SKIRMANTAS VALENTAS

Šiuolaikinis, XX a. poetas, kaip ir tolimos indoeuropiečių epochos dainius, kuria pasaulį. Kitais žodžiais sakant, jis yra eksperimentatorius. Kas leidžia poetui (ir poezijai apskritai) eksperimentuoti su kalba? Svarbiausia čia poetinė funkcija; talento dėka sukuriami tokie turinio ir raiškos ryšiai, kurie ypač išryškina poeto AŠ, ir jo pasakytos tiesos nuginčyti jau neįmanoma:

Kiekvienas gali pasakyti AŠ, ir bus teisus
(asmeniniai įvardžiai ; AL 8)

Taip nubrėžiamos įvardžių AŠ–TU–JIS–MES ir t.t. koreliacijos, tampančios poetinės gramatikos, t.y. eksperimentavimo, prielaida.
Ir kalbotyrai, ir poezijai labai svarbi koordinatė AŠ–ČIA–DABAR. Kalbininkai (E.Benveniste’as, J.Stepanovas ir kt.) šiai situacijai apibūdinti pasiūlė kalbos subjektyvumo sąvoką – kalbantysis save įsivaizduoja kaip subjektą. Tačiau tai įmanoma tik turint priešpriešų sistemą: AŠ kreipiuosi į tą, kurį galiu pavadinti TU, nors teisingiau teigti, kad tėra priešprieša AŠ : ne AŠ, t.y. AŠ : visas kitas pasaulis <…>, plg.:

Suskylantis, kai nori išsiaiškint,
pasaulis leidžia kreiptis: TU, pasauli.
Ir Viešpats, ir lietus, ir gimnazistė
vienodai apsigauna: viskas – TU.
(AL 9)

Ypač išsiskirianti priešprieša AŠ : TU įvardžių pasaulyje nepasikartoja (santykis AŠ : TU nė iš tolo neprimena santykių AŠ : JIS, TU : JIS ir t.t.), net unikali kalboje apskritai. Galėtume manyti (bet tai būtų tik naivi klaida), kad šių įvardžių santykis primena skardžiųjų : dusliųjų priebalsių opoziciją – jeigu kokioje nors kalboje nėra skardžiųjų priebalsių, negalima teigti, kad joje esama dusliųjų priebalsių. Tačiau iš tikrųjų AŠ : TU priešprieša sutampa su vidaus : išorės opozicija. Šie įvardžiai atsiduria papildomosios distribucijos (=pasiskirstymo) santykiuose, kurių esmę sudaro jų tarpusavio kaita: kalbėjime AŠ  gali virsti TU ir atvirkščiai. Kitaip sakant, AŠ po kurio laiko tampu TU. Abiejų įvardžių savotišką susiliejimą poetas gerai junta:

…tu ne nuotrauka,
ne praeitis, prisiminimas, net ne skausmas,
begyvas manyje…
(AL 9)

Vis dėlto poetiniame tekste AŠ ir TU susilieja pirmojo naudai, nes AŠ negali būti tikrinio vardo sinonimas (TU vardo AŠ gali nežinoti, gali jis būti tabu ir t.t.). Be to, įprastiniame tekste TU – tai tas, kuris baigus MAN kalbėti įgyja teisę vadintis AŠ, tuo tarpu poezijoje TU negali visiškai pavirsti AŠ, nes poetas, smarkiai asimiliuodamasis su AŠ, niekam kitam neleidžia vadintis šiuo įvardžiu:

aš tai AŠ, ne tu.
(AL 8)

Vis dėlto poetas stengiasi ištrūkti iš siauro rato, sutampančio su jo kalbėjimo momentu, kurį apibrėžia koordinatės AŠ–ČIA–DABAR, pasinaudodamas kalbos metaforiškumu. Metaforiškumas, kaip teigia J.Stepanovas <…>, yra viena pagrindinių kalbos ypatybių, ne mažiau svarbi už kalbos elementų opozicijas. Nors metafora leidžia pajusti, kad ten, kur prasideda TU, nesibaigia AŠ, tačiau kiti įvardžiai – jau kitas pasaulis, pavyzdžiui, JIS, MES suvokimas kaip svetimų labai aiškus:

JIS yra tai, kas atlieka nuo mūsų
(AL 10)

…o JISAI
tik atšoksta nuo mūsų ir spengia, ir graužia akis
(AL 10)

Įsidėmėtinas vienas subjekto JIS elgesys, tarsi nukopijuotas iš J.L.Borgeso novelių:

ir kaišo man suodiną veidrodį
(AL 10)

Interpretacijos, žinoma, gali būti įvairios. Galbūt JIS suodinu veidrodžiu bando įveikti bedugnę, skiriančią JĮ nuo TU, nes tada JĮ ir AŠ sietų papildomoji distribucija? Šią mintį paremia pasakymas, kurį galima pavadinti „sintaksiniu oksimoronu”:

JIS grįžau susikūprinęs, žemę pardavęs
(AL 10)

ir eilėraštis „MES”, kuriame sąvoka „mes” paprastai suprantama mes = aš + X, lygi mes = aš + tu:

MES yra apsimestinis mudu
(AL 11)

…rakinam duris, užsidarom
į mes, kur jau niekad neteks apsimesti,
kad priimam viską į dviskaitos kiaurą pasaulį
(AL 11)

Taigi poetas, duodamas daiktams ir reiškiniams vardus ar pavadinimus, tarsi kuria pasaulį. Ši tema implicitiškai gyvuoja ne vieno poeto (S.Gedos, L.Gutausko, Just.Marcinkevičiaus) eilėse. Pasaulį, atsispindintį poezijoje, galima palyginti su Indijos gramatinės mokyklos atstovo Bhartrichario (V–VI a. po Kr.) apmąstymais, jog Visata esanti sudaryta iš begalybės reiškinių ar daiktų ir žodžių, pavadinančių tuos reiškinius ir daiktus. Poetas taip pat aptaria šias jungtis:

tie visi žodžiai, kurie dar gyvena, neberanda
jau savo daiktų, ateinu aš su žodžiais, daiktai
jų nelaukia, neatpažįsta, mūsų namo kieme
(Pareiti ; AL 19)

Žodžių ir daiktų ryšių apmąstymai bei atpažinimo / neatpažinimo motyvas nėra mūsų amžiaus poezijos išradimas – tokios mintys siekia indoeuropiečių prokalbės laikus, nes daugelyje tradicijų (hetitų, graikų ir kt.) gyvavo idėjos apie šių ryšių svarbą, plg. pitagoriečius ir Platoną, kalbėjusius apie nomotetus, t.y. vardų davėjas, kėlusius klausimą, ar kalbos ženklas yra motyvuotas, ar nemotyvuotas. Šia tema domėjosi ir vėlesni mąstytojai – stoikai, šv. Augustinas ir kt., skyrę dvi žodžių rūšis – pirminius žodžius ir vėlesnius žodžius, sudarytus iš pirminių. Daugiausia dėmesio buvo skirta pirminiams žodžiams, kurių garsai  s u k e l i ą  daikto (=objekto) įspūdį. Pavyzdžiui, lo. kalbos žodis mel „medus” malonus klausai, o pats medus malonaus skonio, tuo tarpu crux „kryžius” (kankinimo įrankis) – nemalonus garsas. Ar tai naivi teorija? <…>
Mintis, kad bent dalis žodžių yra pirminiai ir todėl labiau susiję su žmogumi nei daiktai, leidžia daryti išvadą, kad žodžio (= vardo) suteikimas daiktui ar reiškiniui – savotiškas pastarųjų „prijaukinimas” ir sužmoginimas:

Bijoki visa ko, kas ne iš žodžio,
ne iš nuogos jo formos – Dievo formos,
mergaičių krūtys žodį pakartoja,
ir žodyje pradingsta jų grėsmė.
(yra žodis ; AL 59)

Antra vertus, pasaulis mums taip pat gali duoti vardus, plg. eilėraštį „Testamentas ”, kuriame įžvelgiamas aklo poeto motyvas:

Sugalvoki, pasauli, mums vardą kaip kruviną viksvą
per akis – kad jau niekas nešauktų kitaip
(AL 27)

Taip palengva plečiama AŠ ašis, kurioje ryškėja nežodžio (ar neteisingo žodžio) : teisingo žodžio (ar vardo) priešprieša. Teisingo žodžio (= vardo) idėja atsispindi eilėraštyje „Vardai ”, kuriame sakoma, kad 1688 m. Rumšiškių metrikų knygoje vardai užrašyti lietuviškai, t.y. pažeidžiant įstatymus:

Iš niekur į niekur. Tylios žydinčios laidotuvės.
Nė vieno pažįstamo veido, jauku:
Ona Sikmantaicia, Jokubas Mackunas, Matiosus Kuznawckas.
(AL 92)

Tkrinis vardas nėra vien tik etiketė, pavyzdžiui, jo fonetinė forma nurodo kalbą ir tautą (tai pasakytina ir apie krikščioniškus vardus), morfologinės pavardžių detalės (įvairios priesagos) sako, ar tas žmogus yra vyras, ar mergina, ar ištekėjusi moteris. Tačiau tikriniai vardai beveik visada jau yra praradę ryšį su savo žymikliais, t.y. jų reikšmės sunkiai besuvokiamos. Net keliuose eilėraščiuose V.Braziūnas bando šį ryšį atstatyti ir sukelia įspūdį, kad kalbos ženklas yra skaidrus – tokie eilėraščiai „ Upė ”, „Vaikystės nuotrauka ”, „Keršto maratonas ”. Poetas, būdamas visagalis AŠ, nenori prisipažinti negalįs paaiškinti bent vieno žodžio etimologijos. Plg.:

Ne išėjau iš namų –
gyvenau iš namų,
iš lekiančio debesio ežero
leidaus į Stingstančią upę.
(AL 63)

arba:

Sustink!
Sustinkite, upės ir ašaros,
valty Kėlėjo išlietos
(AL 64),

kur aiški poetinė Stikso – graikų mitologijos požemių upės, per kurią Charonas perkelia mirusiųjų sielas, – etimologija.
<…>
Toks motyvavimas primena fonologinių vienetų identifikaciją: juk fonemų negalima nustatyti prietaisais <…>.
Taigi poetinis tekstas, pagrįstas ypatinguoju kūrėjo AŠ, remia dviejų su puse tūkstančio metų senumo „prigimtinės” kalbos kilmės supratimą: kalbos ženklas  t e k s t e  negali būti laikomas visiškai nemotyvuotu. Vargu ar tokį teiginį galima pavadinti naiviu. Galbūt poezijoje atsispindi situacija, buvusi kalbos atsiradimo metu: juk duoti objektui ar objektų klasei sąlygišką, nemotyvuotą pavadinimą kur kas sunkiau negu tą patį padaryti, remiantis kokiu nors daikto (objekto) požymiu, kurį galėtų pastebėti ir kiti.

Valentas, Skirmantas. Lingvistinis eksperimentas poezijoje: Kalbos tema poezijoje ar eksperimentas // Valentas, Skirmantas. Lingvistinis pasaulis poezijoje. - V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. - P.86-91.



Linksnio terminą, tiesa, visiškai kitu aspektu negu V.Rubavičius vartoja V.Braziūnas rinkinyje „Alkanoji linksniuotė”. Pavadinimas iš pirmo žvilgsnio šiek tiek primena kalbininko apmąstymus.
Tačiau dar nė viena lingvistinė studija nebuvo pavadinta, pavyzdžiui, „Alkanoji daiktavardžių linksniuotė”, nors ją galima būtų pradėti dar 1629 m. K.Sirvydo parašytais žodžiais, kad „mariose viena žuvis didė mažesnę praryja”: iš gausių priebalsinių kamienų tik likučius beturime, šnekamojoje kalboje pirmoji linksniuotė „ryja” trečiąją bei ketvirtąją linksniuotes – vietoje vagys, sūnūs sakoma vagiai, sūnai ir t.t. Pats terminas linksnis šioje knygoje aptinkamas vos viename kitame eilėraštyje, pvz.,

Nutylėjime mano, taip niekad vardu nevadinta,
merdinti alkanoji
linksniuote: manęs, man, mane, manimi – tavyje
kaip vėžys mano žudanti nemiga plinta
(Geltonas žiburys ; AL  23)

Valentas, Skirmantas. Kalbotyros terminai poezijoje // Valentas, Skirmantas. Lingvistinis pasaulis poezijoje. - V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. - P.98.




AL (Braziunas, Vladas. Alkanoji linksniuote: Eilerasciai. - V.: Vaga, 1993. - P.8; toliau - AL ir puslapis