Henrikas Čigriejus

Kaip upė...

    Vladas Braziūnas mūsų periodikos savo kūryba nėra užvertęs. Manyčiau, kad tai ne laiko (autorius debiutavo tik 1974 m.) klausimas, o šiaurietiško santūrumo (jis – iš Pasvalio) ir sau reiklumo žymė. Tačiau tai, kas publikuota, verčia įsižiūrėti ir įsiklausyti. Kuriama tikra ir rimta literatūra. Ir štai pirmoji knygelė. Nedidelė, kaip ir visos pirmosios, bet lyrinio herojaus lūpomis ji sako: „vilties žolytė žydi manyje” (eil. „balandis”).
    Už eilučių vagų – istorijos veidas, dzūkės, dainuojančios našlaičių dainas, sėliai ir svetimi kareiviai, istorinių ar literatūrinių asmenybių siluetai, karai (šis sapnas Vlado Braziūno poezijoje šmėsčioja gana smarkiai), „ant vargų Lietuvos / piemenėlių žvaigždė” (eil. „Strazdelis”), o šioje pusėje – mes, šios dienos žmonės. Laikas, pasivertęs atmintimi, „lyg priešgina upė” (eil. „dzūkės dainuoja našlaičių dainas”) atbėga atgal ir skaudžiai gelia.
    Ši diena ir žmogaus būtis – tai laikas, o mąstantis žmogus jo bėgimo be rūpesčio ar abejonės negali suvokti. Šia tema parašyti eilėraščiai („Svalios melioracija”, „Neris, Chrono intakas” ir kt.) yra labai įspūdingi.
    Knygoje skaitytojas ras ne vien tik istorijos atšvaitų, ne tik mūsų krašto kultūrinis palikimas stovėjo prie autoriaus, kai jis rašė šias neramias savo eiles. O knyga vientisa. Vientisa savo pasaulėjauta, savita vidine įtampa, noru išsiveržti tiek iš kanonų, tiek iš paviršutiniško modernizmo. Manyčiau, kad V.Braziūnui čia sekasi.
    Eilėraščiai labai gyvi, ramiai neramūs, nuolat atsiveriantys netikėtu vaizdu, nauju spalvingu žodžiu: „išdidi liūdna naktis / tartum sakalas ant kardo” (eil. „neįvardinti dešimtmečiai”), „girdytas pienu buvau ar paleidau grumstą į žmogų / kad žydintis sodas kas naktį man užmezga akmenį” (eil. „sausas sodas”), „atplaukia žiedas ir uždega / žvaigždę ant aistmarių” (eil. „rekonstrukcija: Aestiorum gentes”), „tik ant akių vėdrynais auga” (eil. „o žvakės žvaga ausyse...”).
    Srauniai teka žodžių upė (skaitytojas čia negali žiopsoti), metafora veja metaforą, vaizdas keičia vaizdą. Vizualiai eilėraščiai yra klasikinio pavidalo. Ir skamba taip pat. Bet visame šios poezijos sraute, kur nei taškai, nei kableliai, nei kitokie skyrybos ženklai nežymi pauzių, baigties ryšių, kur paprasta taip arti prie nepaprasta, kur vienas vaizdas, netikėtai iškilęs iš kito, tuojau pat neriasi vėl į kitą, gelbsti tiktai poezijos nuojauta, meilė metaforai, „pasidavimas” poetui ir gilus pasitikėjimas juo – autorius tavęs juk netikrina. Tai jau visiems žinomas šiuolaikinės poezijos skaitytojo nuostatas. Gal kam nors knygelė gali pasirodyti paini ir nesuprantama, tačiau skaitytojas autoriaus neturėtų kaltinti – čia ne estradinė poezija.
    Betgi kita vertus – didžioji poezija nevengia aiškumo ir paprastumo, ir kiekvienas autorius turi visada nuoširdžiai savęs paklausti – ar tik, vartodamas poetinį šifrą, nepersistengiau? Ar iš tiesų čia viskas nulemta vidinės būtinybės ir tik būtinybės? Jei taip, tai visų išmanančių ir neišmanančių priekaištai – juokai.
    Bėga laikas, ir autorius, ir skaitytojas į kai ką gal pasižiūrės kiek kitaip. Į kai ką savo pirštu bakstelės (visada tik gera norinti) kritika. Taip jau yra nuo senų senovės, tačiau ne vienas šios kuklios knygelės eilėraštis sušvytės dar skaidresne šviesa.

Čigriejus, Henrikas. Kaip upė... // Švyturys. - 1983. - Nr. 23. - P. 27. - Rec. kn.: Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai / Viršelio dail. V.Lisauskas. - Vilnius: Vaga: 1983. - 63 p - (Pirmoji knyga). - Iliustr.: Knygos virš. faks.