RITA TŪTLYTĖ

„Gėlių vaikai" ir „blogio gėlės"

Pozicijų skalė


    Kartos jaunystės laiku kuriasi trapūs patikimųjų būreliai, kurių tikslas – savišvieta ir tyrinėjimai, tautos geografijos ir etnografijos pažinimas (<...>). Gana sėkmingai dirba, nors ir labai dėmesingai KGB „prižiūrimas”, universiteto „Ramuvos” klubas [= Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva],  žygeiviai po Baltarusijos lietuviškus kaimus nešioja lietuviškas knygas, lanko ir tvarko senosios Prūsijos istorines vietas, ant Lietuvos piliakalnių švenčia Jonines... Jaunam žmogui reikia nemažo entuziazmo, o labiausiai rizikos pasiryžti dalyvauti šiuose renginiuose <...>.
    <p. 95>
    Socialiausi – Onė Baliukonytė ir Valdemaras Kukulas, anksti debiutavę, pirmosiomis knygomis pelnę talentų vardus ir turėję svarbų visuomenėje poeto vaidmenį (<...>). Greta matytume Vaidotą Daunį, Vladą Braziūną, [Vytautą] Rubavičių, aktyviai dalyvaujančius Rašytojų sąjungos veikloje, literatūros vakaruose. Jie prisiima dalinį kompromisą, trokšdami save realizuoti pozityvia veikla. Imasi apeiti socrealizmo reikalavimus, nuosaikiai su jais diskutuoti, plėsti kultūrinio darbo erdvę, kurti programas. <...>
    <...> Religinė disidentinė tradicija atkakliai reiškėsi pasiaukojančiųjų jai dėka; panašiai entuziastų puoselėjama ir gilias šaknis turi etnokultūrinė disidentinė tradicija.

Akiračio plėtra

    Vieni rašytojai intensyviai mokosi užsienio kalbų, verčia (Z.Mažeikaitė – švedų, A.Grybauskas – čekų, A.Danielius, K.Platelis – anglų, A.Gailius, J.Kunčinas – vokiečių, V.Braziūnas – latvių), kiti savarankiškai studijuoja XX a. Vakarų ar Rytų filosofiją (V.Rubavičius, D.Kajokas), moderniąją Vakarų literatūrą (R.Rastauskas, R.Jonutis).
    <p. 97>


Nuo maištingos bohemos iki tylių meditacijų

Vardai

    Viduriniosios poetų kartos centrą sudarytųmaždaug 1947–1955 metų gimimo poetai: Arvydas Ambrasas, Almis Grybauakas, Dalia Jazukevičiūtė, Onė Baliukonytė, Vytautas Brencius, Danutė Paulauskaitė, Regina Biržinytė, Dalia Ramoškaitė, Nijolė Miliauskaitė, Eglė Juodvalkė, Marius Glinskas, Rimantas Kasparas, Rimantas Vanagas, Dalia Saukaitytė, Aldona Ruseckaitė, Česlova Jakštytė, Kęstutis Rastenis, Daina Pranckietytė, Petras Balčiūnas, Kornelijus Platelis, Alis Balbierius, Antanas Gailius, Živilė Bilaišytė, Romas Daugirdas, Gintaras Patackas, Gražina Cieškaitė, Zita Lukošiūtė, Vladas Braziūnas, Vytautas Rubavičius, Angelė Jankauskytė, Zita Mažeikaitė, Raimondas Jonutis, Alma Karosaitė, Antanas A.Jonynas, Donaldas Kajokas, Stasys Jonauskas, Stasys Stacevičius, Rolandas Rastauskas, Henrikas Bakanas, Jonas Liniauskas, Justinas Kubilius, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Violeta Šoblinskaitė, Juozas Erlickas, Edmondas Kelmickas.
    <p. 103>

Persigrupavimas

    Iš „dviejų bangų” schemos iškrinta Baliukonytė, Cieškaitė, Kukulas, Braziūnas, Platelis, publikuojantys knygas vienodai intensyviai, išlaikantys gana vientisą saviraiškos kryptį; „lūžį” paženklinę Sąjūdžio metais sukurtais aktualijų eilėraščiais.
    <p. 105>

Antroji kartos banga: bendrosios ypatybės

    Pastaruoju dešimtmečiu iškilusių poetų kūryboje lyrinio subjekto  a š  forma nustoja reikšti asmeniškumą, atskirą asmenybę su jos pasaulėjautos ir pasaulėžiūros problemomis.  A š  figūra tampa itin abstrahuota, redukuota. Siekiama asmens patirtį pridengti, kalbėti ne iš asmeniškojo  a š, o kurti universalias žmogaus situacijas. Vietoj  a š  atsiranda  t u  (Miliauskaitė). Į Mąstymo centrą keliama nušvintančios išminties akimirka (Kajokas), gamtos (Jonauskas, Kalanavičius) ar daiktų (Miliauskaitė) stebėjimas, kalbinė ir figūratyvioji baltų kultūros būtis (Braziūnas). Atvirai egocentriškoji saviraiška traukiasi į paraštes, bet išlieka kaip svarbus ltyrinės tradicijos pėdsakas.
    <p. 109>

Kalba ir gamta būties meditacijose

    Šiai grupei priklausytų poetai, išaugę iš aštuntojo ir devintojo dešimtmečių poetikos programų, kur daugiausia dėmesio skiriama poetinio žodžio fonetinėms, semantinėms galimybėms.
    <p. 113>

    Vladas Braziūnas (g. 1952) visą devintąjį dešimtmetį rašė derindamasis prie bendrųjų kartos poetinių ieškojimų (ekologinė, agrarinės kultūros, istorinės atminties tematika, ideologiniu perkūnsargiu tarnaujanti karo tema, kalbos eksperimentai). Rinkinyje Suopiai gręžia dangų (1988) deklaratyviai atsisveikino su ezopiniu kalbėjimu: „Iš tarties ezopinės – / iš gyvatės išnarų / aš su savo sopėmis / nedvejopai išneriu. // Jau reikės iš naujo / skiemenuoti mokytis” (138; eil. „Ezopas mirė”). Sąjūdžio aktualijų inspiruota knyga – Užkalbėti juodą sraują (1989). Savęs ir visuomenės apmąstymai matyti rinkiniuose Alkanoji linksniuotė (1993) bei ilgai leidyklose užsigulėjusiame Ant balto dugno (1999); čia sudėti 1994–1996 m. eilėraščiai. Viena svarbiausių figūrų Braziūno poezijoje – paukštis (gandras, suopis, strazdas, vanagas), išreiškiąs ir senovišką baltiškąją, ir šiuolaikinę kasdienio žmogaus pasaulėjautą, susiejąs su literatūrine tradicija: nuo folkloro, Kristijono Donelaičio iki žygeivių dainų („vėjas nupūtė lizdą / vanago aštrianagėlio // nebus vanagiukų, sese / eiki kavoliuosna žirklių / pakirpk tą aukso sidabro / dagtį, kol neužgeso” (Ant balto dugno, 29; eil. „kaštono žiedas”).
    Stipriausias aptariamojo laikotarpio rinkinys, aiškiausiai atveriantis poeto savitumą – Užkalinėti (1998, iš tiesų – 1999 [?]). Braziūno poezijai būdingas Šiaurės Lietuvos („molis esu ir ąsotis Lėvenio vandeniui nešti”, Ant balto dugno, 76; eil. „šermukšnių gatvė”. Baltų kultūros rekonstrukcija, užsimezgusi kartos debiutų laiku kartu su etnografinių judėjimų mada [!?.], su istorinės temos išpopuliarėjimu prozoje ir poezijoje, pamažu tampa Braziūno kūrybinių ieškojimų centru. Buityje užčiuopiamos pagoniškų (jaučio aukojimas) ir krikščioniškų (Velyknaktis) ritualų atplaišos, gamta personifikuojama laikantis pasakos, sakmės, mito tradicijos („vėjų močia, suklupus šalnoj, šnabžda šermukšnių rožančių / <…> // vėjų močia, pakėlusi kuodą, beuodžia // lyg baltą, lyg pilką kažką, tik nežino / druską ar rūgštį, sniegą ar šviną / šerkšną ar šármą, šilką ar peleną”, 13; eil. „riterio kapas”).
    Baltų kultūros gyvbės labiausiai ieškoma kalboje („aičvarai užsiširdijo, miltus pridergė, nebevemia / aukso sidabro dainų deimantinian aruodan / pelės tik trinas ant aukšto”, 18; eil. „ir ne taip jau gerai, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo…”). Žodis suvokiamas filologiškai, kaip reikšminių dalių (priešdėlių, šaknų, priesagų) junginys, ir poetiškai, kaip ošiantis, gyvas (arba jau nukirstas) kalbos medis (kamienas, šaknis, šakos): „pasakyk savo šaknį išgirsiu kamieną kirsiu / galūnę dirbdinsiu lopšį lai ošia <…> / <…> dulkės nugula spurdantį / jau tik spurdėjusį kraują šaknim ir kamienu jau rauja kelmą / nuo kalno rita skaldo pjausto jau neria plaustą per upę kelia” (14; eil. „tarmė nukirstom galūnėm”). Būtent kalbos archeologijoje Braziūnas suranda saviraiškos erdvę. Poetas individualus tuo, kad jo poezijoje išlaikoma kalbos komplikavimo pastanga. Eilėraštyje slapiama temos slinktis, varijuojama keliais „siužetais”. Atsisakoma tiesaus minties formulavimo, išbaigto pasakymo. Sakinyje pritrūksta tai vienos, tai kitos jo dalies, arba ji nutolusi taip, kad sunku atsekti ryšius, arba nepaisoma linksnių valdymo dėsnių. Tai ne sakinio, o žodžio (jo fonetinių, etimologinių galimybių) poezija. Ieškoma senųjų žodžio formų (g i e s m ė s   g l i e j a s,   m o l i s   r a u d a s,   p l ū k s n a,   d r i e ž l a s,   s u l p t i), įtvirtinama nepilnoji įvardžiuotinė forma (i š p l a s n o j u s i e   b r o l i a i).
    Braziūnas – „kalbos dailidė” (Užkalinėti, 138; eil. „vakaro žinios”). Ypač pasineriama į žodžio skambėjimą. Jo poezijos sąskambiai nėra sklandūs, melodingi, nesilieja per visą eilėraštį, o vartomi kaip sunkūs grumstai. Panašiai skambantys žodžiai susiejami daug anksčiau, nei pristatomas turiningasis siejimo pagrindas („žodžiai rieda, o žodžiai tik priedanga”, 81; eil. „autorius kažko nepasako”). Eilėraščiai kuriami kaip rebusai, minklės, mįslės. Eilėraštis rašomas kruopščiai, kaip kruopščiai mezgamas mezginys, kur privalu sukabinti kiekvieną akį, kad gautume ir raštą, ir visumą. Nuoroda į tokį eilėraščio „numezgimą” yra šio rinkinio iliustracijos [Saulės Braziūnaitės]. Daugelio poetikos principų veikimas: sąskambiai, sakinio „karpymas”, metaforos, paslėptas minties tekėjimas, išorinio siužeto komplikavimas apsunkina kūrinio vientisumo įspūdį. Kalbos komplikacijomis Braziūnas tęsia devintojo dešimtmečio (ikisąjūdinio laiko) poetinių ieškojimų kryptį. Čia atradęs savo poezijos žemę, jis yra priešingybė tiems, kurie kuria skaidraus vaizdo, išgryninto žodyno eilėraštį.
    Avangardiniai (menantys XX a. pradžios dadaizmą) kalbos eksperimentai poeto eilėse derinami su archajišką kalbėseną imituojančia intonacija. Kalba poeto eilėraštyje iškyla kaip savarankiška kultūros būtis: kaip dainos frazė, kalambūras, priežodis („duris atidaro // berankis, vaikeli, gulk ne pasieny / ne katės pieni, negulk prie krašto / ant Dievo rašto, lig dienai / pačiam vidury, alaus kubily”, 125; eil. „rašto koštuvės”. Žodinės kultūros girdėjimas yra svarbi eilėraščio prielaida ir jo šerdis. Su žodžio archeologija siejasi ir žodžio, kalbos bei rašymo tema.
    Rinkinys lėmeilėmeilėmeilė (2001) žavi ypač vientisu poetiniu „jodleriavimu”.
    <p. 115-116>

* * *

     Aptartoji karta lemia bendrą šiandieninės poezijos vaizdą. Autorių kūrybojepastebimas akivaizdžiai sustiprėjęs dėmesys turinio dalykams. Postuluojama asmeninio pasaulio, vidinės erdvės svarba, individualaus suvokimo galia. Jų poezija teigia mintį, jog pasaulis yra toks, kokį sugebame pamatyti. Reflektuojamas gyvenamas gyvenimas, svarbi iš patirties kylanti mintis (išmintis).
    Įreikšminami paprasti, bet asmeniškam likimui svarbūs dalykai. Aplinkos daiktuose įžvelgiami grožio ir prasmės kontūrai. Karta teikia didelę reikšmę žmogaus įsigyventai erdvei. Tiesiai ar netiesiai šių kūrėjų poezijoje skleidžiama būtent ši vaikystės patirtis, išsaugojusi smalsumą senienoms, giminės relikvijoms, bendrai kultūrinei regiono tradicijai.
    Gyva ir intelektuali mintis pritraukia Vakarų kultūros kontekstus, Rytų meditacines patirtis, giliąja žodžio praeitį bei gamtiškąjį „naivumo” matmenį. Kultūriniai kontekstai nebedemonstruojami kaip mokytumo ženklai, o yra mąstymo, savivokos būdas.
    Dešimtojo dešimtmečio vidurinioji karta patvirtina mintį, kad geriausioji poezija kyla iš vienatvės patirties: ar tai būtų fizinė vienatvė Dzūkijos ar Žemaitijos pakrašty, ar metafizinė.
    <p. 128>

Tūtlytė, Rita. „Gėlių vaikai” ir „blogio gėlės”; Nuo maištingos bohemos iki tylių meditacijų // Naujausioji lietuvių literatūra (1988–2002) / Sudarė Giedrius Viliūnas. - Vilnius: Alma littera, 2003. - P. 95, 97, 103, 105, 109, 113, 115-116, 128.