VLADAS BRAZIŪNAS

Lyguma – tvirtas pagrindas

    Kiekvienas normalus, atminties nepraradęs žmogus visada jaučiasi skolingas savo šeimai, giminei, savo namams, o plačiau paėmus – namai yra gimtinė, visas tas kadaise tave auginęs ir ugdęs kraštas. Šitokia pasąmoninga ir sąmoninga dvasios nuostata pirmiausia, matyt, ir sieja mus su savo kraštu, su Pasvaliu ir jo žmonėmis. Būdami šičia, Vilniuj, nostalgijos akim kartais geriau regim, kuo šitie žmonės yra kitokie, saviti, kuo jie gražūs ir brangūs. Savita kalbėsena, sãvitos tarmės intonacijos, o, vadinasi, ir mąstysena, savitas požiūris į gamtą, aplinką ir į svarbiausią šią aplinką žmoginantį veiksnį – darbą.
    Rinkinyje Aš išdainavau visas daineles (1985) apie žymiausius Lietuvos tautosakos pateikėjus esu kadaise aprašęs gražų savo augtinio augtinio Talačkonių kaimo žmogų – Oną Vaškaitę-Bluzmienę. Esu ten nusakęs, kaip ji savo pasakojimuose, tautosakos interpretacijose jaučia, išgyvena mūsų lygaus, derlingo krašto gan sukultūrintą gamtą. Svarbiausia jai gražūs, tvarkingi ūkio darbai gamtoje, sodyba, rūtų darželis, gandralizdis, inkilai, naminiai bei laukiniai gyvūnėliai – gamta tarsi pritraukiama prie žmogaus sukultūrintos aplinkos, įauginama jon, kad žmogui jo kasdienybė būtų jauki ir gera. Koks didžiulis skirtumas nuo dzūko Petro, ar, kaip mes vadindavom, Petruko, Zalansko, sakytum pirmykščių beveik neliesto miško, pelkės jutimų – baugių, paslaptingų ir pasigrožėtinų, kur tarytum dienos akyje gali laukti įvyksiant gero ar blogo stebuklo, išsipildant burto. Mūsų krašte lyg ir visa suvokiama aiškiau, blaiviau, racionaliau, bet atrodo – ir giliau. Dainos ne tokios išdailintos, ne tokios jausmingos, bet per melodijas vis tiek prasiveržiančio tikro, tarpais tragiško jausmo. Su niekuo nesu dainavęs, kad taip imtų už širdies, kaip su močiute Ona Bluzmiene.
    Gal kad tai mano kaimo dainos. Kad taip mano senelio, dėdžių, mano plačios giminės ir kaimynų dainuota. Ona Vaškaitė Talačkonyse gyveno neilgai, jauna buvo nuduota, nutekėjo toli, į Staškavičius, prie pat dabartinės Pakruojo rajono, netoli ir Latvijos ribos. Bet visa tautosaka iš ten, iš jaunumės, iš Talačkonių, kur su mano seneliais kartu augta, dirbta ir dainuota, ant Įstro tilto šokta. Senelių nebėra, ir daug ką apie jų jaunystę, kartais gal net pačių primirštą, išgirdau iš Onos Bluzmienės.
    Kai namie pasižiūriu į knygų lentyną, kur sustatytos atskirų tautosakos pateikėjų monografijos, pajuntu, kokia išskirtinė tarp jų yra Onos Bluzmienės knyga Linelius roviau, dainavau (1990). Kitų autoriai vis dzūkai, dzūkai – žinoma, Dzūkijoj tradicinė liaudies kultūra, kūryba išlikusi daug gyvesnė nei kur kitur, ir tos dzūkų knygos – tarsi savaime suprantamos. O čia – moteris iš mūsų senokai civilizacijos apniveliuoto krašto, savo buvimu tarytum neigianti visą mūsų išankstinį žinojimą, kad šiame krašte nieko tradiciškai vertinga rasti nebesitikėtina, tad ir ieškoti vargu beverta.
    O ne! Mes, to krašto žmonės, kad ir garsiai pasireklamuoti nemokėdami, žinom širdimi, kiek čia daug dar nepažinta ir neatrasta slypi. Gaila, kad daugumas esam Barbės tridarbės ar net devyndarbės ir neištenkam laiko ar jėgų bent kartą per savaitę susirinkti Vilniaus pasvaliečiams ir gerai dideliais balsais išsidainuoti. Dabar teišsidainuojam kaip kitaip – mintimis, darbais, kūryba. Gal užtat, kai pradedi skaičiuot, pamatai, kiek nemažai mūsiškių, plynos lygumos vaikų, Lietuvoj didesnius ar mažesnius kalnus verčia. Tolstantis tos lygumos horizontas visko žmogų išmokina, o labiausiai, matyt, užsispyrimo ir kantrybės. Aš vis prisimenu, kaip docentas Stasys Grigelionis pasakojosi vaikas plaukti mokęsis – be upelio, be ežerėlio, net be kūdros, o tiesiog pievoj iš knygutės mokėsi judesių. Ir išmoko! Anąkart pasikvietėm susitikiman savo krašte rinktus ir iš jo kilusius deputatus – keliolika, galinga frakcija išeitų. Dar pridėkim keletą ministrų bei jų rango veikėjų, ir valdžią galim imt. Tereiktų pamąstyt, ką su ja paskiau veiktumėm.
    Šiaip ar taip, nepražūtumėm. Nepražuvo mūsų žmonės sibiruos ir kazachstanuos, nepražus likę ir bebaigtose kazachstanu versti savo gimtinėse. Parvažiavusiam žiūrėti į tuos vėjų jodomus plotus baisu. Gal žmonės, visąlaik ten gyvendami, apsipranta? Nenorėčiau tikėt. Skaitau tremtinių poeziją ir regiu per ją jaukios, motiniškai globiančios, neišdraskytos Lietuvos viziją. Jaučiu tikrą, gilią ūkininkų gamtatikystę, kai darbu ne griaunama, o meldžiamasi.
    Lukiškėse keturiasdešimt šeštaisiais Anastazija Kanoverskytė-Sučylienė, kilusi iš Žvirgždžiūnų, eilėraštyje Slenkstis sulenkia prieš jį kelius tartum prieš altorių:

        Grįžtų rugiapjūtės šičia parymoti
        ir manęs sutikti vėl išeitum, motin,
        atsisėstų tėvas kojų nusiauti,
        purpurui įkritus į langutį aukšto
.

    Taip, nutraukdavau seneliui aulinius, ir jis, bečiulpnodamas kandiklį, dar pasėdėdavo prieš vakarą ant slenksčio, apmesdavo akim jau kolchozan išvarytus savuosius savanorio hektariukus, bet žvilgsnis slįsdavo meiliai – nuo sodybos prie sodybos. Į ką dabar žvelgia jo vėlė, jei prisėda ant to paties slenksčio? Į stepę. Kaimynai iškilnoti, žymės nebėr. Tai gal ir nebeprisėda.
    Kartais net pagalvoji, kurie iš mūsų didesni benamiai – ar bendraamžiai ir jaunikliai, lakstantys stepių traktoriais po savo tėviškę ir jos nematantys, ar va tokie kaip aš išklydėliai, regintys sapnus ir vizijas, turintys atmintį ir jaučiantys gildančią skolą. Šitoji tėviškės atmintis, šitoji dvasios tėviškė, ko gera, yra tikresnė už tą realią sužalotą žemę. Šitoji dvasios tėviškė nenykstama, kad ir kur būtum.

Braziūnas, Vladas. Lyguma – tvirtas pagrindas // Literatūra ir menas. - 1992. - Birž. 13. - P.11.