| VLADAS BRAZIŪNAS ab incunabulis (kritika) purplelio sparnas vargiai buvo purpurinis bet vario varnas skambino varpais ir vakariniam pakrašty į klampią riną nuskendo ežeras su atspindžiais kraupiais Dievuliui meldės, velnio strampą tampė iš rankų laimės žvirblio nepaleis kaip virpa saujoj, kaip pakilti stengias užplampins kaimo vyrai pagaliais ir bobų burnos varstysis ant vyrių girgždės kaip neteptos, praeivės žuvys dainuos kaip nemunuos, skambės kaip girios ir negirdės į žvyrą nirus šūvį ir aš vilkaus, toks Vaišvilkas, iš vilko puotos, dvarus pralošęs, noko rytas sidabro rasos man blauzdas plaukuotas vilgė žydėjo verbos, tuokės herbų grifai ne viską pasakiau? buvau negimęs boružė septyntaškė, abilūpės giedojo, lūpažiedžiai krovė žiedą, upės iš ežero klampaus išniro, rinos supės ant to dangaus, trupėjo runos, lūpos jas godžiai gaudė, rijo pragarinės 2000.XI.10–27 Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.125. Adrija rėja (hrvatski) rašyk ant lentos, ant lietaus ar ant palių ant palų pirmaryčio kraujo, keliauk ant namų nelauk neatėjo Panelė Saldžiausioji į randevu užtrauk su kroatėm mažos Marijanos posmelę tau Adrija rėja, lietuviškai – trupinius lesk vieninteliai veža per Ąžuolo miestą – pragaro ratai ir vežasi viešas kiekvienas po narvą privatų ir vežasi narvo ar tvarto ankštas dureles į darbą, į atilsį, ateitį – darda, kur švilpia pamėgzda apuokui tik juokas, bet vežasi – dėl visa ko po pažasčia kulipką, vardo miražą ir vėzdą plevėsa lietuvi, skubėk ant namų, apsikuopk ir tavo griuvėsį privatų, ir pragarą tavo namo gabena vieninteliai ratai per Adrijos Ąžuolo miestą Braziūnas, Vladas. užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. (hrvatski, latviski, po polsku) AKMUO be tėvo auga be kojų vandens bėga lakioja debesys besparniai raudonom ąžuolo šakom po jom vienbalsę dzūkų ugnį devyniaragis elnias kursto kai aš plaukiu tą gilią upę keliu tą akmenį iš dugno geriu tą atmintį tą ugnį o prisiminti negaliu 1992.XII.14-16 Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.64. akvamanilė (по русски) mano mirusi motina žvelgia iš mano akių kai aš sotinu savo vaikus ir iš to, kaip aš sotinu savo vaikus man aiškėja, kaip ji mane myli jos šešėlis atšliaužia prie rankų, kur renka žodžius susirango ant kojų garuojantis šiltas šuva upių tvankos išsenka ir kartą išdžius mano mirusios motinos akys Svalią sapnuoja dar gilią dagilėlį, iškėlusį galvą aukštai ant purienos bulvių kapčių sudygusį, šaltą pelijantį rūsį pinavijom apkibusį, neiki, nelipki, įgriūsi regi mirusios motinos akys galvelę raudoną dagilio nekalti gyvuliai, sužiaumoję kraujuojančią duoną užsimezgusi buvo, vadinasi, buvo gyvybė jei turėčiau rankas, nulaižytų šuva, numazgotų mano mirusi motina, švytinti akvamanilė 1995.VIII.26 Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.77. anapus nustatytų svajojimų kvadratų (kritika, po polsku) ak ir aš kad kasdien regėčiau Basanavičiaus baltą barzdą virš savo rašomo stalo kaip Pėteras Bàruoną regi baruose, kur tik pjauti ir pjauti atitolinti rytus ir vakarus sutarytinėms gaudžiant anapus Nemunėlio, o šiapus – lyguo kad prilygtumėm sau – ne baimei kad paniektumėm riziką, ribą lig kurios dar svajoti galima ak kaip vaistas man skaistā Rīga! 1998.VI.28 Braziūnas, Vladas. Užkalbėti juodą sraują: Eilėraščiai su datomis. - Vilnius: Vaga, 1989. - P.148. antrininkas (по русски, kritika) matysiu mirtį, mano veido senį lyg šauktų jis, lyg pats save aš šaukčiau lyg skristų avilį apžergusi raganė žirniauti su numirusiais ir paukščiais kalva nusviro, kriūtė aukštakrūtė nunirusi į lygumą, ištvino žaliais, alyvžaliais ir šlyno kadugynais regėjau knisant ir girdėjau kriuksint matyt, rugsėjo mėnesį ar kovo nes buvo klaikiai mėlynas dangus poetas slampinėjo atvangus dar nenutirpusiom rankovėm mojo jau ne kriuksėjo, į akis maurojo kad aš esu mirtis, o jis – žmogus 1995.III.28–IV.4 Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.28. apokalipsė (kritika) girtuoklis Nojus stato laivę o aš statau už savo laisvę ir nusidėti, ir kentėti tikėti: virš tvartelio švietė ir man mirksėjusi žvaigždė Hic Jesus Christus Natus est tylėk: de Virgine Maria spindėk, Metafora Didžioji prie kapo maldai prasižioju astralinis aistrynas ryja it tvykstelėjęs žaibas viską nuo vieno pakraščio lig kito regėk, ateina Karalystė tylėk, nes visa pasakyta 1995.V.31–VI.2 Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P.102. arkadija (по русски) prie vartų pasitiko protėvių veidai išgriauk kalyklą ginklų bet vartus paliki beprotis protėvių paminklais tiki jų nuopelnais klastojamais šventai šlovė ir garsas simboliai ir mitai kilmė sarmatų gudų ir žuvėdų o pavardė kurią ištarti gėda kurčių bajorų kartai pramanytai arkadijos menai paklusę kūnui perkūno radvilos užgesusiai karūnai bevaisio džiaugsmo siautuliui prieš mirtį net jeigu tai kur taikeisi panirti tėra bergždi senų grimasų krūmai tegu jie būna sulaikyki kirtį 1995.IV.11 Metai. - 1995. - Nr.11. - P.7. arklys piligrimas vienuolis (kritika) arklys piligrimas vienuolis jo medpadžiai klapsi ne pasagos akis panarinęs kinkuoja po miesto vietas nešventąsias ir klaipo sulytas granitas žingsnius jo ir murdo į smogą ir šaipos absurdiškas mitas senoji demiurgo klastotė klajoklė klaida tavo kliokia šaligatvių šonkauliais kalkės ant nugaros skliauto kuproto sušoko nearkliškos kaltės prarūgus drėgmė nusipurtai lankoj o suvirpini grindinį atodūsis buvo ar burtai tenai o rytojaus tik sprindis o rūmuose šneka ir šneka o rūmuose išmaldą duoda arklys piligrimas apakęs orumas ir blakės – paguoda Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1983. - P.28-29. a s m e n i n i a i į v a r d ž i a i (English, kritika) aš (en français, po polsku) kiekvienas gali pasakyti AŠ, ir bus teisus AŠ, toks ir toks, pasižadu, AŠ myliu, AŠ apgautas ką aš kalbėjau, ką jaučiau, ką melavau – nemelavau tik viena: aš tai AŠ beribis vienskiemenis, iš nakties pašokęs pasivaidenęs – trūksta lig manęs, ligi pilnatvės o ko man trūksta? šitaip niekados teisus nebūsiu: aš tai AŠ, ne tu net kai mane pavogusi sapnuoji dabar, karšta kilnojasi krūtinė, virpa lūpos jau ištarei pailsusi, paleidai o gal ir aš? o tu? o visa kita? tu (po polsku) suskylantis, kai nori išsiaiškint pasaulis leidžia kreiptis: TU, pasauli ir Viešpats, ir lietus, ir gimnazistė vienodai apsigauna: viskas – TU galiu surinkt tave po žvilgsnį ir paskleisti it šūsnį pribarstytų rankraščių, kiekvienas žodis ugnis, palaima, įvardis, – namai be durų bus tau įeiti ir apsigyventi išeiti, pasilikti, tu ne nuotrauka ne praeitis, prisiminimas, net ne skausmas begyvas manyje, va šitas žiedas neprasiskleidęs, bundanti audra – ne tu, o TU jis (po polsku) JIS yra tai, kas atlieka nuo mūsų žvilgsnis nuo žvilgsnio atšoksta, skaitmuo nuo paminklo JIS grįžau susikūprinęs, žemę pardavęs o paukštis, iš bučinio gėręs, bėgo į kalną – tai aš JIS nutyla ūmai ir pajuosta, ir krūpsi nuo žodžio lyg kaltas trečias visur, visada, jis pradingsta dienos vidury laimė maža, ką turi, tai ne jis, ne bėglys, tavo pėdos nevertas jis ne tas, kur dainuoja ir skamba, ir noris nematomą sielon priglaust – tu ir aš, o JISAI tik atšoksta nuo mūsų ir spengia, ir graužia akis tiktai smelkias ir trupina sapną į gurgždantį žvyrą ir kaišo man suodiną veidrodį mes (hrvatski, po polsku) MES yra apsimestinis mudu apsimetam, kad viską priimam, ir sakom MES aš ir dar kas nors, tu ir dar kas nors neturi prasmės trupiniai, jau nekalbant apie visa – be mudviejų taip ir nepasakė MES vėjuojantis laikrodis skubančiam užtat mano nemiga tavo miegančiom lūpomis sako: mes, nematomi mes, nepasiekiami, mūsų alsavimas – mes ir vaikai, nepanašūs į mus, mūsų akys ką ima širdin, bet nemato kaip skiriamės, skubam, rakinam duris, užsidarom į mes, kur jau niekad neteks apsimesti kad priimam viską į dviskaitos kiaurą pasaulį Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.8-11. aš sutikau Naujus metus... (en français) tas rytas – gieda ratas giedraties pasaulio galas gavo galą, tęsias gi venomis srovenimas tavasis gal nė nebuvo stabtelėjęs ties tikėtina riba, vadinas, aišku kad vėlei nieks neaišku, taip ir bus rašysi laiškus, baikščiai atsibust bandysi, rytą vėl mokinsies vaikščiot ratu, ratu, tik ratas dar palaiko įpratusį, už rato bus – po laiko 2003.III.17 Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 46. ašara boružė (po polsku, по русски) šlapia karklų prišepus kelio linkė o ašarota vyriška alkūnė tiktai neglausk, ką ašara atstūmė į šlapią medžio sielą įsiimki ak lūpažiedžiai, boružėle, gieda ritėjai andai per krūtų griovelį sūrus lašeli kūno nebylaus taškeli rausvas, be sparnų, be kelio be mano lūpų, lėki ir paklausk ar duos mum giedrą Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.38. autorius kažko nepasako (kritika) žodžiai rieda, o žodžiai tik priedanga o šešėliai pamišėliai klieda, ką mums už nugarų šiugžda pelėda išrašyta tuščiai, išplepėta visas gyvis išklostyta popieriuj neprisimena popiežius poterių kelios plotmės, kokiam lygmeny lyg atrodai pats sau, lyg meni saują smilčių, supuola į daiktą istorijos jau nuviltos, nuvytusios, baigta, nenoriu jos dar palikusios – pliką ant lauko palieka atmintie neįvykus, gyvulėli palieknių spėk, už ką šitaip pliekdavo moteris vyrą neatspėsi, tik vyrui tam ašaros byra rieda ašaros, žodžiai tik priedanga bet kaip skrodžia, kaip skrodžia aprietąją Braziūnas, Vladas. užkalbėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P. 81. balandis (kritika) skiautẽle sulankstyta valtele veju tave o tu lenki mane kleviniai irklai girioj ant kalvos tu jau skrendi – kita – virš Lietuvos aiškėja veidas: baudžiavų bausta speigų šukuota liūčių išprausta plyna bežodė išdegė namai per visą kovą krito pelenai sutirpo tirpo švyti danguje vilties žolytė žydi manyje Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga: 1983. - P. 45-46. balti avinėliai, o mūsiškai būtų – gėreliai (en français, kritika) garų kamuoliai ir gėreliai vilnoniai grakščių debesų žydriojoj baltojoj girelėj svajoju, o gal tebesu tas vaikas, kietai įsikibęs į baltas dangaus vilneles į savo nekaltą gyvybę kur kartą baltybėj paskęs 2001.V.9 Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.26; Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 22. Baltica ’88 (latviski, kritika) Zitai Kelmickaitei 1 karklažvirbliai nurinkinėja stalus kavinėj Pas Karlį aukštyn vis mažėjančios šaudymo angos nušiuręs kuosos jauniklis ir niūrūs balandžiai ant tentų praeina jaunuolis su juosta raudona–balta–raudona o kitas, prikliunkęs alaus pavėnėj patrankas drėkina 2 žuvėdų vartų kampuos patrankos vamzdžiais į žemę iš jų sulapoja danguos margas aušramedis pilnas svaigių spindulių kurių pridainavom, prišokom su dūdmaišiais, kanklėm ir kuoklėm priskardėjom, prigrojom, prisukom rankom sukibę žaibų mūsų lajos pilnos vaisių kaip tekančių saulių sklidinai pridainuotoje Rygoje 3 Domo aikštė prikvipus laukais ir miškais Zitos varpinė skardi visais devyniais varpais aidėjimo, baltų sąskambių Katedra Rīga–Vilnius, 1988.VII.13–VIII.22 Braziūnas, Vladas. Užkalbėti juodą sraują: Eilėraščiai su datomis. - Vilnius: Vaga, 1989. - P.152. baltų kalbos (па-беларуску, hrvatski, kritika) baltų linksniai baltalinksniai ant kalbos asfalto linksta po asfaltu šaknys tvinksi žalumos kalba pritvinksta sprogsta priebalsiai ir švokščia prieblandoj ir mėnesienoj kad galėčia, juos išvogčia išsprogdinčia latvių sieną sėlių sieliais taranuočia tvirtagalis galininkas kirsčia lielupę lig žiočių bet didžiosios linkin sminga ir laužtinės, ir trumpinės byra priedainės, pušynės per kalbos asfaltą, žvyrą juodos baltų valtys irias Braziūnas Vladas. Užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. Priedaine (lat.) – pušynas, pušynė. Be vėjo (hrvatski,po polsku) Kaip mes išėjom, žiūrėjau kitas, dabar išeisiu mūsų palaukti. Vakar žiūrėjau – debesys mirė, šiandien prieš saulę numirė lietūs: sapnuoja žaibo lydys iš vieno vandens į kitą – iš sudėvėtų dienų sudievintas blyksnis niekur. Žvilgsnis – stiklo upe, nuošus, nuskriejus vakariui… Rimki, nebeskubėk ruoštis praėjusiam karui. Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.61 birželis (latviski) dykinėjanti Dievo paukštė vakar čiauškėjus many dingo kaip sapnas, kaip sidabrinė Čako grandinė jēga, siela ar сила kas ten iš gylio kyla ąžuolo stuburu kopia šamano vaikas prie lizdo trim slidžiais skersinėtais slanksteliais tyli perinti paukštė 2002.VI.12–14 Metai. - 2003. - Nr. 5. - P. 63. *
* *
(hrvatski) blizgantis juodžemio sparnas, sparnas prie sparno glaudžias tolstančios vagos, vaga prie vagos, arimas iš po norago spurdanti gyvastis sparno, vagos pakils, ir nuskris visas pulkas, banguojantis juodas ežeras, banga prie bangos žemė prie žemės, prie juodžemio, dangus prie dangaus po dangum, iš po dangaus blizganti juodžemio plūksna, povos vėduoklės kraštelis 2002.V.6–8 Metai. - 2003. - Nr. 5. - P. 62.
2000.VIII.22–23 Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.134; Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 16-17. degančios pušys (kritika) slankioja lietūs be vietos, įnirtę, išbalę, sukaitę paliečiau laidą jų mirtinai srovei ateiti paliečiau lapą ir kapą, ir vėją, nulaužusį kryžių vakaro peleną plakė gyvatė dangaus auksadryžė kirminas gyvas Pranciškus, plonytis ir virpantis siūlas ak ne kanoniniai tropai aukotis už šventąjį siūlos žengia ant laužo ūmus ir nervingas beprotis kam reikalingas italui bevalis ir šliaužiantis protas gaisro apkvaitęs šuva ištekinę pušynę nulaižė Dievo žudynė, žudiką pažinom iš braižo iš kenotafo jis kėlėsi trečiąją dieną ir kūną dėvėjo jis apsireiškė, vadinasi, jis nudievėjo įvaizdį, Didžiąją Paslaptį, akys ir vaizdas nužudė protas beprasmis, išmąstantis žvaigždę ir šūdą iš prigimties, iš būties iškrapštyti daiktai, nieko bendra nieko tarp žodžių ir jų, jau daugiau tarp kaliošo ir gandro gendantis kraujas ruduoja, kur priedainė buvo, pušynė skrenda gyvatė rudoji, raudona, juoda, geležinė rauda senatvė Einsteino: santechniku vyras netapo būtų dūlėjęs ramiai realybėje regimo kapo atminčiai miręs nesyk fotografijoj, laikraščio skiautėj vaiposi damos ir giria: kaip gyvas, o buvo apkiautęs prakurai tiks: tokios gašlios atgimėlio akys sviesto skulptūroje plakas Tibeto plaštakės riešučio kanduolas pursta, patekęs į peleno drėgmę keliasi kelias nuo slenksčio nuodėgulio, neria į Prieglių kupa kupolė, jonažolės kuokštė, geltona keruoklė supas bevalis kuokelis nukaręs ir jo pakaruoklis triskart išdavęs apteisintas būna, bet niekad rankos nekelki prieš kūną: tikėjimas sielą palieka karo po gaisro, po karo bevalis kuokelis, vos juda peleną žeria vėjelis ant vaiko, ant žodžio karaliaus, bet Judo nekliudo 1995.VI.12–26 Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.34. D.Guramišvilio 15. Nanai (en géorgien) amžinoji mūs gide etruskišku deivės vardu mus vienovė išgydė vienatvė mums įžadą davė išdidų nepulsime mirčiai po kojų po durpmilčiais žydi granitas man Vilniaus šlaitingąją žemę aukštaičių aukščiausieji dangūs išgano sudaigsto žaibus kalnuos prieš paskutinįjį tvaną pabėgusios kulkos prazvimbia pro seną tvirtovę – Kacheti gynybos tvorom sutvarstytą norėti vadinas galėti pasišviečiant mažom šventyklėlėm rūgščioji jų rustika tavo Dievas su vyno burdiukais manąjį lyrikas Vienažindys Krinčine tebegarbina apyniu ag tos rasos paragavęs būtų tavasis Važa! o Niko su gėryčiais ant rankų Tbilisio mūrinėj šutroj neatstojęs per visą kelionę lig tavo gimtojo Cnorio amžinoji mūs gide deiviškai pavadinta – – – virš tavo Vilniaus tuoj švis mano Tbilisy – švinta Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P. 24-25. diena dovana (en français, hrvatski) rytas būtų kaip rytas tik dienos nebebus švyti piktas kaprizas pro pernykščius lapus aukso rasos ant lapų rytmetinės žvaigždės pavydės, kai anapus apsipras ir mirgės kai nukrės, vidur jūros kosminės ant akmens ką ten piktosios niurna? ką ten šviesiosios lems? Middlebury–Vilnius, 2000.VI.1–VIII.7 Metai. - 2003. - Nr. 5. - P. 62. dovanota dvišaka žvakidė (English) 1. grumblotas – kalinio darbo – angelas sargas nuo mano knygų lentynos (lyg nuo Bernardinų sakyklos klausytųs krūtinėj kiauroj kosminėjant Kažinką erdvėjant ir pildantis) tyli jo neišsergėtas vėlek vėlek už grotų kuprotai recidyvistei angiai jau nusispjaut 2. subers – ir mus – į šulnį beužgriūvantį – su Bernotu, kalbėsim po velėna su velenu, trupančiu, su pelėsiu girdys bernas svirtį svyruoklę iš kritusio Bėrio akiduobės plėsis iš nuostabos smegduobės Kalėdų sniego prikritusios lygmalos prakartėlės, žydės dvišakos lajos, dvi žvakės sniego dagilių mirksėjimas gils gels ligi Latvijos 1998.VIII.15–2001.III.10 Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.43. dzūkės dainuoja našlaičių dainas (kritika) Jos rymo nuleidusios galvas su puokštėm lelijų ant kelių kaimynų vaikai pašaliuos apsiviję lazdas plikagalviai kiti nuskriausti kam akių neužteko kietai pamyluot ar atšipusio delno našlaičių daina nenumaldomai teka lyg priešgina upė iš kalno į kalną nebuvo užginta giliai atsidusti per patį vidudienį pabaigė vysti lelijos ant kelių nuleidusios galvas saulė motulė pavargusi sudegė moterys rymo savo vaikelių taip skurdžiai lyg būtų išdrožtos Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga: 1983. - P. 9-10.
2001.I.13–19 Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.7. erotas ir mitas (kritika) šeriuota saule, saulašare, sese, išjudinanti šviesulius, neskęsk, kol šitaip dviese, į šlapią rudenį skliaute, pulsuojantis visa, kas gyva, vėlyvą džiugesį skleisk, neleisk, neatleisk, nesuskliausk, syvai žliaukia, bėk, skubėk per stingstančias, stingamas formas per išganingas, per norimas geidžiamas, bėk, nekrešėk (šaukštas – į krekenas) aptekėk telkšantį krešulį, tas aukštielninkas kresnas ne tavo vienatinis vienišas brolis, iš bruožų būtų Serapis, sese, bet basas, anfasas Anapiliu grožis švelni mažalape, kur šlapia, kur laša nuo spalgenų neatsigręžk, o prarasi, o virsi, sese, nostalgija 2000.XII.3–4 Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.7. Europos ateities planavimas (hrvatski, по русски) dvylikapirštė, juodvarniais lakstanti po mano ąžuolo girią mano ąžuolo stabą bučiuojanti nekalčiausioji pervalka pelkė jinai, skenduoliais ūmiais atsiriaugsinti čepsinti kietą Barabo sukurstytą maištą gaištančią žuvį pastvėrusi šveičia ant mano altoriaus ir duona vadina plokit, Pilotas nusprendė patenkinti jos reikalavimą 2002.VIII.20–22 Poezijos pavasaris / Sudarė Dainius Gintalas. - Vilnius: Vaga, 2003. - P. 71. Ezopas mirė (kritika) Nepaleidžia jausmas, kad rašausi nuosprendį. Ašaros nejaukios – atgailauti, juokinti? Iš tarties ezopinės – iš gyvačių išnarų aš su savo sopėmis nedvejopai išneriu. Jau reikės iš naujo skiemenuoti mokytis. Jau dabar per kraują – verkite ar juokitės. 1987.IX.19 Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų. - Vilnius: Vaga, 1988. - P. 138. ežero gaisras (по русски) apako ežeras aš pamiršau jo vardą uola išniro olos įsčios vėrės pilkai liepsnojo ant uolos šešėlis gal nukryžiuoto gal ant kryžiaus karto buvau galva adomo aptaškyta kraujais bet dar turėjau velnio akį bet dar girdėjau ką gyvieji sakė taip švelniai kad nebuvo kam klausyti laukam rūpėjo javas giriai briedis lingavo jai papartis briedžialapis it klevo vartai laukiantys palabint akim pirmykšte ir aplyžčiota aprieta buvau gyvųjų įsčių prašalietis nagais įbrėžtas oloje raudonos lapės 1995.III.10-13 Metai. - 1995. - Nr.11. - P. 6. filotopija (kritika) miežio akuotas many kaulas senos giminės molžemin sviestas sūnyt kalkis, nelauki manęs plūksnom skaisčiom svetimom povė dvasia kieminės svetimą miestą namo veskis, nelauki manęs žiurkės raudona akis žiurkso mane iš kertės žiojasi, o pasakys žodį, jau liestą mirties mano seni palaikai mena, kaip tuo arimu manėm pavyksiant išeit o ne išmirt iš namų Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. filotopijos žodžiai (kritika) miežio plūksnom žiurkės mano kaulas povė žiurksi mena molžemin jį mestą manėm kaulas vedas žodį o ne skaisčią tą raudoną senę svetima dvasia rusena svaičiok miestą o pavyksiant nebelauki nebelauki: jau išnirę akis palaikai giminės plavinės arimu jau sūnyt pasakysiu išeik iš manęs iš mirties iš namų (pažiūrėki papenėki aš čia būsiu kol supūsiu) l993.III.20 Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. fontanas (en français) gyveno globėjas Jurgis drakono odos šarvais paseno fontano gulbių pilvai, išdažyti žalsvai tryškynės vanduo buvo žydras Londinium, Londres, landynės laukinis amžinas žydas dėl mažmožio nenusiminęs gyveno marmuras žalsvas ir žalvario blausios monetos ir grifas uodegą-žaltį per visą herbą išrietęs kuo jis ten serga, tas grifas pakilo Didysis dvokas užtroško senatai, tarybos nuvyto Krištolo guobos meno anklavai, menės dykynių, plynių vaizdai nupiešk man fontaną, Dilani kur mirusie žais su dievais Middlebury, 2000.V.19 Geltonas žiburys (kritika, po polsku) Nutylėjime mano, taip niekad vardu nevadinta, merdinti alkanoji linksniuote: manęs, man, mane, manimi – tavyje kaip vėžys mano žudanti nemiga plinta, šiąnakt miestas sunkus neprabusdamas juda į ją, visą dieną kaip senas lunatikas vaikščios ir šokčios prie durų, darbų ir avarijų, viskas iš rankų jam kris – Kristus ir Judas į ją, Kristus ir Judas į ją – į bedugnę, į smegduobę – merdinčią alkaną sielą, niekuo dėtą kūną nuvariusią; sienos griūna, pro gaisrinės dūmus – švyst klampus paryčių žiburys Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.23. Geometrija (по русски) Blokinis laukas po vėjo kulkom nei pasiklosi nei užsiklosi o miglos kyla o rasos klaupias sugeria dulkes raudonai kosti šitokios ilgos šūvių sekundės šitaip naktis man galvūgaly sėdos lopšį sūpuodama – skundai ir bėdos sunkios sekundės kvadratinės dėžės taip tyvuliavo – tušti kambariai kiek užgyvensiu jų savo kvėpavimu vėjas ir žaizdras pražydina geležį tveriasi vaisius žaizdų piestelėse gelžkelio peiliai jam atkerta kelio suodiną kreivę – iš meilės pareit Vilnius–Tbilisis–Pervalka, 1985.VI.30–VII.8 Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988. - P.14. Girdiškė (kritika) (Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčia) Naujoje bažnyčioje 1928 m. įrengti originalūs altoriai iš ąžuolo šakų Žinynas I melskitės, belskitės – bus atdaryta šis rytas, raktažolė, primula veris ąžuolui širdį atvėrus, švyst sniegina ašarėlė, alksnio kamienu ritas išalkusie, sulpkite sultekį, gręžkitės suopių dangun prieš galą galūnės grumba ir šąla, verias meilė, diena po dienos, vis labiau nekrofiliška žvilgsnį prie nuotraukų pririša, žingsnį prie nuospaudų derina, gundo ulba šventieji altoriuos, nuskelto butelio gralis eina šventoriuj ratus, sustodamas vis pasilsėt chroniškai drebančioj rankoj, turėtų būt paskutinis II kaipgi gražūs altoriuose kaimo šventieji medžiuos sutūpę kaip gerai įsitaisę – nebaisiai aukštai, kai prireikia: ateikit ataikėt’ vėsi švėntieji on padėjiiiima, padėkėt’ ėšversti bačko ėėš vežiiiima! – taip dainuodavo tėvas gražiai užsimerkęs ir gaidą nutaikęs o atėjo šventieji Žemaičiuos ir taikiai sau sutūpė medžiuos 1998.V.28–VII.27 Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Villnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. - P. 60-61. girtas vagonas. Bratislava–Vilnius (en français, kritika) kai leidausi aš per gelžkelius, nelaimingus ir karštus ne tu prie šalies palinkusi ir ne mano tas kraštas liesk kalnus, tarpukalnes, prakaito kvapą liepos lapkotį šlapią prabesk pro užakusią ąsą sulapojęs, atsilapojęs švarko pasenusio atlapas koks ten girtas remboja laivas per akmenes? atsimeni palaužtakojį, neblaivų taip pat albatrosą? trąsą į Rytus kloja Vakarai, išsižioję Europos o vakarai čia tyko tarpukalnių atvašynuos aguonos akis išpliko, palei gelžkelį šlynas mėlynas, mėnuo mėtos, įsikabina į kraštą debesio ar planetos, ar interneto pašto kaip prisakei, pavalgiau, kiauliena gardi kaip reta išgėrėm už ją po valgio, Dieve, duok jai sveikatos! menėse ir prie laužo gulėjom ir laužėm dešrą lankėm pilis, kalėjimus ir tuos, kur vyram į dešnę svirom ir vėl stiprėjom nuo vyno ir nuo tikėjimo sutirpo tos geležinės mylios, nuėjo vėjais nuėjo garais ir nuodegom, neištekėjusiom nuotakom klastingai ryškėjančiom nuotraukom, nuotoliu nuo iki būta, išsigalvota… dukraitė sėdi ant puodo, regi? girdi, kaip per sapną juokias? regi, kaip akys žalsvėja? myliu tave kaip savo silpnas akis, silpstančias pasiilgau tavo alsavimo, manojo pasiilgusio 2002.VI.7–8 Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 34. grupinis portretas (English,po polsku) Algimantui Aleksandravičiui paskutinė pradžia: vaidenasi – vandenys sklendžia išsigandusi nuosaka, sklendės kietai užšautos, delnas į saują, mėšlungišką kumštį, moteris kumši, išeik pažiūrėk, šviesokaitos dėmės mėgina susikalbėti su medituojančiais, regis, visi atsidūrę prieš objektyvą, slepias už kaukės, plaukia į neryškumo zoną, autorius laukia lietaus, gal atplaus, atplukdys čiurkšlėmis išsipraususius nuogus, neguodžiamus, nebeišverčiamus į mums suprantamą kalbą, svarbi tik šviesa atsklindanti iš tamsumos paskutinės, tik akį tik pusę akies, pusę žvilgsnio apšvietusi grimzta į kūdikio kūną, raukšles, susiraukšlijusius debesis neišsilijusius, neišsisakiusius, santykis subjektyvus priežastingi ryšiai, bet nematomi, kyla akispūdis potvynis kyla, atoslūgis sprogsta, nusineša mus 2000.XI.29–XII.1 Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.128. homo viator (latviski) gulėdavo šviežiai suartuose laukuose, palei kelią apstotą miego ir tamsos, į lygumą įžengdavo kaip į sapną, drėgnomis prusnomis atgaudavo šaknų gyvybę žodžio kelias per lūpas, anapus, lakūs balsai su šiauraryčiu vėju kliegė visomis kalbomis dumblinoje tamsoje audros pagauto laivo traškesys, visa reginčio žodžio dugno augmenija tyla paslapčiausias jo būtybės skaidulas virpina, akys išmaudytos jūrų, banguojančio rūko platybėj kur gimsta vis gimsta žaibai, ar rudenio lapų mirties kuždesys ugnyje būstas iš kalkių akmens, milijonų moliuskų, dvi seserys sėdi ant kraičio skrynios, pamatų ar ant laiptų ir pamatus perauga liepos 1991.V.6–1996.IV.7 (Velykos) Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.56. imparfait (en français, kritika) būtasis nebaigtinis, einant keturiais keliais į keturias puses, be dvasios ir be nakvynės nusileis ir pakils, teisiamąjį apvils, apsvils sparnelius, atmuš ir nueis kriaušiais giliais griaustinis nutęstinis, grieždamas dantimis atsimena, kaip švelniai net ir jis vadinamas buvo baltom naktim, nekaltom, kaip viskas tvaska ir tviska, kaip blaškos, o tuoj išnyks 2002.V.29 Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 30. * * * (kritika) ir ne taip jau gerai, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo aičvarai užsiširdijo, miltus pridergė, nebevemia aukso sidabro dainų deimantinian aruodan pelės tik trinas ant aukšto dar šaukdamos bendradarbiaviman bendra tik tiek, kiek yra vienišųjų bendrystės tarp šulnio ir šunio, bet šunio takais neišeisi babutė nuleidžia pieno kanelį į šulnį ir tavo gysla prisuka šitą pasaulį prie rentinio, leiskis ar kilki savim tarsi stulpu, bet nė žingsnio į svetimą kiemą ar sodą, skiedros tik žyra iš obliaus nasrų ant Jono varstoto, surink jas statykis iš naujo namus, kelią išlygink, žvyro papilk, nė grūdelio pro šalį, aičvaras mirė visai kaip senelis, lig paskutinei dienelei girtas ir linksmas Braziūnas, Vladas. užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P. 18. Istorija (latviski) pirmąkart rašau su tokia baime, kad nesustočiau kad nesibaigtų gyvenimas, neprasidėtų istorija gera apsakyt, patogi sueiliuot, švelniažodė šimtą kartų jau buvus, šią sekundę – jau buvus kambaryje, kur gėlės baisiai veši, nepasotina kas imasi ir tęsiasi savaime, Šventas Raštas pirmūnės nepailstamu dailyraščiu rašytas, ir nekaltos kavos kantatos po išpažinčių ir atgailų kai spinduliai susminga ir apšviečia kas kartą pirmąkart tylesnis už gėlės šaknis paskambint per visą Pasvalį keli nuvytę telefonai, tuksi Dievo plaktukas sukalti eilėraščio kubui budžiu, vos užmigsiu, iš karto pakeis plaktuku fanerinėms dėžutėms užkalinėti išaugtinių įsmėlusių skudurų siuntiniams visą laiką kas nors mus atplėšo žliumbiau tarsi veršis ir plūdaus ir nieko pakeist, paauglystės dienotvarkė keltis ir praustis, sūnus nesimoko istorijos Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.17. išplasnojusie broliai, sesuo… (kritika) tie, kur iš pirmojo žodžio suprato, seniai amžinatilsį, vienas vėlių režisierius, o kitas, Norbertas Vėlius, pargrįžėlis karstosi voro gija pažiūrėt, kaip mes čia, padieniai aklo gyvenimo lažą beeinam, kaip tyžtam ir gyžtame retas godojam svajonę – kaip Onę, kuri mūsų siela bylotų vorą audėją lankytų, laikytųs neduotojo įžado brolį mylėtų beprotį, tyliausiąją sesę kaliausę kuprotą saulėn sugrįžusią, ten, kur protingieji žengė, bet vien tik kaliausė teįžengė žydi šilkai, nepavydžios iliuzijų spalvos, sparneliai rudojo drugio ant rugio, skarelė – iliuzijų skarmalas viską jie regi, supratėliai jukūs, tas Vėlius ir Velinas viską jiem praneša varnos, varnėnai, kaliausę aptūpę, vis marmantys saule, ant mūsų, žvaigždele, ant mūsų, broleli durnas Sietyne, čia durys, čia durys, čia siena išeinantiem stovi balti, be kepurių, su dalgėm prieš debesį lekiantį kojos kaip šeivos, o reginčios akys – į Šeimatį 1998.VII.10 Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.120. į žmonių pasaulį (по русски) eina mergelė per aukštą dvarą aplinkui dangų – mėnulio kelti – kelkis, tėveli, jau neį karą į didį kelią – už kokią kaltę eina per naktį pro mano galvą karo mašinos, žalsvai dažytos turinčios galią, kad viskas galima kur svetimšaliam tvoros nežydi vai teka, bėga vakaro žvaigždės jom sugodosiu debesį margą merkia lietutis tėviškės žaizdą devyniamargę, devyniavargę vai eina, bėga per aukštą dvarą – lietui nulyti, vėjui nupūsti – saulė mergelė, ir ją jau dera jau ima liūsti žmonės be būsto visų svetelių pasikviesdami į savo žemę – žalsvom mašinom per dieną tremią, per naktį tremia o kaip benamiui paduoti žinią aplinkui dangų, aplinkui jūrą ėjom ir šliaužėm prakaito dryžėm jaučiam, kad seka, jaučiam, kad žiūri tik nepasako – grižom? negrįžom? Braziūnas V. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - V.: Vaga, 1993. - P.73. yra žodis (kritika) kvatojas Dievo – ne mergaičių formos mėnulis nėščias ir mėnulis senas ne iš savęs, iš žaibo, kurs į gelmę jį ryjančią, negali pasinerti lelijų embrionuos užkoduota ne meilė, tik nepažinimo džiaugsmas svaigus ir amžinas neprieraišumas prie vakar ir prie šiandien, prie mirties ji tiesia pasakas ir vizijas, ji skaito neparašytus išsvajotus laiškus ji kalba beprasmybėm: mylimasis ji sukuria žodžius, ne žodžiai ją bijoki visa ko, kas ne iš žodžio ne iš nuogos jo formos, Dievo formos mergaičių krūtys žodį pakartoja ir žodyje pradingsta jų grėsmė mėnulis mainosi, ant kito šono palaima verčiasi, vis į nelaimę saldesnę nei šimtai pasaulio meilių neradusių kelių sugrįžt į žodį Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.59. juodo tekančio kraujo akmuo (en français) baltas nakties apkabinimas juodas dienos pabučiavimas trečias išsižadėjimas to, kurs tebuvo uola mano babutės žirnienė tiršta kaip Londono rūkas lig penkiasdešimt šeštųjų kai baigės akmens anglis vien tik Didysis dvokas ko vertas, iš vienuolyno daržo benediktinių pintinės pilnos kvapų kaip vysta morkų ir moterų žiedlapiai, lapai, kaip traukiasi kaip kristalėja į brangakmenį atmintyje ar tulžy Middlebury, 2000.V.21–22 * * * (en français, hrvatski, kritika) ką veikia siela, kai rankos siekia adomo obuolio kai kojos per slenkstį vos slenka jau vengdamos tolių ir nuotolių ką veikia siela, kai kūnas savo aklavietę gina kai akys, pabėgę iš kojinės slepias už akmenio girnų ką veikia siela, kai vakaras šiltas į sterblę murkia sergstintį Dievo voratinklį sverdintį dulkių stulpą ką veikia siela, kai raštas dvi geros, keturios išvirkščios vakaras sielą uždaro ar atveria, bet neišverktą 2003.III.15 Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 44. Kai baigėsi muzika (по русски) Jis gáudė prakeiksmus ore jį siautė rutmo ritualas jis buvo jaunas ir išbalęs ir niekas nedegė šviesos kai baigės muzika ir žvakės ir vakaras už lango plakės aš skendėjau tam vakare lyg maro vandenys grėsmingi jau spengė tamsoje sustingę garsų šešėliai be tiesos tiksėjo uždelsto sprogimo ausų būgneliuos metronomai lyg akmens daužėsi į uolą po vandeniu jų garsas augo jau mūsų niekas neapsaugos ūmai mes puolėm kur papuola mės gynėmės – nuo ko mes gynėmės? kas gimė mirdamas visuos troškimuos tvinksinti bedugnė apgaulė – šypsenos ir gėlės jau visa liko pakely vienuolių užeigos ir celės įtūžęs mūzų kūdikėlis nuo mūsų žengė bangomis jau maro vandenys jį kėlė jau sklido gandas apie jį jau sklandė angelo šešėlis mes stvėrėm akmenis į ranką ir akys mums atvėrė dangų jis buvo jaunas ir išbalęs mus siautė ritmo ritualas jis nesigynė akmenų aš savo rankomis menu kaip jis parkrito su mumis 1985.VII.15–1987.IX.30 Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988. - P.33-34. kai
dar baltosios elnės iš dangaus krisdavo
(hrvatski) Aldonai Ragevičienei baltos raguotos elnės švelnios, šiauriškai šaltos šaltos, šiauriškai švelnios švilpia per sutemas baltas audžia voras Malvinos jungtuvių sodą, ir krenta aukso sidabro rasa ant įžadų kryžiaus prie kelio, vaivorykštė, juosianti stuomenį margas žirgas po vandeniu reškia žolyną renka gijas sutartinių Austėja renka gijas sutartinių Austėja margas žirgas po vandeniu reškia žolyną prie kelio, vaivorykštė, juosianti stuomenį aukso sidabro rasa ant įžadų kryžiaus audžia voras Malvinos jungtuvių sodą, ir krenta švilpia per sutemas baltas šaltos, šiauriškai švelnios švelnios, šiauriškai šaltos baltos raguotos elnės 2001.VII.21–VIII.23 Žiemos žodžiai / Sudarė Benediktas Januševičius ir Juozas Žitkauskas. - Vilnius: Vilniaus mokytojų namai, 2002. - P. 31-37. kaip ir jodleris (kritika) piemenėlio senieji (beteksčiai) raliavimai kaip tiroliavimai, tekinas lėkčiau jų pasitikt kaip išdegęs akis pasitikti senelio kad lėkdavau, arklio parjot iš ganyklos ar perkelt avelių, žirnių brinkytų žąsiukam nunešt ar išgint iš upelio, skiedras išrinkt iš duobės pamatų, iš po pirmo naujosios gryčios vainiko (gražesnio už pačio Sarbievijaus), vėjy drebėt apsižergus gegnėgalį kokį, grebėstą (ai tai grobelis, apgriaužt ir pirštus apsičiulpti, vienas ir man prasiskyrė, kai jojau, supausi, laikiaus ant lentos, ant dviejų tvoros balesėlių viršūnių, juokinga pūslelė po širdžia iššoka, kai užsikosau, užsikvatoju, lyg vėjas tenajos sugautas blaškytųs), ganyti praskriejančius debesis, verkti dėl nieko, šaukti, raliuot tiroliuot (asemantiškai), juodu babutės sijonu ant karties mojuoti, baidyt nesuprantamą baimę, tik nuojautą – mainos į prasmę ir miršta, miršta į tekstą visa, o visa, kas vyksta išties, – Vienažindys, vienamylys – iš liūdesio, iš apleisties 1998.VII.31–VIII.3 Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.63. Kalėdų atvirutė su elniu ir gulbe (hrvatski) taip sninga, taip šąla – šviečia balta neskalbta apriečia kalną pilies augantį balsą sapno žvėries – jo pėdos – Vilkpėdėj nužilusį baltą jo kailį Pamėnkalnis vilki prožektoriai keterą pusto šarvas sužvanga tuščias kryžiuočio vėlės atsibuski šią naktį, vilkis tikėk ir kalbėki į didžiąją zylę Sereikiškių parko drevėj senamiesčio gatveles kaip spragančias žvakeles į vienintelę magiją – vaikų akyse: iš Šventaragio slėnio devyniaragis elnias iškėlė mano Vilnių ant septynių kalvų 1983.XI.26–1997. XII.18 Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988. - P.42. Karai: vasario speigo upės (по русски, hrvatski) Baladiški ir netikri karai o nuotakos pražyla suaižo tylą aitvarai ir žvarbūs nuovargio darbai kaip širdyje taip ir ant žemės ir mėnuo radęs vario sagtį sapnuoja: Dievas su mumis ir tartum šaukia kas pro miegą ir tartum vėjas šiaušia sniegą su dangumi supjudo naktį ir nukraujuoja kailio mėzdros ar prasišvaisto rytmetys juo šliaužia aitvaras gremėzdas jo gyslos skrydžio gaisrą mena speigai jo atmintį kūrena herojai būkim atviri mūs geležėtą žemę varto ir ne monetos ieško vardo tik tiesią ranką šviesų kardą paliekam karo vidury mums atitenka bukos bigės aprūkusios ginklų gyvybės įtrūkus ašmenų teisybė mus renkasi tiesos vardu ramiai! išsirikiuot po du ir šventa: pėdos po žeme ir nuotakos kaltai pražys ir slys padangėm geležis alyvuogės apaugs krantus ir šauks pro miegą nekantrius vasario speigo kaitruma …1983.III.18–20 Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P.79-80. karilionas (kritika) pasislinki į puslapio šaltą šalikelę kelio linkės, paklusnios, ir liumpsinčios lingės – ne tau neskubėk, ir nebūsi didžiųjų kelių atsilikėlis ak Martynai, ir aš Svalioje ar danguj paskendau kaip tas varpas didysis, kai eidavo kūnai į molžemį kai dūšelės į dangų nužengdavo tiesiai švieson dar švitėdavo kelias, stovėdavo baltos ir milžinės prastos kaimo bobelės su savo teisybėm visom neišklibusią vėžę vis gilino ratas į rudenį taip jau radom, va taip ir palikti reikės kariliuoja tik ąžuolo lapas ir nieko ant svieto nebudina suledės ir skambės vidury nebylios tamsaties 1999.XII.2–12 Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.105. kartojasi poetų kartos (latviski,po polsku, по русски) mes tie, kuriuos poezija priims vaikai, šunyčiai, vabalai, lėliukės neteisūs teisia, o bejėgiai ploja jų kilimais atėjom basakojai vaikai, šunyčiai, vabalai, lėliukės suteikti saldžią laisvę raumenims kurie atgims iš skiemenų ištrūkę kuriuos atgal – poezija priims poezija mumis apsiginkluoja mes jaučiame po kojų žemės žvirgždą visų kelių – nugirgžda ir negrįžta iš pergalės, iš laisvės išdavystės mes jaučiame, kaip virstame į žvirgždą o juo nauji ateina basakojai vaikai, šunyčiai ir ant mūsų niršta ir jais poezija apsiginkluoja Pervalka–Vilnius, 1985.VI.29 Braziūnas V. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988. - P.9. karvelių paštas
(kritika, latviski) Uldis karvelis uldukas analų vienuolis verpikas Rygoj susisuko gūžtą prie Pėterio gaidžio varinio aukščiausiam baltų beržyne girdėti leišiai ir tiurkai vis latviškai čiulbant ir ulbant žaliai ir plačiai kukučiuojant mežaparke balta debesscūka (nuneš gudo šaliai paršiuką) išrietusi kaklą mus moko gulbių ar latvių kalbos karvelėli kai senas nubalsi gal kaip kadaise senelė visas jau spalvas pametus leišių paštą nešiosi Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P.37. kaštono žiedas (kritika) kaštonas neturi kamieno tik sulapojusios šakos juodžalis krūmo vainikas prie vartų, kur leidosi mėnuo prie vartų saulė tekėjo tėvas stovėjo, laukė vėjas nupūtė lizdą Vanago aštrianagėlio nebus vanagiukų, sese eiki kavoliuosna žirklių pakirpk tą aukso sidabro dagtį, kol neužgeso 1993.I.21–VII.24 Vladas Braziūnas. ant balto dugno. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P. 29. kaulgėla (kritika) kraujaraudonis ruduo raudantis rudenio kraujas assanis-asins-vanduo prūsiškai, latviškai niaujas rūstūs belaumiai beržai atsilaupiusios rūgščios jų karnos ką man tauški apie karmą kerta mus įstrižai kartos audrų ir lietų įstrižos varnos prieš vėją tavo rašysena, tu visiškas surudenėjimas viksvų… taip vyksta begal laikinas laikas sustoja baisiai jau pradeda gelt stalo beržinę koją Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. -
Vilnius: Vaga, 1998. - P.33.
keliaujančios salos (kritika) I beveidžių miestas vidury mėnulio jūros keliauja salos, niekieno vaikai actekai gyvatėdžiai atėjūnus tai žaidžia be žemyninės kultūros ilgai gyvena, miršta neilgai bet aš kalbu apie žmogaus troškimą išplaukti ir nesitikėti kito kranto jam nendrių plaustas salą išaugina jį saugo, rengia, jį maitina, gina pavargę medžiai į tą salą skrenda šilta srovė dangun tą salą neša palaiminta sėja ant vandenų grūstis gyvybės, levenhuko lašas pasaulis didis, o tasai miražas kurį pilkai išplitusį menu kaip molį glitų, žvyrą akyse kaip sausą, gargažėjantį ir tvirtą norėjau būti vėjas salose sėjėjo nepaliaujama dvasia keliauja salos (mano jau apvirto) II (latviski) Pėterui Brūveriui nieko kita nebuvo, nėra ir nebus kai ant sankryžos kryžiaus šviesa nukryžiuoja šešėlį burių vėjas nudryžo, užtai angelai įsišėlo nuplukdys į paryžių kaip vėliavą sielą iškėlę patekėjimui ryžęsis niekad žmogus nenubus mūsų salos keliauja kartu su mumis regimybių laivai mes, gyvieji, žemynuose vėlės blausiame danguje švyti hiperborėjų baugios šalys, nuogaliai, pakibę ant rėjų pakaruokliai pirmieji žemyną išvys Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. -
Vilnius: Vaga, 1998. - P.42.
Kelionė, sapnas ir lietus (latviski, po polsku) o kulkos – per galvą protingą, per mirštamą širdį kraitelė spyglių – jie gyvatėm pavirsta, žarijom o podukra tavo miške su meška lauminėja kur josios gynėjai kvaili tyraširdžiai? – kaip siūlas per ąsą per Asveją neria mūs valtys o tavo plaukai, tavo šviečiantys lietūs auksiniai nejau apakai? – mes į Santaką temstančią krentam visi variantai apgrabūs, toli nuo teisybės atėję per knygą, – o kas šitą vakarą liečia tas šviečia kaip tavo auksiniai plaukai per sapną šį keistą švelniausių spyglių pribyrėję 1985.VIII.20–31 Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988. - P.62. Keršto Maratonas (kritika) Jis regi: rūksta sugriauti namai, klaikius klyksmus ir meldimus pasigailėti jis girdi, keičiami arkliai, karaliaus Keršto raitija toliau šuoliuoja. Išplakti sąsiaurį, į jūrą grandines suleisti už sugriautą Helespontą ir, aišku, nukapot niekingas galvas statytojams, suklupusiems prieš audrą. – Apkartęs vandenie, tave baudžiu už neklusnumą, kitą kartą liepsiu tave susemt į vynmaišius, supūsi kalėjime, jei žiurkės neišleis. – – – dabar belieka gerti atpildą ir melsti, kad Viešpats nepamažintų taurės, kad pitijos kalbėtų ligi galo ir logografas užrašytų viską. Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.83. klausausi lyguo (latviski) didelis lyguo lyg requiem – kaip šitą ligą išrėkti jiem? kaip pasakyti, kad dar gyvi jie po apšvitintu dangumi? visa atsimena balsas skaidrus – neberakinamus šaltus namus lempą ir gaubtą – ir mašinėlę daužo dar pirštai mano pamėlę daužo dar žodį balsas kimus – kas mums parodys po metų mus? kas mums parodys ozono plyšį? pro jį išlįsim – ką pamatysim? 1987.VIII.16 Braziūnas V. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998. – P.130. korozinė ugnis (en français) iš sentėvių kaulų molio tirštą gurkšnojom alų uzbonas rankas kilnojo balsą kėlė lig lubų ne savo lūpom dainavom ne tavo lingavo klubai žydėjo mėlynas lubinas tolimoje pamiškėj aiškėjo vėjo diena ant vienuolių ežero niekur mes nėjom ir nieko mums nereikėjo pro ašaras 2002.X.10–14 Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 40. kraujo ryšys (kritika) regėjo miršta bėgusi srauja padažė pirštą savame krauje bažnyčios mūrą kruvinu pirštu raudoną kūrė po dangum tirštu mėnuliui žibant pro debesijas išbūrė žygį apkeitė svajas įkūrė geismą sapno ir dienos išeik iš teismo salės ir dainuok oi žiba molis ant Aukštaitijos oi žydi žolės kape Marijos 1992.XII.21–24 Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P.44. laiko skirtumas (en français) šėtonas Erazmui atvertė Knygą skurdi vienaragio medžioklė pavyko raudojo vaikeliai, parpuolę ant kelių prapuolė danguos karūnuota Mergelė sėdėjau Mėlynių kalne, nusidėjau žodžiu ir daina, neregėjimu Dievo tik mėlynas kalnas pro mėlyną miglą liūliavo taip švelniai, taip velniškai migdė slapta geografija pakeitė laiką į tavąjį sapną seniai nepataikau vis kliūnu už slenksčių, už staktų, už grotų klausyklų, teatrų, – kas rytų? kas grobtų kas rytą kas latrą nukeltų į dangų kur britai ir latviai, kur keltai ir frankai klausyk, kokį velnią aš šičia rašau? prikelk ar į sapną nukelk; ar nušauk Burlington (Barnes & Noble Booksellers baseinėlio kampelis lauke; knygyno fotelis / dehors, un coin du petit bassin de Barnes & Noble Booksellers; fouteuil de la librairie), Middlebury, 2000.V.24–25 Braziūnas, Vladas. Iš Naktiraščių: 131. Baravykų kazlėkų karai, bet gyventi ir mirti tai mums; laiko skirtumas // Literatūra ir menas. - 2002. - Vas. 15. - P.5. lankymo valanda (hrvatski) pašto karietų žirgai šuoliavo putojo dūo… vos žingine laiškai iš mano sapno į tavo seniai aprieto… apie mane sėdi nuo lovos nuleidus kojas užsimiegojus… dangūs balti ten tavo brangūs varnais lakioja vardai ir vartai ten užkalti tavo ten rankų daiktai pasilgę neišmyluoti… žvakės ugnis šešėlį meta trapų ir silpną kaip sapnas ilgą… dabar užmik Braziūnas Vladas. Užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. lapkričio amžius (esė) I kap kap kap: lietaus koplytėlėje – vienišos mišios už grįžusių ramybę sapnuotą (pelytė po šluota) – šienas iš kryžiaus pernykščių vainikų, akiduobių liūdnas žiūrėjimas smėlio mažyčiam kalnely molynių laukuos, varnos kranksėjimas varva: kap kap, krimsis ir graušis nerimo kirminas, krimsis sugraužęs tokį eilėraštį, tokį žmogų, žmonos ir šuns išlaikytinį, vėjavaikį prašalaitį atėjo neprašomas, taip iškeliaus, pro ašaras pasižiūrėjęs, laša: kap kap, kap kap kapas apžėlęs, sesės bekasės, žėlaba, skuba „Dūdoriaus” klubo vyrai sustirę po burną išmest, triūbos prilytos, natos: kap kap, triūbas iškrato – jiem kas pakas ar iškas, svarbu tik drūtai užkąst ir nusiplaut rankas renkas: kap kap lašai, ko dar prašai, menkos pakrantės blindelės, sprogsta žemė prie kelio, griūna į dangų žiūri akim senelio paklaikęs vaikas sąnarius gelia: kap kap, raistėja Vėlinių laikas 1998.VII.24–25 II lapkričio amžiaus sulaukei, jau rauda trečioji akis į brangius, jau aptaki akimirka, ašmeniu žeidus nabašninkų veidus gyvus regi, jų mirtinos klaidos regisi vaikiškos, visa atleidus širdis kaupina ir rami mykia veršelis, ko šitaip gailiai prieš pirmąją lapkričio naktį degę nukrito, debesio kriptoj bajoriškai atsilošęs, ligi ausų prasilošęs iš anapilio žvelgia nebūtas, išsigalvotas protėvis tų kur skubėjo – kaip tu – visiškai visko netekti ražienų, žolių, jau nuvytusių, šiugždžios eitynės su vėjo dūdelėm per lygų ir tuščią lig pat horizonto dirvoną nevartomą knygą, apartą sodybą, nevarstomą kluoną tolybėj… Dirvonų Babicko Veroniką, mylimą vėlę 1998.VII.25–26 Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. lietuvėnas (kritika) ranka, numirėlį palietus, rugio nebesės žuvis išdvės, kai jį plukdys per ežerą neatsakys, neklausk, ką sėtuvėj nešies ar šalyje mirties – vilties dar atželia lipnus lopelis, pelės plūsta iš paskos urveliais vis, urveliais mirčiai kelią užkirsti, giltinei nudirti šerno kailį šermukšnio mietagalį per krūtinę kala miegok, numirėli, negrįžki, nieks neguos neduos nei viralo, nei pykčio pabaigos gyvi atsižegnos prie vakarienės stalo pakarto vaiko siela, vienišas slogutis (kaip latviai sako – lietuvėnas ) sąla galugerklyje, gomury atgimstant rugiui Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. -
Vilnius: Vaga, 1998. - P.58.
malda už atmintį mane (kritika) turniketas užspaudžia veną ir po vieną kūnelį tvarkingai iš mano kraujo minios atskiria ir įsileidžia cheminio karo gamyklon mano siela ištroškusi gyvojo Dievo blaškos tuščia karvelidė prezidentas atskrido tanku išpurtęs raudonas žengia prifarširuotas kūnelių kiliminių bombų taku mano siela ištroškusi gyvojo Dievo mitas grobia pulsą, ir nuosaką šaukiamoji po burną velias nekaltoji, pūlių kūneliais apspinta svetimkūnį, gatvių minos sveikina girtąjį svečią mano siela ištroškusi gyvojo Dievo generolas kovarnis corvus vienas pranašauja pavasarį pašauktinio skerdieną lesa per žiemą papjovė rūstusis ne ivanas ir sūnų ne savo mano siela ištroškusi gyvojo Dievo sunykusi pergalės deivė už sandėlio nurašytą alų pila į pilvą skrenda, už kalno užkliūva papirsnoja, pariaugsi ir sprogsta mano siela ištroškusi gyvojo Dievo taikos karvelidėj kovarnis kariasi dėl alkoholikės ubagės nikės paūdrės apniktos neįmanomų gyvių iš alcheminio maro ganyklos mano siela ištroškusi gyvojo Dievo lošėjas, žaidėjas, gračius mano žemėtais kūneliais pliekia aristokratiškai paveldėtas titulas – grabas apstatytas imperijos vėliavom mano siela ištroškusi gyvojo Dievo čečekas lizdą susuko našlaičių namų griuvėsiuos šauktinio krūtinės ląstoj išlaižytoj šunų ir mortyrų paleistinis jau niekad nebūsiu mano siela ištroškusi gyvojo Dievo nors galima grįžti po vieną kūneliams atgal į kraują turniketas praleidžia cinkuotą piliulę raminančių motinai kiliminė minia pasitiesia į (ne)paskutinį teismą mano siela vis trokšta, bet gyvojo Dievo 1995.II.18–23 Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. Mano likimas (esė, straipsniai, po polsku) Išluptoji akis tave regi ir nukirstoji ranka tave lyti, virpėdama tiesias Likimo pasaulin, mėšlungiškai graibsto akimirkas, pirmą ir paskutinį kartą pražystančias mums, bet ne mūsų: mes patys – akimirkos, kraupiai ir švelniai aukojamos Begalybei, Likimui, Drakonui ir jo nugalėtojui, mūsų kalbon įsilaužia sieringi Jupiterio žodžiai, aukos nesuvokiantys, vien tik nelaisvę ir priešą, negalintį rinktis žaizdos ar mirties, ar blizgučio, vaikai, net ir jie gimsta mums, o ne mūsų, beveidis Likimas beginklis: jis niekas be tavo pavidalo: tu – jo pasaulis, buveinė aklam mano žvilgsniui ir nukirstai rankai, sapnų horizontam ir trupantiem laiptam, žiūrėki, žiūrėk į mane ne iš tolo, žiūrėk, koks esu tavyje sukapotas ir klykiantis: laimink. Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.56. * * * (en géorgien, kritika) Mendelsonas priemiesčio aludėj baisiai vienas vienas prieš visus toj duobėj kaip ašara kaip liūdnas atminimas mėnesio per mus ir per tavo kaktą slenka žaibas taip per smilkinį apie vaikus tu galvoji pirmas buvo vaikas į tave kaip lašas panašus apie mirtį apie tai ko niekas tau nei man negali pasakyt seną kirtį atmeni pro miegą pilnatis ant stogo pilnatis sprogo veidrodis drebėjo šunes skilinėjo viešpaties kalnai ir viršūnės buvo ne viršūnės tik suakmenėję vandenai Dieve gerti neškite ąsotį plauk nuoga atmetusi kasas ir ant mano kelių išraudoki mano atgailas ir netiesas aš galvoju kad geriau nebūti su tavim kai tu tokia šviesi plauk nuoga per Jūrą per rugpjūtį ir nebūk kol dar esi... esi? šioj prekyvietėj parduoda paukštį visą gyvį skečiantį sparnus čia apinasriai bezmėnai šaukštai čia alus verčiau tegu alus šičia žąsys perka riebų ožį ponios antys godisi taukų viešpatie koks baltas tavo grožis tarp lelijų ir ant vandenų viešpatie neleisk lengvai numirti apkabinus kas toli toli vieną kirtį paskutinį kirtį nulaužtoj tėvynės obely tekinas per sodą senas vaikas svetimas namuos kada kada išsvyruosi iš aludės tvaiko su randuota obelies lazda 1976.XII.12–14 Braziūnas Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1983. - P.6-7. Mėnulio Viesulo (en géorgien) Mėnulio – iš dvasios į dvasios oazę kelionė nuo nulio esi pasimetęs ekstazėj pasiūlymų vakaro vaiko vainiko išvytas į verdančią naktį į Žaibo į Viesulo nykią galaktiką žibalo žvyro žvaigždynas skandinas po ratais menamų sodų žudynėse riksmas nematomas bundančių paukščių lavinos laukia galindų gal indų iš keturaukščių žodynų iltys išlindusios džiunglėse tyrų oazėj šnypščia radaras skečiasi Pietryčių Azijoj karas – tai darosi nebeįmanoma miestuos Žaibo Mėnulio ranką ištiesti paliesti nusviesti pragaro nulį – į Viesulą – ? Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P. 17-18. Mirzaanis, Pirosmanašvilio gimtinė (en géorgien) migla įsišaknija mumyse lėti kalnai nupjaustytais sparnais mus perspėja: Kachetijos dvasia jus persmelkė ir jau nebepaleis tas piešinys ant iškabos skardos jus ištarė ir nuolatos skanduos kaip įnešioti kovo marškiniai priaugs prie jūsų senstančios odos tebus dabar o niekados – seniai vainos kad gniaužiat pinigą naguos juoduos varguos kad šliaužiojat – neguos tik viena auksas – žėrintis languos ir ant aukščiausios Juodmario bangos Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P. 23-24. Mįslės įminėjas (kritika) Ir pagimdys ir pražudys diena ji želmenis sudaigstys ir nuvirins klasčios mįslės minėją aklą vyrą vadžios po naktį alyva palkšva lyg tėvo kapas – prošvaistė grasi o menkos drapanos – su kūnu sensta ir kvapas nešvankus po miestą šventą jį gainios paukščiai šunes ištąsys šešėly dūmo sapno šnabždesy dykavidurę kriaušę išsprogdina ir plyksteli iš jos anapusinis imperijų ir sielų kliedesys Braziūnas Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1983. - P.29. miškų dilgėlyno naktis (hrvatski) pavasario klajonių metas danguj – mėnulio ciferblatas ir žemė, nešama erdvės kabinas šaknimis tavęs kalbėk miškais, ir aš kalbėsiu į tavo vaiskų veidą, vėsų ant susiklaipiusių griuvėsių dvasia karščiuoja dilgėlės ir tavo nuojautos tylės balta kaip Nojaus laivas sklandė viltis – jai mojome abu pagavo nuorūką balandė o mes – ragavome nuodų ir vedė pragaras į dangų paskui madonos šypsnį sprangų ir duona dūsavo giliai surems kardai ir sopuliai tekės per lygmalus kraštus užlies apykvailius raštus ir mano protautės kalba nei prabanga bus, nei riba kėtojas prošaknės po žemėm iš jų beržam baltumą semiam ir salve remiasi į amen ir kyla dūmlaužių stulpai tu nuodėmės lietum tapai bokšte, kur laukia mirtingoji juodi pelėdvarniai lakioja egliniai dūmai kartesni alksniniai dūmai saldesni už tavo vardą šimtą kartų kad šitas skardis prasivertų kad sužvangėtų raitas pulkas kad suzvimbėtų rainos kulkos suplyšus duona lyg armuo mes jojam, jojam – ar namo? ar Skandinavijos kalnų laukai ledyno akmenų o kokios spalvos! svyra kalvos ir nesiliauja vyrų kalbos naktis pelėdišku sparnu nušluosto miegą nuo tarnų ir vandens akmenis ridena ir žagrė išvagoja žemę morenose Perkūnas gema o sielos skrenda per Atlantą ir į gimtinės krantą krenta tada sužinom, kad gyventa su tais miškais, su dilgėlėm su mūsų kvaistančiom vėlėm kurios jau nieko nesupranta todėl sakyk ir vėl sakyk kas tavo žodžiui galią duoda kokia klaiki sapnų paguoda kuri kasryt tave išduoda nuvytus dilgėle, klausyk 1983.IV.16–V.28 Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai // Vilnius: Vaga, 1986. - P. 34-36. motinos portretas (latviski) mirusi motina grįžta pas savo našlaitį regi, kaip šlaistosi lietūs be vietos, kaip garma nuo šlaito kaip eigulys iš Kairėnų, praėjusiam amžiuj tapytas brenda per amžiną dangų, kur mėnuo dar regi pražydus žydės portretą ir blyškią per lietų valstietės mergaitės galvutę su verbomis, dar iš Lukiškių turgaus Kaziuko liūdi užburtos palaimintos – laimė nejau ir nuo jų nusisuko? – Baltupių eglė, sesuo ir žmona, o numirusi trečiąją parą po atgimimo sapnuoja viena vis tą patį geltoną košmarą žviegia saulutės kelmų iš po suodino sniego šalpusnių Dieve, uola neprislėk, kad po kryžių saulutėm nubusčiau varvarčiom eglės sakais, tai, sakai, visą kelią ir lijo? nieko, našlaiti, neteisk ir prieš nieką nešveisk kalavijo lieka teisybės tenai – vien raudonos ražienos po pjūčiai ištakos vien iš dantų, iš sutinusių lūpų kampučių tvino tie lietūs ir tvins, negali jų, sūnau, nemylėti mano portretą pažins, šunimi išlaižys iš paletės 1995.IV.15–1996.III.26 Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.91. nac rudentini
(kritika) ei knutai uldi druskininkai pėterai ei atsiliepkit lietpaltis užpernai viešbuty tebegiesta latviškai upė nunešė lieptą ąžuolinį su bitėm trūko ne žiedo ne vaško blaškosi supeklės ei išsilakstėt po užpelkių upsalas alu vis dzert vis pa druskai vis um-pa-pa um-pa-pa leišis tuteišis trumpina kelią neria į rudenio upę paskui karvelį ulduką lapatai bum Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. -
Vilnius: Vaga, 1998. - P.38.
nakties pergina (hrvatski) kosmogoninės ganyklos, stepę stebinti mėnulė stabo stabilumas, stulpas, nykūs gyvulių varovai kosminė ašis, aplinkui plytinčios pasaulio plynės svetimos ir nesvetingos, archetipinės ir plačios plastiški arklių tabūnai, žydi akmenys ir medžiai griūna į pasaulio pradžią stepių kūnai prakaituoti linijinės augalijos, šiurkščialaiškės laiškios žolės laiko stebulę pristabdo tik dienos ugninis stabas 2000.XII.2 Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.8. neįvardinti dešimtmečiai (kritika) Henrikui Nagiui atminties gaudžioj retmėj jau bejėgis tavo labas nesitrauki kol anapus pražydės du žiburiai bet tu lauki kas pakeis ir klusniai užleidi vietą gerki teisę ištylėtą su žaliais nakties kvapais ir ištarki metų vardą ir bent kartą – į akis išdidi liūdna naktis tartum sakalas ant kardo Vilnius–Kunigiškiai–Radviliškis–Vilnius, 1982.IV.26–XI.29 Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga: 1983. - P. 35-36. * * * (kritika) nėr gražiau, kaip gražus tavo tiurkiškas vardas Obuolėle, pusele mano antroji almuonėle upele, klajojus tenai, tolimuosiuos jaunystės kraštuos kur ir mes, pietuose įpiečiausiuos ir nėr man gražiau, kaip lotyniškas tavo Maitintoja, ašara mano akies ašara tavo akies – ta pati ant nebesamų tavo ant nebegirdimų mano neišsakytų brangiausių 1999.I.18 Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.131. Neris, Chrono intakas (kritika) 1 Sukalkėjo vyšnių vynas ant užmiegančiųjų lūpų o į molio raumenyną smigo rėžės naujas plūgas krito mažas žemės lašas dygo brolis baltakojis ir aguonomis išrašė visą lauką iškapojo o už Vilniaus saulė tvino gargažėjo skaistaveidės ant Neries šakų beržinių du melsvi karveliai leidos ar mum gerti ar negerti šitą saują šitą pėdą šitą garbę ar užverkti ar apskelbti šitą gėdą ...1993.III.3 2 Ar jau einam ar pristojom ar klaidingai tebegrįžtam į praėjusį rytojų su lemtingom išdavystėm ar dar moteris iš sapno ar iš šonkaulio ant tako mes dar sakom bet nematom mes jau matom bet apakom jau už Vilniaus sąvartynuos mūsų dvasių kirai lenkias ir padangėn rytmetinėn jas nutrenkia tavo vandens ...Kunigiškiai–Vilnius, 1982.XI.20–21 Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga: 1983. - P. 32-33. nušviesėjimas (latgaliski) giminės, gentys mieliausie mėnulio šviesa pilnoji akmenys žemę kilnoja tamsybių karveliai lesa mainos šviesa į myrio ledai akyse sublyksi prarastą angelystę vaikausi po balso tyrus laikas atbėga it žiurkė šiepiasi – šoks į veidą kaulų jėgą ir šiurpą į kreidą, į kreidą siurbia baltas esu ir atleidęs kapų patvory palaidos 1992.XII.24–1996.IV.2 Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.69. * * * (en français, kritika) o, mūsų meilės naktys, žodžių prãdžios žodžius pašaukt kaip ąžuolan dievus į dangų, prasivėrusį vos vos pažvelgt pro žaibo plyšį, kokios plačios tenykščių kaktos, akys, ką čia regi ir ką ten mano apie mus abu ar mūsų meilės naktys jiem svarbu ar jiem svarbu, kur kaišioju dvylekį greit žaibas luš, užtrenks dangaus vardus ar pašauktieji bepaspės sugrįžti ar ligiryt lakštingaloms begystant bus atpažįstama jų prigimtis dievų lemtis – netyčinė tremtis kur beprotystės vynas toks gardus 2003.III.9–10 (2.14) Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 42. * * * (kritika) o žvakės žvaga ausyse o spraga agaro dvasia akis išdegina vėdrynai tu seną giesmę pajunti širdy kaip akmenį kiečiausį pustyklė ašmenys pustyklė ir dalgio rašmenys ir kryklės krauju aptryškęs sraujas balsas netilk vingusis dundesy šuoliuok šuoliuok baltoji stirna nervingos ugnys kaktą siaučia liesi artojau tavo jaučiai garuoja nuodagų ledėsiai akim svajingom klydinėsi po savo užminuotą lauką girdėsi aimanuoja varnas ir karštas vėjas plėšia karną nuo juodo stuobrio baltą šviesą dabar pušie nuoga stovėsi gaili palaimintoja laiko kuris negydo nesutaiko tik ant akių vėdrynais auga Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga: 1983. - P. 12-13. padainuok kaip tą rytą (kritika) tai steigia dangų iš vario lanko žvaigždžių prisagsto saules kabina tai stiegia stogą Dievui patogų dvyniai žirgeliai saulelėm vežti su viena saule jauna tekėsiu į antrą saulę žemelėn leisiuos 1994.III.29 Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.97. palatvė (kritika) kur leišių mėtos kur latvių meitos žydi rasoja ligi nuvysta lig antaninių prikvimpa lentos šešios ant aukšto neišsilenksi padėsi šaukštą išeisi kojom į priekį, miestui gražiai dienojant ir bus tau lengva ir bus lengva tau giesmė, ir kalnas ne per staigus bus kai saulė leisis po kairei latviai po tiesiai leišiai – ar atvirkščiai – ten sugulę kalbas nužiūri vagą nugrėbsto lieptą ir liepą regi žydint gražiai vis sužydi medų leišių ir latvių rūtos ir mėtos mergos ir maldos 2000.XI.18–24 Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. - P.44-45. palikimas (latviski) teka dzūkijomis badmečiai žemaitijos išmėtytos dedervinėm – markapiai, krikštai prie kopų, užpustomi vėjų skandinavų karaliai meldžia apginti nuo kuršių žiemgaliai smaugia kryžiuotį tik sėliai be pėdsako nyksta suspėję man atiduoti savo netikusį būdą šešėlį kalbos – juodą marką ar gėlą verdenę – be dugno Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1983. - P.45. Panis Angelicus (на български, en français, po polsku, kritika) į tą gyvenimą atėjęs užkuriu kas rytą jo ugnelę užkuriu kas rytą jos patiklią žvelgsmę jaučiu, sakyk – ir mes taip žvelgsme kam į akis? o kas darytina kai vėjas pro šakas saulelę ritina kai aušros vis rečiau – dažniau vis laidos į tą kalnelį, jaukiai ten ir laidos prigyk, ugnele, peleną praauk: štai žvyro žvaigždelė ant kelio – širdy – aukštai 1998.VIII.3 Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.70; Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - P. 6. Paplūdimys (kritika) pavasariai nebylūs, nykios kopų šaknys, drūni smiltlendrūnės, dulkėti kuokštai, mirusie stiebai po šaknimis, žìlos pelynų burės, sidabrinio kiro kiaušinis, rupūžės šešėly – vieniša nebūsima gyvybė Tik dangūs it lavinos, švino rankų bigės, spraga negyvybė, žalėsiai vario, lūpose kaitra be išeities, medžiai išnyra nuodėguliai, žvynais apėjęs, žvilgūs sąvartynai, pasiutę taip trypia – ant lūpų nebepakrutinamų 1986.VI.21–1988.X.13 Braziūnas, Vladas. Užkalbėti juodą sraują: Eilėraščiai su datomis. - Vilnius: Vaga, 1989. - P.27. * *
*
(hrvatski, по-русски) parašęs tokį eilėraštį kurio niekas į jokią kalbą niekada nė už ką neišvers galiu sau keliaut ant šieno miegot ir per sapną urgzti o, kad taip šnekučiuočiaus babut, ne su proprotėviais mūsų, kitiems nebyliais, o jei tik šaukčiaus aštuntojo Pragaro rato arba ir Rašto tautos pateptųjų! 2002.VII.9-26 Pareiti (kritika, po polsku) Nebepareinu, nebeparvažiuoju, galiu tik atvažiuoti, ir aš Pasvaly, kai man būdavo baisiai gera arba labai negera, turėdavau kur pareiti, tos visos vietos, kurios dabar gyvena mano eilėraščiuos, tie visi žodžiai, kurie dar gyvena, neberanda jau savo daiktų, ateinu aš su žodžiais, daiktai jų nelaukia, neatpažįsta, mūsų namo kieme ne tik šuo, jau ir žmonės įtarūs, vaikštau, gal taikaus apvogti, pasiglemžti brangiausią jų turtą, žalumą tėvo sodintos obels, mano išmindžiotą taką ir taką lig mirusių malkinės, jų būsimą prisiminimą lig negyvenimo galo, vienintelę vietą pareiti. Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.19. Paryčiai (latviski, po polsku) Juodam lange į tavo pusę pro pinijas geltonas lempos gaubtas kerojas ir nevysta, ir nevyksta daugiau jau nieko – vien tik, kas įvykę, mėnulis piešia ant kelių blyškiais šešėliais nuo Verkių, nuo Žaliųjų ežerų lig mūsų laiptinės, lig ryto išstovėtos, pasiilgtos nėra tavęs nakty. Vien naktys tavyje kaip metų drumzlės, vienatvės klampios nuogulos lange, mėnulio pragulos į ežerą kraujuoja, keliai jau perkasti, bekryptėmis apylankom geltonos valandos kažkur vis lekia ir užsimuša. Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.24. paryčiais prie juodosios keramikos krosnies (kritika) …prisimink mane žiūrėjau ryto regėjime štai su dangaus debesim artėjo žvėris, žėrėjo neįma |