VLADAS BRAZIŪNAS

Paprasčiausiai pasiilgau juoko

    Kolega E.K. sakosi, prieš imdamas į rankas laikraštį ar žurnalą, būtinai užsivožiąs kepurę, nes veikiausiai atsivertus teks ją nukelti: ir vėl ten bus kolegos V.K. rašinys – kaip su žmogum nepasilabinsi! Pastarosiom savaitėm pastebėjau iš anksto pradedąs krūpsėti prieš dienraščius bei savaitraščius: žiūrėk, ir vėl rasiu kokio didžiai garbaus žmogaus didžiai, kaip čia pasakius... mintį. Aiman! Kaip retai pasirodau krūpsėjęs be reikalo! Na štai... „Kaip dabar LDDP realizuos naivių žmogelių viltis, kad Lietuvoje vėl bus pigaus vyno, cukraus ir benzino?” – susirūpinęs Amžiuje (1992.XI.17–23) literatūros mokslų daktaras, ištisoms kartoms buvęs moralinės išminties kamertonas. Atsiprašyti už gerbiamą daktarą „naivių žmogelių”, tai yra milijonų žmonių tos Lietuvos, kuriai visai be išimties sakėsi neklystamai atstovaujantys kaip tik daktaro sparno žmonės, pasidarę politikais?
    Ginkdie nesikėsinu į niekieno pažiūras ir šventą teisę jas viešai reikšti. Šiuokart man įdomiau ir svarbiau kitkas – išganingas žmonių „naivumas”. Be kita ko, ir išdidžios žymių bei galingų politikų nekompetencijos buitiškai suriesti į ožio ragą, iš tribūnų ir mitingų pakylų avansu dar ne taip išvadinti, „žmogeliai”, pasirodo, širdy darydavo – ką? Išsitempdavo, rankas prispausdavo prie šlaunų ir, spitrėdami į akis sakytojui, visada viršesniam ir teisesniam, išpoškindavo: „Tikrai taip, jūsų malonybe, esu oficialus chroninis tikrų tikriausias idiotas!”
    Per tuos metus buvo ėmę darytis baisu, kad nebemokam juoktis. Vien Juozas Erlickas patikimai juokingan apkasan bus įsišokęs. <...>
    Išdeginta humoristikos žemė, kad ir ką sakytum. <...>
    Išdeginta skaidri ir skaidrinanti šypsena mumyse. Turiu galvoj pirmiausia inteligentus, švietusius ir trūks pliš atstovavusius „žmogeliams”. O šie? Atsibodo juos painioti kabutėm. Rašysiu taip, kokius juos jaučiu, – Žmogeliai. Arba dar geriau – Šaunieji Žmogeliai. Labai mes juos matėm? Labai mes girdėjom, ką sveikai blevyzgoja vyrai kur tuščiose buvusio kolchozo dirbtuvėse, balsavę už LDDP – „ir nebūtinai pagąsdinus degtine pavaišinus”, anot Vytauto Landsbergio (Gimtasis ktraštas, 1992.XI.26–XII.2).
    Su kiekvienu autentišku pasakojimu, su kiekvienu naujai sužinotu faktu tebesismelkia siaubas į kaulų smegenis, kas dėjosi pokary, taigi visko negalėjusioj iki galo suvokti pačioj ankstyvojoj mano vaikystėj. (Mano – gal reikėtų sakyt prarastosios kartos? Bet! Sovietams prarastosios – ačiū Ričardui Gaveliui už menkutį patikslinimą Vilniaus žurnalo 7-ajame numery.) Užtat ir tada senelio pertaras buvo – juokis ir duokis! O vyrai savybėj per metinius giminės balius traukdavo iki užkimdami:

        Šikt on žirnių,
        šikt on pupų –
        šikt on Stalina
        skribukų!


    Gyvas ir nenumaldomas buvo jų pantagriuelizmas. Jei norit, šaunusis šveikiškumas. Ir jis liko. Jis niekur nesidėjo. Jeigu kas Žmogeliui perskaitys gerbiamojo daktaro žodžius, Žmogelis širdy tik išsitemps, prasišieps ir išpyškins: „Drįstu pranešti, tikrai taip, jūsų malonybe, esu naivus žmogelis! Užtat man... ne tik ant pupų. Ant visų, kurie mane tokiu laiko”.
    Almis Grybauskas, kadaise Literatūroj ir mene rašęs apie Antrąją Europą, yra berds plačiai aiškinęs unikaliai jaučiamą, švelniai mylimą šauniojo kareivio Šveiko dvasią jo tėvynėj. Didvyrišką šauniojo kareivio Šveiko dvasią – turėtumėm pripažinti, matydami, kaip po Kalėdų čekai su slovakais vyriškai pasispaus rankas ir eis ne kokion liguistai kliedesingon Europon, o tvarkyti kiekvienas savo kasdienių reikalų. Žinoma, išlenks po bokalą šalto. Žinoma, pasijuoks. Iš savęs. Iš pasaulio. O gal – ir iš mūsų, per pasipūtimą tarp savųjų iltingai (ne korektūros klaida) pasiklydusių?
    Vis dėlto turiu viltį (vėl ne korektūros klaida), jog ir mes pagaliau atitoksim. Nedainuosim nei apie žirnius, nei apie pupas, nieko čia dėta jokia partija ar chartija, jokia pergalė ar negalė. Tiesiog nebeįmanoma būt tokiems rimtiems, teisiems, tokiems persitempusiems ir persipareigojusiems. Nematantiems užtat, kaip neatitinka mūsų pačių savęs įsivaizdavimai, įsikalbėjimai ir – kas tesam iš tikrųjų. O juk abėcėliškai žinom: kaip tik šis neatitikimas – visokiausio komizmo pagrindas. Todėl užtenka apie „naivius”. Jie geriau pabus tokie, pabus mažesni, bet nepasidarys komiški, nes puikiai žino, kas jie iš tikrųjų. Jie viską parodė per pučus, referendumus ir kur tik iš tikro reikėjo. Esam tiesiog žmonių tauta. Tegu didvyrių. Bet tada būtinai ir sveikų šveikiškų didvyrių.
    Per pastaruosius metus teko skaityti bei klausyti ne vieno kolegos viešo pareiškimo apie savo pažiūrų pamainymus bei atmainymus. Sigitas Parulskis (neviešai) net buvo nusprendęs, jog šiais laikais, jeigu kas dvi savaitės visuomenei nepraneši apie savo (galima žmonos, uošvės ir kt.) pažiūrų pakitimus, – tu esi tarytum negeras žmogus, laiku nesiregistruojantis nuovadoj. Užtat drįstu pranešti: paprasčiausiai pasiilgau juoko!
    Juoktis visada metas. O dabartės – tiesiog terapiškai būtina. Tat aišku kiekvienam Naiviam troleibuso ar krautuvėlės Žmogeliui, net neskaičiusiam vis besišypsančio daktaro Jokūbo Skliutausko patarimų. Beje, gal nebūsiu apsirikęs, jog šiomis dienomis, sakykim, troleibusuose įdūkio (plg. K.Prunskienė: įdirbis) darosi lyg ir mažėliau.
    Juoktis – visada metas. Bet jau buvo pasiekta tokia įtampos riba, ir tas žmonių juokas vis grėslėjo. „Tiesiog mūsų akyse, diena iš dienos (pagal kai kuriuos pajuokavimus galima tiksliai nustatyti jų „paleidimo” laiką) radosi šitas folkloras. Nelaukdama, kol ištars savo žodį literatai, pirmoji reagavo liaudis. Tiesiog, kaip sakytų M.Bachtinas, – prabudo galinga juoko kultūra, ėmėsi laisvas nuo visokių valdiškų propagandinių apribojimų liaudies žodis, buvo sukeista įprastinė „viršaus” (patetiškos, melagingos, užtrenkiančios publicistikos) ir „apačios” (demokratiško, „šveikiško” įvykių apmąstymo) hierarchija. Juoku liaudis atsakė į stresą, baimę, net paniką. Į teisingų pranešimų nebuvimą. Į žvalius masinės informacijos organų patikinimus apie visišką džiugią visų geranorių piliečių ramybę”. Tai jau panašu į mus. Tai buvo Kijeve 1986 metų gegužy. (Jurijus Ščerbakas. Černobylis / Vertė Vladas Braziūnas. V., 1990, p.165).
    Nuo perestroikės laikų tikro, deja, ir kiek senstelėjusio humoro (anekdotų) paskelbta gal tik Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto atgaivintame Tautosakos darbų (V., 1992) leidiny, beje, mūsų šviesuomenės ir nepastebėtame. Bet ten dar veikia stalinai, o prie vyno, cukraus ir benzino sklando mums kur kas artimesnės pavardės bei realijos. Tačiau negi prie kiekvieno troleibuso ar šlapių dešrų krautuvės „pritvirtinsi” po Tautosakos skyriaus darbuotoją? Be to, tat ir nebūtų visiškai nepavojinga šiųjų sveikatai bei gyvybei. Kai kas ne vien iš laikraščių, matyt, būsim patyrę, jog dažnokai pas mus pajuokaujama ir veiksmais. Šitas reiškinys dabar labai jau išplitęs, nors jo užuomazgas Vladas Šimkus tokio Hario asmeny įžiūrėjo jau kadais:

      Arba iš kaimyninės gatvės toks Haris,
      Mėgėjas kas kartą pašposyt, kai nugeia,
      anądien – su niekuo nepasitaręs –
      elektrikui peilį į nugarą...
      
                              Apie susvetimėjimą

    Taigi dėl Žmogelių nebėdokim, jie savo galva nuspręs, kada ir kaip jiems pajuokauti. Tik kokios mintys sociologų ar, tarkim, literatūros komizmo specialisto Algio Kalėdos galvoj? (Anuomet Naujų knygų jis buvo labai gražiai pristatymas: „Pasijuokime kartu. Pokalbis su studijos Komunizmas lietuvių literatūroje autoriumi...”) Nepasiilgo jis juoko? Aš, kaip pranešiau, – pasiilgau. Nes, švytuodamas su visais Žmogeliais tarp nuogų karalių ritualų ir savo kasdienio medžiaginio nuogėjimo, pasiilgau girdint ir sakant paprastą, žemišką, nieko ir niekieno nesuvaržomą šveikišką tiesą.
    Besėdint man prie šio pareiškimo, Vilniaus radijas baigia transliuoti Umberto Eco Rožės vardo ištraukas, ir brolis Viljamas sako: „Aristotelis polinkį juoktis matė kaip dalyką gerą, gėrį nešančią jėgą, galinčią turėti per šmaikščias mįsles ir nelauktas metaforas taip pat ir pažintinę vertę, nors ir skelbiančią dalykus, skirtingus nuo tų, kokie jie yra tarytum meluojant, o iš tiesų įpareigojančią geriau įsižiūrėti ir sakyti: štai kaip iš tikro yra, o aš to nežinojau”.
    O ką Jorgė? Jo sakiniai ir jų nuoplaišos ataskamba man lyg įsibaiminęs vidaus balsas visų tų (nesvarbu, kieno ir kokių), kurie tegeba valdyti baimės nukamuotus: „Bet juokas yra niekingas dalykas, gynyba paprastiems žmonėms, šventumą praradusi paslaptis liaudžiai. <…> Juokas išlaisvina kaimietį iš velnio baimės, nes kvailių šventėje taip pat ir velnias yra vargšas ir kvailas, taigi suvaldomas. <…> Kai juokiasi, o vynas gargaliuoja jo gerklėj, kaimietis jaučiasi šeimininkas <…> ir juokas būtų laikomas nauju menu, kurio nežinojo Prometėjas, menu, skirtu nugalėti baimei”…
    Šitokiam menui visada – pats metas. Nors… kartais jis ir neateina. Tada? Tada diagnozė aiški ir be galo liūdna. Tada velnias, iš esmės vargšas ir kvailas, darosi nebesuvaldomas.

Braziūnas, Vladas. Paprasčiausiai pasiilgau juoko // Literatūra ir menas. - 1992. - Gr. 5. - P.2.