KĘSTUTIS NASTOPKA
 
būtasis nebaigtinis,
o prancūziškai – imparfait
 
     Lietuvių kalbos gramatikoje yra du būtieji laikai. Vlado Braziūno poetinėje gramatikoje pasirodo dar vienas – būtasis nebaigtinis. Štai kaip jis asmenuojamas:
 
          būtasis nebaigtinis, einant keturiais keliais
          į keturias puses, be dvasios ir be nakvynės
          nusileis ir pakils, teisiamąjį apvils, apsvils
          sparnelius, atmuš ir nueis kriaušiais giliais
           
         griaustinis nutęstinis, grieždamas dantimis
         atsimena, kaip švelniai net ir jis vadinamas
         buvo baltom naktim, nekaltom, kaip viskas
         tvaska ir tviska, kaip blaškos, o tuoj išnyks
                                                             „imparfait”
 
     Prancūzų imparfait dar reiškia ir „nebaigtas, neužbaigtas, netobulas”. Pastaroji reikšmė poetinėje gramatikoje bene bus aktualiausia. Pasak Greimo, „Visa, kas regima, yra netobula: regimybėje slypi būtis, tik regimybė kelia norą – būti ir prievolę – būti...” Šiame eilėraštyje netobulumas suvokiamas kaip stoka. Buvimas „be dvasios ir be nakvynės” žmogui nepakeliamas. Ėjimas keturiais keliais į keturias puses tolygus trypčiojimui vietoje. Esaties akimirka nutįsta iki begalybės. Blėstant šviesai ir nykstant garsui, lieka estetinė būties netvarumo pagava: „kaip viskas tvaska ir tviska, kaip blaškos, o tuoj išnyks”.
Eilėraštyje „Vilniuje naktį sniegas” nebaigtinė praeitis įsiterpia į dabartį ir ateitį. Dienos galvūgalį lyti naktis, ištirpstanti vasara slepiasi po sniego nėriniu. Kaip ir aukščiau cituotame eilėraštyje, reikšmių mirgėjimą palaiko atsikartojantys garsai:
 
          atsiprašykim, už giedrą
          šypsnį, už pirštų paGALVėles
           
          nelytėjusias lūpų, dieną
          GALVūgaly užgesinusias
          SMILgos tavo blakstienos
          SMILkinio upeLIŪkštis
           
          pradeda LIŪsti, TvINKSi
          ima atmINT, ko nebŪta
          ant neatėjusio žINGSNių
          sniego plonytė eilutė
 
     Eilėraštyje „Panis Angelicus” (lietuviškai – angelų duona) linijinę kalbos tėkmę apgręžia homoniminiai rimai. Tuos pačius raiškos vienetus atitinka skirtingi turiniai: „į tą gyvenimą atėjęs užkuriu / kas rytą jo ugnelę užkuriu”, „kai aušros vis rečiau – dažniau vis laidos / į tą kalnelį, jaukiai ten ir laidos”, „prigyk, ugnele, peleną praauk: štai / žvyro žvaigždelė ant kelio – širdy – aukštai”. Beje, Vladas Šimkus panašiai surimuotą eilėraštį kadaise pavadino „Tobulu eilėraščiu”.
     Panašių eiliavimo išdaigų priskirčiau ir eilėraštį „daugiau neturiu kur gyventi”, kurio dvi strofas siūloma skaityti arba vieną po kitos, arba vieną greta kitos. Skaitant vertikaliai, pirmosios strofos būtasis nesamasis laikas priešinamas antrosios „esamajam, kurio nėra”. Jungiant atitinkamas abiejų strofų eilutes horizontaliai, antrosios strofos dabartis komentuoja pirmosios praeitį.
     Mito plotmėje būtasis nebaigtinis laikas grąžina į visa ko pradžią, į kaskart iš naujo atkuriamą pasaulį:
 
          židiny žaliai ugniai žydint
          babutės žygis – iš daržinės pas žaląją
          dar nė žymės, bet pasaulė darosi
          greitesnė per zvirbulio žingsnį
           
          akylesnė per lauką, senelio akim nužiūrėtą
          ausylesnė per mišką, iš baimės jo nudainuotą
          nebuvo, nebus jau tik balta ir juoda
          bus raina, bus žala ir žalia, ir mėlyna
                                         „pasaulė tampa atnaujinta”
 
     Tęstinis laikas numato menamą adresatą. Nesėkmingos jo paieškos komunikaciją daro neįmanomą: „tylos žvėris, apuostantis tave / laukinis ir nepažinus” (eil. „tylos žvėris, apuostantis tave...”). Ištrūkęs iš šilkinio vaizduotės narvo, žmogus blaškosi bedvasėje kasdienybėje:
 
          virpės tik nuo vėjo, nuo šalčio tik stings
          garuos ir pažirs mėnesėtais kristalais
          ant pilko cemento, kur blaškosi pelės
           
          aplink, vis aplink, užtinkuoti urveliai
          užnuodytus trupinius lesa karveliai
          ir dvesia nuo tylinčių durų per žingsnį
                                             „tylintys vyriai”
 
     Pasaulį bandoma prakalbinti dviem būdais: arba įpainiojant pašnekovą į intymų sakymą, kurį morfologinis latvizmas (pasaule) suartina su įsimylėjėlio diskursu:
 
               (...) Būk dar gera, nurašyk
 
          nuo palšo mūsų dangaus
          išprotėjusį lempos mėnulį
          pro seną nupjautą liepą
          apšviečiantį veidą kaip varškę
           „pasaulis sėdi priešais mane...”,
 
     arba įveikiant erdvės ir kultūrų nuotolį įjaudrinta kūno kalba:
 
          myliu tave kaip savo silpnas akis, silpstančias
          pasiilgau tavo alsavimo, manojo pasiilgusio
                      „girtas vagonas. Bratislava–Vilnius”
 
     Dvidešimt knygos eilėraščių sudaro rišlią visumą, iš kurios atpažįstame esmingus poeto pasaulėvaizdžio bruožus. Čia pat pateikti vertimai į prancūzų kalbą daro knygą prieinamą „Vakarams, išsižiojusiems Europos”. Tai trečioji lietuvių poeto knyga prancūzų kalba – po Juozo Tysliavos „Coupe des vents”, 1926 m. išleistos Paryžiuje su Oskaro Milašiaus įvadu, ir Ugnės Karvelis išversto Marcelijaus Martinaičio rinkinio „Passerelle de nuages” (1997). Juozo Tysliavos knyga liudijo ano meto lietuviškojo avangardo bandymus eiti į pasaulį „prieš Žemės sukimąsi”. Ugnės Karvelis vertimus paskatino, atkūrus nepriklausomybę, suintensyvėjęs lietuvių rašytojų bendravimas su Vakarais. Vlado Braziūno knyga sietina su kultūriniais Europos Sąjungos ir jon einančių šalių projektais.
     Genovaitė Dručkutė nerungtyniauja su kalbinėmis originalo išdaigomis, nepaiso rimavimo. Pagal lietuvišką vertimo sampratą tai būtų veikiau filologinis, o ne poetinis vertimas. Vertėja atidi originalo reikšmėms, daugeliu atvejų tiksliai perteikia minties slinktį, vaizdų paraleles bei priešpriešas. Iš šių vertimų prancūzų skaitytojas susidarys pakankamai tikslų Braziūno poezijos vaizdą. Bet filologinio vertimo kelyje praradimai neišvengiami.
     Antai eilėraščio „Panis Angelicus” vertime, išnykus daiktavardžio ir veiksmažodžio „užkuriu” homonimijai, lieka neaišku, kodėl „į šį gyvenimą atėjęs” („dans cette vie venu”) kas rytą uždegu jo ugnį („moi / chaque matin j’allume son feu”). Be homonimo „praAUK ŠTAI – AUKŠTAI” sąryšio neaišku, kokiu būdu peržengianti pelenus („dépasse la cendre”) ugnis iškelia kelio žvirgždus („cailloux”) ligi širdies aukščio. Eilėraštyje „Vilniuje naktį sniegas...” („à Vilnius, la neige, la nuit…”), praradus fonetinį bei semantinį „pirštų pagalvėlių” ir „dienos galvūgalio”, „smilgų” ir „smilkinio” paralelizmą, ne „smilkinio upeliūkštis / pradeda liūsti, tvinksi”, o liūdesys nusileidžia ir plaka atminimą to, ko nebuvo („la tristesse descend et bat / la mémoire de ce qui n’a pas été”).
     Eilėraštyje „balti avinėliai, o mūsiškai būtų – gėreliai” („agneaux blancs, agnelets seraient à la nôtre) rytietybę „gėreliai” motyvuoja fonetiniai atitikmenys žodžiuose „garų kamuoliai” ir „girelėj”, o debesų vilnos virsta dangaus vilnimis:
 
          garų kamuoliai ir gėreliai
          vilnoniai grakščių debesų
          žydriojoj baltojoj girelėj
          svajoju, o gal tebesu
           
          tas vaikas, kietai įsikibęs
          į baltas dangaus vilneles
          į savo nekaltą gyvybę
          kur kartą baltybėj paskęs
 
     Filologiniame vertime išlaikyti originalo išraiškos ir turinio izomorfizmą, žinoma, nepavyksta. „Avinėlių” („agneaux”) sinonimą atstoja deminutyvinis vedinys („agnelets”). Užtat į dangaus baltybę skandinamas pats vaikas („il se noiera dans la blancheur”).
     Vargu ar įmanoma rasti stilistinių atitikmenų eilėraščio „pasaulė tampa atnaujinta” („le monde remis à neuf”) latvizmams „pasaulė” ir „zvirbulio” ar tarmybei „babutė”. Tačiau ir eilutės „akylesnė per lauką, senelio akim nužiūrėtą / ausylesnė per mišką, iš baimės jo nudainuotą” netektų prasmės be sąsajos su patarle „laukas akylas, miškas ausylas”. Bet kaip ją atpažinti vertime?
     Eilėraštyje „ką veikia siela, kai rankos…” („que fait lâme quand les mains...”) žaidžiama įvairiomis žodžio „akis” ir „raštas” reikšmėmis:
 
          ką veikia siela, kai kūnas
          savo aklavietę gina
          kai akys, pabėgę iš kojinės
          slepias už akmenio girnų
           
          – – – – – – – – – – – – – – – –
           
          ką veikia siela, kai raštas
          dvi geros, keturios išvirkščios
          vakaras sielą uždaro
          ar atveria, bet neišverktą
 
     Kaip elgtis vertėjai, jei prancūzų kalboje kojinės akį, žmogaus akį ir aklavietę, mezgimo raštą ir rašymą žymi skirtingų šaknų žodžiai? Galbūt dėl to vertėja eilėraštyje minimą „sergstintį Dievo voratinklį” verčia Dievo akimi („loeil de Dieux”), bet tai su pabėgusiom kojinės akim neturi nieko bendra.
     Braziūnas kartais tyčia iškreipia tam tikrame kontekste numanomo, laukiamo žodžio formą „varškę pavargęs” (= pavalgęs), „greit žaibas luš, užtrenks dangaus vardus” (= vartus), „nurašyk (= nuraškyk) / nuo palšo mūsų dangaus / išprotėjusį lempos mėnulį”. Pirmajai frazei (eil. „pasaulė tampa atnaujinta”; „le monde remis à neuf”) vertėja randa ir stilistiškai, ir fonetiškai artimą šnekamosios kalbos idiomą („ten as marre du fromage”; maždaug: man iki kaklo tos varškės). Antruoju atveju (eil. „o, mūsų meilės naktys, žodžių prãdžios…”; „oh, les nuits de nos amours, débuts des mots…”) išsaugomi „vardai”, bet trenkiantis žaibas virsta vardus laidančiu („une flèche déclair va lancer les noms du ciel”). O štai kreipimasis į mylimąją (pasaulę) „Būk gera, nurašyk” virsta prašymu „Brangioji, padaryk dar vieną kopiją” („Chérie, fais encore une copie”; eil. „pasaulis sėdi priešais mane…”; „le monde est assis devant moi…”).
     Jeigu vertėja rinktųsi grynai filologinį vertimą, pažodiškai neišverčiamas originalo vietas būtų galima aptarti komentaruose. Bet toks vertimas tiktų tik tyliam kabinetiniam skaitymui. Siekdama išlaikyti estetinį originalo įspūdį, Genovaitė Dručkutė ieško poetinių atitikmenų. Su mylimąja tapatinama pasaulė apibūdinama moteriškosios giminės artikeliu „la monde” (eil. „le monde est assis devant moi…”). Pasirinkus „tylos žvėriui” apibūdinti moteriškos giminės daiktavardį („bête silencieuse”), jo gerumas lyginamas ne su tėvu, kaip originale, o su motina, nors dėl to sugriaunama „žvėries” ir „rudens” paralelė: vyriškos giminės rudeniui („automne de mon coeur”) neišeitų būti motina (eil. „tylos žvėris, apuostantis tave…”; „bête silencieuse qui te flaire…”).
     Vienas poetiškiausių – eilėraščio „girtas vagonas. Bratislava–Vilnius” („un vagon ivre. Bratislava–Vilnius”) vertimas. Vykę „Vakarų, išsižiojusių Europos” („avide de l’Europe”) ir „rembojančio” girto laivo („quel bâteau ivre rimbaude”) atitikmenys, išlaikyti intonaciniai patetinio pasakojimo vingiai. Neimituojant originalo, sodri asonansų ir aliteracijų faktūra perteikiama panaudojant įvairias prancūzų kalbos fonetines galimybes. Kai šiemet Poetiniame Druskininkų rudenyje eilėraštį ir vertimą keisdamiesi kas eilutę skaitė Braziūnas ir Michelis de Maulne’as, įspūdžio adekvatumas buvo akivaizdus. Poetinės instrumentuotės pėdsakai ryškūs eilėraščių „perkastos upės” („les rivières coupées”), „tylintys vyriai” („silence des gonds”), „šviesi naktis, šilta ir švelni tarytum vidinė tavo šlaunų pusė…” (une nuit claire, chaude et douce comme la face interne de tes…), „Velki Frantiskani” vertimuose.
     Dvikalbis Vlado Braziūno poezijos rinkinys išleistas 222 egzemplioriais: pauca paucis. Manykim, kad dalis jų nukaks ir į tolimesnius kraštus.
 
Nastopka, Kęstutis. būtasis nebaigtinis, o prancūziškai – imparfait  // Literatūra ir menas. - 2003. - Spalio 24. - P. 8. - Rec.: Braziūnas, Vladas. Būtasis nebaigtinis = Imparfait / Į prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė = Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė; Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė = Mise en page Sigutė Chlebinskaitė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2003. - 49 p. - Prieiga per internetą: http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=2973&kas=straipsnis&st_id=3434