Nors nemačiau Vlado Braziūno berods nuo pavasario knygų mugės Vilniaus mokytojų namuose, atrodo, kad visą vasarą buvome kartu: nuolat jutau intensyvaus kūrybinio bei organizacinio (beje, irgi kūrybiškumo kupino) jo darbo pulsą. Vos užverčiau mugėje iškilmingai pristatytą storoką Alicijos Rybałko eilėraščių tomą, – vertimo idėja Alicijai ir Vladui buvo kilusi 2001-ųjų Poetinio Druskininkų rudens šestivalyje ir realizuota autorei ir vertėjui nuolat bendraujant elektroniniu paštu, – į rankas pakliuvo Vlado sudaryta Raimondo Jonučio poezijos rinktinė Aušra kambaryje be langų. Žiauriai nužudytas poetas paliko pluoštą dar neskelbtų eilėraščių ir… jokio būsimos knygos plano ar sumanymo. Keleri metai kruopštaus parengiamojo darbo pakaitomis su leidybiniais keblumais ir nesusipratimais – ir štai šią vasarą gražiai apipavidalintas, laiškais ir nuotraukomis papildytas poeto kūrybinis palikimas pagaliau išvydo dienos šviesą. Pasveikinęs telefonu knygos sudarytoją, sužinojau, kad spaudai rengiama nauja Vlado poema. Vartau dabar šį Karilioną ir stebiuosi: kas šiandien rašo poemas, juo labiau istorines, ir dar parūpina nuorodų paraštėse į tikrus istorinius įvykius bei asmenis? Bet ar dėl to autorius atrodo pernelyg senamadiškai? Anaiptol, net priešingai – labai moderniai. Nejučiom išdygsta šioks toks netikėto paradokso paaiškinimas: mūsų postmoderniais laikais nebėra ne tik universalių asmenybių, bet ir bent kiek plačiau žvelgiančių kūrėjų-intelektualų – tiems, kurie (atseit) rašo poeziją, ne itin rūpi istorijos problemos, o tie, kurie (atseit) gilinasi į tautos ir krašto praeitį, nieko nenusimano apie poeziją. Tuo tarpu Vladas šiuos du dalykus (o, ne vien šiuos du!) puikiai išmano: subtilaus poetinio žodžio meistras, jis gerai mato tą “juodą, tamsų bet šviesėjantį mūsų [istorinį] kelią... – kasnakt į aušrą”. Šiuo keliu, be abejo, eina ir pats poetas. Todėl taip prasmingai ir harmoningai skamba jo Karilionas (pranc. carillon – skambinimas visais varpais):

 

                    Vytautas degina Vilnių
                    pilies pisilies – atšoks
                    ir vėl į kryžiuočių glėbį
                    sesers vestuves atšoks
                    lėbaus, ginklus užslėpęs
                    vaišių vežimuose
                    žinios
                    niekad nebūna linksmos
                    pančiuose geležiniuos
                    kojos tinsta ir linksta

 

        <…>

                            laka taką žaltys
                            ir vis dar nepamestas kaukas
                            o sakė jum Mažvydas
                            meskit, skaitykit mane, permanykit
                            susimažinkit, persimalkit
                            į kraujo miltus, degančio kraujo smalkes
                            bet kilkit krauju nustebusiu
                            į milžinus

           

                    <…>
 

renka gijas sutartinių Austėja
margas žirgas po vandeniu reškia žolyną
prie kelio vaivorykštė, juosianti stuomenį
aukso sidabro rasa ant įžadų kryžiaus
audžia voras stiklinį jungtuvių sodą, ir krenta
 
švilpia per sutemas baltas
šaltos, šiauriškai švelnios
švelnios, šiauriškai šaltos
baltos raguotos elnės

          
        
Karilijonas, Lietuvos tūkstantmečio programos leidinys, dingo kaip į vandenį, bent jau man visą vasarą aptikti jo knygynuose nepavyko. Juo labiau bibliografinės retenybės likimas laukia kitos ką tik pasirodžiusios Vlado knygos – Būtasis nebaigtinis / imparfait: ši penkerių pastarųjų metų eilėraščių rinktinė dviem – lietuvių ir prancūzų – kalbomis išleista vos 222 egzempliorių tiražu. Nieko nuostabaus, nes dalis tachninių spaustuvės darbų atlikta rankomis. Knygos dailininkės Sigutės Chlebinskaitės stilius galėtų būti apibūdintas kaip minimalizmas – knyga atrodo itin paprastai ir kukliai, bet, dievaži, toksai subtilus ir skoningas kuklumas reikalauja kur kas daugiau kūrybinių menininko pastangų nei pernelyg paplitusios nūn beviltiškai neskoningos leidybinės prašmatnybės. Vertėjos Genovaitės Dručkutės meno nenorėčiau vertinti paskubomis – palieku sau šį tylų skaitymo ir mąstymo malonumą netolimai ateičiai. Tačiau suvokdamas, kad, be manęs, tokį malonumą gali sau leisti tik 221 laimingasis, norėčiau bent dalį šio malonumo suteikti ir kitiems – kad ir tiems, kurie atsivers šį žurnalo puslapį. Įsiskaitykime, na, kad ir į šį sonetą:


 
                        o, mūsų meilės naktys, žodžių prãdžios
                        žodžius pašaukt kaip ąžuolan dievus
                        į dangų, prasivėrusį vos vos
                        pažvelgt pro žaibo plyšį, kokios plačios
 
                        tenykščių kaktos, akys, ką čia regi

                        ir ką ten mano apie mus abu

                        ar mūsų meilės naktys jiem svarbu
                        ar jiem svarbu, kur kaišioju dvylekį
 
                        greit žaibas luš, užtrenks dangaus vardus
                        ar pašauktieji bepaspės sugrįžti
                        ar ligiryt lakštingaloms begystant
 
                        bus atpažįstama jų prigimtis
                        dievų lemtis – netyčinė tremtis
                        kur beprotystės vynas toks gardus
 
 
                        oh, les nuits de nos amours, débuts des mots
                        nommer les mots comme dans le chêne les dieuxs
                        regarder le ciel à travers léclair
                        à peine entrouvert, quils sont larges
 
                        les fronts, les yeux de là-bas, que voient-ils
                        et quen pensent-ils, de nous deux
                        que leur importent les nuits de nos amours
                        que leur inporte mon bon bec
   
                        une fléche déclair va claquer les noms du ciel
                        ceux, nommés, auront-ils le temps de revenir
                        reconnaītra-t-on leur nature
 
                        le matin sous le chant des rossignols
                        le destin des dieux – cet involontaire exil
                        où le vin de folie est si bon
 

            Įteikęs man rugsėjo pradžioje šias dvi naujas savo knygas, Vladas išdūmė į Kauną Septynių vienatvių knygyne uždaryti savo fotografijų parodos Tiesiog mieli viedai, kad kitą savaitę galėtų ją pristatyti Pasvalyje (parodos inauguracija įvyko atidarant knygų mugę Vilniaus mokytojų namuose). O jau artėja sezono atidarymas Vilniaus Rašytojų klube, paskui – Poetinis Druskininkų ruduo... Taigi – bonne chance, Vladai!

 

A.K.

 

A.K. [Konickis, Andrius]. „Nors nemačiau Vlado…” // Naujoji Romuva. - 2003. - Nr.3. - P.72-73. - Iliustr.: [2] knygų virš. faks.