Banska Štiavnica: poezijos, teatro ir muzikos bendruomenė

Šitokian tad įstabian miestan, įrašytan, kaip ir mūsų Vilnius, į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą, iš Vilniaus oro uosto „Lietuvos žinių” (jų logotipo ant sienos) išlydėtas, pakilau rugpjūčiui baigiantis. Tikslas – pirmasis Europos poetų sambūrio „Cap à l’Est” (iš prancūzų išvertus, – „Rytų kryptis” ar „Kursas į Rytus”) poezijos, poezijos teatro ir muzikos festivalis, nuo šiol vyksiantis kasmet.

      Vykau ton pusėn per pastarus pusantrų metų ne pirmąkart. Pernai po mūsų Poezijos pavasario prancūziškai bendraujantys poetai nuo Lietuvos iki Graikijos, daugiausia rytesnio Europos krašto, rinkomės rezidencinėn Budmericės pilin (ten Slovakijos rašytojų kūrybos namai) diskutuoti apie Europos kultūrų pliuralizmą ir kiekvienos tapatumą, tada iš Lietuvos buvom su Agne Žagrakalyte, tada susirinkusių ir buvo sutarta burtis ir nebesiskirti. Taip sumanyta buvo to pirmojo susirinkimo iniciatoriaus Michelio de Maulne’o. Žiūrėta, kaip pavyks, ar susidarys darbinga komanda. Pavyko. Gal kaip viskas, ko imasi Michelis. Jis – Paryžiaus Molière’o teatro–Poezijos namų direktorius, menų kultūros asociacijos „L’Athanor” vadovas. Poezijos aktorius. Užpernykščio Druskininkų rudens dalyviams matytas bei – įsimintiniau – girdėtas iš laivės Druskonio ežere skaitantis Arture’o Rimbaud „Girtą laivą”, kai kam dar Vilniuje, Prancūzų kultūros centre, skaitantis ir šiuolaikinę prancūzų poeziją. Paskiau teko išgirsti, jog kaip tik viešnagė Druskininkuose, kur per keletą dienų Michelis nelabai su kuo tegalėjo persimesti prancūzišku žodžiu, ir buvo tas lašas, perpildęs jo pasiryžimo taurę: steigiam ir prancūziškai bendraujančių Europos poetų sambūrį.

Antrąkart, jau po pernykščio Poetinio Druskininkų rudens, vėl susirinkę Budmericėn, tokį sambūrį oficialiai ir įkūrėm. Kaip vieną iš ženkliausių sambūrio darbų ir numatėm – kasmetį poezijos, poezijos teatro ir muzikos festivalį Banska Štiavnicoje.

Taigi trys festivalio sandai, skirtingai nei, sakysim, mūsų Poezijos pavasario ar Poetinio Druskininkų rudens, nors čia visokių menų taip pat esama, – aiškiai įvardyti: poezijos vakarai, poezijos spektakliai ir koncertai keitė vienas kitą visas keturias festivalio dienas. Pradėtas festivalis Petero Gáboro režisuotu poezijos ir džiazo (Jozefas Dodo Šošoku) spektakliu „Hamletas veidrody”. Jį pilies kieme vaidino prancūzų aktorė Chantal Poullain ir slovakas Milanas Kňažko, iš anksčiau mūsų pažintas kaip Slovakijos kultūros ministras. Po kokteilių vakaro miesto rotušėj – senosios muzikos ansamblio „Vestiva” (vadovas Robinas Tromanas) koncertas protestantų bažnyčioj: sakralinė XIV a. prancūzų muzika.

Antroji festivalio diena buvo pradėta pirmaisiais poezijos skaitymais miesto kultūros centre „Rubigall” – mudviejų su lenkų poete Krystyna Rodowska (jos eilėraštis pernykščio Poetinio Druskininkų rudens anoniminiame konkurse ugnies tema laimėjo pirmąją vietą). Poezija festivalyje skaitoma originalo, slovakų ir prancūzų kalbomis. Šiemet visiems poetams talkino aktoriai Michalas Spišákas ir Sabeline Amoury, tik dviejų festivalio poetų – graiko Stračio Paschalio ir čia rašančio – eiles prancūziškai skaitė pats „Cap à l’Est” ir jo festivalio spiritus movens Michelis de Maulne’as. Beje, visi skaitymai kruopščiai repetuoti iš anksto, labai atsakingai ir jautriai derinant originalo ir vertimų intonacines slinktis, siekiant bendros dramaturginės darnos. Malonu buvo įsitikint, kad ir slovakiškai (vertė Jozefas Mihalkovičius), ir ypač prancūziškai (vertė Genovaitė Dručkutė) to „neišverčiamo Braziūno” eilėraščiai skambėjo puikiai. Ypač gera buvo jausti supratingą publiką mėgaujantis, gardžiuojantis lietuvių kalbos garsais, jos pačios – kalbos – vidine darna ir logika. Po vakaro stebėtinai daug gerų žodžių sulaukiau ne tik iš kolegų (pas mus neįprasta), bet ir iš visai iki tol nepažintų žmonių (pas mus dar labiau neįprasta), pradedant, tarkim, minėtu ansamblio vadovu Robinu Tromanu, baigiant slovakų ar prancūzų ministerijų valdininkais, pagaliau turistais, užsukusiais pagal skelbimus. Šių mieste tikrai netrūko. Jais, kaip ir daugybe organizacinių reikalų, pasirūpino Slovakų literatūros informacijos centras, jis ir „Cap à l’Est” knygutę su mūsų eiliuotais ar kitokiais žodžiais bei veidais išleido.

Teko nusivežti ir savo naujausią – išvykimo dienos rytą baigtą gaminti – dvikalbį eilėraščių rinkinį „būtasis nebaigtinis / imparfait” ir buvo džiugu klausytis įvairių (sakykim, šiemetinio Poezijos pavasario svečio Jeano-Michelio Maulpoix) pagyrų ir Genovaitės Dručkutės vertimui, ir žinovus stulbinusiam Sigutės Clebinskaitės meniniam tos knygos įforminimui. Rinkinį išleido „Petro ofsetas”, tad ši leidykla (taip, ne tik spaustuvė!) per tas dienas tenai buvo gerai paminėta tiek kartų, kiek vargu ar gerą žodį jos vadovas Petras Kalibatas yra girdėjęs čia, Lietuvoj.

Tą patį ir kitus vakarus dar vyko poezijos skaitymai: slovakų („Cap à l’Est” prezidento Alberto Marenčino, Jozefo Mihalkovičiaus, Jáno Švantnerio ir Danos Podrackos – Kalnakasybos muziejuj), makedonų ir bulgarų (Eftimo Kletnikovo ir Radovano Pavlovskio; Kirilo Kadijskio ir Aksinijos Mihailovos – kultūros centre „Rubigall”), graiko Stračio Paschalio (pilies menėj), rumunų ir moldavės (Alexandru Matei’aus, Simonos Popescu, Emiliano Galaicu-Pauno ir Irinos Nechit-Popos – Banska Štiavnicos kasyklų šachtoj).

Antras to paties Petero Gáboro poezijos spektaklis, „Meilės šėlsmas”, vaidintas Kalnakasybos muziejuj, buvo sudėtas iš Aragono, Baudelaire’o, Bonnefoy, Eluard’o, Podrackos, Cvetajevos, Rilke’s, Audeno, Niemieco (Paryžiuje gyvenančio lenkų poeto, „Cap à l’Est” bičiulio), Szabo ir kitų poetų eilių. Vaidino Antónija Miklíková (slovakė prancūzų aktorė, mūsų „Cap à l’Est” susibūrimų geroji dvaselė) ir Scottas Thrunas. Tame pat pilies kieme kitą spektaklį – „Naktys” – pagal Alfredo de Musset eiles ir Franzo Liszto muziką parengtą Isabelle’s Hurtin, parodė jinai pati ir Jeanas-Claude’as Pennetier. Paskutinį vakarą amfiteatrinėje scenoj po atviru dangum žiūrėjom Bukarešto „Pasaulio teatro” spektaklį – Alexandru Tocilescu pastatytą siurrealistinį Gellu Naumo spektaklį „Galbūt Eleonora”.

Kas dar? Ekskursija į dabar Gamtos muziejui priklausančias nebeveikiančias Banska Štiavnicos šachtas, didžiausias ir seniausias bent jau šiame Europos regione, kilometrų kilometrais išsirangiusias ir po visu miestu, netikėtai išnyrančias kur nors... kavinės rūsio kampe. Miestas ir jo tradicijos. Smelkiantis bendruomeniškumo pojūtis. Bekopinėjantį šalutinėm gatvelėm – padaržėm, panamiais pamūriais – sutikti žmonės tave sveikina. Šventosios Trejybės aikštėj renkasi tai ceremoningoji Kalnakasių kolegija (seniai nebeveikiančio buvusio garsaus Kalnakasybos instituto prisiminimas), tai baltmarškiniai čigonai, bet ne su „skripkom”, o su būgnu, vario dūdom ir visokiais mažesniais pučiamaisiais – tokio temperamentingo dūdų orkestro dar nebuvo tekę girdėti.

Kalnakasiai savo tarpan žaismingai priėmė „Cap à l’Est” prezidentą Albertą Marenčiną ir Michelį de Maulne’ą, festivalio meno vadovą, bet oficialiai jo pareigos nei čia, nei visame „Cap à l’Est” sambūry neišmatuojamos nepasveriamos. Kad ir kaip vadintum, „Cap à l’Est” yra jo, Michelio de Maulne’o, kaip kad Poetinis Druskininkų ruduo – Kornelijaus Platelio, kaip Poetų placdarmas už Girulių – Gintaro Grajausko... Visus neeilinius dalykus turi sumanyti, rikiuoti, jiems tarnauti, burti apie save ir kitus panašius – keli ambicingi pasišventėliai. Ar net vienas. Tada vyksta. Pavyksta. Pirmasis „Cap à l’Est” poezijos, poezijos teatro ir muzikos festivalis Banska Štiavnicoje aiškiai pavyko. Be kitų, jį jau parėmė ir žinomoji Europos programa „Kultūra 2000”.

O netrukus prasidės ir šiemetis Poetinis Druskininkų ruduo. Vienas iš jo svečių, kaip ir užpernai, bus Michelis de Maulne’as. Duokdie galą jo bronchitui – vėl sulauksim meninės staigmenos.