ELENA BALIUTYTĖ

Poezija ir stichijos: ugnis – įvaizdžio raidos fragmentai

<...> Dabar dažniau poezija domimasi kaip bendresnių kultūros procesų dalimi, kaip, sakykim, papildomu šaltiniu sociologijai, mitologijos studijoms ir panašiai. Betgi kai ką iš šių sričių tyrinėjimų mes taip pat galime perimti – taikau į Daivos Vaitkevičienės pernai išleistą studiją „Ugnies metaforos lietuvių ir latvių mitologijoje”. Figūrinė ugnies raiška, pasak jos, yra labai plati: pvz., ugnis gali būti skysta (kraujas), kieta (auksas), gali virsti gėlėmis (rožė), įvairiomis uogomis (meškauoge); vabalėliais (boružė); dar – duona, druska, medumi, bet ir žaizda, specifine liga „rože”; galop tai yra pati saulė, keliaujanti dangaus skliautu ir struktūruojanti laiką bei erdvę. Taip manydami galime sakyti, kad be „ugnies” neapsieina nė vienas poetas, tik mokėkime atpažinti individualias jos pavidalo transformacijas, įvairias mediacijas. Beje, poezija šiuo atveju gali būti įdomi ir patiems mitologams, o Vlado Braziūno rinkinį „lėmeilėmeilėmeilė” (arba – „lėmeilė kubu”, 2002) drąsiai gali rinktis kaip tiesioginį šaltinį kiekvienas mitologas: jis čia ras daugybę pavyzdžių ugnies (ir ne tik) metaforų tinklui megzti. Ar tai V.Braziūno poezijoje imasi iš žinojimo, ar intuityviai per balto poeto genus ateina, ne tiek jau svarbu (turbūt ir iš to, ir iš to); svarbu, kad per kalbos, per garsų derinius visa tai virsta poezija:
    „prie šio stalo Adomas Mickevičius geria kavą, rūko / kaljaną, leidžia dūmus / per vandenį, vonia visa rausva, sėdi joj Henrikas / Radauskas kaip rožių krūme / baltų rusas, renka aukso ir gyvo sidabro rūdis, rūdys / liudys prieš jus ir ės jūsų kūnus / ugnis, po perkūnais...” (eil. „Perkūno kraštas”). <...>

Baliutytė, Elena. Poezija ir stichijos: ugnis – įvaizdžio raidos fragmentai / Poetinio Druskininkų rudens konferencija // Literatūra ir menas. - 2002. - Spalio 11. - P.6.