Tiesiog mieli veidai
Les visages gentils

PAKEITĖ MŪZĄ

Tiesiog mieli veidai

Su lietuvių poetu Vladu Braziūnu kalbasi Sigitas Birgelis

     Š.m. „Knygų pavasaryje" buvo surengta autorinė Tavo nuotraukų paroda. Kas Tave sieja su fotografija?

     Kadaise esu dalyvavęs Lietuvos moksleivių fotografijos konkurse, Vilniuje buvo surengta paroda, tik jos nemačiau (gyvenau Pasvaly), užtat tebeturiu Moksleivio žurnalo 1969 metų numerį, kurio viršely – mano, tos parodos prizininko, nuotrauka. Studijavau žurnalistiką (paskui lietuvių filologiją) Vilniaus universitete, fotografija buvo dėstoma kaip dalykas, tik dėstytojas pasitaikė teoretikas, tai niekas daugiau iš mūsų kurso fotografuoti ir neišmoko. Prieš įskaitą teko visus apdalyti savo nuotraukomis: išlaikiau tad tą įskaitą – vienas už visą kursą. Esu dalyvavęs studentų fotografijos parodose. Žodžiu, esu fotografavęs nemažai. Po truputėlį vis dėlto atlėgau: juk visko neapžiosi. Dabar jaunesniems žmonėms, neseniai pradėjusiems kartais mane pamatyti su fotoaparatu, tas vaizdas, manau, bus atrodęs neįprastas. Na, lyg kad būčiau barzdą nusiskutęs. Tiesa, prieš pustrečių metų Poetiniame Druskininkų rudenyje (tema – poezija ir fotografija) ir kokią nuotraukėlę eksponavau, ir dar konkursinėje fotosesijoje sėkmingai dalyvavau (režisavau savo triptiką – iš krepšinio lanko). Kažkas iš kolegų mane „įskundė" Juozui Žitkauskui, Vilniaus mokytojų namų renginių organizatoriui, ir Juozas drauge su kitais fotografuojančiais poetais pernai mane pakvietė parodyti savo žiemos vaizdelių Literatūrinės sostinės žiemos dienomis. Netyčia įsišnekom, jog vis dėlto man mieliausias žanras – fotoportreto. Juozas ir pasiūlė rengti parodą.

     Rinktis jai nuotraukas nebuvo lengva. Kad netektų kilnoti senų negatyvų, apsisprendžiau: nuo 2001 metų Poetinio Druskininkų rudens iki šiol. Pirmiausia tos, kurias jau verta vadinti nuotraukomis. Tada iš jų – kurios geriausiai įstengtų kurti parodos visumą, nuotaiką. Daug teko atsisakyti. Norėjau ir vaizdo estetikos, ir kad jai neaukočiau gražaus savo santykio su fotografuotais žmonėmis. Neaukojau. Nevulgarinau. Tik leidau sau kartais lengvą draugišką šypsenėlę: juk žmonės – pažįstami ir savi.

     Ne visi žino, kad Tavo nuotraukų parodą „Tiesiog mieli veidai" galima apžiūrėti ir internete (http://vladas.braziunas.net/fotografija). Ar neketini jos papildyti naujais meno žmonių veidais? Gal reikėtų pagalvoti ir apie „Tiesiog mielų veidų" albumo išleidimą?

     Internetinį parodos variantą plėsti norėčiau. Bet pernelyg neskubu. Nebent pati paroda pakeliautų, kistų, rastųsi jos variantų. Kai kuriuos kadrus, tiktai išryškintus, bet neišspausdintus, ir po keliolikos metų ryškiai matau. Tarkim, Onę Baliukonytę, kopinėjančią Punsko krašto kalvelėmis, į paežeres besileidžiančią. Vienas iš pirmųjų Poezijos pavasarių, kai jau galėjom pas jus atvažiuot. Dar su sovietiniais pasais.

     Kadangi ir taip kaskart, kai tik spaudžiu fotoaparato užraktą, esu priverstas krūpčioti: kainuoja viskas, kainuoja, – mintis apie Tiesiog mielų veidų albumą man pačiam atėjus dar nebuvo. Jei būtų toptelėjus, būčiau palaikęs ją įžūlia išsišokėle. Dabar... dabar Tavo, Sigitai, klausimas, jaučiu, tokios minties grūdą bus pasėjęs. Jei pavyks kada tą grūdą sudaiginti, – iš anksto už jį dėkoju.

     Lietuvoje yra nemažai fotografuojančių poetų. Kas sieja poeziją ir fotografiją?

     Nenorėčiau abstrakčiai teoretizuoti. Man pačiam ir viena, ir kita, matyt, veria savęs realizavimo (ne saviraiškos) galimybes – ir vienos kitas papildančias, savaip patvarkančias, ir tarpusavy gal tyliai pasišnekučiuojančias. Nebūčiau linkęs labai net pabrėžtinai skirti, kad čia mano poezija, čia esė, čia vertimai, čia fotografija ar dar kas nors. Visa tai – mano būdas bendrauti. Su savim, su žmonėmis, su visa tikrove. Lygiai kaip būtų dailė ar ypač muzika, jei būčiau turėjęs tokią laimę – bent kiek palavėti. Tai – kartu su pirmesniu atsakymu – ir būtų pasipasakojimas apie šį savo pomėgį, fotografiją. Ar sukomponuotą erdvės akimirką. Kažkodėl intuicija išgriebia tik tą, o ne kitą. Kaip ta pati intuicija išgriebia, išgrynina ir žodžio akimirką, ar ne?

     Iš kolegų, rimtai ar kiek rimčiau fotografuojančių, galėčiau minėti Alį Balbierių, Liutaurą Degėsį, Dainių Gintalą, Antaną A. Jonyną, Saulių Tomą Kondrotą, Ričardą Šileiką, gal dar vieną kitą. Tikiu, kad savo parodą surengs vertėja (oficialiai – geriausia 2002 m. vertėja) Diana Bučiūtė. Nors savo nuotraukų viešai nėra rodžiusi, mano nuojauta kužda, jog paroda būtų rimta: Diana nieko nerimtai nesiima.

     Esi vienas iš Vidurio ir Rytų Europos poetų judėjimo steigėjų. Papasakok apie šį literatūrinį judėjimą.

     Šio judėjimo pavadinimas prancūziškas – Cap à l'Est (daugmaž: Kursas į Rytus ar Rytų kryptis). Čia taip prancūziškai ir žiūrint – iš Vakarų frankofonija plinta į Rytus. O mums, daugiausia posovietinio bloko europiečiams, – dar viena galimybė gražiai ir jautriai pabendrauti. Mūsų kūryboms pabendrauti. Gal kiek jautriau vienas kito atžvilgiu nei šiaip įprasta. Tarpusavio bendravimą užtikrinanti kalba – prancūzų. Apskritai čia daugiau konkrečių dalykų galėčiau geriau pasakot po šios vasaros, kai bus pagaliau įvykęs pirmasis Cap à l'Est rengiamas tarptautinis poezijos (ir poezijos teatro bei muzikos) festivalis Slovakijos kalnų mieste Bianská Štiavnicoje. Kol kas tuojau po Poezijos pavasario skrendu trečiajan šio festivalio ir apskritai Cap à l'Est pasitariman Bratislavon ir Vienon, ir Dunojumi plaukiojant tarp šių dviejų miestų. Pasitarimas jau tikrai bus darbinis. Pirmieji du (pernai) labiau – steigiamieji, organizaciniai. Beje, Lenkijai, kaip steigėjai, čia atstovauja poetė ir vertėja Krystyna Rodowska (lankiusis ir Poetiniame Druskininkų rudeny, ketinanti šiemet atvykti) bei vertėjas, krokuviškis profesorius (profesor zwyczajny Akademii Sztuk Pięknych w Krakowie) Adam Wodnicki. Lietuvai – mudu su Agne Žagrakalyte. Kol kas.

     Papasakok apie savo elektroninę knygą.

     Iš mūsų Kultūros ministerijos Europos kultūros programų centro elektroninio biuletenio Laiškai po durimis patyriau, jog makedonai, vadovaujami daugiadarbio poeto Igorio Isakovskio, sumanę projektą, lietuviškai vadintiną Babeliu. Bendriausioji idėja aiški, matyt, iš pavadinimo: ir pati svetainė, ir literatūra joje – kuo įvairiausiomis kalbomis. Įvairių autorių daugiakalbės knygos spausdinamos ir toje svetainėj, ir bus leidžiamos kompaktiniais diskais. Mano knyga dar tik rengiama, ji turėtų būti (po daugmaž 20 eilėraščių) anglų, gruzinų, kroatų, latvių, lenkų, prancūzų, rusų kalbomis. Kol kas veikia tik gruziniškas mano puslapis (http://www.e-books.com.mk/01poetry/braziunas/01/sodrzini.asp?lang=eng), mat Igoris neiškentė nepabandęs gruzinų kalbos rašmenų.

     Dėkoju už pokalbį.