Nors nemačiau Vlado Braziūno berods nuo pavasario knygų mugės Vilniaus mokytojų namuose, atrodo, kad visą vasarą buvome kartu: nuolat jutau intensyvaus kūrybinio bei organizacinio (beje, irgi kūrybiškumo kupino) jo darbo pulsą. Vos užverčiau mugėje iškilmingai pristatytą storoką Alicijos Rybałko eilėraščių tomą, – vertimo idėja Alicijai ir Vladui buvo kilusi 2001-ųjų Poetinio Druskininkų rudens šestivalyje ir realizuota autorei ir vertėjui nuolat bendraujant elektroniniu paštu, – į rankas pakliuvo Vlado sudaryta Raimondo Jonučio poezijos rinktinė Aušra kambaryje be langų. Žiauriai nužudytas poetas paliko pluoštą dar neskelbtų eilėraščių ir… jokio būsimos knygos plano ar sumanymo. Keleri metai kruopštaus parengiamojo darbo pakaitomis su leidybiniais keblumais ir nesusipratimais – ir štai šią vasarą gražiai apipavidalintas, laiškais ir nuotraukomis papildytas poeto kūrybinis palikimas pagaliau išvydo dienos šviesą. Pasveikinęs telefonu knygos sudarytoją, sužinojau, kad spaudai rengiama nauja Vlado poema. Vartau dabar šį Karilioną ir stebiuosi: kas šiandien rašo poemas, juo labiau istorines, ir dar parūpina nuorodų paraštėse į tikrus istorinius įvykius bei asmenis? Bet ar dėl to autorius atrodo pernelyg senamadiškai? Anaiptol, net priešingai – labai moderniai. Nejučiom išdygsta šioks toks netikėto paradokso paaiškinimas: mūsų postmoderniais laikais nebėra ne tik universalių asmenybių, bet ir bent kiek plačiau žvelgiančių kūrėjų-intelektualų – tiems, kurie (atseit) rašo poeziją, ne itin rūpi istorijos problemos, o tie, kurie (atseit) gilinasi į tautos ir krašto praeitį, nieko nenusimano apie poeziją. Tuo tarpu Vladas šiuos du dalykus (o, ne vien šiuos du!) puikiai išmano: subtilaus poetinio žodžio meistras, jis gerai mato tą “juodą, tamsų bet šviesėjantį mūsų [istorinį] kelią... – kasnakt į aušrą”. Šiuo keliu, be abejo, eina ir pats poetas. Todėl taip prasmingai ir harmoningai skamba jo Karilionas (pranc. carillon – skambinimas visais varpais):

        <…>

                    <…>
 

          
         Karilijonas, Lietuvos tūkstantmečio programos leidinys, dingo kaip į vandenį, bent jau man visą vasarą aptikti jo knygynuose nepavyko. Juo labiau bibliografinės retenybės likimas laukia kitos ką tik pasirodžiusios Vlado knygos – Būtasis nebaigtinis / imparfait: ši penkerių pastarųjų metų eilėraščių rinktinė dviem – lietuvių ir prancūzų – kalbomis išleista vos 222 egzempliorių tiražu. Nieko nuostabaus, nes dalis tachninių spaustuvės darbų atlikta rankomis. Knygos dailininkės Sigutės Chlebinskaitės stilius galėtų būti apibūdintas kaip minimalizmas – knyga atrodo itin paprastai ir kukliai, bet, dievaži, toksai subtilus ir skoningas kuklumas reikalauja kur kas daugiau kūrybinių menininko pastangų nei pernelyg paplitusios nūn beviltiškai neskoningos leidybinės prašmatnybės. Vertėjos Genovaitės Dručkutės meno nenorėčiau vertinti paskubomis – palieku sau šį tylų skaitymo ir mąstymo malonumą netolimai ateičiai. Tačiau suvokdamas, kad, be manęs, tokį malonumą gali sau leisti tik 221 laimingasis, norėčiau bent dalį šio malonumo suteikti ir kitiems – kad ir tiems, kurie atsivers šį žurnalo puslapį. Įsiskaitykime, na, kad ir į šį sonetą:

            Įteikęs man rugsėjo pradžioje šias dvi naujas savo knygas, Vladas išdūmė į Kauną Septynių vienatvių knygyne uždaryti savo fotografijų parodos Tiesiog mieli viedai, kad kitą savaitę galėtų ją pristatyti Pasvalyje (parodos inauguracija įvyko atidarant knygų mugę Vilniaus mokytojų namuose). O jau artėja sezono atidarymas Vilniaus Rašytojų klube, paskui – Poetinis Druskininkų ruduo... Taigi – bonne chance, Vladai!

A.K.

A.K. [Konickis, Andrius]. „Nors nemačiau Vlado…” // Naujoji Romuva. - 2003. - Nr.3. - P.72-73. - Iliustr.: [2] knygų virš. faks.