GINTARAS BERESNEVIČIUS

Vladas Braziūnas yra poetas architektas, tiesa, jis projektuoja erdvę; mielai projektuojantis, su išmone darantis, bet jo plytos iš samanų ir debesų skivytų, ir jis tarytumei nesunkiai mūrija, nors žodis, suprantama, netinka, poetas mūrininkas kiek kliūva už liežuvio, bet kai kurios Vlado eilės irgi pasižymi ta savybe, – jos kliūva kalbant, deklamuojant; paviršutiniškai skaitant ne iš karto atrandama prasmė, sykiais kirtis lemia eilėraščio perskaitymą, atskleidžia jo prasmę, antrąją, ar nuslepia pirmąją… Viena vertus, tai pagarba kalbai, antra vertus, – įspūdis toks, kad kalba minkoma kaip molis, tačiau tai molis, iš kurio daromas porcelianas, rokokinis porcelianas su dideliais baltais debesimis, aukštaitiškas porcelianas, trapus, grakštus ir nepraradęs savo žemėtumo, molžemio žymės.
Braziūnas yra darytojas, bet darytojas gražiai – tebūnie tai pareikšta negrabia fraze, bet apie gražumą kalbant negrabumas pats burnoje švankšdamas siūlosi; iš kalbos jis konstruoja pasaulį, tai apie kiekvieną poetą galima pasakyti, bet Braziūno pasaulis yra – pavadinčiau – neįtikėtinai savarankiškas… Gal taip – dėl ypatingo, intymaus santykio su kalba, tokio intymaus, kurio neturėtų atleisti nei žmona, nei kalbininkai, bet tai Braziūno braižas. Žodį jis valdo kartais akiplėšiškai, grubiai, net specialiai primėtydamas gurvuolių, grumstų, akmenų, kliūvančių už liežuvio, jog atrodo, kad kalba nelietuviška, kokia latviška senkalbė, jotvingiška šnekta, sėlių kalba Ptolemėjaus laikais, – nors tai grynų gryniausia aukštaičių. Tas efektas – pritrenkiantis.
Nusakyčiau jį taip – baltiškas rokokas.
Barbariškas rokokas, barbarų rokokas, mes neturėjome savo barbariškojo rokoko, kaip ir barbariškojo, prigimtinio renesanso; civilizacinis vektorius vis dėlto negali apeiti šios kultūrinės žymės, ie mes turime Braziūną, kuris atstovauja tam galimybės pasauliui, tam pasauliui, kuris galėjo būti, sakyčiau, pagoniškai, japoniško šintoistinio modelio kultūrai, kurioje tai buvo galima, įmanoma, ir tai Vlado eilėse realizuota. Švelniausio dygsnio, plunksnos skrydžio, drugelio sparno vinktelėjimo ir sunkaus sveriančio delnus molio jungtis, statanti pasaulį. Kažkas, kas gali atsirasti tarp stepės ir girios, tarp Bizantijos ir langobardų, tai kažkas, bylojantis iš galimos, neatsitikusios, neįvykusios civilizacijos, iš galimo pasaulio erdvės.
Taip mes būtume rašę prie Dunojaus, Arakso, Eufrato.
Arba prie mitinių Rifėjų kalnų, kurie gal Karpatai, gal Uralas, gal Valdajaus aukštumos, bet antikos geografai už jų nesyk talpino hiperborėjų laimingąją žemę, Apolono tėvynę. Rifėjų kalnai – teritorija, nuo kurios prasidedame mes, ir Braziūnas taip pavadins pirmąjį skyrių; ir mes kalbame Braziūno balsu Skirmantui Valentui skirtame eilėraštyje „ ekspedicija jaunystėn į Sarius ”:

gal yra ratas, gal yra ratas, gal yra ratas
ratas po rato, ratas po rato, rato kvadratas
rožė išeina į seną dainą
vakaro rožė trisdešimt metų grožis Sariais
mirusis smakrą atlošia, apeina
mirusis smakras šešėlių šeriais

eglių adatos gedi
debesys plūsta būriais
borealinėn protėvių prokalbėn
visa ko priežastin dviskiemenėn
ledo litvon

Viskas prasideda nuo pagrindo, nuo rato, kosminio centro, ar nuo kvadrato, kuris jau yra „sukultūrintas ratas”, ir iš centro dygstanti rožė, – viena vertus, liaudies kalendorinių dainų citata, antras skaitymas – pasaulio medis, jungiantis žemę ir dangų, dangų ir požemius, ir ne veltui tikrasis žvilgsnis šiame eilėraštyje eina iš apačios, mirusiojo smakras apželia į viršų, eglių adatos – mirusių kūnų tąsa, sminganti dangun.
Braziūno eilėraščiai pilni ertikalės, apie ją viskas ir pinasi, sakytumei, apie pasaulio medį, kuriuo gali būti ir krūmas (eil. „ sode, kur pasakei sudie ”):

sode, kur pasakei sudie
serbentas šlaistosi rūgštus
kai išgabens, kryžmai sudės

rankas, parpuolęs išbučiuos
toks baltas, angelo balsu
į dangų šauks iš apačios

per girią garsas atsiduos
gražus išaugs lig debesų
žili kaimynai apsėduos […]

Iš kryžiaus aukštielninko angelas šaukia namopi, iš serbento, iš sodo, simbolinio ir tikro sodo, kur augalai stiepiasi viršun ir kur sodas platoniškai atsikartoja Anapily; lietuvių mitologijoje bene centrinis pomirtinio pasaulio vaizdinys yra sodas; eilėraštyje kylama iš apačios į viršų ir išsyk – kitos eilės, kuriose smengama iš viršaus į apačią („ paryčiais prie juodosios keramikos krosnies ”):

žiūrėjau ryto regėjime
štai su dangaus debesim
artėjo žvėris, žėrėjo
neįmanomas bepažint

o mano angelas, puolęs
į antrą ratą dangaus
išsekintas sugulovių
visos kalbos tik jom vergaus

dangų it seną rakandą
garmėn pradanginęs, nudanginęs
ženki į mano pragarus
išsivesk mane, vagį Barabą

Nudanginti, pradanginti – žodžiai, reiškiantys „išdanginimą”, dangiškosios kategorijos degradaciją, nyksmą angelui krentant iš lėto žemyn iki pat pragarų, – įgauna naują prasmę ir atskleidžia tikrąją pirmapradę; kritimas žemyn, kad pakiltum iš pragarų, tai judėjimas pasaulio ašimi, kuria aukštyn keliauja ir paklydusias ar sergančias, mirusias sielas namo dangina šamanai; čia tik keli pavyzdžiai, visai šalia autoriaus knygoje sustatyti, netyčia, matyt, to nepastebint; bet tai rodo puikų vertikalės įvaldymą, pasaulio stulpo, šamanišką judėjimą aukštyn ir apačion, kai nuo to stulpo, medžio, dievamedžio matosi regesiai.
Ta vertikalė – statymo ašis, vaizdo statymo ašis, kuri įrėmina ar greičiau įgalina eilėraštį ir jo pasaulį, ir ta vertikalė mituose prilygsta medžiui, kurį pakėlė Indra, atskirdamas dangų nuo žemės, tai kosminis medis, jungiantis ir skiriantis, nuo kurio statoma, renčiama lietuvių dainų kosmogonija ir kosmologija.
Ir pasaulio darymas, kai vanduo dar laša nuo pirštų, kaip lietuvių sakmių dievakūroje, kur Dievas ir Velnias lipdo, gamina iš molio, žemės, drėgmės, spjaudalų, eil. „erotas ir mitas ”:

šeriuota saule, saulašare, sese, išjudinanti
šviesulius, neskęsk, kol šitaip dviese, į šlapią rudenį
skliaute, pulsuojantis visa, kas gyva, vėlyvą
džiugesį skleisk, neleisk, neatleisk, nesuskliausk, syvai

žliaukia, bėk, skubėk per stingstančias, stingamas formas
per išganingas, per norimas
geidžiamas, bėk, nekrešėk (šaukštas – į krekenas)
aptekėk telkšantį krešulį, tas aukštielninkas kresnas

ne tavo vienatinis vienišas brolis, iš bruožų
būtų Serapis, sese, bet basas, anfasas Anapiliu grožis
švelni mažalape, kur šlapia, kur laša nuo spalgenų
neatsigręžk, o prarasi, o virsi, sese, nostalgija

Tai pasaulėkūra iš drėgnumos, pasaulio kūrimas, formų darymo metas, kai Dievas ir Velnias, dar broliai, kuria erdvę iš drėgmesių, o jų sesė – tai žemė, žiedus kelianti, vešanti. Tos eilės – pirmosios kūrimo jungties nostalgija, gaivinanti ir žugdanti, jei ties ja užsibūsi; o Anapilis – kalnas, jungiantis Velnią ir Dievą drėgmėje, želmenyse, spalgenose slypinčią deivę sesę, šviežią dar žydėjime savo; ir galiausiai stojančios vizijos, kiekvienas eilėraštis čia vizija, vienokia ar kitokia, o kartu tikroviškas pasaulis.
Ir vis dėlto, manding, raktinis eilėraštis, liudijantis, kaip viskas daroma ir kaip viskas matoma Braziūno pasaulėvaizdyje – eilėraštis „ šaknis ”, kuriame nusistatomas žvilgsnis, jaučiamas bemaž visuose eilėraščiuose:

kuprūs keliai suplūktiniai
užaugo pelynais ir tuopom
sniegenų pulkas nuskynė
bemiegį palangės šermukšnį

kas taip išklaipė šakas
kas taip iškreivojo kamienus
atsiknojo žievė, atitokau
pačiam debesų žydėjime

visa ne čia, ne aukštai
ne degančiam sniegenos skrydy
amžiną ačiū tai
kuria po mirties išvydau

Tai ne „Diemedžiu žydėsiu”. Tai žvilgsnis, sakytume, iš po žemių, iš po medžio žiūrintis kaukas, Puškaitis po šeivamedžiu, tai chtoninė būtybė, ir vis dėlto tai nei viena, nei kita – tai protėvis. Būtent iš žemės iškyla šaknimis medis, įneriantis į dangų, būtent per medį protėvis kalba aplinkai ir konstruoja ją; tai kūrimas iš apačios, chtoniškas, telūrinis kūrimas.
Braziūnas mato pasaulį iš medžio vidaus, kaip medžiuose įklimpusios protėvių vėlės, jei apsižiūrėsime ir apžiūrėsime požiūrio ir išžiūrio tašką – tai medis, kurian įeinama iš po žemių, iš po gimdančios žemės per šaknį.
Braziūnas sukuria pasaulį protėvio žodžiais ir rankomis, ir dar daugiau, šis kūrimas turi labai daug magiško užkeikimo esmės ir, žinoma, bauginančio grožio. Tai erdvė, kuri užvaldoma miruolio žodžiais iš po žemių, erdvė ir sapnai, kuriuos jis mėgina sulaikyti magine poezijos galia, kai kur eilėraščiai visiškai sutampa su burtais ir užkeikimais.
Tai požemių ritmika, miruolių poetika, ir dėl to pasaulis yra ypač savitas, žiūrėti mirusiųjų akimis yra braziūniškų eilių bruožas, tai galimo, esamo ir buvusio pasaulio maišymasis kalbos tiglyje, lietuviška alchemija, išgryninanti kosmosą, savitą savarankišką dangaus gaubtu apvožtą erdvę, kur atsiskleidžia tas, kas veltui uždarinėjama maironiškais ar moderniosios poezijos rimais, ritmais, aritmija. Vis vien bergždžiai.
Tai baltiškos esmės atskleidimas, sakyčiau, Braziūnas yra vienas tų retų poetų, žvelgiantis tiesiai būčiai į kaktą ir drąsiai tariantis savo eilėse – mes barbarų ir mirusiųjų kraštas, nepaprastai gražus, grubus ir moters krūties švelnumo, ir mūsų kalba skirta susikalbėt ir su varle, ir su medžiu, ir dievu, ir tą supratus kalba pati krenta į rankas, į lūpas, žvilgėdama praeities šarvo blyksniais, ji įsileidžia mus iki paviršiaus, kad matytume blizgesį ir girdėtume aidus, žengimas toliau ir giliau jau užgintas.
Ir taip pamatyta daug, Braziūnas – metafizinis poetas su demiurgo gerkle, vienintelis, galintis ištarti mirusių kalbų žodžius, kuriais protėviai įsakinėja būti ir matyti ir kuriais jie čia, kuriais jie tebėra šičia. Kaukų ir protėvių kalba, kuria jie susišneka po medžių šaknimis, bendra. Šita kalba jie susišneka ir su Braziūnu, paskutinių kaukų nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi.
Įgaliotu jiems kelt šermenis kiekviena savo knyga ir kaukėjančio garso pavadinimais.

Beresnevičius, Gintaras. Molėta lėmeilė lietuviška. Šiaurės Atėnai. - 2002. - Bal. 13. - P.9. - Rec.: Braziūnas V. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - 143 p.