VLADAS BRAZIŪNAS

„VIENS KITĄ GIRDIM”

Brūveris, Pēters. Ziedi zaudētājiem! - Rīga: Atēna, - 1999. - 96 lpp.

    „Skaitykit senus laikraščius skaitykit”, – rašo vienam eilėrašty Pėteras Brūveris, mums pažįstamas ne vien kaip smarkus Poezijos pavasarių deklamatorius ar Rudenio Druskio Poetų choro dirigentas, bet taip pat ir kaip smarkus lietuvių poezijos vertėjas bei interpretatorius. Skaitysiu, Pėter, kas man belieka.
    Taigi atsiuntė naują savo knygą ir naujo latvių laikraščio pundulį – visą Literatūras Avīze (Literatūros laikraštis) komplektą nuo pirmo iki aštunto–devinto numerio. Tad ir laikraščius gal kada pamėginsiu anotaciškai peržvelgt, ieškodamas pirmiausia Lietuvos ir lietuvių ženklų; jų Latvijos literatūrinėj spaudoj niekada nestokojama.
    Bet šiuokart – Pėteras ir jo rinkinys. „Pėteras Brūveris, – dienraštyje Diena (taigi Diena; 1999.VI.4) sako literatūros kritikas Guntis Berelis, – erzina laiką (galbūt atvirkščiai): knygoje Žiedai pralaimėtojams! išspausdinti 1992–1993 metais sukurti tekstai, nors nuo tolaik bus radęsis, regis, ne vienas eilėraščių rinkinys. Autorius mano, kad knygos turi išeiti jų parašymo seka, antraip jo poetinis statinys pasidarytų įtartinai svyrinėjantis. Kiekvieną būsimą rinkinį linkstama sudaryti kaip pirmesnio tęsinį, tiksliau, rinkiniai ne tiek tęsia vienas kitą, kiek vienas kitame šaknijasi, ir dažno Žiedai pralaimėtojams! eilėraščio pirmtakas galbūt ieškotinas kuriame nors iš ankstesnių rinkinių”. Kartais eilėraščiai jungiami į ciklus, kurių dalys – skaitytos jau ir anksčiau; taip tęsiami ir Dvynių tryniai, išdėlioti per visus autoriaus rinkinius, skelbti ir lietuviškai (Literatūra ir menas, 1994.X.15, Kauno diena / Santaka, 1997.IV.5; vertė V.Braziūnas). Užtat, kaip ir ankstesniuose Pėtero rinkiniuose, „Žiedai pralaimėtojams! autoriui intonaciškai ir semantiškai atitaria ir jo įpėdinystės bendrai iš praeities, pralaimėjimų meno didmeistriai – lietuvių poetai” (vėl citavau G.Berelį ), taip pat Paulis Verlaine’as, Georgas Traklis, J.Hölderlinas ir kiti. Vėl atpažįstamas Pėtero žvilgsnis, kylantis iš sugiltos čiapatybės („myliu gyvenimą it dilgę / sugiltose lūpose žydinčią”; cituojamų eilučių bei eilėraščių vertimai – V.Braziūno), natūraliai rėpiantis erdvę, „kur Prieglius kur Jauza kur Mūša”, ir laiką, kame „ant krivio balto drabužio/ ugnis meta juodas raides”, kame „vien tik vaidelotas ledo žiedus regi”… Žvilgsnis, slystantis anapusin, paskui savąją „pralaimėjimo žvaigždę”, mirgančią virš „pergalių puvenų”.
Ir tie lietuviški ženklai. Sakykim, šiame eilėrašty:

    kanalą plaukia
    kanalą
    poeto lavonas laisvas

    banalią draugai
    banalią
    Latviją šimtmetį baigsiant

    ar ateis dar Latvijai
    ateis dar
    laikas koks labas

    mes gelbėsim ją išgelbėsim
    mes
    leišių nabagai

    „Be galo banali kasdiena be fantasmagoriškų išpuolių, jei nepastebėsim, jog „kanalą plaukia / kanalą / poeto lavonas laisvas” – tačiau ir tai yra itin kasdieniškas dabarties reginys, nes poetai, ir būdami gyvi, yra nepaslankūs žmonės” (G.Berelis). Čia iš pirmo skyriaus – Homo ludens rudenį. Taigi žaidžia žmogus… Kad ir motyvu šitokio be galo banalaus stereotipo, apie kurį seniai yr kalbėjęs Silvestras Gaižiūnas: „Latviai nuo seno buvo linkę idealizuoti Lietuvą ir truputį žeminti save, tuo tarpu lietuviai, svaigdami nuo savo praeities, buvo linkę deheroizuoti latvius” (Atgimimas, 1991.VI.6). Kurgi ne! Istorinė mūsų misija. Cituoju Antaną Škėmą: „Mes – nuo jūrų iki jūrų”, ištardavo jis”; tas jis – ties rūkstančiu aukuru sukniubęs liepsningas provincijos oratorius.
    Pėteras A.Škėmą cituoja jau rimtai („Mano tėvas stovėjo atsišliejęs į žydintį akacijos medį ir rūkė ilgą ir brangų papirosą”), ir ta citata – antro skyriaus, – vis mirga pralaimėjimo žvaigždė, – motto, palytintis ir pirmą skyriaus eilėraštį:
        
    tuščiam kambary prie tuščio stalo susėsti
    ir daugiau nieko.
                               už lango vėjas lanksto baltas
    akacijas
                bet negirdom
                be skubos be raudos
    tada nebyliai ima lynoti lietus nebyliai ir sulėtintai
    čia tylu ir ūku
                dvi rankos ant tuščio stalo
                dvi akys prikaltos prie lango kryžiaus

    ir viena širdis
    praradusioji

    Tylios prarasties dvasia knygoj plevena. Vadinasi knyga – Ziedi zaudētājiem!, taigi, kaip sakyta, Žiedai pralaimėtojams!, nors ataskamba man ir toks žodelis „ziede” – „tepalas”, na, gal kiek ir padedantis apramdyt maudžiančią (ne)atmintį. Kvapnus iliuzijų prievilgas – „sugrįžt po baltosiom akacijom”.

    bet butely dar spirito liekanos
    ir Senai ir Nemunui virpant
    gėrėm eiliavom mirtį paniekę
    ir grūdos virš mūsų patvirkėlės

    Kartais jos, tos patvirkėlės prarastys (ne)atmintys, išnyra labai jau šamaniškos (Pėteras – vertėjas ir iš tiurkų kalbų, savaip atkūręs, sakysim, tuvių šamanų tekstus), kartais įgauna aiškių lietuvių Giltinės bruožų. O paskiau ir vėl, kaip sako G.Berelis, „baltos snaigės, baltos nesatys, baltu marmuru virtusios baltos akacijos”…
    Salsvą prarasties kvapą sklaisto jos ir trečiame skyriuj, Apleistame oro uoste, pasitinkančiame mus, amžinai pavėlavusius keleivius, Mario Čaklajo eilutėmis:

    Baltas akacijų patalas,
    ar norėtum tokiam miegoti?
    Ar norėtum ar nenorėtum,
    bus tau akacijų patalas.

    Mums tos akacijos sunkiai atskiriamos ir nuo Henriko Radausko „aš sėdžiu po medžiu / akacijos baltos”. Gal ir Pėterui. Lygia greta su savo eilėraščiais jis deda ir H.Radausko Dainos gimimą. Dvyliktame kultūrologinio žurnalo Kentaurs XXI (Kentauras XXI) numery, Marijos ir Leono Briedžių išleistame užpernai balandy, be kita ko, išspausdinta ir Pėtero esė Radausko religija buvo menas..., ir devyniolikos eilėraščių iš įvairių rinkinių vertimai, negalintys nežavėti ir vertėjo atranka, ir tikslumo bei kūrybingumo derme. Kaip Pėteras tada per Poezijos pavasarį prisipažino, Radauskas – jo pusės metų darbas, džiaugsmas ir skausmas. O knygon tepateko – Vakaras ir Dainos gimimas
    Tiesa, rašo Pėteras ir savąjį Poezijos gimimą (juo pradeda paskutinį – ketvirtą – knygos skyrių), ir įsimintiną eilėraštį tai, ką vadinam poezija. G.Bereliui jis leido ir recenziją taip pavadinti, ir plačiau pasamprotauti: „Kodėl ne tiesiog „poezija”? Eilėraščio tekste žodis „poezija” nepaminėtas, yra tik širdingai intymi „jinai”. Tai todėl, kad poezijos sąvoka tenusako kiaurą nieką, kadangi vien tik liudija, jog tekstas sudalytas strofomis ir surašytas trumpomis eilutėmis. Be to, ir niekam verti parimavimai, amžinai nenueinantys nuo lūpų, taip pat vadinami poezija. Tai, ką vadinam poezija, galėtų būt, pavyzdžiui, angelų plunksnos (jei tik žinotumėm, kuo angelų plunksnos skiriasi nuo žąsų ar žvirblių plunksnų). Yra „kai kas”, kam įvardyti nežinia kodėl dėstom raides p, o, e, z, i, j, a. „Tai, ką vadinam poezija”. Kas ji yra, kodėl ji reikalinga, kodėl kartais praradimo meno virtuozas apsėdamas poezijos rašymo, kodėl kartkarčiais visiškai nerišlus žodžių rinkinys pačiu smaigaliu pataiko kokio nors mįslingo jutimo organo giliai slypinčian nervan – tebėra nežinoma.
    Kaip manoma, nugalėtojai (gal „šaunūs pingvinai”, „kur ragauja nušvitę / neges lašišas ir ungurius”) poezijos nekaito. Pralaimėtojams tenka „tai, ką vadinam poezija”, tai, ką autorius prieš daugelį metų rašė esant „Minčių Žiedais”.
    Knygos paraštė yra būdinga latviams, gerbiantiems vertimo meną: poezija ir vertimai. Tad minčių žiedai skabomi iš daugelio darželių, be H.Radausko, pramaišiui su paties Pėtero eilėmis spausdinami ir kiti, jam, matyt, itin savi, tiksliai ir tvirtai knygos sąrangai labiausiai tikę eilėraščių vertimai. Iš lietuvių – Vinco Mykolaičio-Putino Saulėj popietinėj ir Jurgio Baltrušaičio Come le onde.
    „Pakeliui, – kaip vėl sako G.Berelis, – ciklas Pastabos Apleistame oro uoste, lengvapėdis ir gležnas rinkinio „svorio centras”, manykim, dar viena ankstesnėse knygose įžvelgtos atsiautos, užutekio temos variacija. Apleistas oro uostas – kaip kadaisinė žemės ir dangaus sueities (mechaniškai realizuotos sapno projekcijos) vieta, kuri dabar tėra išvėsusi dykra didžiulio teatro pastatymo, kuriame niekas nevyksta”, tik

    visądien
    išsėdėjau
    stengiaus prisiminti
    kaip tuviškai
    būtų propeleris, –

beje, šių Pastabų… ištrauka taip pat jau galėjo būt perskaityta ir lietuviškai. Kaip ir šio skyriaus eilėraštis išvaro artojas vagą… (Literatūra ir menas, 1994.V.28; vertė V.Braziūnas), taigi: „išvaro artojas vagą lakūnas perskrenda jūrą / žiniuonis amžius į amžinas virtines veria”. Nelyg tolima Ikaro paveikslo parafrazė. Kaip kad kritus (pakilus?) ir Pėtero bičiuliui Vaidotui Dauniui rašė (Lietuvos rytas, 1995.VII.31)Rolandas Rastauskas: „Krentantis Ikaras senųjų meistrų drobėse krenta sakytum nepastebimai: artojas eina paskui kuiną, saulė šviečia kaip švietusi, krykščia žaidžiantys vaikai”… Tuo tarpu:

    tu skruzdėlės žiūrėk kur tavo delnu mina
    ir nežinai ar leisti jai ar nukratyti
    pakyla saulė ir lanku žemyn nuslysta
    tu skruzdėlės žiūrėk kur tavo delnu mina

    taip dienos mėnesiai ir metai metais mainos
    ar skubintis įrodyti ar tyliai žvelgti
    kaip viską vietoje palikt ateina Dievas
    ir kvepia palubėj baltoj vingiorykštės už sijos
    
    Vienas Pėtero rinkinio eilėraštis skirtas Jonui Strielkūnui. Bet ir tos Pėtero „vingiorykštės už sijos” pirmiausia man priminė ne ką kitą, o J.Strielkūną, tiksliau, iškalbų jo žolynų kuokštelį iš kadaisinių jo (ir mūsų) namų prieškalėdiniame (parašytame 1977.XII.21) eilėrašty:

    Žolynai už balkio
    Šiek tiek dar žali.
    Susėda prie valgio
    Šeimyna tyli

    <…>

    Ir niekas nemato,
    Kad ten, tarpdury,
    Po tūkstančio metų
    Į juos tu žiūri,

    Kad grįžęs iš kelio
    Trobon ton pačion,
    Jų duonos kraiukšlelę
    Pakėlei slapčiom.

            („Naujametinė baladė”)

    Namų, nenykstančių per tūkstantmečius, ženklas – „vingiorykštės už sijos”, „žolynai už balkio” – čia tas pats kaip ir pirmosios Henriko Čigriejaus knygos pirmųjų eilučių: „Mano žemė tik čia, kur kmynais, / Kvapniais ir vaistingais, klėčių lubos kaišytos”. Esminis sutapimas, bet ir nemenkas skirtumas: J.Strielkūno žolynai apibendrinti, P.Brūverio įvardyti, H.Čigriejaus – dar ir apibūdinti: kmynai, kvapnūs ir vaistingi… Šiaip ar taip, tie namų žolynai galėtų būt ir abiejų lietuvių poetų, ypač H.A.Čigriejaus (be abejo, būtų su jais ir Stasys Jonauskas), užuomina į savo kraštą – kaip į palatviję. Užuomina ne tiesioginė, o veikiau kreipianti dėmesį į jųdviejų artimumą latvių poezijos (ir, matyt, apskritai latvių kūrybinės sąmonės) filotopinėms nuostatoms, kurių svarbų raiškos aspektą bandyčiau įvardyt kaip intensyviai išgyvenamą pasaulio daiktiškumą. Savo ruožtu ir Pėteras Latviją poezijos tyloj nevienąsyk bus išgirdęs – kaip ištisą palietuvę.
    Tame J.Strielkūnui skirtame eilėrašty – ir tokios eilutės: „gilią naktį viens kitą girdim / lyg kad rasą kas krėstų nuo smilgos”.

Braziūnas, Vladas. Viens kitą girdim // Naujoji Romuva. - 1999. - Nr.4. - P.60-61.