Eglė Navickaitė, Skirmantas Valentas

EILĖS IŠ LIVONIJOS PASIENIO

(Vlado Braziūno eilių  at(si)vėrimai)


    Vlado Braziūno kūryboje aktualizuojami keli lingvistinių sienų (ar lingvistinių pasienių) variantai: lietuvių – lotynų, lietuvių – rusų ir t. t., tačiau  didžiausias dėmesys šio poeto kūryboje, be abejonės, skiriamas lietuvių – latvių  sienai. Poeto tikslas – įveikti nematomą kalbas ir tautas skiriančią ribą.
    Galima skirti du lingvistinės sienos įveikimo būdus – deklaracijas ir lingvistinius veiksmus. Vienus atskirti nuo kitų nėra lengva – dažniausiai deklaracijos ir lingvistiniai veiksmai tarpusavyje susipynę.
    Aiškiai išreikšta deklaracija slypi eilėraštyje, kuriame aktualizuojama lietuviškosios Mūšos ir latviškosios Lielupės sąsaja. Lielupės vardas (la. lielā „didžioji”, upe „upė”) eilėraštyje „Baltų kalbos” – tiltas, sujungiantis kažkada atskirtas tautas ir kalbas:

                  kirsčia lielupę lig žiočių
                   bet didžiosios linkin sminga

                   ir laužtinės, ir trumpinės
                   byra priedainės, pušynės
                   per kalbos asfaltą, žvyrą
                   juodos baltų valtys irias
   (U, 27)

    Šiuose posmuose aiškus priedainės ir pušynės ryšys, savotiškas formų gretinimas, kada giminiškų, tačiau skirtingų kalbų žodžius skiria kablelis: latvių „priedaine” yra mūsiško „pušynė” (plg.: la. priede „pušis”) pusiau lingvistinis, pusiau poetinis vertimas . Taip eilėraštyje klostosi lietuviškumo ir latviškumo neutralizacija. Geidžiamas sienos sprogdinimas – dviejų kalbų ir tautų prarastõs jungties atstatymas, nors ir grindžiamas „neigiamais” veiksmais (išvogčia, išsprogdinčia): „sprogsta priebalsiai ir švokščia / prieblandoj ir mėnesienoj / kad galėčia, juos išvogčia / išsprogdinčia latvių sieną” (U, 27).
    Lingvistiniai veiksmai, suprantama, įdomesni už deklaraciją. Latviškų simbolių, žodžių, vardų „įrišimą” į lietuvišką kontekstą reikėtų suprasti kaip kraujo giminystės, semantinių prasmių ieškojimą. Latvija, jos kultūra į Lietuvą ateina per poetus. Eilėraštyje  „Šv. Baltramiejus–Kryžiai” (U, 35), kuriame ryškus kregždžių lizdo lipdymo motyvas, paminimas garsaus latvių poeto ir rašytojo Imanto Zieduonio  vardas: „baltramiejaus varlyčiai / užgytom gerklėm lauks išganytojo zieduonio kregždės / kregžda galugerkly mėlyno šlynžemio dugno vimdo mi- / rėsį – gėrėsies dailidės namdario darbu” (U, 35). Greta Zieduonio-paukščio ryškėja Zieduonis-poetas: „Kyla juodvarnis, Zieduonio kuoklėmis / paskambėdamas” (eil. „Upytė"; UJS, 160).
    Tikriniai vardai gali tapti teksto šerdimi. Taip eilėraštyje „nac rudentini”  (U, 38) atpažįstami net trys latviški vardai (paryškinta cituojant): „ei / knutai uldi druskininkai / pėterai ei atsiliepkit”. Pirmasis paminimas didelis latvių folkloro ir poezijos populiarintojas Lietuvoje Knutas Skujeniekas. Antrasis, matyt, yra Uldis Bėrzinis (įdomumo dėlei prisiminkime Bėrzinio Skujeniekui dedikuotas eiles: „Knutas kasa duobę / Vidur abėcėlės lapo / žąsys pereina mūsų pusėn / Knutas kuičias po kapą” (V. Braziūno vertimas, „Metai” 1996, Nr.8-9, 81). Nesunkiai atpažįstama aukščiau minėtame Braziūno eilėraštyje  Skujenieko eilėraščio, šlovinančio latvius ir lietuvius vienijantį alų, citata: „alu vis dzert vis pa druskai / vis um – pa – pa um –pa – pa” (U, 38). Uldžio Egilo Bėrzinio, Baltijos asamblėjos literatūros premijos laureato, vardas suskamba ir eilėraštyje „Karvelių paštas”:

                    Uldis karvelis uldukas
                     analų vienuolis verpikas
                     Rygoj susisuko gūžtą
                     prie Pėterio gaidžio varinio
(U, 37)

    Bėrzinis čia tarsi įgyja lietuvišką vardą: į vieną jungiasi Uldis, karvelis (taip pat – pašto karvelis) ir uldukas. Antroje eilutėje implicitiškai, t.y. paslėptai, pabrėžiama, kad poetas  yra  įvairių kalbų (turkų ir persų, armėnų ir azerų, tadžikų ir turkmėnų, ivrito ir čekų, slovakų ir lenkų, ir t.t.) poetinių kūrinių „verpikas” į savąją kalbą. Trečiasis vardas – Pėteras – yra dviguba nuoroda: ir Pėteras Brūveris, ir Rygos šv. Petro – Pėterio – bažnyčios bokštas.
    Latvija Braziūno eilėraščiuose ateina į Lietuvą ir per kitas, netgi egzotiškas, kalbas, per beveik atsitiktinių žodžių gretinimą. Greičiausiai iš Bėrzinio į Braziūno poeziją atėję tiurkiškumo ir leišio motyvai: „aukščiausiam baltų beržyne / girdėti leišiai ir tiurkai / vis latviškai čiulbant ir ulbant” (ten pat); „kur leišių mėtos / kur latvių meitos” (L, 44). Lietuvių ir latvių žodžiais, kuriuose pasikartoja tie patys garsai, poetas žaidžia taip, tarsi tie žodžiai būtų giminiški: lie. mėtos ir la. meitas (vns. vard. meita „duktė”, dgs. vard. meitas, sulietuvinama galūnė -os). Leišiais čia vadinami lietuviai , plg. istorizmą leišu ciltis „lietuvių gentys”; adv. leitiski „lietuviškai”). Lietuvis Braziūno poezijoje įvardijamas ir gana retu žodžiu lietuvėnas: „vienišas slogutis /(kaip latviai sako – lietuvėnas) sąla / galugerklyje, gomury atgimstant rugiui” (eil. „lietuvėnas"; U,58). Sugretinkime: lietuvietis,-iete; leitis,-e „lietuvis,-ė”: latvietis,-e „latvis,-ė”; taip pat plg.: la. lietuvēns „slogutis” . „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne” žodis „slogutis” turi dvi reikšmes: 1. baimė ir pasunkėjęs kvėpavimas miegant, košmaras, 2. prk. sunkumas, vargas, kančia”. Priesaga ėn suteikia žodžiui kiek pejoratyvinį atspalvį (nors paprastai priesaga ėn lyg ir neturi jokio neigiamo niuanso: pvz., meškėnas, asilėnas).
    Grįžtant prie Bėrzinio ir leišių motyvo, reikia paminėti latvių poeto pripažintą giminystę su vadinamaisiais leišiais: poetas yra prisipažinęs, kad pačiame senystės galudieny jo mamos senelė vien leišių kalbą ir beatminusi („Karogs”, 1996, nr.1).
    Latviški žodžiai eilėse glaudžiasi prie lietuviškųjų: „Ak kaip vaistas man / skaistā  Rīga!” (eil. „Anapus nustatytų svajojimų kvadratų"; UJS, 148); „bemat vokiečiukas pažins, jā, tas zaķēns ar velnu ir nošauts” (eil. „Zuikių dievo reabilitacijos klausimu"; L,37); „Cūka! Cūka! Ispaniškoj Rucavoj / betono maišyklė sukas”(eil. „Rucava"; UJS, 149), – cūka „kiaulė”; taip pat atpažįstamas Latvijos miestelio pavadinimas: Rucava. Kiek šokiruojantis „dangiškos kiaulės” (la. debess „dangiškas”) įvaizdis:

                   mežaparke balta debesscūka
                    (nuneš gudo šaliai paršiuką)
                    išrietusi kaklą mus moko
                    gulbių ar latvių kalbos
  (U, 37)

    Mežaparkas (pažodžiui: „miško parkas”) – vaizdingas Rygos vasarnamių, sodybų rajonas, iki nepriklausomos Latvijos laikų vadintas Kaizervaldu (Keiserwald). Jame gyveno daugiausia Pabaltijo vokiečiai. Mežaparko įvaizdis aptinkamas U. Bėrzinio eilėraštyje „Pėterio baladės”: „Aš žinau, kad tu nori į Rygą. Ir vėlek čia gegužė, / ir Mežaparke žydi alyvos” (Metai 1996, Nr.8-9, 79). Nesunku pastebėti, kaip poetas pabrėžia poetizuotą gulbių, kaip nerealios kalbos, ir latvių kalbos artumą.
    Jau matėme, kad iš latvių poezijos į lietuvio kūrybą atkeliauja ne tik atskiri žodžiai, bet ir ištisi pasakymai. Pvz., lietuvių poezijos vertėjui bei interpretatoriui Pėterui Brūveriui yra skirtos eilės (eil. „Keliaujančios salos”; U, 42), jis minimas  eilėraštyje „Sausgėla Pėtero kauluose” (U, 39). V. Braziūnas recenzijoje „Viens kitą girdim” (Naujoji Romuva 1999, Nr.4, 60-61) yra aptaręs šio latvių poeto eilėraščių  rinkinį „Ziedi zaudētājiem!” („Žiedai pralaimėtojams!”). Iš Brūverio rinkinio paimtą eilėraščio pavadinimą Braziūnas ne tik gražiai perkelia į savo eilėraštį („pasirašė šio amžiaus nuosprendį: / tā, ko mēs saucam par dzeju”), bet ir tais pat žodžiais (tiesa, jau lietuviškai) pavadina eilėraštį: „tai, ką vadinam poezija” (L, 36). Tiek pačiam Braziūnui, tiek ir kiekvienam lietuviui (bent jau besidominančiam poezija) P. Brūveris turėtų būti itin artimas ir reikšmingas kaip lietuvių poezijos (H. Radausko, V. Mykolaičio-Putino, J. Baltrušaičio) vertėjas, imponuojantis net kiek idealistišku požiūriu į lietuvius: „ar ateis dar Latvijai / ateis dar / laikas koks labas / mes gelbėsim ją išgelbėsim /mes/leišių nabagai” („Naujoji Romuva, 1999, nr. 4, p.160). Pėtero vardas kartu su Krišjanio Barono, žymaus latvių tautosakininko ir rašytojo, vardu nuskamba dar viename eilėraštyje: „kaip Pėteras Bàroną regi /baruose (UJS, 148; poetas žaidžia skiemenimis, kurdamas paronimus: Bàroną:baruose). Autorius Barono vardą sukirčiuoja kairiniu kirčio ženklu, t. y. pagal latvišką kirčiavimą (lietuviškai kirčiuotume cirkumfleksu); „susidvejinęs baras / Baruonas ir Baranauskas / lekia Saulės žirgeliais / kelio neklausia / neria į Didžiąją upę” (eil. „susidvejinęs baras..."; L, 41). Kitame eilėraštyje iš dviejų žodžių jau sukuriamas (o gal ir priešingai – užmaskuojamas) Barono vardas (Krišjanis): „rasą paleiski, krisk, Jani, skrisk” (eil. „šilkinis peilis, varno sparnas varsto..."; L,42).
    Braziūno eilėraščiuose aptinkama unikali, rodos, dar jokio „kalbos dailidės” nepanaudota baltų vienybės idėja: lietuviškų žodžių galūnės pateikiamos pagal latvišką linksniavimą (galūne -ie latvių kalboje žymimas įvardžiuotinių būdvardžių vyr. g. dgs. vard.): „iš kur tie pavargusie žmonės” (eil. „viengenčiai"; ABD, 55), „manosutirštėjusie sapnai / kaukia į mėnulį” (eil. „pražuva"; ABD, 92), „išplasnojusie broliai, sesuo...” (eil. „išplasnojusie broliai, sesuo...”; ABD, 120), „mirusie / stiebai po šaknimis” (eil. „Paplūdimys"; UJS, 27), „aprietusie žuvį, prarijusią žiedą” (eil. „turdus ericetorum!"; L, 68).
    Taip per baltiškųjų žodžių bendrystę (eil. „kaulgėla”:kraujaraudonis ruduo / raudantis rudenio kraujas / assanis-asins-vanduo/prūsiškai, latviškai niaujas; U, 33), per latviškąjį kontekstą lietuvis poetas bando atrasti giliąsias genčių šaknis, savosios tapatybės patvirtinimą, tenusakomą žodžiais:

Domo aikštė
prikvipusi laukais ir miškais,
Zitos varpinė skardi
visais devyniais varpais.

 Aidėjimo, Baltų
 sąskambių Katedra
(eil. „Baltica 88"; UJS, 152).

    
Trumpiniai

ABD – V.Braziūnas. Ant balto dugno. -V., 1999.
L – V.Braziūnas. lėmeilėmeilėmeilė. - V., 2002.
U – V.Braziūnas. Užkalinėti. - V., 1998.
UJS – V. Braziūnas. Užkalbėti juodą sraują. - V., 1989.

Navickaitė, Eglė, Valentas, Skirmantas. Eilės iš Livonijos pasienio: (Vlado Braziūno eilių at(si)vėrimai) // Šiaurietiški atsivėrimai. - 2002. - Nr.1. - P.29-30.