ISTORINIS VEIKĖJAS EILĖRAŠTYJE: Воишелкъ, Воишевoлкъ

Skirmantas  Valentas
Šiaulių universiteto Lietuvių kalbos katedros docentas

Įvadas

Iš pradžių Vaišvilkas nė klausyti nenorėjo apie tai, ko jį maldavo žygūnai, nes šitai prieštaravo jo pasirinktam gyvenimo būdui. Kai žygūnai nesiliovė maldavę bei kalbėję, jog jis turįs pasigailėti per nesandorą žūstančios tėvynės, Vaišvilkas palūžo...

Albertas Vijūkas-Kojelavičius

Tyrinėjimu „istorinis veikėjas eilėraštyje” bandoma apžvelgti, kaip ir kiek žodinio meno kūrinys remiasi paliudyta istorine praeitimi. Kiek medžiagos autoriui teikia kronikos ir kiek – jo paties išmonė? Ar metraštininko tekstas poetui yra pradžios taškas? Ar jų abiejų mintys rutuliojasi savarankiškai? Kaip eilėraštis, būdamas nedidelis kūrinys, virsta meniškai koncentruota istorija ir kaip istorinis tekstas tampa meniniu tekstu? Pvz., į Konstantino Kavafio eilėraščius galima žiūrėti kaip į poetinę Graikijos istoriją, kurios pagrindinis akcentas sutelktas ties moralės klausimais.

Šiame straipsnyje mėginama prasiskverbti į vieno tragiškiausių Lietuvos valdovų – Mindaugo sūnaus Vaišvilko paveikslą dviejų poetų kūryboje. Šalutinė tyrinėjimo tema – kiek šis vaizdavimas pasiremia kronikomis ar metraščiais, priklausančiais, su tam tikromis užuolankomis, grožinei literatūrai.

Atskleisdamas Gedimino laiškų estetinę funkciją, Kęstutis Nastopka pritaria Jurijui Lotmanui, kad grožine literatūra laikytinas „bet koks žodinis tekstas, tam tikros kultūros terpėje įstengiantis realizuoti estetinę funkciją”[2]. Todėl skirtingose epochose į tą patį tekstą gali susiklostyti visiškai kitoks požiūris. Pvz., tai, kas XIII a. nebūtinai galėjo reprezentuoti estetinę funkciją, mūsų laikais gali tą funkciją įgyti. Ipatijaus kronikos laikų raštininkui jerų rašymo klaidos tėra tik klaidos, mūsų laikų tyrinėtojui, iš vienos pusės, jos gali būti atkarpos, turinčios raiškos planą, už kurio neglūdi dalykinis turinys, tačiau slypi nemažiau svarbus emocinis turinys, regint raštininko pastangas išlaikyti rašymo tradiciją.

Ar apskritai galima lyginti mokslinį ir meninį tekstus? Ipatijaus kronikos autorius, pasakodamas apie Vaišvilką, nuolatos varijuoja temą, ir tas kartojimas primena eilėraščio, ar netgi dainos, pavidalą[3]. Taip atsiranda aiškus eilėraščio teksto ir metraščio izomorfizmas. Kronikų ar metraščių atkarpos šiuolaikiniame eilėraštyje virsta citatomis ir yra sinchronizuojamos, nors ir išlaiko ryšį su istorine praeitimi. Todėl jų diachroniškumas  užmaskuotas, beveik nejuntamas. Gali būti cituojami ne patys žodžiai, sakiniai, o motyvai. Citavimo nedera suvokti kaip kronikos teksto ištisinio perkėlimo į eilėraštį: kūrėjas pasinaudoja jį supančių tekstų visuma, šaltinio kilmė ir/ar bibliografinė išnaša jam didesnės vertės neturi.

Glaustai aptarsiu vieną kitą istorinį motyvą (šį žodį čia suprantu labai plačia prasme) viename Vlado Braziūno (Vaišelka) ir dviejuose Sigito Gedos (Kunigaikštis Vaišvilkas, atsisakęs karūnos ir Restauruota magnetofoninio įrašo juosta) eilėraščiuose[4] apie kunigaikštį Vaišvilką[5] (visi išskyrimai mano – S. V.).

Vaišelka

ir raidžių rašto demonai tie patys

Graikijos, kaip Mindaugo sūnus

ir mano sapnas niekaip nesugrįžta

stačiatikis: tereiškia tai, ką reiškia

vienuolis: ko nėra, nereik kalbėt


klapčiukas: vien tik sąspalvių klausytis

girdžiu, kaip gelsvos sutemos nusės

ražienų sutemos, šventa šviesa aptiškę

nus negrįžta, demonai tie patys

klausytis ir girdėt, ateina kelias

atadūluojant kuopai per marias


       tai grįžta iš karės

       saulelės vakarės

       kr-au-jais aprasojęs

       o koja baltoji

       prie tyminio balno
                 ABD, 115


Kunigaikštis Vaišvilkas, atsisakęs karūnos

Jojantis / nuo Konstantinopolio / po ilgos / piligrimo / kelionės / 12tam / kilometre / prie Naugarduko / sustabdytas / milžiniško / mormonų / sektanto / su strėline / Maimonido / iš Kaspijos / dugno / pamanė / ūmai / kad esąs / Bazilidas / šiauriniam / Gogo / krašte / o pasaulis / netikę / puolusių / angelų / pokštai / ir smuko / juodbėrio / torsas / kraujas / užpylė / pražydusius / snapučius                                ŽGV, 23


Restauruota magnetofoninio įrašo juosta

       Vaišvilkas / ir Bazilido / sektantas / kalbasi / Sirijos / dykumoj / girdėti / smėlio / byrėjimas / sektantas: / pasaulis /  yra /  tu /  kitaip / tariant /  šėtonas / Vaišvilkas; / aš matau / tiktai / žalią / fenikso / kiaušinį / sektantas / (atsikosi): / sunaikinti / šėtoną / reiškia / išvaduoti / pasaulį / dieviškai / valiai / Vaišvilkas: / išsaugoti / tolesnėms / laisvos / sielos / permainoms / sektantas: / ne / pavasarį / prie Naugarduko / ritualinis / nutolstančio / žirgo / žvengimas                                  ŽGV, 80

            Galima skirti du citavimo bei istorinių motyvų pateikimo būdus: implicitinį, t.y. atvirai neišreikštą, ir eksplicitinį, t. y. aiškiai išreikštą. Braziūno eilėraščiuose vyrauja pirmasis būdas, Gedos – antrasis.

Vaišvilkas

 Abiejų poetų kūryboje Vaišvilkas turi dvilypumo požymį. Vaišvilkas – veikėjas, esantis mitologinių vaizdinių, religijų ir realybės sankirtoje. Mindaugo sūnus nepriklauso kunigaikščiams, apipintiems sakmėmis, padavimais ir pan. Apie jį dažniausiai kalbama probėgomis. Edvardo Gudavičiaus istorijoje[6] Vaišvilko vaidmuo aptariamas skyriuje Stačiatikiškieji Mindaugo epigonai”, sujungiant Vaišvilko viešpatavimą su trumpu Švarno valdymo laikotarpiu. Epigonais (pats žodis graikiškai reiškia „vėliau gimęs”) Graikijoje vadinti palikuonys, o pas mus jis yra patekęs iš Aischilo tragedijos „Septynetas prieš Tebus” – joje taip vadinami septyneto, kariavusio prieš miestą, palikuonys, kuriems galų gale tą miestą pavyko užimti. Tiesa, Antikoje šis žodis neigiamos reikšmės neturėjo.

            Vaišvilkas gali būti apibūdintas terminu double faith. Jis yra kelių tikėjimų sankryžoje. Pirmoji priešprieša, kurią jis nesunkiai įveikia, tačiau su šia kliūtimi rimtai susiduria tėvas Mindaugas, yra pagonybė – krikščionybė, antroji – Rytų krikščionybė – Vakarų krikščionybė. Pastarojoje priešpriešoje sūnus ir tėvas atsiduria priešingose pusėse[7]. Abu poetai aktualizuoja tik antrąją priešpriešą, tuo tarpu pirmoji priešprieša lieka periferijoje, atsispindėdama kentauro, demonų ir kituose vaizdiniuose.

Charizma

Pastarasis terminas paprastai suprantamas kaip ypatinga Dievo malonė. Jeigu šią sąvoką išplėstume, suvokdami charizmatiškumą ne vien kaip krikščionišką reiškinį, Vaišvilko ir dieviškumo ryšys eilėraščiuose būtų akivaizdus.

Vladas Braziūnas pabrėžia glaudžią raidės ir Vaišvilko sąsają, tenka nors trumpai sustoti ties šia sąvoka. Tiesa, pastarasis lietuviškas terminas yra labai vėlyvas – už jį turime būti dėkingi Antanui Baranauskui. Tuo tarpu raidės kaip sąvokos ryšiai su dievybėmis yra akivaizdūs. Senovės Graikijoje raštas buvo siejamas su Hermiu, kaip ir įvairūs kolektyviniai maginiai veiksmai – misterijos, okultiniai mokymai ir pan. Germanų tradicija tiek poeziją, tiek ir raides sieja su dievu Odinu. Tuo pačiu metu jis yra  karių ir magiškųjų žinių dievas, „pažįstantis runas”, mirusiųjų armijos vadas. Pagal S. Proskurino ir J. Stepanovo tyrinėjimus, didžiausią vertę turi tos raidės, kurios yra abėcėlės pradžioje, gale ir – ypač – viduryje. Tas auksinis lotynų abėcėlės vidurys atrodo taip: absoliučiai vidurinę tryliktą vietą užima raidė M, ją įrėmina  L—N, o visas vidurio kompleksas tokiu atveju yra  L—M—N. Galimas dalykas, kad tai tik grynas atsitiktinumas, tačiau į akis krenta tai, kad pagrindinę Braziūno eilėraščio temą varijuoja būtent šios abėcėlės vidurio raidės[8] – tai  akivaizdu žvelgiant į tekstą paryškinus raides. Archajiškose kultūrose alfabetas funkcionuoja kaip pasaulio modelis. Vaišvilkas eilėraštyje yra to modelio elementas.

Braziūno Vaišvilkas į eilėraštį ateina kaip raidė, tačiau tuo pačiu metu jis yra ir demonas[9], įvardžiai tie patys sulygina raidę su Mindaugo sūnumi. Taip nusikeliama į Ipatijaus tekstą, kuriame derinasi Vaišvilko šventumas su jo demoniškumu. Senovėje daugelyje kultūrų manyta, kad raidės turi apotropinį pobūdį – jos galinčios atbaidyti piktąsias dvasias – tai vienas iš alfabeto bruožų. Todėl raidė gali būti prilyginama demonui. Kryptis – iš Graikijos – reiškia ne tiek hagiografinį elementą, kiek religiją. Vaišvilkas, labai galimas dalykas, krikštijosi iš pradžių kataliku, tik vėliau jis perėjo į Rytų apeigų krikščionybę. Pats faktas, žinoma, nieko stebinančio neturi, nes nemažai lietuvių didikų buvo priėmę Rytų apeigų krikščionybę. Raidė, ateinanti  iš Graikijos, turi vieną labai svarbų dalyką – joje slypi priešiškumas tėvui Mindaugui[10] – tai ypač pabrėžiama ir Zyverto tragedijoje „Valdžia”[11].

Poetas panaudoja  dienos–nakties priešpriešą, kur gelsvos sutemos derinamos su dulkėmis. Toliau rutuliojant siužetą atsiranda  „ražienos”, per kurias bandoma rasti ryšį su Kristumi – tai aiškus bandymas susieti Vaišvilką su Kristumi, kuris nukryžiuotas prieš tai jį karūnavus erškėčiais. Fonikos prasme ražienos ir erškėčiai – labai panašūs žodžiai, pagaliau ražienos primena aureolės spindulius. Šventa šviesa aptiškę – citata iš Motiejaus Stryjkowskio[12], aprašiusio Vaišvilko nužudymo sceną – jam kardu buvo perskelta galva, ir smegenys aptaškė patalpą vienuolyne bei žudikus[13]. Šventa šviesa asocijuojasi ir su Vaišvilko vienuolišku gyvenimu. Eilėraštis primena fugos tipo kūrinį: kartojama ta pati tema, pereinanti į tuščio kelio vaizdą. Ji sujungta su dviem  jutimais – klausytis ir girdėt[14]. Tačiau kelias, kuris turėtų būti sausumos kelias, netikėtai tampa jūros vaizdu: ateina kelias, atadūluojant  kuopai per marias. Pirma, marių vaizdinys susijęs su vandens kaip ribos, skiriančios gyvųjų pasaulį nuo mirusiųjų pasaulio, – sąvoka, gerai žinoma iš sen. Indijos ir Graikijos mitologijos. Antra, atadūlavimas sutemoje primena Tacito „Germanijos” XLIII knygoje minimą „mirusiųjų armiją” – germanai kaudavosi juodai nudažę ginklus bei kūnus, pasirinkdami mūšiui tamsiausią paros laiką[15].

       Atmintis

 Braziūno eilėraštyje iškylanti „slapta” tema – atmintis,  užrašoma dviem poetinėmis morfemomis. Pirmoji morfema – min/mon, sujungianti Min-daugo-demonai-mano, siejanti pirmąsias tris pirmojo posmelio eilutes ir iš dalies pasikartojanti antrajame posmelyje. Antroji svarbi poetinė morfema, glūdinti eilėraščio gale ir beveik sutampanti su garsažodžiu oj, atspindinti lietuviško vardo slaviškąją formą: XIII a. rusiškai šis vardas tartas Voišеlk (atitiktų lie. Vaišеlga) arba Voišеvolk (matyt, lie. skambėtų Vaišvilas)[16]. Pastarąją poetinę morfemą galima suprasti kaip savotišką mirusiųjų armijos šaukinį.

Kalbant apie istorinę atmintį, tiktų Konstantino Kavafio tyrinėtojo bei vertėjo J. Brodskio pasakymas, jog atmintis – vienintelis žmogaus ginklas prieš laiką[17]. Atmintį suteikia raidė[18]. Eilėraštis primena fugos formos kūrinį, kuriame visą laiką kartojama ta pati tema, plg. pasakymus sapnas nesugrįžta, sūnus negrįžta. Tačiau tą pačią struktūrą randame Vaišvilko gyvenimo aprašyme: Ipatijaus metraštis dukart pakartoja pasakojimą apie nepasisekusią kelionę į Graikiją. Kronikos tekstas be perstojo grįžta prie Vaišvilko, panašiai kaip Braziūno eilėraštyje. Pabandykime išdėstyti visus Ipatijaus metraščio[19] įrašus apie Vaišvilką.

(1256) Потом же Воишелкь створи миръ с Даниломъ <...>а сам просися ити во Стоую Гороу<...>и не може ити Стое Горы. и вороти <...>

(1263) же поиде Стоую Гороу. <...> Воишелкъ же не може доити до Стеи Горе <...> и приде опять в Новъгородокъ <...>

(1264) и поиде в Литвоу княжить. Литва же вся приняжа и с радостью . своего господича

(1264) княжащоу же Воижелькови в Литве <...>

(1268) Посем же Воишелкъ. да княжение свое. зятю своемоу Шварнови <...>

Taigi Ipatijaus tekstas turi ritmiką, primenančią Braziūno eilėraščio ritmiką, kur kartojimas tampa siužeto pagrindu.

Sekant teksto logikos, išeitų, kad Vaišvilkas tai būna pagonis, tai vėl tampa krikščionimi, paskui vėl grįžta pagonybėn ir t. t.  Vienoje vietoje netgi aiškiai pabrėžiamas grįžimo į praeitį motyvas. Plg. 1264 metų įrašą Мы же на преднее возвратимся. Княжащоу же Воишелькови в Литве <...>.

Graikija Braziūno tekste įrašoma derinant poetines morfemas gr: kl, pastaroji duoda papildomą asociaciją su eilėraščio pavadinimu Vaiše-lk-a (šios poetinės morfemos išskirtos pusjuodžiu šriftu).

Gedos ŽGV, 23 tekste atmintis užrašoma ta pačia morfema M—N žodyje pamanė su šios morfemos atspindžiais žodžiuose ūmai, šiauriniam, netikę, angelų, smuko, snapučius.  Pati atminties tema aiški pasakymuose pamanė / ūmai / kad esąs / Bazilidas  ŽGV, 23 ir ŽGV, 80  pavadinime – magnetofoninis įrašas (raidės m—n paryškintos mano – S. V.),  pažyminys restauruota, kaip ir Vaišvilko žodis išsaugoti, tą įspūdį dar labiau sustiprina.

Kelias ir mirtis

Su Vaišvilku susijęs erdvės, išeinančios iš Lietuvos ribų ir besitęsiančios iki Graikijos, pojūtis. Adolfas Šapoka[20] rašė, kad „Mindaugui žuvus, Vaišvilkas buvo Graikijoj, bet veikiai po to grįžo ir apsigyveno Pinske. Treniotą nužudžiusieji Mindaugo giminės šalininkai, žinoma, tuojau ėmė galvoti apie jį. Todėl, atvykęs su Voluinės kunigaikščių duota kariuomenės pagalba, jis greit įsiviešpatavo visoj Lietuvoj”. Tiesa, dabar visuotinai sutinkama, kad Vaišvilkas Graikijos nepasiekė dėl Balkanuose siautusių neramumų.

Pirmajame eilėraštyje aiški piligrimystės ir grįžimo tema. Kelionės, iš kurios grįžtama, kryptis – Graikija (Konstantinopolis). Piligrimystės[21] tema – viena mėgstamiausių temų ir Naujaisiais laikais, ir paties Sigito Gedos kūryboje, atkeliavusi iš Mikalojaus Kristupo Našlaitėlio (1549-1616) biografijos: šio didiko pirmojo keliauta po Siriją, Palestiną, Jeruzalę, išleista kelionių knyga „Kelionė į Jeruzalę”. Jis pagrindė tokių kelionių svarbą, nes: (1) kelionės teikią nemažą garbę Dievui ir šventiesiems, nes tokiu būdu šie esą išaukštinami, (2) kelionės esančios „savanoriškas kūno nepatogumų ir sunkumų iškentimas […] – tai atlyginimas už padarytas nuodėmes, nes kūnas, kuris kadaise pasitarnavo negeriems, neteisingiems darbams, iš sielos uolumo būna priverstas daryti gerus darbus, apmarinti geismus”, (3) kelionės „sužadina dievobaimingumą […], sukelia baimę ir pagarbą, didina meilę, sutvirtina, daro pastovesnį norą pagal šventųjų pavyzdžius geriau tvarkyti savo gyvenimą”[22].

Tačiau čia mes turime  ne tik ir ne tiek kelionės, kiek mirties kalbinę raišką. Irma Macijauskaitė[23] nurodo mirties kaip kelionės motyvą, tiksliau – krikščionybės sampratą, jog mirdamas žmogus grįžta namo: štai baigiau kelionę, Viešpatie, ar leisi, einu pas Tave, trokštu pamatyti Tave danguje; Viešpatie, mes grįžtam. Priimk mus į savo namus ir suteik žadėtąją laimę, kurios neradome žemės kelyje (pavyzdžiai iš Macijauskaitė 1999, 162). Autorė nurodo ir kitus mirties atitikmenis, kurių pagrindinis žodis – kelionė arba kelionė namo. „Mirties metafora atskleidžia mirtį kaip svarbiausią egzistencijos tikslą. Po ilgos kelionės tai reiškia susitikimą su Dievu, kuris laiduoja amžiną gyvenimą, šviesą, ramybę, poilsį. Dėl to Dievui atsiduodama besąlygiškai – taip, kaip tautosakoje buvo atsiduota gamtai. Taigi čia mirtis – priklausymas Dievui ir nuo Dievo. Tai nėra primesta, anaiptol – tai savanoriškas atsidavimas, aukojimasis: pagonišką auką gamtai pakeičia krikščioniškoji auka Dievui”[24].

Irma Macijauskaitė daro išvadą, kad mirties — kelionės motyvas susipynęs su chtonine mirties metafora, kur mirtis tapatinama su susiliejimu  su gamta, plg. Sigito Gedos eilutes, kuriose sakoma kraujas / užpylė / pražydusius / snapučius. Šiose eilutėse aiškus perėjimo iš gyvenimo į gamtą motyvas, kaip ir  tautosakos Kur galva krito – rožė išdygo, kur kraujas krito – žemčiūgai blizga, kur plaukeliai – diemedėlis išdygo, kur brolelis griuvo – lelijėlė dygo (citatos iš Macijauskaitės darbo).

 Dviejuose eilėraščiuose kalbama apie kelionę namo – Braziūno paskutinis kelionės taškas yra tėvas, Gedos – Naugardukas.  Kada Ipatijaus metraštis antrą kartą pasakoja apie nepavykusią Vaišvilko kelionę į Šventąjį kalną (Atoną), tas pasakojimas baigiamas Vaišvilko grįžimu ir vienuolyno įkūrimu: и приде опять в Новъгородокъ. и оучини собе манастырь. на реце на Немне межи Литвою и Новымъгородъкомъ. Vienuolynas įkuriamas prie vandens на Немне, Braziūno eilėraštyje kelias namo taip pat baigiasi vandenyje. O vandens ir mirties sąsajos  visada akivaizdžios, plg. žinomas lingvistines paraleles: latvių nāve „mirtis” ir graikų h nauς „laivas” arba kelio ir jūros neutralizaciją rusų путь  ir gr. p όntoς „jūra”, pastaruoju  atveju  pirminė žodžio reikšmė – „pavojingas kelias”.

Geda kaip kelionės pabaigą nurodo dvylika[25]. Dvyliktasis kilometras nuo Naugarduko (ŽGV, 23) – ženklas, jog Vaišvilko žemiškoji kelionė baigėsi. Užstotas sektanto, jis pasijunta esąs Bazilidas: persikūnijama į ypatingą personažą. Galvoje turimas šv. Bazilidas Siras[26],  II amžiaus pirmojoje pusėje gyvenęs Antiochijoje, paskui persikėlęs į Aleksandriją. Jo darbų neišliko, tačiau spėjama, kad  parašęs Evangeliją. Taigi Bazilidas šiauriniam Gogo krašte – Vaišvilkas, skelbiąs Evangeliją.

Kelias ir dykuma

 Kelionės motyvą literatūroje taikliai apibrėžia Daujotytė: „Kelias, kelionė literatūroje yra svarbiausios erdvėlaikio linijos. Kelias – labai išplėtotas kultūrinis simbolis, reiškiantis ne tik ėjimą, perėjimą iš vienos erdvės į kitą, bet ir ieškojimą, siekimą, pažinimo pastangas. Ir sąsają su laiku – ateinančiu, praeinančiu”[27]. Į dykumą herojus artėja per atsisakymą[28]. Viename eilėraštyje tai pasakoma pačiame pavadinime, kuris aiškiai per daug ilgas eilėraščio pavadinimui: Kunigaikštis Vaišvilkas, atsisakęs karūnos (aiški aliuzija į tai, kad Vaišvilkas yra Mindaugo įpėdinis). Antra vertus, karūnos atsisakymas – anaforinė nuoroda, kad  jis yra karaliaus sūnus. Atsisakant karūnos, artėjama prie Dievo. Ypatinga karūnos padėtis simbolikoje nusako ir patį Vaišvilko personažą. Udo Beckeris[29] Simbolių žodyne karūną apibrėžia taip: „karūna turi asmenybę aukštinančią simbolinę reikšmę, ji visada simbolizavo kilnumą, jėgą, šventumą ar iškilmingą išskirtinę padėtį”. Karūna, kuri gaunama iš Dievo vietininko (Romos popiežiaus) ir kurios atsisakoma, stiprina Vaišvilko sąlytį su Dievu. Antrajame eilėraštyje prie Dievo priartėjama per dykumos įvaizdį.

Vienas svarbiausių Biblijos (tiek ST, tiek ir NT) motyvų, atsispindintis Vaišvilko siužete – dykuma. Abiejuose eilėraščiuose tas motyvas aiškiai juntamas – ŽGV, 80 aiškiai įvardyta veiksmo vieta – Sirijos dykuma, pirmajame – šiaurinis Gogo kraštas. Tačiau toks gretinimas atrodo įtartinas be gilesnio dykumos simbolikos apmąstymo. Dykuma – pirmiausia apsinuoginimo ir visko praradimo simbolis, tai vieta ir metas, kur žmogus praranda įprastas prisirišimo ir saugumo sistemas, todėl Dievas dykumų keleiviui yra viskas.

  Vadinasi, dykuma Gedos eilėraščiuose – nebūtinai Sirijos dykuma, tai gali būti ir įvardytasis šiaurinis Gogo kraštas, kuriame įvyksta eilinio piligrimo atsivertimas (transformacija)  į išminčių Bazilidą. Antra vertus, dykuma Gedos kūryboje – tai vieta, kur ateina įkvėpimas, pvz., eilėraštyje „Gyvieji Čiurlionio paveikslai” dykuma – kūrėjui būtina oazė (šiek tiek užšifruotai nurodomi Druskininkai (Druskonis), dykra, lietuviškas dykumos sinonimas, įvardijantis dykumą):

Reikia grįžt į Druskonį, dykrą,

          Pustelniką, miesteliūkštį <…>
ŽGV, 128

Torsas

 ŽGV, 23  tekste randame žodį torsas (ir / smuko / juodbėrio / torsas), kuriuo paprastai įvardijama žmogaus, ne žirgo, liemuo. Gal tai reikštų, kad Geda grįžta prie savo pamėgtosios kentauro temos? Kentauras – mitinė būtybė, turinti arklio liemenį ir kojas, o viršutinė kūno dalis tokia pat, kaip ir žmogaus[30]. Reikia atkreipti dėmesį į tą faktą, kad būtent kentaurai buvo Achilo ir Heraklio auklėtojai ir kad šis vaizdinys yra vienas seniausių Viduržemio jūros kultūroje. Kentauro tema Gedos kūryboje aptinkama nuo pat pradžių, pvz., Strazdas-kentauras, plg.:

Buvo – tarsi koks kentauras,

Žmogų — paukštį žemė jautė
. VPM, 55

Spurda, lekia gyvybė,

Eidama spirale.

Viršum jos – begalybė,

O kentauras – šalia
.         VPM, 57

Neatmeni, Aušra, kur tau atsiminti,

kaip šnekėjomės naktį:

buvo Strazdas kentauras

ar tik paprastas  

                                 paukštis?

Retas lietuvių atsimena, o juk

sykiu su Palemonu plaukė

tie vyrai į Lietuvą –

herbo Kentauro.

O Kojelis žinojo: vieni greit

sutapo su paprastais raiteliais,

bet Strazdas – atsigimė.

Būta net ir keiksmažodžio: — Atgame!

SDP, 125

Vaišvilko kaip kentauro (ir smuko / juodbėrio / torsas ŽGV, 23) pavaizdavime slypi istorinė paralelė, susijusi su romėniškąja lietuvių kilmės istorija. „Lietuvos ir Žemaičių didžiosios kunigaikštystės metraštyje” apie tai sakoma: „O su jais buvo keturios žymiausios bajorų giminės, vardais: Kitaurų Dausprungas, Kolumnų Priešporas, Rusios Julijonas, Rožių Hektoras”[31]. Šią teoriją toliau rutuliojo Kojelavičius: ateivių italų esą penki šimtai kilmingųjų. Pagal kilmę bei karinius nuopelnus buvo vardijami vardai: Palemonas, arba Publijus Libonas, herbo stulpai, Julijonas Dausprungas, kurio giminės herbas Kentauras, Prosperas Cezarinas, Herbo stulpai, Ursinas bei Hektoras – herbo rožės, arba Rožynas. Štai dėl ko Lietuvos kunigaikštystės herbas buvo Kentauras, o dabar – stulpai”[32]. Vaišvilko siejimą su kentauru [33] stiprina ir tai, kad metraščiuose jis traktuojamas kaip paskutinis (ar vienas paskutiniųjų) iš palemonidų.

Datavimas

Kaitalioti faktus laike pirmasis pradėjo ne Geda, o metraštininkai. Aureolę uždėti ant Vaišvilko galvos ypač stengėsi Ipatijaus kronika. Kaip yra pastebėjęs Saulius Žukas, tyrinėjęs Vaišvilko vaizdavimą metraščiuose, netgi paskutiniame kulminaciniame kelionės aprašyme pas Vladimiro kunigaikštį Levą ir Haličo kunigaikštį Vasilką pabrėžiamas Vaišvilko šventuoliškumas, dorumas ir asketiškumas: „Atvažiavo Velykų sekmadienį ir apsistojo didžiajame švento Mykolo vienuolyne”. Tačiau tai  tiktai literatūrinė detalė: kunigaikštis nužudytas gruodžio 9 dieną, taigi Velykų paminėjimas, Žuko teigimu, tėra  emblema[34].

 Paskutinės ŽGV, 23 eilėraščio eilutės kraujas / užpylė / pražydusius / snapučius ir ŽGV, 80 ne / pavasarį / prie Naugarduko yra vienintelės trijų eilėraščių vietos, kur kalbama apie metų laiką. Datavimas pagal gėlių žydėjimą visiškai įprastas dalykas – taip pagal joje aptinkamas žiedadulkių liekanas identifikuojama laike ir erdvėje Turino drobulė. Tačiau šiame eilėraštyje kunigaikščio mirties data siejama su žydėjimu (tiksliau – pražydėjimu, tai kur kas tikslesnė datavimui sąvoka) nurodoma neteisingai. Sigitas Geda elgiasi su laiku lygiai taip pat laisvai, kaip su juo elgiasi metraštininkai, Vaišvilko nužudymą perkeldami į Velykas (iš tikrųjų jis nužudytas prieš Kalėdas). Snapučiai – tipiškos vasaros žydėjimo gėlės (ne pavasario, ne Velykų!). Taigi menamasis veiksmas vyksta vasaros metu. Tačiau snapučių vaizdinyje slypi labai reikšminga persikūnijimo metafora: mirtis – susiliejimas su gamta.

Tėvas — sūnus

 Braziūno eilėraštyje tėvo-sūnaus[35] tema aiškiai išreikšta (poeto pasakojimas primena Evangelijos interpretaciją), tuo tarpu Gedos – užmaskuota eilutėse aš matau / tiktai / žalią / fenikso / kiaušinį. Fenikso tema susijusi su Vaišvilko grįžimu į Lietuvą po tėvo Mindaugo nužudymo (keršto troškimas). Jo paveikslas kilęs iš įvaizdžio apie tėvo mirtį bei prisikėlimą. Prisiminkime Herodoto pasakojimą: „Yra ir kitas šventas paukštis, vadinamas feniksu. Aš gyvo jo nemačiau, tiktai nupieštą. <...> Jis atskrenda tik tada, kai pastimpa jo tėvas. <...> Apie jį pasakoja – bet tuo netikiu – štai ką: iš Arabijos jis atnešąs į Heliapolio šventyklą savo tėvą, suvyniotą į mirą, ir palaidojąs toje saulės šventykloje”[36].

Taigi poetinis tekstas „bando” tapti istoriją liudijančiu dokumentu. Tačiau šį dokumentą skaitytojas turi iššifruoti, t. y. iš jo reikalaujama kompetencijos. Kaip ir metraštininkas, poetas „taiso” istoriją, kreipdamas jam palankia vaga. Pagaliau nereikia užmiršti, kad nei kronikos, nei metraščiai  nėra tikrovės atspindys. Bene geriausiai tai liudija aptartų eilėraščių veikėjo vardas, kurio tikroji forma (greičiausiai jų būta dviejų) tebelaukia atskleidėjo.

Išvados

 Pabandykime nustatyti šių trijų eilėraščių struktūrinį pagrindą. Poetas, interpretuodamas metraščių aprašymus, panaudoja schemą, sudarytą iš kelių dėmenų. Tuos dėmenis galima taip išstruktūruoti:

a)                                kelionė, kurios būtinasis dėmuo yra grįžimas. Kelionė – tai ir šventų vietų lankymas, ir žinių įsigijimo šaltinis. Kelionė – garbės įsigijimo šaltinis, pvz., Telemacho kelionė pas Nestorą. Herojus gali grįžti tiek horizontale, tiek ir vertikale – iš pragaro, iš dangaus, iš pomirtinio pasaulio ir pan. Kartais šie keliavimo būdai daugiau mažiau sumaišomi. Apskritai, išminties eulogija būdinga indoeuropiečių kultūrai.

b)                                žirgo (tiksliau – kentauro) motyvas, atspindintis Vaišvilko kilmę iš romėnų ir Palemono šakos visišką ar dalinę baigtį. Karališkoji (ar valdoviškoji) Vaišvilko kilmė pabrėžiama žirgo įvaizdžiu, siejamu su valdovo kultu. Žirgas – vienas svarbiausių indoeuropietiškos valdžios atributų, plg. baltų tikrinius vardus, kuriuose yra jojimo motyvas: Jodaugas, Jogaila, Jomantas, pr. Jagawde, Jagil, Jjomandt, Jetowte ir pan.

c)                                tėvo tema (tačiau atminkime kronikų vietas, kur sakoma, kad Vaišvilkas „savo tėvo labai nemylėjo”. Antra vertus, Vaišvilkas keršte už tėvą dalyvavo labai aktyviai ir nuosekliai. Pagal Stryjkowskį, Vaišvilkas žiauriai tarsi Neronas keršijęs savo tėvo žudikams. Taigi fenikso kiaušinis simbolizuoja tėvo prikėlimą.

d)                                logiška pasakojimo apie epinį herojų pabaiga – jo žūtis[37].

Santrumpos

ABD —  Vladas Braziūnas, Ant balto dugno, Vilnius, 1999.

ŽGV —   Sigitas Geda, Žalio gintaro vėriniai, Vilnius, 1988.  

VPM —  Sigitas Geda, Varnėnas po mėnuliu, Vilnius, 1984.

SDP —   Sigitas Geda, Skrynelė dvasioms pagauti, Vilnius, 1998.


--------------------------------------------------------------------------------

[1] Dėkoju dr. Artūrui Duboniui už konsultacijas apie Ipatijaus metraštį ir Stryjkowskio kroniką.

[2] Kęstutis Nastopka, „Gedimino laiškai: istorinės ir literatūrinės reikšmės”, Baltos lankos 12, 2000, 43. Nereikia užmiršti ir konkretaus teksto autoriaus vaizduotė; plg. Kramerio mintį, kad „išmonės, vaizduotės matmuo atkuriant įvykius nereiškia, jog šių įvykių nebuvo tikrovėje, o tik tai, kad bet kuris mėginimas aprašyti įvykius (netgi tuo metu, kai jie vyksta) turi skaitytis su vaizduotės pavidalų įvairove” (Loydas S. Krameris, “Literatūra, kritika ir istorinė vaizduotė: Haydeno White’o ir Dominicko LaCapra’os literatūrinis iššūkis”, Sociologija. Mintis ir veiksmas, 1997 (1), 155.

[3] Dar XVI a. Maskvos kunigaikštystėje metraščių tekstai buvo ne tyliai skaitomi, o rečituojami.

[4] Tie trys eilėraščiai turi nesunkiai apčiuopiamą loginį ryšį. Tačiau Vaišvilko tema aptinkama ir kitur, plg. eilutes (eil. ab incunabulis) ir aš vilkaus, toks Vaišvilkas, iš vilko / puotos, dvarus pralošęs, noko rytas / sidabro rasos man blauzdas plaukuotas vilgė; žr. Vladas Braziūnas, lėmeilėmeilėmei, Vilnius: Vaga, 2002, 125.

[5] Kunigaikščio vardą Vaišvilkas visur rašau tik kaip sutartinį asmenvardį, nors būtent tokią šio kunigaikščio vardo formą yra rekonstravęs K. Būga, Rinktiniai raštai I, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958, 235. Šią hipotezę palaiko Vytautas Pranciškus Būda, „Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vaišvilko vardas”, Voruta, 1994 vasaris, nr.5(143), 4. Hipotezė, kad antrajame antroponimo sande glūdi žodis vilkas, nėra neįmanoma, tačiau sunkiai įrodoma. Indoeuropiečių tikriniuose varduose dėmuo, reiškiantis faunos atstovą, yra dažnas, tačiau tikriniuose lietuvių varduose tokių dėmenų  beveik nėra arba jie tik  hipotetiniai. Todėl visiškai pamatuota tenka laikyti  gerai žinomą  Kuzavinio-Savukyno hipotezę, kad šio kunigaikščio vienas iš dviejų vardų buvo Vaišvilas, žr. K. Kuzavinis, B. Savukynas, Lietuvių vardų kilmės žodynas, Vilnius: Mokslas, 1987, 360. Istorikai mieliau pasirenka Vaišelgą. Žr. dar A. Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija, 758, išn. 7. Antroponimas Vaišvilkas, matyt, atsiradęs iš formos Vaišvilas, pridėjus slavišką priesagą -ak. Būtent taip Mindaugo sūnų įvardija (Vaišvils) latvių dramaturgas Martinis Zyvertas tragedijoje „Vara” (Mārtiņš Zīverts, Lugas, Rīga, Zinātne, 1988, 331-376.

[6] Edvardas Gudavičius, Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki 1569 metų. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999, 67-69.

[7] Plg. Alberto Vijūko-Kojelavičiaus Lietuvos istorija, Vilnius: Vaga, 1988, 112, kur sakoma, kad „Vaišvilkas mat, pasipiktinęs savo tėvo Mindaugo atsimetimu nuo krikščionių tikybos...”.

[8] Tokių atsitiktinumų yra ir daugiau, pvz., „Anykščių šilelio” siužetinį kodą taip pat sudaro būtent „šventojo vidurio” raidės. Tačiau vienokia ar kitokia išvada būtų dar ankstoka.

[9] Demonas (gr. δαιμων) krikščioniškame supratime yra blogio įsikūnijimas. Kiek kitaip šis žodis suprantamas Antikoje, kur demonai – paslaptingos jėgos, kurios padėdamos arba trukdydamos kišdavosi į žmonių gyvenimą. Gal galima įtarti, kad Braziūno eilėraštyje demonai – jėgos, neleidusio per Balkanus pasiekti Atono kalno? Demonai – nebūtinai išorinės jėgos, plg. Gedos eilutes: ikona / Rubliovo / kur žmogus / grumiasi / su jį / apnikusiu / vosilkiniu / demonu / medinės / rusų / trobos / asloje ŽGV, 89. Stryjkowskio kronikoje Vaišvilko demoniškumą pabrėžia palyginimas su Neronu.

[10] Galima rasti grynai istorinių paralelių, pvz., kai Algirdo paliepimu apie 1347 m. buvo nužudyti šv. Antanas, Jonas ir Eustachijas, jų laidotuvėse dalyvavo stačiatikiai Algirdo sūnūs.

[11] Įdomi paralelė: Braziūno eilėraštyje pabrėžiamas sūnaus negrįžimo motyvas, o Zyverto tragedijoje Vaišvilkas palieka tėvą amžinai: „Tagad aizeju no tevis uz visiem laikiem, karali, mans tēvs!”.

[12] Maciej Stryjkowski, Kronika Polska, Litewska, Żmodzka i wsziskiey Rusi Kijowskiey Moskiewskiey Siewierskiey Wolhyńskiey Podolskiey Podgorskiey Podlaskiey etc., 1585, 343: „... sam mu rosciął szablą głowę, aż mozg na scianę y na sługi pierzchnął...”.

[13] Plg. Kojelavičiaus p. 112 nurodytą Vaišvilko nužudymo detalę: „galingu kalavijo kirčiu perskėlė galvą”.

[14] Leksemų klausyti ir girdėti svarbą liudija jų buvimas senuosiuose asmenvardžiuose: Klaus-gaila, Klaus-gėla, Gird-vydas, Gird-vilas ir t. t.

[15] Эмиль Бенвенист, Словарь индоевропейских социальных терминов, пер. с франц. Москва: Наука, 1995, 90.

[16] Kazimieras Būga, op. cit. nurodo, kad kunigaikščio vardai galėjo būti tarti Voišolk, Voišovolk, tačiau metraštininkas garsą š , atrodo, tarė minkštai.

[17] Иосиф Бродский, „На стороне Кавафиса”, Русская Кавафияна I, Москва: ОГИ, 2000, 487.

[18] Sąvoka raidė visada asocijuojasi su mokslu, tačiau iš to laikotarpio mokytus lietuvius galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Žinomesni iš jų būtų šie: Pilypas Lietuvis, lavintas Rygos vyskupo Alberto, žuvo XIII a. antrajame dešimtmetyje estuose (apie jį kalba Livonijos kronikos), Tverės vyskupas Andrius (XIV a. pirmieji dešimtmečiai) – jis buvo Girdenio sūnus, Daumanto nugabentas į Pskovą.  Žr. Artūras Dubonis, „Ties Lietuvos ir Maskvos tarpusavio santykių ištakomis”, Tarp istorijos ir būtovės. Studijos prof. Edvardo Gudavičiaus 70-mečiui, Vilnius: Aidai, 1999, 58.

[19] Cituojama iš: Полное собранiе русскихъ летописей, т. 2, Ипатьевская летопись, С.-Петербург, 1908.

[20] Adolfas Šapoka (red.), Lietuvos istorija, Kaunas-Vilnius, 1936/1989, 60.

[21] Liudas Jovaišas, Kotryna Korzeniewska, „Piligrimystė”, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūra. Tyrinėjimai ir vaizdai, Vilnius: Aidai, 2001, 464-478.

[22] Mikalojus Kristupas Radvila, Kelionė į Jeruzalę, Iš lo. kalbos vertė O. Matusevičiūtė, Vilnius,  1990, 26-27. Kelionės motyvas detaliai atskleidžiamas darbuose: Kęstutis Nastopka, „Lietuviškasis Emaus: Keletas Evangelijos parafrazių”, Metai 2, 1995, 114-126; Vigmantas Butkus, „Kelionė į Šiluvą  (Kazio Bradūno eilėraščio „Šventoji kelionė” analizė)”, Filologija (literatūrologija), 1999, 1(5), 4-9.

[23] Irma Macijauskaitė, „Mirties kalbinė raiška”, Darbai ir dienos 10 (19), 1999, 155-168.

[24] Ten pat, 162.

[25] Apsiribokime tiktai ide. kalbų ritualais, kuriuose yra skaičius ‘12’: į tiek dalių dalijamas aukojamas gyvulys anatolų kultūroje, sen. airių medicininiuose tekstuose minimi dvylika sielos vartų, slavų tradicijoje žinoma 12 ligų, graikai pagal Platoną ir Feidijų turėjo 12 dievų, pagaliau daugelis ide. tradicijų metus skirstė į dvylika dalių. Žr. Т. В. Гамкрелидзе, Вяч. Вс. Иванов, Индоевропейский язык и индоевропейцы. Реконструкция и историко-типологический анализ праязыка и протокультуры II(1),  Москва: Благовещенский гуманитарный коледж, 1998, 854-855.

[26] Bazilidas Siras, „Liudijimai”, Filosofijos istorijos chrestomatija, Vilnius, 1980, 43-47.

[27] Viktorija Daujotytė, Literatūros filosofija, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001, 92.

[28] Plg. Martinio Zyverto tragedijos „Valdžia”  XXIV sceną, kurioje Vaišvilkas sako: „Mans gars ir nešaubīgs, un skaidrs mans ceļš”. Cit. iš Mārtiŋš Zīverts, Lugas, Rīga, Zinātne, 1988, 355.

[29] Udo Becker, Simbolių žodynas, Vilnius: Vaga 1995, 109-111.

[30] Žinoma, tai supaprastintas aiškinimas, tokį kentauro vaizdinį esame įgiję remdamiesi graikų kultūra. Tačiau kentauras yra atkeliavęs iš Priešakinės Azijos, žr. Johann Knobloch, „Der Name der Kentauren”, Johann Tischler (hrsg.), Festschrift für Güntert Neumann zum 60. Geburstag, Innsbruck: Universitätsverlag, 1982, 128-131. Plg. šiame straipsnyje nurodytą  spėjimą, kad makedonų asmenvardis Φίλλιππος galįs būti žodžio kentauras vertimas.

[31] Kostas Korsakas, Jurgis Lebedys, Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija. Feodalizmo epocha. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957, 19.

[32] Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija, Vilnius: Vaga 1988, 59-60.

[33] Kentauriškumas Lietuvos simboliuose išlaikytas iki šių dienų, plg. Lietuvos Respublikos herbą.

[34] Saulius Žukas, Žmogaus vaizdavimas lietuvių literatūroje, Vilnius: Baltos lankos, 1995.

[35] Universali tema; plg. Hildebranto giesmę, kur sūnus ir tėvas, susitikę po daugelio metų, vienas kito nebepažįsta. Ipatijaus metraštis apie Vaišvilko ir Mindaugo santykius sako, kad онь же оица своего нелюбовашеть велми.

[36] Herodotas, Istorija, iš sen. graikų kalbos vertė Jonas Dumčius, Vilnius: Mintis, 1988, 116-117.

[37] Plg. šį epizodą platesniame kontekste: Ulrich Müller, Oswald Panagl, Irene Erfen, „Der Tod des Helden”, Wolfgang Wagner (hrsg.), Siegfried. Programmheft IV, Bayreuth, 1992, 1-14.



--------------------------------------------------------------------------------


Gauta 2002 05 13
Priimta publikuoti 2002 06 09

Autoriaus adresas:
Lietuvių kalbos katedra
Šiaulių universitetas
P. Višinskio g. 25
LT-5400 Šiauliai
El. paštas: skirmantasvalentas@splius.lt