VLADAS BRAZIŪNAS
 
Medžių muzikos tarmės, vaizduotė ir Dievo tautybė
 
    Prasidėjo, pasibaigs Poezijos pavasaris, vakarais, susitikimais, visu šventiniu šurmuliu kelias dešimtis poetų privertęs laikinai pamiršti tikrąsias kūrybos valandas. Kaip kad sakė Vytautas Mačernis, – iš gilių vandenų vieną kartą / iškilau vėl į patį paviršių... Kur karaliauja paviršiniai faktai – putos ir purslai, tuštybių tuštybė. Tame dienų paviršiuje tu, vis reikia nereikia vadinamas poetu, – nesi poetas. Poetas, vaizdijantis žmogus, tu nesi ir dabar, nors čia pasišovęs mintyti esmingiau. Poetiška tėra tik tavo vaizduotė, pilna archajinių belaikių simbolių, išgyvenanti visokiausius provaizdžius, mitemas, taip pat ir krikščionybės, kai iš begalybės atsitiktinumų lydosi eilėraštis. Tu gali kokį mito atšvaitą suvokti ar nesuvokti, suvokęs gali kiek paryškinti ar paslopinti, bet iš esmės tat yra vaizduotės, o ne tavo reikalas. Vaizduotė yra kūrybinga, nes neįsipareigojusi, ji neturi ketinimų, jos negraužia sąžinė.
    Nujaučiu, jog slapčiausi proregiai ir nenupasakojami košmarai, mūsų sapnuojami, yra visų bendriausia ir suprantamiausia kalba. Užtat tikiu padiktuotais eilėraščiais. Griežtai kalbant, tikiu tik padiktuotais eilėraščiais. Tik jie tenusipelnę būti taip vadinami. Kurie maniškiai tokie yra, jeigu paties rašymo ir nebeprisimenu, – galiu savo tadainykštę instrumentinę būseną atpažinti iš jų ypatingos struktūros, reiklios vidinės formos, žaibiškai primenančios: tave plūsta, smelkia, ir tu vos spėji rėpti, tu stveri prasmių ir sąskambių, skambančių prasmių plakus ir skirstai po milžinišką uorę, sukaitęs ir susijaudinęs, glėbiais, glėbiais – tu moki, tu esi ritmas, rimtas, tu sukrausi tobulą kūgį, tu tobulai baigsi, laiku, su paskutiniu šiaudeliu.
    Lauką auginau ne aš. Ne man priklauso simboliai, tropai, jų moralumas. Vaizduotės kūryba yra objektyvi kaip lietus ar pjovėjas. Individualus yra protas, sakykim, padoriai išauklėtas protas. Jis negriebia plakais, jis metodiškai renkasi, kuris žolynas moralus, kuris ne. Individualus yra moralinis proto pasipūtimas, iš esmės – baisiausioji jo nuodėmė, pradedanti ilgą nuodėmių sąrašą.
    Regėjimai, vaizdinių slinktys yra nematomojo, esmingojo pasaulio įvaizdijimas – gan įprastas daiktas, ypač jei čia priskirsim ir sapnų regėjimus. Eilėraštis yra šito nematomojo, bebalsio pasaulio įvaizdijimas visatos virpesių ritmu, tavo sielos ritmui su juo sutapus. Tu esi šitų dviejų pasaulių mediatorius, nuo tavęs pareina jų pokalbio tapatumas, skaidra, nuo tavęs – nuo tavo dvasios patirties ir būklės. Tu turi būt pasirengęs, gyvas ir nesusiteršęs – va čia yra prasmė šnekėti kad ir apie Dekalogą. Kaip apie tavo dvasios – instrumento, laidininko – profilaktiką. Kitkas poezijai nesvarbu: jai nerūpi tavo sielos išganymas. Juo labiau profesija, tarnyba ar dienos režimas.
    Ar, kaip skelbia šiemetinės Poezijos pavasario konferencijos tema, – eilėraščio tautybė.
    Mano ankstyvoji kūrybinė jaunystė, kaip ir daugelio tautų jaunystė, prasidėjo nuosekliai – ne nuo rašytinės literatūrinės kūrybos, o nuo sakytinės bei dainuotinės liaudies kūrybos, nuo tautosakos. Augau su ja. Paskiau jau sąmoningai ją rinkau, užrašinėjau. Pats buvau tautosakos pilnas – visas skambantis dainuojantis.
    Vėlesnis epizodas. Sovietinės kareivinės Rusijoje, Krasnojarske. Nuo vakaro šešių iki ryto šešių dunksi šlepsi baltos ketaus vonios: „vyriškumo mokykos” baudžiauninkai monotoniškai ten mėtom nuluptas bulves. Neišdildomai likęs įspūdis: aidus skambesys, kai aš, vienas tenai lietuvis, su baisiai jau dainingais vakarų ukrainiečiais dainuoju ir negaliu atsidainuoti, mat dainuoju – savo mylimas daugiabalses... dzūkų, taigi Pietryčių Lietuvos žmonių, liaudies dainas! Tik žodžiai ukrainietiški. Bet žodžius gali juk nutaikyt. O melodijos, jų dermės – gangreit visiškai tokios pat. Man tai buvo pirma akivaizdi pamoka, jog dainos tautybė nebūtinai turi sutapti su jos žodžių kalba. Vėliau ir garbius etnomuzikologus girdėjau kalbant apie šitas nesutampančias ribas, kad tai atskiro labai rimto tyrimo besiprašantis dalykas. Melodikos ribos, arba, dialektologų terminais šnekant, muzikinių kalbų, tarmių izoglosos yra visai kitos, Europos žemynu jos eina visai ne valstybių sienomis ir net ne atskirų tautų bent dabar gyvenamomis teritorijomis. Taigi melodika man pirmąkart pasidingojo ne tik kaip giluminė kalbos intonacija, bet ir kaip tam tikros žmonių bendrijos jausenos, kalbėsenos, gyvensenos pamatas, šimtmečių, tūkstantmečių gyly slūgsantis tos bendrijos savitumo substratas. Vienur jis dar tvirtas ir gerai juntamas, net paviršiuj, kitur užklotas storesniu pilku šiandienybės smulkožemiu, bet jis yra.
    Knutas Skujeniekas, verčiantis įvairių tautų liaudies dainas ir įvairių tautų poeziją, neseniai išleidęs 72 Europos tautų poezijos antologiją „Keliauk, daina, lengvai per mano širdį”, galėtų būti geriausias mūsų kalbamos temos – poezijos bendrystės, poezijos tautybės – ekspertas. „Literatūroje ir mene” (2003.V.16) jis teigė, jog „faktiškai yra du Europos regionai, kur išlikusi labai tradicinė liaudies daina. Tai yra Baltijos ir Balkanų kraštai”. Ir Lidija Dimkovska štai patvirtino, kad jos Makedonija – lyrinės poezijos oazė. Pridėkim dar tuos slavų kraštus, kur baltų ar jų bendrų su slavais protėvių kadaise gyventa. Gausim ištisą bendro poezijos substrato, nebūtinai vien lyrinio, plotą, kur dabar įsikūrusi galybė valstybių, daugiausia tautinių, apsistačiusių kariuomenėm ir muitinėm, policijom ir kalbos inspekcijom. Šitas realybės faktas, sukeliantis Lidijai skaudžią vizų ir tautinės tapatybės painiavą, ir man rodosi apmaudžiai neteisingas. Kadangi jis ignoruoja senos ir galingos bendros poezijos imperijos egzistavimą. Slaptą, bet akivaizdų. Jaučiuosi bent dvigubos pilietybės turėtojas. Mano eilėraštis tad galėtų jaustis – bent dvigubos tautybės. Esu lietuvių kalbos (tad ir lietuvių etninės kultūrinės tradicijos, tautos egzistencinės atminties) pilietis ir esu poezijos imperijos pilietis, jos, sakytum, irgi „etninis” čiabuvis ir senbuvis. Jeigu šitaip nesijausčiau, jeigu nesijausčiau išaugęs iš to paties intonacinio poezijos substrato kaip ukrainiečiai Andrijus Bondaras ar Vasilis Holoborodko, kaip kroatai Ante Stamaćius ar Luko Paljetakas, kaip latviai Uldis Bėrzinis ar Pėteras Brūveris, pagaliau kaip pats Knutas Skujeniekas, – man gal būtų nepakeliamai sunku jų dainas dainuoti kaip savo, tai yra vokti, versti, lietuviškai kalbinti jų eilėraščius.
    Poezijos izoglosos, žinoma, eina ir kur kas toliau, daug erdvesniais plotais, nė vieno krašto neizoliuodamos, kiekvienam skaitytojui, juolab poetui, atverdamos kitas savo ir jo paties intonacines – substancines – sutaptis. Vienas jausis iš ąžuolo bylojantis su druidais, kitas mieliau bičiuliausis su sengraikiais, armėnais, japonais ar kinais arba pagaliau atnašaus actekų dievams. Kuo giliau, kuo plačiau, tuo poezijos sutaptys – žmonių su žmonėmis – tikresnės ir netikėtesnės. Taip neišvengiamai prieisim graikų Ваbiloną, hebrajų Babelį ar Babelę, bet jų atstatymo pastangą palikim Sigitui Gedai (turiu galvoje pirmiausia jo rinkinio pavadinimą Babilono atstatymas). Arba Lidijai Dimkovskai: ji dabar čia, mūsų Poezijos pavasario valstybėj, galėtų būti, be kita ko, ir virtualios Babilonijos šalies (http://www.babylonia.com.mk/index.asp?lang=lit&id=1) ambasadorė, užtat iš interneto man šiek tiek neakivaizdžiai ir pažįstama.
    Pabaigos epizodas. Kadaise, besisvečiuojant pas kompozitorių, profesorių Julių Juzeliūną, šeimininkas paleido plokštelę:
    – Klausykis, kas čia?
    – Sutartinės, - sakau kiek sutrikęs. – Skudučiuojamos mūsų krašto sutartinės.
    – Tas ir yra, – smagiai juokiasi profesorius, – paskambinau Beatričei Grincevičiūtei, daviau pasiklausyti telefonu. O jos klausa tai absoliuti. Tą patį sakė, ką ir pats. Tik dar pridūrė, jog kažkodėl klausytis neramu. Iš tikrųjų: kiek ne taip daloma taktais, kaip kad mes, europiečiai, pripratę... Taigi iš tikrųjų čia – vienos dar beveik pirmykštį gyvenimą tebegyvenančios tautos muzika. Iš Okeanijos salelių. Profesoriaus Algirdo Juliaus Greimo žentas užrašė...
    Taigi sutartinės, specifinis polifoninis muzikavimas ar dainavimas, ilgiausiai išlikęs Šiaurės Lietuvoje. Sutartinės dažnai skudučiuojamos – dūduojamos vienatoniais medžio vamzdeliais. Pirmąkart juos, šitą „medžių muziką”, išgirdęs seras Yehudi Menuhinas buvo apstulbęs ir sužavėtas: „Šitaip žmonės grojo dar prieš Kristų”, – sakė jis.
    Tepridursiu: ir jie, tie žmonės prieš Kristų, ir Okeanijos skudutininkai, kaip ir mano gimtosios Šiaurės Lietuvos, kaip minėti ir neminėti daugelio šalių ir amžių dainiai – substratiniai mūsų broliai, mūsų bendrininkai poezijoje. Tas vietininkas čia – kaip šventraščių Dievuje.
    O Dievas? Kokios jis nenuspėjamos tautybės?