Donata Mitaitė

Apie suinteresuotus ir nuobodžiaujančius poetus

Keli šiandieninės mūsų poezijos bruožai

    <…> Simptomiškos pasirodė E.Ališankos eilutės „turėčiau kažką pasakyti neturiu ką / todėl dažniausiai murmu panosėj eilėraščius”. Puikiai suprantu, kad jų interpretacija galėtų būti ir ne tokia vienprasmiška, tačiau bijau, kad dalis paties E.Ališankos, o dar daugiau R.Kmitos ir kai kurių kitų poetų eilėraščių pridengia būtent neturėjimą ką pasakyti: poetas nuobodžiaudamas, tarsi iš pareigos (nes jis – poetas) kažką rašo, skaitytojas nuobodžiaudamas skaito. <…> Turbūt galima sueiliuoti (tiksliau - surašyti, imituojant eilėraščio formą) ir kalendorių arba diktantų kuriai nors klasei rinkinį, tačiau man tokie R. Kmitos bandymai dvelkia vis tuo pačiu nuoboduliu. O gal taip maskuojamas poeto stebėtojo noras objektyviai atspindėti pasaulį?
    Savotiškas kontrastas R.Kmitai galėtų būti V.Braziūno rinkinys „lėmeilėmeilėmeilė”. V.Braziūnas – ne taip, kaip jo kolega – yra pilnas garsų, įspūdžių, prisiminimų, jo pasaulis gyvas, o todėl neatrodo nusibodęs nei poetui, kuris jį vertina kartais kiek ironiškai, kartais kiek nostalgiškai, nei skaitytojams (eil. Girdiškė):

        kaipgi gražūs altoriuose kaimo šventieji medžiuos sutūpę
        kaip gerai įsitaisę – nebaisiai aukštai, kai prireikia, ateikit

               
ataikėt vėsi švėntieji
                                        on padėjiiima,
                padėkėt` ėšversti bačko
                                        ėėš vežiiima!

        taip dainuodavo tėvas gražiai užsimerkęs ir gaidą nutaikęs
        o atėjo šventieji Žemaičiuos ir taikiai sau sutūpė medžiuos

    V.Braziūno istorijų, intonacijų, žodžių ar jų fonetinės raiškos, vardų šaltinis – ne Šiaulių, bet dažniausiai Pasvalio kraštas.

Mitaitė, Donata. Apie suinteresuotus ir nuobodžiaujančius poetus: Keli šiandieninės mūsų poezijos bruožai // Literatūra ir menas. - 2003. - Kovo 28. - P. 8. - Prieiga per internetą:
http://services.tvk.lt/culture/lmenas/?leid_id=2943&kas=straipsnis&st_id=2064