
o visa kuo turiu šventai tikėti

pusiaukelėj tarp skurdo ir absurdo
kur atgailauju kaltinu meldžiu
kur kapas naujas po senu medžiu

bet jau naktis mane ištraukia – burtą
ir savo rankom obelį išpurto
mes krentame – bet TIK IKI ŽVAIGŽDŽIŲ

Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P. 18-19.


* * *
(en français)
                            Saulei

tik šaiposi fleitos:
une vie de la mort qui écrit
tik būgnai prakeikia
bedugniam tuščiam kambary

...pravažiuojam bažnyčią
širdies chirurgijos centrą
kairėj pusėj laukas
aukštos įtampos linija

2002.IX.26–X.1

Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 36.


tylintys vyriai
(en français, по русски, kritika)

girdėjau tik žemą ir aukštą garsus
tik širdį plevenančią, cypiantį nervą
buvau uždarytas į menamą narvą
šilkais jį įriš ir prieš rytą parsiųs

prie tylinčių durų, prie tykančių vyrių
virtuvinis peilis tą šilką prapjaus
dar šiltą plevenančią ašarom plaus
kapos ir išdžiaustys ant pūvančių virvių

virpės tik nuo vėjo, nuo šalčio tik stings
garuos ir pažirs mėnesėtais kristalais
ant pilko cemento, kur blaškosi pelės

aplink, vis aplink, užtinkuoti urveliai
užnuodytus trupinius lesa karveliai
ir dvesia nuo tylinčių durų per žingsnį

1999.VIII.31

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. - P.23;
Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 10.


* * *
(en français, po polsku, по русски, kritika)

tylos žvėris, apuostantis tave
laukinis ir nepažinus
neprijaukinamas

tvirtas, bet ne uola
mauroja, bet ne bulius
geras, bet ne tėvas

tavo širdies ruduo

2001.XI.25

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.53;
Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 26.


trimitas
(по русски)

juodos tulžies kariuomenės būrių
ir melancholijos ankštai apstota
giliai įmiega žiedusi vaizduotė
bejėgę šukę rankoj beturiu

o buvo amfora gašlus magnato žiedas
lytėjo pirštai mėlyną glazūrą
trofėjai miršta aukso indai gūra
tik šypsos gipso galvos apžavėtos

sokrato bruto gyvulių figūrų
baltų sparnuotų alebastro liūtų
karščiuojančioj vaizduotėj užsibūta
dabar ji miega raštininkas kuria

prie šono budi jam stropus adjunktas
nužudo tropą ir išjungia jungtį
eilutę nukerta buku kirčiu

tulžys žuvininkėlis springsta kaulais
iš kaulų girios o iš šukės kalnas
atžėlė mirusių kariuomenę girdžiu

1995.IV.12-14


turdus ericetorum!
(kritika)

prisimink… ką beveiksi dabar prisiminęs
ką tu prieisi prie svetimo vaiko, toks griozdas
nuviliojo keršulis, raišu prisimetęs, ir aptriedė strazdas
giesmininkas Šilutės mėlynėm

o nesidygėk… marškiniai balto juodvarnio
linmarkoj pūna, aprietusie žuvį, prarijusią žiedą
auksinį, brolelio nukaltą, tegali karaliui padėti
pasveikt ne gyvybės vanduo, ne teisybės, tik juokdario

juodas kraujas, prakiurusių venų tamsos
vaidinuoklis, paklausk, ko jis nori, ko laukia
tavo mėlynu Lėveniu baltas pajuodvarnis plaukė
prisimink… giesmininko apjuoktas ir vienišas toks

1999.VIII.3

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. - P.68.


Upė
(kritika)

Ne išėjau iš namų –
gyvenau iš namų,
iš lekiančio debesio ežero
leidaus į Stingstančią upę.

Bet buvo netobulas šitas
mirimas, baimingas kaip aš:
o jei prisikelsiu
šiapus?

Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.63.


Upytė
(kritika)

Kaip į lažą eina ir neskuba:
pakeliui ją ištiks avarija –
juodas skystis trykš kapiliarais –
upės, dirvos ir ežero sąsmauka.

Kyla juodvarnis, Zieduonio kuoklėmis
paskambėdamas, kyla iš klampupio,
iš negyvo, naminio, bet amsinčio
dar šunelio – vaikystės vaiduoklinio.

Iš aukštapelkės nuteka pertekis
vandenų, iš už gūbrio: nežino:
šviečia aklo kačiuko auksinės
plačios akys, o lydi jas – perpykę:

plaukti, šokti Upytę? – ištvino lyg upė,
susisuko verpetai verpetuos ir niekur nebeskuba:
buvo upė, ir ežeras buvo, o spazminė sąsmauka,
kapiliarai juodi – lyg žibutė, prigėrusi tušo.

1998.XI.2–11

Braziūnas, Vladas. Užkalbėti juodą sraują: Eilėraščiai su datomis. - Vilnius: Vaga, 1989. - P.160.



Vaikystės nuotrauka
(kritika)

Iš dangaus ar iš žemės gelmių
pasipils peleninis vanduo,
atšniokštuos ir užtrokš
susigėręs miestelio kempinėn,
ir supuls kaip supuola į akmenį vėl
atitirpęs akmuo,
nes lava – vien tik laikinas
laiko pavidalas,
vien prie godulio griaučių
pažirę auksiniai: išmok
tu mane tartum vandenio lašą juodoj
dykumoj – atgaivingą ir didelį:

liūtis praūžė ir mirė, likau
vienintelis lašas, langinės
kregždutės snapu nuraškytas:

uolus fotografas Vezuvijus
vaikišką žaidžia žaidimą: Sustink!
sustinkite, upės ir ašaros,
valty Kėlėjo išlietos,
sustinkite, zvimbusios kulkos,
didvyrių skeletuos,
pulkai pajaunių, būriai pakasynų
puotautojų, kėlę
midaus bokalus už nebūtą,
už būsimą laimę, vaikai
Ubagyno kieme, kokios tobulos mūsų
kavonės: nė vienas
seniai nebematomas,
nesusapnuojamas, rėkia:
nušoviau, jau kriski, nušoviau,
gulėk, nesujudinki kadro!

ateis su kapų šluotelytėm, apšluos
ir nulies tavo formą iš gipso,
kur urzgia po kojom
ir smegduobėm verias: Sustink!

sustink įsitvėręs į kraštą
kalkėjančių gyslų spyruoklėm,
į kalbą, į raštą –
jis vienas tave ir temoka,

jis vienas vienintelis lašas,
langinėms iš karščio nusvirus,
suskilusiom plaštakom siek ir kabinkis,
klabenki, ir bus pradarytos
kalkėjančios gyslos,
skubėki, kol šniokščia,
skubėki, kol šniokščia
akmuo.

Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.64-65.


Vaišelka
(kritika)

ir raidžių rašto demonai tie patys
iš Graikijos, kaip Mindaugo sūnus
ir mano sapnas niekaip nesugrįžta
stačiatikis: tereiškia tai, ką reiškia
vienuolis: ko nėra, nereik kalbėt

klapčiukas: vien tik sąspalvių klausytis
girdžiu, kaip gelsvos sutemos nusės
ražienų sutemos, šventa šviesa aptiškę
sūnus negrįžta, demonai tie patys
klausytis ir girdėt, ateina kelias
atadūluojant kuopai per mares:

                tai grįžta iš karės
                saulelės vakarės
                kraujais aprasojęs
                o koja baltoji
                prie tyminio balno

1998.VII.6-XI.24

Braziūnas, Vladas. ant balto dugno: eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.115.


vaivorykštė ant seno sodo
(по русски)

sultingos tingios seno sodo šakos
su mirusių šventųjų aureolėm
nuo bodžiai šnekas, kaip šventiesiem sekas
minkštam šaknytam seno sodo guoly

kas jiem sapnuojas – buvę nepraėję
kokie juos lanko ateities regėjimai
kas esam mes, kas buvom, būsim – kas
kuriuos sumes į ugnį kaip šakas

ruduo ugninis – paskutinės žinios
šaknis vanduo užeina geležinis
ir šnypščia vienas kitą išpažinę

ugnis, vanduo ankštam šventųjų guoly
po amžinojo sodo aureolėm
žydėjimas mus siaučia rudeninis

1985.VI.29

Braziūnas V. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - V.: Vaga, 1998. - P.10.



vakar yra rytoj
(English, по русски)
 
aname arklio gyvenime
dirbau žirgu, per šermenis
ankstyvaisiais viduramžiais prūsų
varžybų buvau nuvarytas, dar gyvas duobėn
guldomas kniūbsčias, priekinės kojos
priklaupiamos, paspaudžiamos po krūtinkauliu, trakšt
pirmas ir antras kaklo slanksteliai, akys
saulės laidos kryptimi, kur už jūrių žuvėdai, aukštyn
iškeltas pasturgalis
aname arklio gyvenime
prakaitavau vokiečio šachtoje Banská Štiavnicoj
žiurkinoje tamsoj, apžlibau
vieną naktį, stojus mėnulio
tárpijoms, išvedė kūtėn, paskiau pamažėliais
naktim, tunkant jaunam į pilnatį, leido
ganyklon, akiūkliai platyn, vis platyn, pripratino
aname arklio gyvenime
iš Naugarduko į Vilnių atvežęs Mickevičių
klaidžiojau miesto gatvėmis
ant medinių koturnų
numirti – visi į tą mylimą šalį, į Vilnių
dabar vaidenuosi Belmonte
būna kad ir Sereikiškėse
baidausi vagių ir mašinų
ant sprando tampau policininką
tolimo miško spalvos
 
aname paukščio gyvenime dirbau lakštingala
kalnų ir slėnių mieste prie Dugnojaus, miškais
aptaisyto, girių, laukų Lietuvoj
keldavau šienpjovius
aname paukščio gyvenime
visą vos temusią naktį iš gegužės į birželį
ėjau iš proto, visą Bratislavos naktį
ėjau lenktynių su vakaro
paskiau ir su ryto paukščiais, visus
juos užtrenkdamas, ryto pasiutus
gegutė vis tiek užklupo poetą nuogintelį
eurocentai kišenėj, kišenė kitam kambary
lieka meilė, mirtis ir rekrūtai
pats užkukuosi
 
aname poeto gyvenime
pastebėjau, kad visos prancūzės, važiuojam
gulim ar skrendam, – migdo mane, vos šalia
kad nereikėtų kalbėtis
žodžiais ar rankom, ar pirštų
karštų pagalvėlėm, ar lūpų
kraščiukais, sapnuoju uždaroje erdvėje
 
Banská Štiavnica–Bratislava–Vilnius, 2003.VI.1–VI.12
 
Literatūra ir menas. - 2003. - Spalio 10. - P. 4. - Vieno anoniminio eilėraščio konkursas: I vieta.


vakaro žinios
(kritika)

žemyno galas, keltas keliasi į salą
iš drūto ąžuolo drevės transliuoja vakaro žinias druidas*
nukvakęs, suvarliagyvėjęs, Viešpaties litvakas sąla
nedalią auką, žynio skiemenuojamą, išvydęs
 
anuomet žodis buvo Dievo žodis
ryšėjai nuometą, tai lioveisi ožiuotis
pražydo stimulus, išrašė ožio kuprą
ne grožio prašė, gimulio stebuklo
 
lyginamųjų mokslų galimybės
nekokios, ožį grabas teišlygins
jo žodį rekonstruos Šlamų babutės kūtėj
jos patalų šiauduos žiemojanti pirmadėlė ožkutė
 
jos susikvėps, jų žilas kvapas pro langelio šibą
į dangų atlapą vis kyla ir lempelėm žiba
langelis ir palangė, ir padangė

tik ji beribė gyvasties daryba
žynys be atvangos, kalbos dailidė
jai saliutuos iš ąžuolo patrankos
*Keltų žynių druidų, poezijos ir teisės žinovų bei mokytojų, lotynizuota forma druides < ide. *drew-wid “(gaunantis) žinias iš ąžuolo”.

Braziūnas, Vladas. užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P. 138.



vardai
(kritika)

Rumšiškių metrikų knygoje 1688 metais seno žmogaus
virpančia ranka net vardai užrašyti ne taip
kaip jam liepta – lietuviškai, kas tas žmogus
kaip gyveno, kur begyvena jo siela, kreivai

išaugusiam medy ar nepaklusniame žmoguje
iš niekur į niekur, tylios žydinčios laidotuvės
nė vieno pažįstamo veido, jauku:
Ona Sikmantaicia, Jokubas Mackunas, Matiosus Kuznawckas

Braziūnas V. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - V.: Vaga, 1993. - P.92.


Velki Frantiskani
(en français, kritika)

ir uldukai su keršuliais, ir purplelis purpurinis
ne į tavo dangų trinas, trainiojas juodi strazdai
trainiojas po seną parką, nežinia ko apsiverkęs
draugas parijų ir šarkų – trainiojies ir tu su jais

svetimon pilin priklydęs it čigono strykas virpi
ima viršų makedonai, o bulgaras dzinkt: Santé
smulkūs smuikai duoda garo, akys laksto po ta-
verną, borovickos vis po vieną: už tave, naktie

Budmerice, 2002.VI.2–Fabijoniškės, 2002.VI.7

Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 32.


Vermont: žalias gurkšnis
(en français, hrvatski)

        – Je voudrais un verre de vin.
                                Marguerite Duras


krapšto dantis tarpdury
stebi, kaip riebios arabės
krato pilvus ir krūtis
pats iš po vakar taip dreba

ryto vyno stiklinė
ir pirštai liaujas virpėję
kiauras balsas, sutinęs
gyja ir atsileidžia

išsilaisvina balsas
nubėga žingsneliais šokėjos
ir šunelis toks balsvas
vis kruvinu mėsgaliu žaidžia

Middlebury, Burlington, 2000.V.22

Bendrame tekste: Braziūnas, Vladas. Vermonto vertikalė, arba Žalio vermuto gurkšnis Žaliakalny [Tęsinys. Pradžia rugpjūčio 12, 19, 26 d. „Gaublyje”] // Klaipėda / [Gaublys]. - 2000. - Rugs. 2. - P. 18. - Nuotr.: Robertas Frostas savajame Riptone; Maži miesteliai Šampleno ežero pakrantėse; D.Senadheeros nuotr.: Braziūnų šeima ant jaukaus R.Frosto gamtos pažinimo tako tiltelio.


viengenčiai
(latviski,kritika)

iš kur tas alyvinis rūkas
rūke skudučiuojantis panas
pro rūką boluojančios stupos
raudoni malūnai maldų

jau baigės vidurnaktis, baigės
ir lyrikos žiaudrios glamonės
iš kur tie pavargusie žmonės
prabudę stoty svetimoj

po savo rūdijančių kaulų
našta susilenkę jie slenka
rankas jiem surišo ir, kiaurą
valtelę davę, paleido

1993.I.17–1996.IV.7 (Velykos)

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.55.


Vilniaus klasicizmas
(English)

yra asmuo, iškilęs iš minios
liūdesyje paskendęs laivas, ilgo sielvarto
mirtis galioja, karalystė baigias
išniekinta Tarkvinijaus sūnaus
ichtiofagų dovanos, pelė
varlė ir paukštė, penketas strėlių
Smuglevičius ir Vilniaus akvarelės
paveikslų reportažai, galimybė
vienam pakeist istoriją ir laisvę
suteikt utopiniam valstiečiui
dvaro varlei, pelei
galybę Galijoto, skito šalmą
ar etiopo lanką: skrenda – šauk
pasirinkai: baltieji nugali ir žūsta
kaip lydžio pilvas minkštas žirgo kaklas
apsikabink minios fone, pasirinkimas
akis ir šnervė, prisigėrus smėlio
ir rudo kraujo, Radvilos žmona
it pupų pėdas, tik krūtis išsprūdus
maitina iš taurės svajonių peslį
trinitorių šventasis Kajetonai
padaugink duonos

2000.IV.7–12

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.22.



V i l n i a u s   s t o t e l ė s

Gedimino aikštė
(en géorgien)

kur upės žiomenys – pilis
Europos vieškelius prilis
staigių krantų atragiuose
suplūs nepaklusni dvasia

dvi upės apteka aplink
aplenk ir atsaką atmink
terasos – godulio kapai
šventasai, nuodėme tapai

šarvai ir kryžiai, bet klasta
juos kryžmina Neries brasta
ir per ledynmečių girias
jų krikštą varo į marias

ir gema miesto branduolys
jan senas Viešpats teužklys
vaikelį perneški krantan
ir amžiams patikėki – man

Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P. 13-14.


Jeruzalė
(en géorgien)

praeitis praeis žeme
šitą eiseną nebylią
nepataisomą vergiją
rūsčialapės mano girios
šneka mirusia tarme

vis minėdamos mane
juodą mano gyslų gaisrą
kur pirmykštės dvasios švaistos
tarp aklystės ir pašvaistės
ji šalta ir svetima

ji išalkino mane
ir mana mane penėjo
ir tą vaizdą įkalbėjo
paskutiniam tamsume:

už Jeruzalės – laukai
ir keliai, kur grįžta keliais
ir alyvžalės ugnelės
švytuliuoja pakrikai

Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P. 14-15.


Molėtų
(en géorgien)

spindinti mėnulio molija
mums akis užtvindė kelyje
kėlėme ir gulėme – į ją
atsidūrėme ties praraja

apie kokį paukštį, kokį žvėrį
akys žėri – ką kalba sutvėrė
tarė atvirai – liūdna šneka
tavo aitvarai suneš ne ką

kalvariją – kalvomis nulyja
ak tave į tavo Aukštaitiją
kas alsavo tavyje, atgyja
iš molijos virsta į leliją

pasigirsta: mirštantys tarp pirštų
košia tartum alų rūką tirštą
apsivalo rūpesčiais, numiršta
tavo rūsčią valandą pamiršta

tu dedi leliją jiem po kojų
jie kely –
    ko neturi –
        aukoji

Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P. 15-16.


Žvėrynas
(en géorgien)

                                                Algirdui Verbai

Vasaros pradžios – giedrėjantis vyzdžio fajansas
neišmintinga avarija rausvo dangaus burnoje
taria mus amžinos paukštės – beviltiškai senstančias
arijų penklines aria virš antakių giedanti seserija

lizdas sukrautas jį tobulas angelas globia
klaupkis ir kliaukis pastoge Žvėryno pušies
geriančios godžiai garuojantį smogą kaip grogą
geria Žvėryno vienuolis pritvinkęs tulžies

žiedlapių runos karūnos pralaužia kaužojantį luobą
stoja tyla tik prašliaužia užstrigdamas upių motutės sekloj
tarsi užmigdamas mirdamas dygdamas degdamas luotas
apvainikuotas žolių kupolinių sienojas

klojame pamatus patalus sielas atšvenčiame kupolą
kupolio rože tai vasaros grožis ūmus
skuojos sėklelėje žemę gyvenčiau o supila
mano vienintelį kupolą ir užrakina namus

Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P. 16-17.


* * *
(en français, kritika)

Vilniuje naktį sniegas
už vasaros klaidas
atsiprašykim, už giedrą
šypsnį, už pirštų pagalvėles

nelytėjusias lūpų, dieną
galvūgaly užgesinusias
smilgos tavo blakstienos
smilkinio upeliūkštis

pradeda liūsti, tvinksi
ima atmint, ko nebūta
ant neatėjusio žingsnių
sniego plonytė eilutė

2002.X.1

Braziūnas, Vladas. „Vilniuje naktį sniegas...” [p.37] // Žiemos žodžiai / Sudarė Benediktas Januševičius, Juozas Žitkauskas. - Vilnius: Vilniaus mokytojų namai, 2002. - P. 31-37;
Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 38.


visa bus sapnas apie
(English)

visa, kas bus, – neklaidinga kaip sapnas
tegu ir klaidžiausias, vis krenta
dantys ir krenta: prarasi, vis sako
tėvus, iškeliavusius andai

Dievopi, – ne apie tą, kurs iš žydro baseino
įsisiautęs žydran chalatan
žengia žalian aikštynan, –
žydra, žydra ir žalia

tik apie tą, kur Aukštaičiuos
stalgų, tarp jungų ir jaučių
kur Žemaičiuos su medsėdžiais
žvalgos, gal jūrą nujaučia

2000.II.20–28

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.17.


Zuikių dievo reabilitacijos klausimu
(kritika)

                                                        Gintarui Beresnevičiui
   
neik su velniu medžiot, apsiverkusio zuikio Rygoj neparduosi
bemat vokiečiukas pažins, jā, tas zaķēns ar velnu ir nošauts
ir neiki, vaikeli, tamson, subadys tave zuikis raguotas
ne zuikis, babut, toks jau senas Silvanas, dabar tik pajuodrūka

juokis ir duokis, taboką smardink ar kaliošo
padą uždegęs, nešūkauk, neprisišauk ant galvos
tai iš jos, jau žilos, į dausas atsilošusios, lošia
jau paskutiniai laisvūnai, jie dūmlaužių dūmuos užtrokš

duobias į vidų sienojai senosios suklypusios gryčios
koks šiltakraujis, iš vilkduobės galvą iškišęs
benusijuoks į akis, vėl su velniu medžiot išsiruoš

matos pro plyšį tik degančios zuikių bažnyčios
stogas iš ąžuolo, kryžius iš šunkelių, mišios
gal iš dainos, gal iš pasakos, gal iš nakties atviros

2000.VIII.22

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. - P.37.


žodynas
(kritika)

                                          Kazimierui Eigminui

paaugėlio Pasvalio metais liepiamas nesumojau
kokią vienatinę knygą pasiimčiau į kosmosą, gėda
man buvo didžiausia prieš pedagoginio eksstudentę
gražią literatūros mokytoją, – šit dausose beskaitau
                                           Lietuvių kalbos žodyną
laukiu kiekvieno tomo

1996.III.28–IV.8 (Velykų II d.), V.10

Dienovidis. - 1996. - Geg. 10. - P.8.