VALDAS KUKULAS

 

Kalbos malonė ir malonė kalbai

 

Pavadinimas „Ant balto dugno” galėtų būti patikimas šiandieninės V.Braziūno kūrybos raktas. Aliuzija į liaudišką audimą, į liaudies juostą ar liaudiškais raštais išmargintą lovatiesę šiuo atveju nėra atsitiktinė: šis poetas eilėraštį visada tarsi ne rašė, o audė – iš senų, archajiškiausią semantiką išlaikiusių žodžių, iš vidinėmis kalbos slinktimis motyvuotos sintaksės, iš intensyvios fonikos ir garsiaraščio, ir visada tą audimą lydėjo skubrus, nenutrūkstamas meistro valdomų staklių darbo ritmas. Bet knyga „Ant balto dugno” iš tiesų išausta baltame fone, baltoje drobėje, ir iš tiesų neprisimenu kitos tokios šviesios šio poeto knygos, juo keistesnės, kad simbolika, ornamentika čia išlieka ta pati, kaip ir ankstesniuose rinkiniuose. Tebesiaučia karai ir sukilimai, žūsta karžygiai ir karo raiteliai, nuolat sušmėžuoja dvasios kalėjimo (tai, beje, šiandien jau tampa kolektyviniu lyrinės kalbėsenos leitmotyvu) ir senatvės motyvai, nė per žingsnį nuo pasaulį išgyvenančio ir įprasminančio poeto nesitraukia netektis ir mirtis. Kita vertus, kaip ir O.Baliukonytės kūryboje, čia ryškesnės aukštojo ir žemojo stiliaus antinomijos („protas beprasmis, išmąstantis žvaigždę ir šūdą”, p.34, eil. „degančios pušys”), bet V.Braziūno meistrystę ir poetinio autentiškumo prabą tai ir liudija, kad šiandien madingi, šokiruoti turintys žodžiai yra, o jų nepastebi, juos tarsi svetimkūnius išneša intensyvi intonacija ir triukšminga pačios kalbos griūtis, neutralizuoja eilėraščio ir visos knygos kontekstas. Pildosi didžiojo prozininko priesakas: meistrystė yra ne aprašyti erotinę sceną, o pateikti ją taip, kad skaitytojas net nepastebėtų, kad perskaitytų ją kaip gyvenimiškiausią gyvenimiškiausio gyvenimo fragmentą. Jei nebūtų ankstesnių V.Braziūno knygos kontekstų, net rizikingais galėtum palaikyti intonacinius knygos pradžios ir pabaigos akcentus, kurie dabar lemia ir visos knygos atmosferą, ir galbūt net episteminį visos poeto kūrybos lūžį. Pradžia: „šlamėkim, Obuolėle / šakelėm susirėmę / lapeliais susikloję / taip tyliai, kaip rytoj” (eil. „šlamėkim, Obuolėle...”). Ir pabaiga:

 
          nėr gražiau, kaip gražus tavo tiurkiškas vardas
          Obuolėle, pusele mano antroji
          (...)
          Maitintoja, ašara mano akies
          ašara tavo akies – ta pati ant nebesamų tavo
          ant nebegirdimų mano
          neišsakytų brangiausių
               (p. 131, eil. „nėr gražiau, kaip gražus tavo tiurkiškas vardas...”)
 

Iškalbinga pabaiga – neišsakytų brangiausių. Lyg pažadas tolesnei kūrybai, lyg klausimas: kas už juodos ir baltos spalvos, sugeriančios visą įmanomą spalvų spektrą? Papildoma, šįkart jau prasminė, nujaučiamo episteminio lūžio motyvacija galbūt būtų iš A.Šliogerio ateinanti filotopijos sąvoka ir poetinė jos sklaida: „plūksnom skaisčiom svetimom / povė dvasia kieminės / svetimą miestą namo / veskis, nelauki manęs”. Bet eilėraščio pabaigoje vėl grįžtama į ankstesnį save: „mano seni palaikai / mena, kaip tuo arimu / manėm pavyksiant išeit / o ne išmirt iš namų” (eil. „filotopija”). Todėl kol kas maga operuoti neapibrėžtybėmis: įmanomas, galimas, nujaučiamas lūžis, pažadas.

Apskritai V.Braziūno kūryba galbūt dėl pernelyg nuolankaus poeto paklusnumo kalbai, jos foninei tėkmei dažnai primena užkalbėjimą ar užsikalbėjimą, ir joje galima pasigesti aiškesnių prasminių, reikšminių teksto akcentų (kaip šis poetas kada nors sudarinės 50 ar 100 eilėraščių rinktinukes, kai viskas daugmaž vienodai gerai arba šiaip sau?), kuriuos iki šiol kompensuoja eilėraščio struktūra, jo prigimtis ir pobūdis: poetas, besileidžiantis į istorijos, prokalbės gelmes, ir iš skaitytojo reikalauja tam tikrų literatūrinės archeologijos ir etnologijos pastangų. Tarkim, eilėraštyje „degančios pušys” net sunku pasakyti, kuris – etnografinis, istorinis, mitologinis, lingvistinis ar dar kitoks – kontekstas yra lemiamas:

 
          kirminas gyvas Pranciškus, plonytis ir virpantis siūlas
          ak ne kanoniniai tropai aukotis už šventąjį siūlos
          žengia ant laužo ūmus ir nervingas beprotis
          kam reikalingas italui bevalis ir šliaužiantis protas
                                                                                       (p. 34)
 

Tiesa, tokių „sunkiasvorių” tekstų knygoje palyginti nedaug, antraip būtų sunku kalbėti apie poeto nušvitimą ir skaidrą. Kiti eilėraščiai – lyg pagal vidinę, tik eilėraščiui suvokiamą poetinę specializaciją – taikiai pasiskirsto po atskirus kasinėjamus „poetosakos” piliakalnius: suka į mitologiją („lyg skristų avilį apžergusi raganė / žirniauti su numirusiais ir paukščiais”, p. 28, eil. „antrininkas”), modernizuoja folklorą („oi žiba molis / ant Aukštaitijos / oi žydi žolės / kape Marijos”, p. 44, eil. „kraujo ryšys”), psichologizuoja istoriją, kurios autentiškai psichologiškai jau nepatirsime („tylėk: de Virgine Maria / spindėk, Metafora Didžioji / prie kapo maldai prasižioju / astralinis aistrynas ryja”, p. 102, eil. „apokalipsė”), vaikiškai žaidžia kalbos piliakalnio šlaite („aš dvejoju, aš trejoju / kaip blausi šviesa lempelės / kai sūdri šviesa vakarė / rožių šieną atrajoja”, p. 86, eil. „paruzija”). Šitaip žiūrint, pamažu ima ryškėti ir V.Braziūno knygų, kurių yra palyginti labai daug, prasmė (ilgai esu kartojęs, kad V.Braziūnas, kaip ir J.Vaičiūnaitė, kuria vieną nesibaigiančią savo gyvenimo knygą): nuo atsargios etnopsichologijos ir etnofilosofijos pirmosiose knygose (gal labiausiai „Voro stulpe”, bet čia buvo išspausdinti ir tie tekstai, kuriuos cenzūruodama išėmė leidykla iš pirmosios poeto knygos) iki atviros poetinės publicistikos knygoje „Užkalbėti juodą sraują” (tuomet V.Braziūnas be jokių kompleksų vertė ne tik Černobylį aprašančią autentišką publicistiką, bet ir J.Jevtušenką; įsivaizduokime šiandien šio poeto vertėją konjunktūriniuose nūdienos kontekstuose). Būtent tokia gausybė poetinių registrų ir intonacijų, poetinio žodyno ir sintaksės variacijų, regis, ir ištobulino V.Braziūno poetinę kalbą, kai kalbama šviesiai, net nejaučiant, kad kalbama vis dėlto labai šviesiai. Pačiam poetui turbūt atrodo, jog jis ir dabar eilėraščiu byloja apie tragiškus tautos istorijos, jos pasąmoninių „išgyvenimų” momentus. Bet dainavimas atviru balsu atvirame lauke savaime išlaisvina, ir ne vien balsą. Jis atveria galimybes poetui sutapti su savo vidiniu ir išoriniu kosmosu.

Įdomus paradoksas: iš poeto visada reikalaujama savitumo, individualumo, bet visada, kai tik poetas įtvirtina savo poetinės raiškos metodus ir raiškos būdus, staiga imama iš jo laukti vadinamojo atsinaujinimo, naujos kokybės (vadinasi, ir naujo kalbėjimo būdo). Ir poetai (jei tai nenulemia natūralus amžiaus, patirties cenzas) dažnai nevalingai šitam pasąmoningam reikalavimui paklūsta. V.Braziūno atveju vėlgi kiek kitaip: tarkim, „penkios kvintos” yra akivaizdžiai D.Kajoko poetinių formų imitacija, dekoracija, ir vis dėlto šiame rinkinyje tai bene pats įspūdingiausias poeto tekstas:

 
          kalėjime mes buvom atviri
          ir buvome įkalinti kalbėjimo
          begalėje vienatvėje, kuri
          mus pakentė už tai, kad ją kentėjome
          kalėjime mes buvom atviri
                              „p e n k i o s   k v i n t o s”, 1
 

Kai kuriems „nebraziūniškiems” V.Braziūno tekstams aptarti neužtenka kol kas turimų metaliteratūrologinių, o ir literatūrologinių terminų (apskritai kiekvienu individualiu atveju kritikas turėtų kurti naują, tik tą poetą aprašantį kritikos žodyną), tačiau akivaizdu, kad eilėraščiui „tąnakt angelo neaplankė vienatvė” neužtenka vien O.Baliukonytės pastarųjų metų lyrikos konteksto (nors čia akivaizdžios ir paralelės: „Angelo sperma tuščiam pragare, apsimeskim, kad mes, o / Ne mus, apsimeskim / Aplankė vienatvė mus”). „malda už atmintį mane” apskritai suglumina, – ne tiek dėl formos, poetinės raiškos vidinių novacijų (D.Thomas, A.Mackus), kiek dėl pasaulėjautos, pasaulėvokos disonanso knygos kontekste: etnologiškiausias, psichologiniu atžvilgiu bene „konservatyviausias” viduriniosios kartos lietuvių poetas imituoja ar tik ne „Gyvojo žodžio” vidines muzikines struktūras ir užkeikimo, įkalbėjimo intonacijas („blaškos tuščia karvelidė / prezidentas atskrido tanku / išpurtęs raudonas žengia / prifarširuotas kūnelių / kiliminių bombų taku // mano siela ištroškusi gyvojo Dievo”). Tiesa, jei labai atidžiai įsižiūrėsime į kontekstinius poeto semantikos ryšius, šį eilėraštį galėsime lengvai motyvuoti ir „braziūniškojoje erdvėje”, intonaciją palikdami kaip galimybę poetui atsinaujinti grynai formos požiūriu. Tačiau kol kas sakyčiau taip: kadangi V.Braziūnas, parašęs tiek vienatonių eilėraščių, daugeliui pakankamai jau pabodo (ir taip aišku, ką perskaitysiu po šia pavarde), tai pakankamai motyvuota meninė, eksperimentinė intriga, ir knygos kontekste ji skamba tikrai nelauktai, taigi ir įspūdingai. Bet jei į V.Braziūną žiūrėtume kaip į monolitišką, patį save konsoliduojantį ir motyvuojantį poetą, tektų tokių tekstų autentiškumu suabejoti. Keista, kiek daug kartais gali reikšti paties poeto kūrybos kontekstas, jo recepcija. Beje, prisipažinsiu, kad iki šiol taip ir nesuradau tinkamų motyvų, žodžių apibūdinti tokiems V.Braziūno eilėraščiams, kaip „filotopijos žodžiai”, antroji „tarp dviejų volungės švilpesių” dalis (tokio tipo eilėraščių yra ir šių metų „Poezijos pavasary”): lengviausia būtų tarti, kad tai daugiabalsės dainos, gal net sutartinės imitacija, šiuolaikinė stilizacija, tačiau patys tekstai reikalautų daugiaplanės interpretacijos. Kairiąsias formalios, net grafiškai cezūra pabrėžtos eilutės dalis dar galėtum motyvuoti folkloro, tautosakos, sakmių motyvų transplantacija į šiuolaikinę poetinę kalbą, tačiau dešiniosios pusės tarsi kreiptų į Biblijos, Naujojo Testamento tekstų interpretacijų paieškas. Tiesa, naujasis V.Braziūnas prasideda tik nuo rinkinio „Užkalinėti”, ir anksčiau ar vėliau jis pats savosios poetinės alchemijos paslaptis apnuogins: visi daug rašantys poetai kažkodėl ilgainiui netenka savo „išrašytų” temų ir ima rašyti apie savo pačių rašymus. Kokia tai turėtų būti palaima jauniems mokslininkams ir jaunoms mokslininkėms!

Ir pabaigoje – dar vienas momentas. Šiandien nemadinga, gal net nemandagu kalbėti apie dvasinius, istorinius, kultūrinius kontekstus, kuriuos į mūsų poeziją įtraukia vienas ar kitas poetas, jų svarbą, reikšmę, vertingumą. Jei šiandien nedvejodami teigiame, kad D.Kajoko Rytų filosofijų ir išgyvenimų patirtis mums suteikia naujų ne tik meninių, bet ir žmogiškų išgyvenimų galimybę, ir čia yra šio poeto unikalumas, jo nekintamos vertės garantas, tai turėtume taip pat pripažinti, kad V.Braziūno poezijos etnologinis, psichosocialinis ar semantinis archeologijos aspektas mums yra ne mažiau svarbus, aktualus, – jau vien todėl, kad autentiškai daugelis nei vieno, nei kito patyrimo išgyventi negalime. Keista, bet, trūkčiojant , tarkim, A.A.Jonyno, G.Patacko kūrybinės energijos, įtaigos punktyrams, ir D.Kajokas, ir V.Braziūnas išliko be galo vientisi, nuoseklūs, ir galbūt todėl jie mažiausiai iš savo kartos lyrikų yra sulaukę interpretacijų, analizės perspektyvų. Kita vertus, kaip minėjau, būtent tokie poetai labiausiai reikalauja atskiro žodyno, atskiro analizės būdo bei metodo, o tai mūsų skubos amžiuje beveik neįmanoma. Nemanau, kad ir aš čia suradau adekvačių, fenomenologiškai tikslių poeto kūrybos apibūdinimų. Pagaliau ir terūpėjo man patys bendriausi poeto kūrybos kontekstai.

Bet žinau viena: mūsų poezijai vis labiau prarandant kalbą, intonacinį (vadinasi, ir pasaulėjautos, regioninio mentaliteto) savitumą, V.Braziūno kūrybos vertės vis labiau ryškės. Ir drauge – bus vis mažesnis jo kūrybos aktyvas.

Kukulas, Valdas. Kalbos malonė ir malonė kalbai // Literatūra ir menas. - 2000. - Rugpj. 18. - P. 5. - Iliustr. - Rec.: Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999.