VIKTORIJA DAUJOTYTĖ

Pavasaris: gyvųjų formų pasiilgimas

1898 m. gegužės 5 d. iš Ušnėnų Žemaitė rašė atsakymą Povilui Višinskiui. <…>
Artėjant gegužei, su didesne atida skaitytini Žemaitės laiško žodžiai apie spaudą, apie jos atgavimo viltį. <…> Tik lygiai po šešerių metų išsipildo šis troškimas – 1904 m. spaudos draudimas panaikinamas. <…> 1904 m. pavasaris lietuvių kultūrai yra XX a. pradžia, spartaus modernėjimo, prasidėjusio ir iš gyvųjų formų ilgesio, pradžia. Laiko perskyra.
Po dvejų metų minėsime šios perskyros šimtmetį. Būtų gerai, jei pajėgtume rasti gyvų formų – ir protėvių pastangų aukoms pagerbti, ir istorijai permąstyti. Būtent – permąstyti, pervertinti. Bet – atsakingai, kad požiūrio naujumas nebūtų tariamas, labiau eksponuojant save, o ne problemą. Savikritiškiau žvelgdami į save, matome, kad mums apskritai trūksta gyvų vidinių formų, natūraliai, organiškai iškylančių iš prigimties ir patirties. <…> Kažką svarbaus savyje praleidžiame, nepastebime, o gal nelaikome svarbiu. Taip, kunigaikščiai ant žirgų ar nuo jų trumpam nusėdę. Taip, Mindaugas, Gediminas, Vytautas. Bet besibaigiant devynioliktam šimtmečiui, pavasarį, Ušnėnų kaime, krankiant varnoms, ant ežės, trumpam atsitraukusi nuo darbo sėdi Žemaitė ir šnekasi su Šekspyru. Lemtingas mūsų kultūrai pokalbis. Žemaitės nuomone, „Šekspyras turėjo mokėti mylėti, kad taip puikiai galėjo meilę aprašyti,labiau tą troškimą ir reikalą meilės; juo tankiau skaitau, juo kas kartas gražiau atrandu”. Taigi – juo tankiau. Vidinės patirties formos, lemtingos menui, svarbios kultūrai ir kultūrinėms laikysenoms, kristalizuojasi iš daugkartinių, pasikartojančių veiksmų, pokalbių, skaitymų, susitikimų. Gilesnių patirčių žmonėms tai buvo ir yra žinoma. Žinoma ir Oskarui Milašiui (literatūrine prasme gal toliausiai nutolusiam nuo Žemaitės): „…žinojimas, kad kai kurie susitikimai įvyksta nebe pirmą kartą ir kad šiame pasaulyje yra žmonių ir daiktų, kuriuos galėtum prisiekti pažįstąs amžinybę”. Mintis iš romano „Meilės įšventinimas” – pagaliau turime šią galingą meilės apoteozę lietuvių kalba (leidykla „Alma littera”). Susitikimai su šiuo kūriniu kažką išjudina, provokuoja atsiverti.Meilė yra energija, jungianti materiją ir dvasią, atnaujinanti daiktus, generuojanti gyvąsias būties formas. <…>
Ar galima manyti, kad ten, kur trūksta gyvų vidinių formų, kur formas keičia kevalai, trūksta meilės? Taip, mūsų krašteliui (Žemaitės mažybinė forma) trūksta ir meilės. Ne tik pinigų. Septintoj dešimty Žemaitė mylėjo kaip gimnazistė. Ir šitoj meilėj švytėjo kita – pasauliui ir savo krašteliui. Kai patyčiomis paverčiame matomo žmogaus jausmus, ar nepagalvojame apie meilę, apie tai, kad ne tik jaunas (ką žinojo Žemaitė) „nėra ponu širdies savo”. Nepagalvojame, nebepagalvojame, esame meilę apleidę ir jos apleisti.
Bet Vladas Braziūnas parašė poezijos knygą – jau devintą – „lėmeilėmeilėmeilė”. Meilės šifras, kodas. Galima skaityti neperskaitomai. Galima perskaitomai: meilės lėmimas, deivės Laimos gestas kalba, kalbos malone. Senokai kuriama V.Braziūno poetinė programa pagaliau išryškėjo – savita, savitai atnaujinanti pasaulį ir kaip formos rūpestį: „…bėk, skubėk stingstančias, stingamas formas / per išganingas, per norimas, geidžiamas…” („ erotas ir mitas ”). Erotas negali nepasirodyti ten, kur kūryba veikia formos geidimu. Kur kalba plasta todėl, kad gyva ir plastiška, leidžianti pajusti, kad „Vienažindys, vienamylys – iš liūdesio, iš apleisties” („ kaip ir jodleris ”).
Mene gyvybingųjų formų yra, jų negali nebūti. Keičiasi stiliai, kalbėjimo būdai, bet kaita yra gyvybinga tik formų atsinaujinimu, formų reformomis. Kaip jau praėjusio amžiaus pradžioje, atgavus spaudos laisvę. Žiūrėta į pasaulį ir tada, žvalgytasi į Europą. Bet labiau pasitikėta savimi, savo vidinėmis galiomis. Dabar ne vienu atveju susidaro įspūdis, kad mes nedrįstame pasikliauti savim, juolab tuo, kas mums patiems tebėra svarbu. Ir rengdamiesi Frankfurto mugei norime kažką jai atskiro, specialaus išrasti. Lyg būtinai turėtume atrodyti pagal kažkokius reikalavimus, kurių niekas nežino, o negalėtume ramiai būti tuo, kuo esame, dar truputį kitame laiko etape, dar ne visai tokie, kokių jau reikia. Ar tai nereiškia, kad orientuojamės į išorines formas, į atrakcijas, nepalaikomas pirminių, natūralių formų, susijusių su prigimtim ir patirtim? Kad pernelyg prisitaikome. Nors ir neaišku – prie ko. Amerikoje modernesnės moterys norėjo Žemaitei uždėti skrybėlaitę; atsisakė, liko su savo skarele, sava, atpažįstama. Ir dėl to laimėjo daug simpatijų. Savų ir svetimų. Ne skarelės ir ne medinių klumpių problema, o savasties jutimo, tapatybės, netgi orumo.
Daugiau kaip septyniasdešimt procentų žemaičių moksleivių per papildomo ugdymo pamokas norėtų mokytis žemaitiškai. Tikėtina, kad ir dzūkai, aukštaičiai. Tai yra teisinga kryptis. Brangindami lietuvybę, bendrinę lietuvių kalbą, turime ugdyti ir tarmių autoritetą, stiprinantį asmens tapatybę. Vidinės kultūros formos yra tiesiogiai susijusios su tapatybe, su pasitikėjimu. Dar grįžtelint prie V.Braziūno; ar nebus jis pirmasis mūsų poezijoj, bandantis pasiremt ne tik savąja (šiaurės panevėžiškių), bet ir dzūkų ar žemaičių tarme. Dargi latvių. Keliasi, rodosi poetinis probaltiškas pasaulis, keliamas kalbos.
Vis dar kalbos. Lietuvių kalbos institutas išleido didelės apimties „Frazeologizmų žodyną”, redaguotą Jono Paulausko. Frazeologizmai rinkti iš gyvosios kalbos, iš senųjų raštų, iš grožinės literatūros. Vėlgi – iš visų rašytojų išsiskiria Žemaitė. Labiausiai priartėjusi Ieva Simonaitytė neperžengia 700. Frazeologizmai rodo ne tik vaizdumą, bet ir vidinį kalbos formų paslankumą. Frazeologizmų gana turtingas Juozas Aputis. (<…>.) Iš žodyno matyti, kad jam iš dabartinių rašytojų dar pasitarnavo Vytautas Bubnys, Vladas Dautartas, Romualdas Granauskas, Romualdas Lankauskas, Vytautas Martinkus, Jonas Mikelinskas, Kazys Saja, Alė Rūta, Vytautė Žilinskaitė. Poetų kalbininkai tikriausiai neskaito – ką ir kaip išimsi iš gyvos metaforos. Ir visgi iš V.Braziūno rastųsi kas ir žodynui. Ar galime įsivaizduoti, kad kadanors bus rašomas (ir parašytas) lietuvių poezijos metaforų žodynas? Ar būtų įmanu žodyne įforminti tą seniausią pasaulėvokos ir kalbos ryšį, kuris pasirodo kai kuriuose V.Braziūno eilėraščiuose, kad ir „ padainuok kaip tą rytą ”? Vargu – gyvam ryšiui reikia gyvo aiškinimo, interpretavimo.
Tikriausiai dar gegužę (ar jau birželį) sulauksime paskutinio „ Lietuvių kalbos žodyno ” tomo – dvidešimtojo. Didelio, dar Kazimiero Būgos pradėto, darbo pabaigtuvės. Lietuvių kalbotyrai turėtų atsiverti nauja perspektyva, gal ir modernesnis žvilgsnis į literatūrą, svarbiausią kalbos formų atnaujintoją.

Daujotytė, Viktorija. Pavasaris: gyvųjų formų pasiilgimas // Metai. - 2002. - Nr.5-6. - P.3-6.