VLADAS BRAZIŪNAS

Bemiegės regėjimų nakties atplaišos

     Šiomis dienomis Vaga žada paleisti žmonėsna pusšeštąją mano poezijos knygą (Alkanoji linksniuotė). Gal ta knyga šiemet pagaliau ir išeis, ketverius metus išgulėjusi, t.y. išgulėdinta, išmarinta šioje išmariniame prietamsy skendinčioje leidykloje. Tiesa, pirmoji mano knyga kitados tenai pat marinta septynerius metus, bet tada ir sąlygos, ir priežastys (ar priežastis – tos knygos turinys), regis, buvo suprantamesnės.
     Dabar baigiu rašyti knygą, kuri nebeišeis.
     Bet tie paviršiniai faktai – putos ir purslai, tuštybių tuštybė. Poetas, vaizdijantis žmogus, kaip vaizdžiai sako Eugenijus Ališanka, nesi tu, dabar čia pasišovęs mintyti esmingiau. Tik tavo vaizduotė, pilna archajinių belaikių simbolių, išgyvena visokiausius provaizdžius, mitemas, taip pat ir krikščionybės, kai iš begalybės atsitiktinumų lydosi eilėraštis. Tu gali kokį mito atšvaitą suvokti ar nesuvokti, suvokęs gali kiek paryškinti jį ar paslopinti, bet iš esmės tat yra vaizduotės, o ne tavo reikalas. Vaizduotė yra kūrybinga, nes neįsipareigojusi, ji neturi ketinimų, jos negraužia sąžinė.
     Gali būt šimtaprocentinis kalokagatijos adeptas, gali davatkiškai nukapot eilėraščiui rankas ir išlaupyt akis – jis liks šimtarankis ir šimtaakis – lytintis ir regintis kaip tik tomis nukapotomis ir išlaupytomis: Išluptoji akis tave regi ir nukirstoji / ranka tave lyti, – tai toks mano Kalno pamokslas (eil. Mano likimas). Šitas judesys be veiksmo, šito judesio įtampa kuria eilėraštį. Lytėjimas ir rega.
     Kažkodėl jaučiu, jog slapčiausi, nenupasakojami košmarai, mūsų sapnuojami, yra visų bendriausia ir suprantamiausia kalba. Užtat tikiu padiktuotais eilėraščiais. Griežtai kalbant, tikiu tik padiktuotais eilėraščiais. Tik jie tenusipelnę būti taip vadinami. Kurie maniškiai tokie yra, jeigu paties rašymo ir nebeprisimenu, – galiu savo tadainykštę instrumentinę būsena atpažinti iš jų ypatingos struktūros, reiklios vidinės formos, žaibiškai primenančios: tave plūsta, smelkia, ir tu vos spėji rėpti, tu stveri prasmių ir sąskambių, skambančių prasmių plakus ir skirstai po milžinišką uorę, sukaitęs ir susijaudinęs, glėbiais, glėbiais – tu moki, tu esi ritmas, rimtas, tu sukrausi tobulą kūgį, tu tobulai baigsi, laiku, su paskutiniu šiaudeliu.
     Lauką auginau ne aš. Ne man priklauso simboliai, tropai, jų moralumas. Vaizduotės kūryba yra objektyvi kaip lietus ar pjovėjas. Individualus yra protas, sakykim, padoriai išauklėtas protas. Jis negriebia plakais, jis metodiškai renkasi, kuris žolynas moralus, kuris ne. Individualus yra moralinis proto pasipūtimas, iš esmės – baisiausioji jo nuodėmė, pradedanti ilgą nuodėmių sąrašą.
     Regėjimai, vaizdinių slinktys yra nematomojo, esmingojo pasaulio įvaizdijimas – gan įprastas daiktas, ypač jei čia priskirsim ir sapnų regėjimus. Eilėraštis yra šito nematomojo, bebalsio pasaulio įvaizdijimas visatos virpesių ritmu, tavo sielos ritmui su juo sutapus. Tu esi šitų dviejų pasaulių mediatorius, nuo tavęs pareina jų pokalbio tapatumas, skaidra, nuo tavęs – nuo tavo dvasios patirties ir būklės. Tu turi būt pasirengęs, gyvas ir nesusiteršęs – va čia yra prasmė šnekėti kad ir apie Dekalogą. Kaip apie tavo dvasios – instrumento, laidininko – profilaktiką. Kitkas poezijai nesvarbu: jai nerūpi tavo sielos išganymas. Juo labiau profesija, tarnyba ar dienos režimas.

          aš degiau aš sirgau gyvenau
          purviniau kruviniau gyviniau
          šioj muštynėj pjautynėje gyniau
          išsigimusio augmenio gymį


     Tai irgi šios absoliučiai bemiegės regėjimų nakties atplaiša. Šio gyvenimo rašymo. Magnetinės katorgos.

Braziūnas, Vladas. Bemiegės regėjimų nakties atplaišos // Lietuvos rytas. – 1993. – Spalio 30. – P.11.