Vladas Braziūnas – gyvenimo nuėjęs pusę kelio – išleido devintąją ir, kaip mums rodos, brandžiausią savo poezijos knygą „lėmeilėmeilėmeilė” („Vaga”, dail. Ramūnas Čeponis). Tai ne koks burtažodis, tas knygos pavadinimas, o dviejų prasmingų, likiminių žodžių sandūra, lyg kryžius įasmeninanti žmogaus likimą.
Vladas Braziūnas – iš Pasvalio krašto, garsingojo alaus ir poetų, partizanų ir mokslininkų krašto, kuris Lietuvai ir jos kultūrai davė reljefingą ryškių asmenybių galeriją. Tad ir Vlado jubiliejinė šventė, su Pasvalio ženklu vykusi Rašytojų klube, buvo tiršta gerumo, nuoširdumo ir kūrybos dvasios, kaip tirštas putojantis Pasvalio „pirmokas”. Naujoji knyga tik užtvirtina Vlado Braziūno ypatingą, išskirtinę meilę mūsų gimtajai kalbai, ypač šakotai Pasvalio šnektai, jo neišdildomą, nenutraukiamą ryšį su senelių ir tėvų žeme, papročiais, tradicijomis, provaizdžiais, kurie lyg raudonas to krašto molis verčiasi per sodriai suartas poezijos vagas. Taip pat meilę Vilniui, kurio magiška trauka įpainiojo į miesto tinklus ne vieną Lietuvos kaimietį. Devintoji (irgi burtingas skaičius) Vlado Braziūno knyga – tai tąsa temų, užvaldžiusių poetą nuo pirmųjų jo knygų, kuriose „tekstynas putoja kaip kvepiantis vyšnių šampūnas su tauta ir valstybe susijusiais žodžiais”. Pirmapradžių mūsų protėvių įvaizdžių galia ir šiandienos gyvenimo realijos čia suranda darnų, šviesų, prasmingą bendrabūvį, liudydamos Vlado Braziūno kaip kūrėjo brandą. Čia publikuojami V.Braziūno eilėraščiai ir poetinė proza – geriausias paliudijimas to, ką skelbia devintoji knyga.
Redakcija

Tylos kreipinys

Tolimame akiraty ant lengvų pakilumėlių, atvertęs trumpai kirptą barzdelę, ringsojo sau Pušynės milžinas. Ir lyg šypsojos pro miegus niūniuodamas savo vardą, koks jis būtų latviškai. Ar tai jis, tas vardas, skambėjo, ar skverbės pro vokus, pro tylą ir balzganas sutemas raudona gegužės praaušrėlio saulė?
Priedainė.


Kiek paūgėjusį vaiką mėgino leisti darželin, bet tas keliskart – pro tvoros skylę, per Svalios tiltelį prie elektrinės, Ubagyno kiemo galudaržėm, ir – namie. Vienas būdavo. Tėvas įtaisė gerą kablį, tai iš vidaus užsikabina ir nieko neleidžia. Ir nieko nereikia. Tik baisiai keista tyla, šiurpi ir valdinga palaima tada užstoja. Lyg vienodai eina, lyg nevienodom bangom spengia, daros tylesnė, lyg užtirpus, nors ir taip buvo visiškai tyli. Vaikas gali girdėti ją, kokią nori. Gali tepaluotą kaip kuliamoji. Gali raudoną kaip gaisrinės mašina: ūuuui, ūūuuui!.. Ar kaip vilkas, uodegą nutrūkęs. Ar apdūmavusią, įlinkusią kaip senelių gryčios siena – keli rąstai vidun įsigaubę kaip tik toj vietoj, kur pilkąją valandą jis įsitaiso ant babutės lovos ir sustingsta, ir bijo pajudėt, ką ten laukan išeit, kai prispiria. O dar Jonas, dėdė Jonas, bet koks jis, toks jaunas, dėdė? Jonas dar erzina:
– Neik lauk – kiškiai subadys!
Kai jau grįžta, čerkasu apmuštą babutės kailinę nusimeta ir vėl neva sušalęs taikos greičiau lįst lovon, dar būtiniausiai paklaus:
– Ar nesubadė?
Kartais vaikui, likusiam miestelio kambary vienam, atrodo, kad šitoje iš kažkur atsiduodančioj gaudžioj tyloj, vis kitaip jį apsiaučiančioj, jisai gyvena daug gyvenimų. Dabar taip pagalvoja, kad ir būsimų gyvenimų, kai gūdžiai gieda jam toje tyloj ir pirmąkart jo girdėsimi šermenys, babutės pagrabas, gieda visas kaimas ir visa giminė, gieda ir jis pats, atvažiavęs pasivėlinęs į apsėdus, kaktos nei rankos nepabučiavęs, gieda taip, lyg giedotų pirmąkart pasauly, kaip kad giedojo liūtų draskomi krikščionys, kaip pirmąkart savo pačių kalba, lietuviškai, kadais pragydo Merkelio Giedraičio vyskupystės valstiečiai, Rymo katalikai – pamokinti gal iš protestantiškų Mažvydo ar Vilento knygelių. Gieda taip gūdžiai, taip aisiai, kad be jokio balso. Arba įlenda vaikas kokian mažyčian atsiminiman, kad ir vienan žodin, Bėriuko prunkštelėjiman ar Rudės, kiaušinį padėjusios, sukudakaviman, ir gyvena jį ilgai, iš naujo, vis kiekvieną kartą kitaip. Ir tas žodis jau nebebūna žodis, niekas nebūna žodis, garsas nebebūna garsas. Vaikas neaiškiai nujaučia, kad tie bauguliai, visa ką, net radijo taško, taigi gavarilkos, šnekas ir muzikas suliejantys į vieną tylą, į tą, iš kurios jie ir ėmėsi, visas tas baugus ir kartu raminamas, beformis ir bekryptis tylos ošimas ar begarsis dainavimas, tas be jokios vaiko valios išdygęs ir neliaujamai augantis, nelygiais tvinksniais visą jį užkerojantis tylumos vijoklis yra tai, ką teturi jis vienas, ko neturi ir neturės tie išsidūkę darželio vaikai, tie į kvapnias mamų rankas ar karakulio movas įsitvėrę geručiai. Tyla, gyvenimo balsas. Vaikas žino, kad nemiega. Bet jis taip pat žino, kad šitas jo vieno tylos gyvenimas yra visai ne tas pat, kas lakstyti, dūkti, žaisti kvadratą ar žliumbti. Čia jam nereikia nieko daryt. Tiktai leistis gyvenamam. O gal net – čia jam nereikia nieko.
Jis negirdi, kaip kažkas ima klabent laukųjų durų rankeną, kaip jas barbena, iš pradžių tyliai. Paskiau, kai jau smarkiai, supranta, kad čia iš to kito, iš visų gyvenimo.
– Kas ten? – pribėgęs klausia.
– Čia aš, vaikel, Aulasienė.
Bet vaikui, pusiau tesugrįžusiam, jos kalba rodos persimainius, balsas rodos kaip vilko, liežuvį kalvėj pasiploninusio:
– Eik prie virtuvės lango, pasirodyk.
Aulasienė jam ir liko – iš to akivaizdaus, kartais vos prisimenamo, bet tyloj neišgyvento gyvenimo. Kad jį išgirstum, gal reikia apkurst? Kad vėl pamatytum, – apakt?


Tądien nemaža talka tvarkė dvarą. Sotarienė rinko akmenis, mūrininkai taisė pamatus. Buvo rengiamos darbų pabaigtuvės: meistrai taisėsi iškelt vainiką, moterys virtuvėj kažką ruošė, virė. Ir tą dieną, 1914 rugpjūčio 8, saulė užtemo. Visi negalvodami pasileido pakalnėn prie Įstro, puolė ant kelių, didžiai ištroškę. Siaubo ir blogos nuojautos pagauti. Ir išlaisvinti veikti. Suklupo aštrion pakrantės žolėn ar mėlynan prievagio šlynan, nors kas jau bematė tą spalvą. Lyg būt kas ūmai paliepęs, rūsčiai sukomandavęs. Lyg būt įsakęs klūpoti prieš jį arba gniužt vandenin, o ne augti, ne stiebtis kaip varganos žolės vis Jan, kur aukštybėse. Klupsčiom ir keturpėsčiom brido lig žvyro, sėmė rieškučiom ir srėbė net šliurpdami neįmatomus savo atvaizdus, kad tik ne toji bedugnė, ne tuštmė, ne juodas pragaro gomurys ties pakaušiu. Jie trynėsi, šveitėsi dugno žvyru lig mėzdrų, ligi pat kaulų, skausmo nėmaž nebejausdami, plėšės nuo kūnų drapanas, tamsoj be šešėlio, be gėdos. Ir niekaip negalėjo nušveist to gliaumėto sūrymo, šlyno ir prakaito, šlyno ir ašarų, – vanduo vis žliaugė sūresnis ir degino lūpas. Galiausiai įsitvyrojo keista, neįprasta tyla. Per spengiantį aklumą, per nebuvimą ėmė prasimušt pliki raudoni kūnai.
Prie pat miestelio, Avižonio laukuos, atsivėrė dar viena smegduobė. Netrukus prasidėjo karas.


Jokio lėno prasibudimo, jokios tolydžios, švelnios pažinties su pasauliu – pro tylą ir balzganas sutemas. Ne, ji, toji švelni ir tolydi, buvo. Bet tvaksėjusią vaiko širdį lyg kokia mina išlaupė, kai tekinas iš mokyklos parskuodęs strazdžiuką rado – standų, tik galvelė maskatuoja, tik durpinės rainutės – užmerktos ir traiškanotos. Išlaupė, pravėrė ir atlapojo, kai susvaigo jis Ubagyno kiemo darže ir nieko daugiau nebuvo, nieko neįvyko. Nė obuolys nenukrito. Žolė nesučežėjo.


Augalinė gyvybė. Apraiškos, nevirsiančios apreiškimu?
Bet kaip tik čia, už tos šiaurės tvoros, kur prasideda Ubagyno kiemo daržai, o gal tuokart tos tvoros nė nebuvo, kad vaikas ėjo šiltom tų daržų paežėm namo, prie savo malkinės, ėjo kaip gali eit tik vaikai, kokį pusvalandį per poros dešimčių metrų pasaulį, nes nėr tų pusvalandžių ir tų metrų, o vien gaižūs ir tiršti nors riek pelynų ir kiečių žiedadulkių, gailūs vystančių krapų, krieno ir serbentų lapų kvapai, sumišas patvorio varnalėšų ir paplavų dvokas, vien saulė skustan viršugalvin, ir kaip tik čia užėjo – pirmąkart ne kambary, ne sienom apstatytas – tas tylos bangavimas, tas saulėtas dangaus ar žemės srautas, ar nieko srautas, į nieką nenukreiptas, pilnas savęs ar įkaitusio oro virpėjimo, užplūdo ar prasivėrė – lygmalas ir bekraštis, kad vaiką nusmelkė skaudus pajautimas – visa ko vienu kartu, buvusio ir būsimo gyvenimo, savo ir ne savo, ir mirties, pirmąkart jam reikšmingos, pirmąkart – ir jo paties mirties, gal tik visiškai neaiškios, bet įsakmios jos nuojautos, kad nustėręs iš nuostabos vaikas tepajuto, kaip sako sau: viską, kaip čia dabar yr, aš atsiminsiu visą gyvenimą.
Yra. Yra! Bet niekad… Ir taip baisu paliko, taip nebepakeliama.
O gal nieko tada nepasakė? Gal kalbos dar iš viso?..
Bet atsimena. Vis dažniau ir neramiau atsimena, kad buvo, ir vis neaiškiau, bejėgiškiau – o kas vis dėlto ir kaip tenai, toj senoj ir niekam, milijonams kitų visiškai bereikšmėje akimirkoj, net ne šūdgary, – nieknieny, niekų nieke, tačiau tavo vienintelio gyvoj akivietėj, džiugioj ir siaubingoj, – kas gi tada ten buvo, kad nepražuvo? Kas tai, kokia lemtinga akistata tai galėjo būti? Gal užtat ir negali nieko dora pasakyt, kad buvo tik tai, kas buvo? Ta akimirka ir ta vieta. Neatšaukiama, niekad nebepasikartosianti, nes tokia apskritai neįmanoma: kai buvai tik joje ir tik toj vietoj – dabarty. Esi žmogus, kuris yra buvęs savo dabarty. Ir pasaulio. Gal vienintelis toks. O gal ir kiti – irgi buvę? Gal tik taip pat neišsiduoda? Grynoj dabarty, be menkiausios užuominos tų prakeiktų minčių, paskiau vis urbsiančių smegenis, kad jos, dabarties, išvis nėra, kad visa – tik besipinantys prisiminimai, blankesni už sapną, chimeros. Bet už jas tu vis dėlto kažkodėl atsakingas, vardą jom privalai parinkt. Kaip tau kad parinko babutė.
Vis klausinės vaikas savęs, vis save kamantinės, vis bandys kaip apsėstas vardyt, žodint, kalbint, kiekvienąkart apmaudžiau – ką? Savo

nenorą tikėti kad visa praeina ir lieka
mažytį kaip viltį kuprotą ir didelį augalą
sargybinį mano minčių ištylėtoją – ?

Savo. Nuo šios akimirkos jis jau galės trauktis tolyn ir vėl į ją artėti, žvelgti į ją tai pro vieną, tai pro kitą žiūrono galą, bet visąlaik matyt ten tą vaiką – save, savo tapsmą. Ims vokti, jog tampi, pradedi būt – kai atsiskiri, kai jau gali į save pažvelgt kaip į kitą. Jog tik tada po teisybei gali ką sakyt – kaip aš, kaip pirmasis, pirmiausias asmuo.
Vaikas nuo šiol – aš, va rašantis, su vardu ir pavarde.


Du pasauliai, dvi perpjauto obuolio pusės, vėl palaimingai susitikusios į viena (gražioji kasdienė iliuzija) – į mudu (dar gražesnė tikrenybė). Tyloj skiemenuok: mu-du. Dar tyliau: mu-du. Kažkokie praindiški, praeuropietiški – pradmeniniai garsai. Lyg lemtingas begalinis užkeikimas: lė-mei-lė-mei-lė-mei-lė-mei-lė



Braziūnas, Vladas. Tylos kreipinys // Dienovidis. - 2002. - Nr.5. - P.34-35. - Redakcijos žodis: „Vladas Braziūnas – gyvenimo nuėjęs pusę kelio…” [p.31].