VLADAS BRAZIŪNAS

Lyrikų tautos išeiviai

    Rašytojas šiandienybėj yra ateivis, su visa burnas pražiojusia šeimyna atsidūręs visai kitame, praktiškame pasaulyje, kuriame dar reikia įsikurti, prasigyventi, užtat reikia išmokti visai kito, čia įmanomo pritaikyti, amato, kad ir gydytojo ar automechaniko. Arba, suvokus, jog šitame naujame pasauly vertinga tik tai, kas šiandien pat paverčiama pinigais, pageidautina tikra valiuta, – tuojau imtis karštligiško biznio, prekybos, paslaugų, iš bėdos gamybos. O visada geriausia – valdymo. Juk šis naujasis, pats prasigyventi dar tik siekiantis pasaulis tepradedamas kurti, svarbiausia, beveik iš nieko dar tik kuriama jo valdžia, ir apsukriam protui čia nepaprastai reta proga išsiirti, išsibrukti į pačias valdžios viršūnes, suplūdusias, bangų suneštas tiesiai iš gatvės ar mitingo, kaip tokia rusė sakė apie saviškius demokratus – durikom. Daugelis kabarkštinosi kuo aukščiausian ąžuolan ir visa gerkle verkė, dažnas ir visa širdim verkė, nes ir verkti būta ko, ir apverkti būta ką. Bėda tik, jog ne kiekvienam meiliai nukeltam ir galingan krėslan įsodintam užteko paskiau išminties liautis verkus ar džiūgavus ir imtis Lizdeikos verto darbo.
    Ar galėjo būti kitaip? Negalėjo. Kitaip ir nebus – tai kas, kad esam Žemės unikumai! Žvelgdamas į visą iškomunistėjančią Europą, Prahos Karlo universiteto profesorius Miroslavas Hrochas rašė: „Vakarų apžvalgininkai ir analitikai vargiai gali įsivaizduoti, jog šiandien, griuvus senajai komunistinei valdančiai klasei – „nomenklatūrai”, šiose šalyse stojo trumpalaikis „visuomenės be valdančiosios klasės” tarpas. „Vakuumas” valdžios viršūnėse leidžia greit padaryti karjerą visų trijų gyventojų grupių atstovams: naujojo politikų elito, senosios administracinės biurokratijos, naujų privačių verslininkų. <…> Esant bendram ekonomikos nuosmukiui, daug lengviau tapti naujos valdančiosios klasės nariu per politiko karjerą nei verčiantis prekyba ar gamyba” (Vilnius, 1991, Nr.9).
    Iš erelių lizdų iškilnotiesiems vyrams bei moterims mes, iškilnojusieji, neturėtumėm reikšti pernelyg didelių pretenzijų. Kilnojom pagal įtikinamiausius balsus, ir, teisybę pasakius, iš esmės jie neapvylė. Tie balsai juk nežadėjo ko daugiau, kaip vieną patį didžiausią ir geidžiamiausią dalyką – paskelbti Lietuvą vėl nepriklausomą. Šitai jie ir padarė susirinkę į patį pirmąjį posėdį. Dar daugiau, savo žodį, virtusį kūnu, jie iš tikrųjų ištvermingai ir beatodairiškai gynė, nepriklausomybės, o drauge (galbūt net pirmiausia) ir jų medžiotojams grėsmingai priartėjus ne vien su ultimatumais, bet ir su tankais. Šitai yra nepamirštama. Šitai darė įspūdį ne tik mums, bet ir pasauliui.
    Tuo tarpu realus ekonominis ir kitoks kasdienis šitos nepriklausomybės kūrimas, tylus specialios kompetencijos reikalaujantis darbas lizdeikoms pasirodė per sunkus. „Paskelbus nepriklausomybę, mane buvo apėmęs nepaprastai didelis džiaugsmas. Džiūgavau pati nesuprasdama, kad laukia daug sunkumų. O su jais susidūrusi, jaudinausi (pabraukta cituojant. – V.B.) kartu su visais”, – nuoširdžiai prisipažino redakcijos kalbinama dainininkė deputatė (Literatūra ir menas, 1992.VIII.15). Džiūgauti nesuprantant ir jaudintis vis dėlto gal ne pati svarbiausia ir juolab ne vienintelė įstatymų leidėjų bei vykdytojų, tegul ir menininkų, priedermė. Pernelyg nepriklausomybę įsivaizdavę kaip tikslą, iškeltieji nebesugebėjo paskiau paversti jos priemone siekti naujos gyvenimo kokybės. Sutriko. Nors sau liko tokie pat svarbūs. Ir savi tiek materialinio, tiek moralinio įsitvirtinimo poreikiai liko svarbūs. Netikėtai atsitraukus medžiotojams, priešams, liko kovos inercija, neišdeginta muštynių energija. Akys ėmė klydinėti po savo stovyklą.
    Reikėjo skubiai persiorientuoti ir persirikiuoti. Neiškrikti, subėgti į būrius. Kaip čia sekės politikuojantiems rašytojams? Patirtis parodė, jog epikams su lyrikais tatai sunkiai tepasiekiama. Jie mat pernelyg nuoširdūs ir naivūs, jie mat tebejaučia būtinybę išsakyti, apginti savąją tiesą („tuo išsakant ir bendrą žmogiškąją tiesą”, – Algirdas J.Greimas), o užtat, vadinas, ir savųjų pašaukiami bei apšaunami. Kiek gerėliau kai kuriems racionaliems kritikams – vienas kitas persimainė, vienas kitas tvirtai patriotiškai atsistojo. O suvis geriausia dramaturgams: įpratę formaliai modeliuoti situacijas ir personažus, visi jie (beveik visi; aiškios išimtys tie, kurių prigimty dramos formą nusvėrė poezijos substancija) gan mikliai padarė iš savęs pačių didžiai teigiamus herojus radikaliojoj parlamento dešinėj, tos dešinės laikrašty, muziejiniais kulkosvaidžiais ginkluotoj sąjungoj ar koalicijoj. Šitą lietuvių dramaturgų mįslę kada nors turės bent pamėginti įminti literatūros istorikai bei psichoanalitikai. Man vis dėlto norėtųsi, kad dramaturgai ir toliau rašytų dramas, o ne dramatintų gyvenimą. Dramaturgų išėjimas iš dramaturgijos – taip pat ne išeitis. Nors ir tokia praktiška.
    Rašytojas yra išeivis iš prakeiktos lyrikų tautos į palaimintą šiandienybės tautą. Išeivis iš archeologo į duobkasį. Ne kiekvienas turės sveikatos pradėt įsigyventi naujojon kasdienybėn kasdamas duobes kapinėse, kaip andai Amerikėj pradėjo Kazys Bradūnas. Bet ir šitaip visi nepragyventų: duobių nebus daugiau negu numirėlių. O bedarbių vis daugės – kur kas kvalifikuotesnių nei rašytojai. Ir darbą dirbti, ir juo labiau – atlyginimą dirbti. Va šito rašytojas tai tikrai nemoka. O ir darbą moka – tik vieną.
    Bene iš tikrųjų mūsų, išlaisvėjusių, padėtis bus panaši į pokario išeivių: nepritekliai ir ilgai dar truksiančios politinės tarpusavio rietynės. Žinoma, iš dabar ir iš toli žiūrint, jos rodosi įdomesnės ir labiau intriguojančios, nei būtų buvus kokia drausmingos santarvės pelkė. Bet kiek ir ten tuščiai drumsta, kiek didelių burbulų pūsta! Negi iš tikrųjų lietuviai, aplinkai pakitus, suatšiaurėjus (laisvė ir tarp svetimųjų, ir tarp savųjų – atsakingas, atšiaurus dalykas), teišmano svarbiausią būdą įsitvirtinti – neigti vienas kitą? eiti duobkasiais – bet savo vakarykščių bendražygių? Tai yra ne taip, kaip andai poetas. „Tautiečių santykiuose įsiviešpatavo goriliški metodai. Paikai skelbiamas karas vieno fronto kitam frontui iki galutinės pergalės, t.y. ligi išsižudymo iki paskutiniųjų <..>. Visur karų kareliai, it trečią veselijos dieną, išgėrus penkias bačkas biržietiško alaus. Jokios vilties susikalbėti, gal ir jokios prasmės.” Tai apie mus šiandien ir čia. Tai sakyta Bronio Railos septyniasdešimt penktaisiais ten, Akiračiuos. Nors esu anaiptol ne prieš gerą naminį alų, vis dėlto labai norėčiau, kad šitoj girtoj kirbinėj rašytojų būtų kuo mažiau. Neįsivaizduoju, kaip gali eilutę parašyt ne tik girtas, bet ir pagiringas. O po šiandienybės politinio apsvaigimo rytojaus pagirios bus ilgos ir sunkios. Ypač tiems, kurie surizikuosim pagiriotis – vėl ta pačia politika. „Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis” – ši išmintis tetinka vien naminiam miežio alui.
    Jaunystėj su vieno -izmo pradininku, neseniai per spaudą spaudą smagiai pabarškinusiu Bohemos vartų raktais, esam gardžiai fantazavę, kaip praktiška būtų trumpalaikes tadainykštes kūrybinio jaunimo stovyklas paversti gerai aprūpintais kalėjimais, ne, vadinom berods rezervatais: aptverti aukšta patvaria tvora, kad saugotų nuo smerkiančios padorios visuomenės žvilgsnių, privežti arielkos – žinokitės! Kai pagalvoji, mūsų neišradinga fantazija tada tik bus materializavusi tikrąjį dvasios rezervatą, kuriame ir glūdojom. Ne taip jau be reikalo ir naudos. Dabar jau būtų kur kas sudėtingiau. Ką nuo ko atitverti? Nedaugelį vis blaivių ar besiblaivančių – nuo klydinėjančių, patriotiškai nepakančių akių?
    Skaudžiausia, kad prasigyventi žmogui neišvengiamai reiškia ir – pragyventi vienintelį savo gyvenimą, savo laiką, nugyventi savo jėgas. Paaukoti tai prasigyvenimo chimerai savo talentą, individualybę.
    Toks tad laikas? Gal patiem apsitvert ir kast – komposto duobę? Šokt į ją – ne taip svarbu net, kuriant ar tylint, bet vis dėlto viliantis, kad nebus čia nuodingų sumaištingų paplavų, kad vis tiek užaugs kada našus literatūros sodas? Ir bus jo šaknų tvirtybėj dalelė tavo rimties.
    O kol kas – neikit, vaikučiai, į rašytojus, kaip kitąkart išmintingai sakė mano brangiavardis poetas. Nebeikit, rašytojai, į politikus. Ištroškusieji pranašingų verksmų ąžuoluos – pakentės. Gal ne taip jau ir betrokšta. Bus daugiau erdvės ir galimybių kitiems, ne kuo teišsiskiriantiems, pertekliniams. Bet labai norintiems. Jiems tegul bus paguoda ir Liono Feuchtwangerio žodžiai iš (sic!) Apsišaukėlio Nerono: „net neturintis savarankiškų idėjų ir individualybės žmogus, gavęs valdžią, tą pačią akimirką įgauna esmę ir turinį. Valdymo funkcija keičia patį valdovą. Valdžia, pinigai, šlovė suteikia individualumą ir veidą net tam, kuriam gamta jų pašykštėjo”. Iš rašytojų tą veidą, net ir gamtos duotą, atima. Išvaro ar išvilioja iš prakeiktos lyrikų tautos.

Braziūnas, Vladas. Lyrikų tautos išeiviai // Literatūra ir menas. - 1992.- Rugs. 5. - P.2.