Back Francophonie


Rencontre des poètes francophones de l’Europe de l’Est à Bratislava
du 31 mai au 3 juin 2002

foto01 foto02 foto03 foto04 foto05
foto06 foto07 foto08 foto09 foto10
foto11 foto12 foto13 foto14 foto15
foto16 foto17 foto18 foto19 foto20
foto21 foto22 foto23 foto24 foto25
foto26 foto27 foto28 foto29 foto30
foto31 foto32 foto33 foto34 foto35

Photos Vladas Braziūnas  



Cette rencontre préparatoire a été organisée par L’Athanor, en collaboration avec le Ministère de la Culture Slovaque et le soutien du Ministère de la Culture Français au Château de Budmerice (Maison des écrivains slovaques).

Ce Michel de Maulne, qui est le fondateur et responsable du projet CAP à l’EST.

Cette première réunion fixait les modalités et les besoins pour les futures rencontres et donnait la possibilité échanger nos points de vue avec les poètes de dix pays de l'Est de l'Europe. Cette rencontre a créé l’association des poètes francophones de l’Europe de l’Est CAP à l’EST.

On a élu le Comité de travail CAP à l’EST (les secrétaires – Stratis Paschalis et Boris Lazić).


Participants:

Slovaquie – 
Albert Marencin
Jan Svantner
Bulgarie –
Aksinia Mihailova
Kiril Kadiiski
Grece – 
Stratis Paschalis
Yougoslavie –
Boris Lazić
Lituanie – 
Agnė Žagrakalytė
Vladas Braziūnas
Macedoine –
Eftim Kletnikov
Radovan Pavlovski
Moldavie –
Irina Nechit-Popa
Emilian Galaicu-Paun
Pologne –
Adam Wodnicki
Krystyna Rodowska
Roumanie –
Ruxandra Cesereanu
Alexandru Matei


Observateurs:

France –
Maciej Niemiec
Martine Lehmans (DGLF – Délégation générale à la langue français)




VLADAS BRAZIŪNAS

Kursas į Rytus

      Ar Rytų kryptis, – taip galėtų būt verčiama Cap à l’Est. Pavadinimas statinio, kurio pamatų mūryt (iš frankofoniškų plytų bei pusplyčių) gegužės 31–birželio 3 dienomis Michelio de Maulne'o ir buvo kviesta po porą poetų – laisvųjų mūrininkų – iš dešimties Rytų bei Vidurio Europos šalių. Beveik visi kviestiniai (išskyrus gruzinus) ir atvyko: iš Bulgarijos – Aksinija Mihailova, Kirilas Kadiiskis; Graikijos – Stratis Paschalis; vyko dar Titos Patrikios, bet tik iki oro uosto: pasas pasirodė nebegaliojantis…; Jugoslavijos – serbas Borisas Lazićius; Lenkijos – Adamas Wodnickis, Krystyna Rodowska; 2000-aisiais, beje, vieną dieną lankiusis ir Poetiniam Druskininkų rudeny; mūsiškio Gerardo Bertràno pažįstama; Lietuvos – Agnė Žagrakalytė, Vladas Braziūnas; Makedonijos – Eftimas Kletnikovas, Radovanas Pavlovskis; Moldavijos – Irina Nechit-Popa, Emilianas Galaicu-Paunas; Rumunijos – Ruxandra Cesereanu, Alexandre’as Matei’us; Slovakijos – Albertas Marencinas, Janas Svantneris. Prancūzijos pusės stebėtojai buvo Paryžiuje gyvenantis lenkų poetas Maciejus Niemiecas ir Martine Lehmans, Prancūzijos kultūros ministerijos atstovė. Šalys (ir net kai kurie žmonės) pasirinkti paprastai: tos, kurias Michelis de Maulne'as geriausiai pažįsta. Oficialiai susitikimą rengė – kultūros centrų asociacija L’Athanor, bendradarbiaudama su Slovakijos kultūros ministerija, remiama Prancūzijos kultūros ministerijos.
      Buvo tad Rytų ir ir Vidurio Europos poetų frankofoninis susitikimas. Koks? Pirmiausia būtina dalyvių kokybė, iš anksto sakė susitikimo sumanytojas, rengėjas ir viso jo vyksmo spiritus movens Michelis de Maulne'as, – kad tikrai būt poetai: susitikimas – jų. Prankofoninė spalva, bent atspalvis, – taip, pageidautini. Bet poetinės kokybės stelbti neturintys.
      Pats Michelis eilių nerašo, bet užtat skaito – dar ir kaip. Tie, kurie pernai Poetiniame Druskininkų rudeny nuo kranto girdėjom laivėje ant ežero Michelį skaitant Arthuro Rimbaud Girtą laivą, – tie šito skaitymo nepamiršim gal visą gyvenimą: Kai leidausi aš per didupes šaltas… Taip lietuviškai girdžiu prancūzišką žodį. Michelis de Maulne'as – poezijos aktorius. Kas tai yra iš tikrųjų, kas iš tikrųjų yra aktoriaus vokiamas, jaučiamas ir gyvenamas kiekvienas poezijos garsas, – menkas būrelis laimingai žinią nugirdusių galėjom patirti dar ir vakarėly Prancūzų kultūros centre, Café Paris, tuoj po to paties PDR pašurmuliavimo Užupio kavinėj: Michelis tada skaitė Bernardą Noëlį ir kitus autorius.
      Druskininkus prisimenu ne veltui. Mat ne kartą labai šviesiai juos prisiminė ir Michelis. Vis dėlto.. gali sakyt, kaip tik Druskininkuose jam ir kantrybė trūkusi. Čia aš stačiokiškai sakau. Michelis kaip nors galantiškai tartų (ir tarė), jog vis dėlto jam buvę keista, kaip čia, kur susirinkę šitiek poetų, per visas tas dienas beveik neatsirado poezijos pamišėlio, kuris žodį jam pabylotų – prancūzišką. Sakėm paskiau su Agne, jog vis dėlto rastųsi keletas ar keliolika (?) tokių Lietuvos poetų (apie prozininkus, prozos ar kad ir poezijos vertėjus ne poetus – kita kalba), – taigi rastųsi tokių, kurie skaito prancūziškai, kurie verčia ar bent jau galėtų, įstengtų versti ir prancūzų poetus.
      Pagrindinė dvi dienas netilusių pokalbių tema, formuluota iš anksto, buvo – poezija ir multikultūrinis tapatumas. Ta multi tai strigdavo gerklėj, tai ir visai išsprūsdavo, tapatumas irgi kaitaliojo pavidalus ir ne visada leidosi lengvai čiuopiamas: apie kokį, sakysim, prancūzų tapatumą kalbama, – atstovaujamą Rimbaud ar Hugo? Šiaip ar taip, ne vienas bendrino, jog prancūzų kultūra esanti bene tvirčiausia antikinės Europos kultūros perėmėja ir išlaikytoja, rėmėja, jos šiuolaikinių formų puoselėtoja. Vaisinga romaniškoji kultūros dvasia, jautri žodžiui, jo unikalumui, jo lankstumui bei muzikalumui, vaivorykštinei jo prasmių žaismei, teikianti poezijai tai, kas taikliausiai nusakoma prancūzišku žodžiu charme , taigi šarmas, – toji galinga dvasia galinti būt sveika atsvara šias pamatines poezijos savybes daug kur imančiai stelbti anglosaksiškos naracinės tradicijos įtakai. Šios įtakos lenkų poezijai stiprumą Krystyna vardijo kaip Czesławo Miłoszo aglosaksiško nusiteikimo diktatą; vieną (kitą) savo poezijos analogą ir mes, lietuviai, būtumėm galėję be vargo pridėti. Kalbėta apie totalią korporacinę poeziją, kursuojančią planetą apraizgiusiais informacijos (ir komercijos) greitkeliais. Apie kalbinę, kultūrinę globalizaciją. Banalizaciją. Ir uolią, atsainią (auto)niveliaciją (taigi jau taip: Lietuvių kalbos žodyno dvidešimtojo tomo metais pojaunio kolegos su mentoriaus rykštele rankoj aš esu sarmatinamas, kad jis nežino, ką reiškia, pavyzdžiui, kybura, uorė, aklungys, armuo, paskanda…). O kaip tik poezija pašaukta tokiai niveliacijai priešintis. Ne kokiu specialiu priešinimusi, ignoravimu, užsisklendimu. Anaiptol. Pačiu savo buvimu (kaip „Literatūroje ir mene” andai yra kalbėjęs Piotras Sommeris: „kiekvienas autentiškas, įdomus eilėraštis yra antiglobalizacinis krustelėjimas”).
      Poezija, sakė Stratis Paschalis, – tai ne vien kultūrinio, bet ir egzistencinio žmogaus tapatumo versmė ir priegloba, to tapatumo raiška. Prancūzų kalba buvo vardijama kaip žmogaus, tautos, jų raiškos individualumą gerbianti kalba, galinti būt – tapatumų kalba. Šiaip ar taip, ne kartą nuskambėjo ir iš Paryžiaus žvelgiančių mintis, jog Europos poezijos viltys, be kita ko, stipriai sietinos kaip tik su jos, Europos, Rytų ir Vidurio regionu. Prisimintos poezijos etinės šaknys. Ruxandra Cesereanu, sakysim, siūlėsi surengti poetų susitikimą Rumunijoj ir pavadinti jį gal – EstEtica , jungiant į viena Rytus ir etiką.
      Neišvengiamai sukus apsukus buvo vis grįžtama prie globalizacijos vyksmo ir jo padarinių. Bene stipriausiai apie kalbinį globalizmą buvo tarta pavadinant jį kultūriniu neofašizmu. Bet šiaip jau – beveik apseita be skolinių iš politikos žodyno, visiškai apsieita – be pačios politikos, nebent politikos istorijos neišvengta (kaip čia išvengsi?) pasakojant apie savo šalių poezijos padėtį, jos kitimus per dešimtmečius. Maloniausia buvo stebėti žmones iš Balkanų katilo ir visos tos didelės tautų neapykanta prismilkusios virtuvės pragarinės. Nepasitaikė čia gyvos progos, kad prisimintum tą šiemetinio mūsų Poezijos pavasario svečio kroato Boriso Biletićiaus vardytą („Literatūra ir menas”, 2002.VI.7) „kultūrų ir ideologijų, intelekto ir barbariškumo konfliktą, kurio neišvengia net šeimos ar individai”: žmonės buvo viens kitam nuoširdžiai draugingi, jų bendravimas nėmaž nepriminė… na, kad ir kai kurių mūsų kolegų bendravimo prieš dešimtmetį, liūdnos atminties Voratinklio metais.
      Po Miegančiosios gražuolės Bratislavoj, Slovakijos nacionaliniame (jie gražiai rašo – tautos, tautiniame) teatre, buvom pakviesti tavernon Velki Františkani. Paršiukai kepami ne tik per Poezijos pavasarį Baisogaloj. Tik čia paršiuką, prieš jį patiekiant, keturi rimti virėjai atnešė ant stamantrių neštuvų prie mūsų stalo, ceremoningai pasigręžiojo, o jau tada išnešė jo pjaustyt ir gausingai krauti mums į lėkštes. Ir vaikščiojo apie stalus griežikai, ir neįmanomai smulkiai griežė pirmasis smuikas čigonas, Bohémien, ilgas ir sudžiūvęs, tesvertų gal 40 kg, – griežė ir gręžė, skvarbė kiekvieną paeiliui tokiomis didelėmis alyvuogėmis, drėgnomis ir lemtingomis, kad stebuklas, kaip aš jų dar nesusapnavau; ko gera, būsiu tas akis pasilikęs – smagiausiam savo gyvenimo košmarui.
      Kiekvienam po jo šalies melodiją. Beveik kiekvienam: lietuviška jiems nežinoma. Ir kolegoms poetams lietuvių poezija nežinoma, vos vienas kitas vardas – Adomas Mickevičius, Oskaras Milašius ir Czesławas Miłoszas (negali pykt, kad jų nuo Lietuvos neatskiria), Eduardas Mieželaitis… Irina Nechit-Popa iš savo vyro Nicolaės Popos, lietuviams pažįstamo, gal daugiau praėjusio šimtmečio pabaigos vardų girdėjusi.
      Mes jau kalbam, kai nereikia. Tylim, kai reikia. Viską prancūziškai.
      – Kiauliena buvo puiki, – pareiškia impozantiškas bulgaras Kirilas, – duokdie jai sveikatos! Santé!.. Norit? Aš esu makedonas, rašantis bulgariškai. Radovanas su Eftimu – bulgarai, rašantys makedoniškai.
     Čia jau lauk karštų protestų: Radovanas su Eftimu – išdidūs makedonai. Tik ne šitoje užstalėj. Čia smagu. Čia ir aš galiu būt bulgaras. Arba makedonas. Koks skirtumas?
      O žinot, sakau jiem, – kas yra bažnyčia? Sekta, kuriai pasisekė. Žinot, sakau, kas yra kalba? Tarmė, kuriai pasisekė.
      Ai, kaip jiem tinka patinka. Visi jie, slavai, be vargo vien slaviškai, kad ir kiekvienas sava kalba, išsiaiškina, jei prancūziškai kas pasirodo per sunku.
      – Lepa bila svinja, – neatsidžiaugia Kirilas. – Na zdrave! Santé! – kelia antpirštėlį Borovičkos.
      Užgeriam Santovka, tokiu mineraliniu.
      Negalim viso paršelio įveikti. Neša vis ir neša salotom raudonžalėm apkrautą.
      Plėšia Kirilas lapą pusiau:
      – Čia yra Bulgarija, – sako, – čia yr Makedonija.
      Antonija, ne iš kelmo spirta, narsiai smeigia kiaulienos gabalą:
      – O čia Slovakija!
      Antonija Miklikova – Michelio asistentė, Paryžiaus Molière’o teatro-Poezijos namų aktorė, visų praktinių Cap à l’Est reikalų žavi tvarkytoja. Slovakė.
      Nors ne dėl jos, žinoma, pirmam poetų frankofonų susitikimui buvo pasirinkta Slovakija. Veikiau atvirkščiai. Viena, plika ausimi girdėti, jog čia ir aplinkinėse šalyse iki šiol kur kas gyvesnės likusios prancūzų kultūros tradicijos (tiesiog kiti ir turizmo, žmonių bendravimo srautai, kitos jų kryptys). Antra, smagiai ir naudingai paviešnagėt yra kur. Kokie 35 km nuo Bratislavos, priekalnių lygumoj, kaimo nuošalėje, – senybiniai Budmericės dvaro rūmai, supami didžiulio šimtmečių parko, ne veltui dar ir pilimi vadinami. Rezidenciniai rūmai. Ar tebeveikia ten Rašytojų namai? – vėliau, sugrįžus, klaus Almis Grybauskas, tikras, beje, frankofonas (jei jau čia ryškinam vis šitą aspektą). Taigi veikia, tebe. Dienas ir leidom – juose, Slovakijos rašytojų namuose. Koridorius, einant link mūsų (laikinai) apartamentų, irgi senybiniais baldais apstatytų, – rašytojų nuotraukom nukabinėtas.
      – Kiek kainuoja rašytojui malonumas vasarą čia patriūsėti?
      – Daug, – sako Viktoras Timura, Slovakų literatūros informacijos centro direktorius, – kokie 300 eurų per mėnesį.
      Nemažai. Bet per mėnesį. Bet ne Urbo kalno namų kamaraitėse, – šitokiuose rūmuose! O vertėjams, rimtai verčiantiems slovakų literatūrą, visiškai nekainuoja. Jie priimami ramiai padirbėti kaip Literatūros informacijos centro svečiai: na, gal prireiks kokios knygos, žodyno ar konsultacijos, gal su autorium būtina pabendrauti, ką pasiaiškint. Budmericės rūmai šiuolaikiškai įrengti, kad galėtų priimti, apgyvendinti svečius – ir tyliam vienišiaus darbui, ir nemažoms konferencijoms.
      Nereikia manyt, kad Slovakijoj koks socializmas. Bet buvo iniciatyva, idėja buvo stipriai pagrįsta, ir – po ilgų įtikinėjimų bei kitokių, žinoma, vargų – Literatūros informacijos centras vis dėlto tapo tikrenybe. Jų valstybės finansuojama. Kai per baigiamąjį posėdį, jau įkūrę savąją Cap à l’Est bendriją, pradėjom svarstyti rimtus savitarpio susižinojimo ir platesnės (bepinigės…) sklaidos reikalus, slovakų iškart buvo pasiūlyta vieta internete: mielai prašom prie mūsų svetainės, adresas – www.litcentrum.sk . Šiek tiek buvo pavydu, žinoma, kai žinai, jog rimtu internetiniu lietuvių literatūros propagavimu iki šiol niekieno tinkamai nėr pasirūpinta. Tik pradmenys: Lietuviškos knygos, Frankfurto mugė, vienas kitas šiaip entuziastas… Lietuvos rašytojų sąjungos svetainė teberengiama, Lietuvių PEN centro svetainė irgi teberengiama, kol kas joje – tik Poetinio Druskininkų rudens lopinėlis…
      Cap à l’Est bendrijos svetainė bus gerai. Nuorodos iš jos į kitų literatūrų – bendrijos narių – svetaines bus gerai. Rytų ir Vidurio Europos šalių poetų ir poezijų, dažnai visiškai nepažįstančių ar nebepažįstančių viena kitos, bendrystė bus irgi gerai. Bene svarbiausias išsivežtas įspūdis – kad poetai, šiaip ar taip, žmonės, atstovaujantys didesnių ar mažesnių savo tautų kultūroms, siekiančioms išlaikyti esmines savo tapatumo galias, – poetai trokšta išgirsti vienas kitą, ima girdėti vienas kitą, balsu atsiliepia į balsą, linkę pasidžiaugt – jo savitumu. Nieko nauja. Bet svarbu, kad šis bendras teiginys – konkrečiai kūnijamas. Priartėjančiais, suartėjančiais skambesiais, sąskambiais. Suskambančiais. Reiškiniais, tekstais, kontekstais. Pravertimis. Tiesioginių didesnių pažinčių su vienų ar kitų kūryba, įprastinių viešų poezijos skaitymų, mikrofoninio poetinių savo gebėjimų garsinimo auditorijai, tiesa, šįkart nebūta, nors ne vieno (gal karščiau – ne vienos) ir trokšta. Susitikimo tikslas brėžtas kaip bendrų reikalų svarstymas, tarimasis, ateities veiklos gairių susmaigstymas ar bent pasmaigstymas. Vengiant (ir išvengiant) oficialumo. Saugantis tuščio čiauškesio.
      Per tas dienas kalbėta anaiptol ne akcentuojant, kad visi griebtų verst prancūzų poetus, o kad geriau pažintumėm vieni kitus – ir naudodamiesi prancūzų kalba. Frankofoninis poetų bendravimas nėra koks jų prancūzinimas ar paryžinimas. Michelis de Maulne'as sakė: aš atstovauju ne Prancūzijai, ne kokiai nors jos institucijai (nors pats yra – Paryžiaus Molière’o teatro-Poezijos namų direktorius), o prancūzų kalbai, – tegul ji būna jums paslaugi. Paslaugi jinai bus bendraujant vieniems su kitais asmeniškai (pirmiausia siūlyta esamus ir galimus Rytų bei Vidurio Europos poetus frankofonus… inventorizuoti).
      Nesiekta kaip nors itin konceptualiai teoriškai išgliaudyti ir parodyti, kokiomis rezoliucijomis apskelbti „visą teisybę”. Tarta, jog svarbiau tegul ir nedideli, bet konkretūs darbai. Pradedami, pradėsimi. Sakykim, tų pačių ir kitų plataus Vidurio ir Rytų Europos regiono šalių poetams susirenkant frankofoninian poezijos festivalin veikiausiai Banska Štiavnicoje, mat šis miestas esantis kaip tik būsimos Europos centre. Gal rengiant atskirų šalių poezijos savaites. Dalyvaujant atskirų šalių renginiuose, padedant jiems, koordinuojant ir palaikant jų iniciatyvas. Plečiantis ir plečiant poetinį akiratį. Cap à l’Est bendrija neturi kokių ribojamųjų įstatų, ji tik suveda smalsius ir draugingus: keiskitės patirtim, vertimais, pažintim. Tie draugingi šįkart buvo ir ambicingi – vis tarstelėdavo, jog ir Prancūzijos pusė turėtų rimčiau pagalvoti, kaip šitų šalių poezija galėtų lengviau pasiekti prancūzų skaitytojus, o ir šiaip prancūziškai skaitančius. Žodžiu, taikėsi į prancūzų spaudos bei leidybos plotą. Niekas nesakė, kad visai bergždžiai.
      Planų daug. Išrinktas jaunas darbo komitetas (vykdomieji sekteroriai graikas Stratis Paschalis ir serbas Borisas Lazićius) neturėtų pritrūkti kasdienio ryžto versti juos ateities tikrenybe. Bendrijos (asociacijos) Garbės prezidentu būti nutarta prašyti Bernardo Noëlio.
      (Beje, prijaučiantiems bei smalsesniems siūlyčiau užsukti ir į savo internetinės svetainės frankofonišką kampelį: http://vladas.braziunas.net/francophonie)

Variantas (trumpintas): Braziūnas, Vladas. Kursas į Rytus // Literatūra ir menas. - 2002. - Birželio 21. - P. 3. - Autoriaus nuotraukos. - Rubr.: Aktualijos. - Prieiga per internetą: www.culture.lt/lmenas/?leid_id=2904&st_id=373

Back Francophonie