VLADAS BRAZIŪNAS

Naktiraščių


2. Baltiškas mėnulio kalendorius

    Lietuva garsiai skelbia Baltijos šalių vienybę, o kioskuose su žiburiu nerasi kaimynų spaudos.
    Ką tad būsim sužinoję apie Latviją bei latvius iš mūsų pačių žiniasklaidos? Pedofilai ir kiti debilai narkotikų kontrabandininkai. Vienas prezidentas Maišiagaloj bandė apmauti mūsiškį, kita – mano augtiniam kaime zoofobiškai nukovė mano bendramokslės telyčią, o jos (prezidentės) vyras tėvynėn zoofiliškai parsivežė du Kanados katinus. Dar tokie žali už Būtingės konkurentų pinigus su jos plūdurais buvo susirakinę, dar kitokie savo Saimoj nori nuratifikuoti gabalą mūsų jūros. A, dar buvo Vilniun atrūkę jų baikeriai. Ir vis daugiausia – mūsų teritorijoj ar dėl jos… O anava ir Juozas tokiame Trapiame grožy, eilėraštyje proza, ką sau šneka: „Mažasis svajojo: „Štai pasistatėm terminalą, ir, jeigu latviai nepavogs plūduro, po metų kitų gyvensim nepalyginti geriau. Tada tai jau ir aš vartosiu!”… Ak, Juozai, juk ir dabar, būna, pavartojam. Būna, ir per ilgai. Būna, ir su latviais, vieni kitų nėmaž nesibaidydami… O jau vėl rimtesnę miną nutaisęs žmogus pagalvoji: gerai dar, kad Lietuvos radijas tebeturi Arūną Vaikutį. Gerai, kad dar Vilius Mizaras iš Laisvosios Europos. Bet ir jų laukas, žinoma, pirmiausia aktualioji politika. O, atleiskit, kultūra? Vien Paulas su Vaikule? Tiesa, prieš kiek metų gan aktualių meno kūrybos, kultūros žinių iš Latvijos, daugiausia susijusių su Lietuva, nevengdavo Mūzų malūnas, bet kad komercinis Lietuvos ryto malūnas visas mūzas jau, regis, bus smulkiai sumalęs.
    Mūsų ambasadorius Latvijoj Petras Vaitiekūnas jų dienraščiui Respublika pasakojo: „Kartą nutariau padaryti bandymą ir paprašiau kai kurių savo tėvynainių, visiškai inteligentiškų žmonių, įvardyti keletą šiuolaikinių latvių rašytojų. Mano nuostabai, toliau Rainio ir Vilio Lacio jų žinios nesiekė…”. Gailestavimai abipusiai: buvusi žurnalo Karogs redaktorė Mara Zalytė konstatavo, jog, „atgavus valstybinę nepriklausomybę, kultūrinių ryšių palaikymas vis dėlto netapo valstybinės kultūros politikos sudėtine dalimi. Juos vis dar remia atskiros asmenybės, jų iniciatyva ir entuziazmas”.
    Čia viltingai (perdėtai viltingai?) prisiminiau mūsų pajūrio leidinius.
    Važiuot į Klaipėdą, braukti šiaurėn Baltijos pakrante, pasirenkant Gintaro lašų.
    Čia dienraštis, almanachas, dienrašty – mėnraštis.
    Baltiškas mėnulio kalendorius.


paliktumas

baltose žiemos žiedadulkėse
audronė antaninė, kasdieninį
šventojo Antano gundymą
būsiu ištvėręs, žvėrį
dvinugarį išvaręs į tolį
qui tollis peccata mundi, man
barzdos, smilkinių melanžas
vos šviesyn, bet kasryt, stovi
lietus stiklinis mano kieme
sutekėjęs į balą, šąla, eime
aklai klausydamies oda, kaip angys
į baltą sodą, prakaituojantį dangų
iš rojaus moja, garuoja vynas
vaiduoklių rankose, renkasi
šešėliai ar prisiminimai
plaikstosi plieno pilkšvumo vėlės
Izabelė šmėkščioja mano mintyse

1999.VI.14–18

Braziūnas, Vladas. Naktiraščių: 2. Baltiškas mėnulio kalendorius; paliktumas // Naujoji Romuva. - 2002. - Nr.1. - P.18. - Kęstučio Svėrio nuotr. [V.Braziūno portr.].


3. Blaivus romantikas

    Tariausi niekad neturėjęs pravardės. Bet va netikėtas skambutis: Pasvalio dabar jau pagrindinė, mano pirmoji mokyklėlė, švenčianti 60-metį.
    Prieš daugiau kaip keturis dešimtmečius mokytoja Konstancija Aukštikalnytė paėmė mane, šešiametį pyplį, už rankos ir nusivedė klasėn. Kartais tos didelės, šiltos rankos tebesijaučiu atsargiai, skatinamai vedamas po šiai dienai. Ir mokytoja visam laikui liko – verta savo iškilnios pavardės. Tebesijaučiu esantis jos – kaip aukšto dvasios kalno – papėdėj.
    Išnaši, lyg rūstoka. Prisimindavau ją pravažiuodamas pro Pirčiupių Motiną. Ar prisimindavau – prisiminęs Biliūno Juozapotą. Ar kartais prisimenu namie, žvelgdamas į Jono Daniliausko paveikslą, jo jaunystės darbą, mūsų pramintą – Sopulingąja. Vienintelė figūra, ištapyta ant kartono, pirmos po ranka pakliuvusios medžiagos: Jonas, kai tą figūrą tapė, tarnavo kariuomenėj Vilniuj, ne iš ko ir tegalėjo rinktis. Ta mėlyna figūra dar ne visai daniliauskiška, neskrendanti iš rėmų lauk, nedaug kas autorystę ir atspėja, užtat rūstenė ir tarytum monumentalesnė už jo vėlesnes, o mįslingiausia toj drobėj – kaip gėlių puokštė rankose – surūdiję ąžuolo lapai, tikrai iš tuomet kapinėse madingų geležinių vainikų. Nėra lengva į ją žiūrėt. Lyg nebyliai, bet prisispyrus vis klausia. Ko klausia?
    Jau daug vėliau, trumpam parvažiuodamas iš Vilniaus, žinojau, kad gali nebūti kada aplankyt kokį giminę, bet tenai, istorinėm Pumpėnų (tada Komjaunimo, dabar – Nepriklausomybės) gatvėn, už malūno, nueit privalai: vėsioje, senobiškai tvarkingoje mokytojos namų prieblandoj esi laukiamas. Jei sumanysi pirma aplankyt, tarkim, dėdę, taigi kažin ar taip pasiseks: einantį parko link mokytoja nuo savo kiemo vartelių greičiausiai pati pasišauks. Taip ir liko man paslaptis, kokia ypatinga širdies nuojauta jai pakuždėdavo, kad va šią valandėlę praeis gatve jos mokinys, vienas iš šimtų jos neklaužadų, bet, kaip ir kiti, mokytojos vis prisimenamas, jautriai stebimas, vis tebegyvas jos džiaugsmas ar skausmas. Ir patį traukdavo tenai, tan medinian dviaukščian – lyg pasitikrint, ar taip gyveni, lyg apsivalyt, dabar net pagalvoju: traukdavo – kaip nuoširdžiai tikintį traukia klausykla, šiaip ar taip, šventas buvo tas kiekvienas mokytojos aplankymas, nors ne visad lengvas, tai kas, kad mokytoja, iš pažiūros santūri ir griežta, buvo sklidina šilumos, tai kas, kad niekad nepamokslavo, ant žirnių kampe neklupdė ir jokių atgailų neskyrė…
Lyg kokia keista, negailestinga mistika… Ilgėlesnį tarpą šių namų durų nebepravėręs, atėjau į juos jau nebe pas mokytoją, o apsėdėti savo mamos: mokytojai mirus, jos namai buvo pertvarkyti į laidotuvių, į mirties namus, to žodžio bijant, biurokratiškai pavadintus ritualinių paslaugų kontora, biuru ar panašiai. Liko eilutės:

    Aš nešiojuosi mirtį. Manei,
    manyje ji turėjo mirti?
    Ji gyva. Tik tušti jos namai.

                    „Ritualinės paslaugos”

    Taigi tariausi neturėjęs pravardės. Bet ten, mokykloj, prisiminiau, daug ką prisiminiau, ne tik gerumą ir mirtį, – prisiminiau, jog bendraklasių vienu tarpu buvau vadinamas Romantiku: knygas, atseit romanus, mat rydavau ne tik po antklode, nusukęs žibintuvėlio gaubtelį, bet ir klasėj, per pamokas.
    Norėčiau būt ne kokia Kirkė, žmones paverčianti kiaulėm. Norėčiau būt romantikas. Kaip koks Kirkoras. Apie jį Vytautas Berenis sakė: „Taip, A.H.Kirkoras – blaivus romantikas, kuris ir istorinėje medžiagoje atranda ne tik faktinės tiesos, bet ir estetinės, etinės prasmės”.

Braziūnas, Vladas. Naktiraščių: Žemė pasvirus į Pasvalį; Antano Macijausko Žemlapis Lietuviškai Latviško krašto; malda už svetimą savo; Blaivus romantikas // Dialogas. - 2002. - Vas. 15. - P.6. - Pristat. [E.Tervidytės]: „Debiutuoju kaip jubiliatas”. - Nuotr.: Vladas Braziūnas 1957 [?!] m.; Elenos Tervidytės nuotr.: Po gimtosios Alma Mater skliautais: Vladas Braziūnas – centre, jam iš dešinės – poetas Antanas A.Jonynas, iš kairės – satyrikas Juozas Erlickas. Už jų – Diana Vilytė, Atviros Lietuvos fondo direktorė, ir filosofas Artūras [=Arūnas] Sverdiolas.


girtas vagonas. Bratislava–Vilnius

kai leidausi aš per gelžkelius, nelaimingus ir karštus
ne tu prie šalies palinkusi ir ne mano tas kraštas
liesk kalnus, tarpukalnes, prakaito kvapą
liepos lapkotį šlapią prabesk pro užakusią ąsą

sulapojęs, atsilapojęs švarko pasenusio atlapas
koks ten girtas remboja laivas per akmenes?
atsimeni palaužtakojį, neblaivų taip pat albatrosą?
trąsą į Rytus kloja Vakarai, išsižioję Europos

o vakarai čia tyko tarpukalnių atvašynuos
aguonos akis išpliko, palei gelžkelį šlynas
mėlynas, mėnuo mėtos, įsikabina į kraštą
debesio ar planetos, ar interneto pašto

kaip prisakei, pavalgiau, kiauliena gardi kaip reta
išgėrėm už ją po valgio, Dieve, duok jai sveikatos!
menėse ir prie laužo gulėjom ir laužėm dešrą
lankėm pilis, kalėjimus ir tuos, kur vyram į dešnę

svirom ir vėl stiprėjom nuo vyno ir nuo tikėjimo
sutirpo tos geležinės mylios, nuėjo vėjais
nuėjo garais ir nuodegom, neištekėjusiom nuotakom

klastingai ryškėjančiom nuotraukom, nuotoliu nuo iki
būta, išsigalvota… dukraitė sėdi ant puodo, regi?
girdi, kaip per sapną juokias? regi, kaip akys žalsvėja?

myliu tave kaip savo silpnas akis, silpstančias
pasiilgau tavo alsavimo, manojo pasiilgusio

2002.VI.7–8


4. Sugrįžtančios, susigrąžinamos realybės

    Aną naktį prisiminiau pirmą savo mokyklą, pirmą savo mokytoją. Kuo paaiškint, kad vaikystės, jaunystės vietos ir žmonės rodosi vis šviesesni? Kad ir žodžius jiem renkam gražiausius – kas kokią kalbą mokam: dailės, poezijos, muzikos. Kad tos vietos, žmonės iš tų palaimingų vietų net jau ir kalbą beužmirštančiam – padeda ją susigrąžinti.
    Kaip Uldžio Bėrzinio prosenelei: pačiame senystės galudieny vien savo prigimtinę – leišių – kalbą jinai ir beatminusi.
    Bostone gyvenantis kompozitorius Jeronimas Kačinskas (g. 1907 m.), Danutės Petrauskaitės žodžiais, „vienas iš daugiatūkstantinės 1944 metų pabėgėlių minios, suradęs prieglobstį po svetimu dangumi”, savo Pirmąjį styginių kvartetą parašė 1930-aisiais, po metų – Antrąjį. Vėliau atsidėjo kitiems žanrams. „Ir tik 1993 metais, paskatintas Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos vadovybės, sukūrė Trečiąjį kvartetą, skirtą mokyklos, kurioje jis 1923–1929 metais mokėsi, 70-mečiui.” Klaipėdoj ansamblis Regnum jį pirmąkart ir atliko.
    Pamiltos realybės. Jau neberealios. Ir todėl jos – neišsemiamas, rodos, dvasios gyvasties šaltinis.
    Kokia švelni šviesa, gobianti mus čia, pagaliau vėl po mokyklos stogu, šitoje salėj, tiek kartų sapnuose regėtoj, – visus: ir vis jaunus, su kiekviena nauja karta jaunėjančius mokytojus, ir mus, amžinus mokinius, vis senstančius, amžiumi savo buvusius mokytojus imančius lenkti, bet ir vėl jaunus, mažus ir patrakusius, kai mintimis grįžtam į klasę, kai čiuožiam laiptų turėklais, kai stovim smailom nykštukų kepurėm ant va šitos scenos, prie eglutės, kai veriasi prisiminimai – lyg per kadaisinį vaidinimą stebuklingas gausos stalelis: „Staleli, denkis!..”
    Visai buvau pamiršęs šitą magišką formulę, bet teko prisimint – verčiant tą patį Uldį Bėrzinį, jo eilėraštį Proza apie senus pinigus:
         
                                           Ar, Juri, abstrahuotas tu nuo
girto judėjų-graikų aliejaus, Libano kedrų, ar nekvepia jau
gėlės Dievo prakaitu, jau nebeatmeni, kaip Dauguvą mes
prakasėm, brolau, ei, Juri fon Staleli Denkis, ar su paukš-
čiais kitais daugiau nesikalbi, debesyse lietaus ir pragaro
plyšiuos daugiau nesigiri iš keturių kampų išsprukęs lauk?

    Ir iš pašalės peršasi – ar su tuo mokyklos ir gyvenimo teatro fon Staleliu tarsi deus ex machina kyla – dar vienas motyvas: kaip vis dėlto mes čia, kiekvienas savo gimtoj vietoj, visi per dešimtmečius susiję. Tik ne taip seniai patyriau, kad tada, prieš šešiasdešimt metų, kai buvo mūrijamos mano pirmosios mokyklos sienos, šulinį šitai mokyklai iškasė mano senelio brolis Julekas Juknevičius. Griaudžiai jiedu su mano seneliu, su Jonu, purvini ir prakaituoti lyg dievai, patraukdavo: „Klykava gulbela / Dauguvo, Dauguvo!..”
    Miestelio kapinėse neviltis mane sugelia ne tiek dėl to, kad gyvų pažįstamų vis mažėja, o kad nedaugėja mirusių pažįstamų. Kad atminties ląstelės miršta many, ko gera, greičiau nei likusio kūno, jeigu jas ir pakeičia kitos, – jos jau be buvusios informacijos: ištrinta. Žinau, kad vizitinė kortelė, mandagiai manin besitiesianti iš už prašmatnaus alpinariumo kaubrio, turėtų truktelėt kažkokį prisiminimų virvagalį, tas paritint vaizdinių gniūžtę, bet jokio kalno, nerieda niekur, jokios lavinos, nieko nei užverčia, nei atverčia. Atmintis lygi kaip stalas, gal ir smegenys jau lygūs, jau be jokių rievių, gal tarytum šitas šlifuoto granito luitas, tviskantis tobulu niekuo, vien tik vardo pavardės įrėžos, – žinau, kad pažįstu, pažinau, kad turėjau, turiu pažinti, pripažinti, tačiau – ką? Ir kur tie žmonės, vis dėlto išlikę po visų atminties kataklizmų, bet apie kuriuos nežinai, tebegyvi jie ar ne?
    Ant kompiuterio klaviatūros vaškuolė va pridrėbė lipnių, lyg sugedusiam kraujy mirkytų žiedkočių.


atsiminimai: tylos minutė

po bruknių vainikais, šalia
totorių nabašninko, sėdinčio nišoj
po pušimi, ant jos mirdamas
dantimis išsigraužė kryžių

miškai – daugiausia pušynai
siausdavo baisios pūgos
trys raudoni vilkai atėjo
pasveikint Velykų gėriuko

olon, kur buriatų dievaičiai
pervasar kentės nuo uodų
užtikę pliką odą
nuėsdavo lig žaizdų

buvo lentpjūvė, popieriaus
fabrikas, skiedros
baltos ir baltas
kapinių sniegas

žmonės bijojo prie jo prieit
sykį girdžiu, perkūns grum
ruskės bėg vandens parsinešt
pakrūmėm, viršūnėm, dangum

tas plyšo – per pusę nykščio
kruša pripampusių blakių
lietuvė ir lentpjūvė kaukė
ir klykė, bet išdavė sausos akys

1999.VI.10–28

Braziūnas, Vladas. Naktiraščių: 4. Sugrįžtančios, susigrąžinamos realybės; atsiminimai: tylos minutė // Naujoji Romuva. - 2002. - Nr.1. - P.19.


5. Sūnų palaidūnų prarastys

    Sūnūs palaidūnai. Grįžtam, vis grįžtam. Tik ar kas, be mūsų pačių, tuos atgailingus sugrįžimus mato?
    Gal čia iš Hölderlino poezijos, gal  iš Hermlino, – iš panašios lyrikos. Veikia, šiaip ar taip, sielas sudiržusias, nors tu ką!
    Skaitau aš tos vokiškos poezijos tomelį. Lietuviškai. Po krištoliniu Sibiro skliautu, guobų pūkais lyriškai užpustytose sovietų kareivinėse šalia Krasnojarsko aerodromo. Jaučiu – per petį ryja eilutes neatsiplėšdamas ir toks Rutkauskutis, šiaučius (taigi batsiuvys, kaip ir mano tėvas) iš Suvalkijos lygumų miesto. Ryja, ryja, kaip tyčia ten visa paini poetika – vis apie skausmingas sielos prarastis bylojanti. Taigi ryja Rutkauskutis, ryja tas įvaizdžių sistemas – ir kad atsidūksės! Už visą gyvenimą.
    O klojosi jis, tas civilio Rutkauskučio gyvenimas, baisiai jau gerai. Amatą turėjo atsakantį. Bekalinėdamas plaktuku, ir tokiai šešiolikinei vaikelį buvo sukalęs. Bet vyras jis subtilus ir garbingas – vesti ketino. Ta proga BGAK – buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato – direktorius buvo pažadėjęs ir butą pavyzdingo darbuotojo šeimai bemat sukombinuoti. Tik kad tas susimušė vieną vakarą. Nei iš šio, nei iš to. Ne su būsima žmona, tai dar būtų suprantama, o su kitais tokiais pat. Ir teko tada rinktis: teismas, cypė arba – šlovingosios gretos.
    Atsidūksėjo taigi širdingai, išsipasakojo gyvenimą ir dar reziumavo:
    – Aš suprantu. Aš pats labai daug praradęs – šitokį butą!
    Paaiškėjo, to buto, žinoma, nė nematęs. Šitokio buto!
    Gyvenimo vėtrungės girgžda. Praėjusią žiemą ir šaltį. Mėgom tokias ano laiko metaforas: įšalas, atlydys, sąstingis. Koks jis tau buvo, poete eilinio uniforma?
    „Balerinos žygiuoja su automatais, žvėriškais veidais, kelia kojas iki antro aukšto karnizų. Balerinos mėto granatas. M.K.Čiurlionio meno mokykloje”, – rašė kadaise Kultūros baruose skulptorius Vytautas Šerys, ir ką čia bepridėsi.
    Su kokiom atgailom grįžtam iš tų metų, sūnūs palaidūnai? Ką godojam savo butuos, nespėtuos prarasti? Juokingi bus mūsų, karštančių, prisiminimų žygiai vaikams, jau dabar nebemokantiems rusiškai. Taũkšim taukšim ir ūmai nuščiūsim – kaip nuščiūva vyrai, damų kompanijoj nejučia įsileidę į nepabaigiamus kariuomenės prisiminimus.
    Neatsilaikau. Kitas kariuomenės suvalkietis. Grįžta iš cypės, iš gauptvachtos. Buvęs išlindęs per kareivinių tvorą pilstomo vynelio draugams parnešt. Ko tu, durniau, sakom, nepabėgai nuo to patrulio: visas skyles tvoroj juk žinai, šmurkšt – ir namie.
    – Kaip aš pabėgsiu, kad aš va šitaip bėgau, – rodo, kaip tursena galvą atkraginęs, arbatinuko snapą į dantis barškindamas.
    Nė lašo savo klajonių dienų nepaliksim, nė lašo istorijos patruliams, sūnūs palaidūnai!


prošvaisa

ar būta girtam
ar girto sapnuota
ar – patirtam –
patyrusios prispėliota

uolõs – laikinumo
žolės amžinumo ant jos
pro vėstantį dūmą
prórėta giedros

norėta austi ir siūt
ne tiek sukniõs, kiek pridurkų
maras ir vėl pasiųs
į miestus savo žiurkes

atėjo – taip ir išeis
vėjo baltais pakraščiais

2000.II.6–14

Braziūnas, Vladas. Naktiraščių: 5. Sūnų palaidūnų prarastys; prošvaisa // Naujoji Romuva. - 2002. - Nr.1. - P.19-20.


6. Mirties reputacija

    Antanas Škėma žuvo autokatastrofoje 1961 m.
    Algimantas Mackus žuvo autokatastrofoje 1964 m.
    A.Mackaus eilių rinkinys Chapel B buvo skirtas A.Škėmai. Išleistas jau ir po autoriaus žūties 1965-aisiais.
    1994 m. išėjo Virginijaus Gasiliūno parengta įvairiažanrė A.Mackaus (ir apie jį) knyga Ir mirtis nebus nugalėta. Ten spausdinamuose Kosto Ostrausko prisiminimuose šis tarytum ir kalbina amžinatilsį A.Mackų, kalbina be užuolankų, kalbina tokiais žodžiais, kurie kitus galėtų šokiruoti, bet kurie prieš Dievą ir mirtį – kaip patogias paguodos metaforas – maištavusiam, jas nuvainikavusiam A.Mackui, – jam tokie žodžiai – patys tie: Beje, sakyk, ar Tau „neišėjo į naudą”, kad Škėma žuvo? Ir žuvo taip, o ne kitaip. <…> Juk be Škėmos mirties nebūtų buvę ir Tavo „Chapel B”. Pagaliau ar Tu nemanai, kad jūsų abiejų makabriška mirtis – iš tokių gyvenimo netikusių išdaigų, kaip žinai, kuriami mitai ir legendos – nepadėjo judviejų „reputacijai”?
    Šiaip jau padeda: miręs menininkas – geras menininkas.
    Menininko mirties šviesa pirmiausia nutvilko jo kolegų sąžines: gyvenimo kasdienybėj nepastebėtas, dažnai nenorėtas pastebėti kūrėjas imamas pabrėžtinai – reikia ar nereikia – prisiminti, jo pavidalas vis išnyra iš minios – kaip ir man pačiam ne kartą, dar nedaug laiko po jų mirties pragaišus, koks nepažįstamas žmogus, kol prie jo arčiau nepriėjai, rodėsi Paulium Širviu ar Paulium Dreviniu, Vaidotu Dauniu ar Raimondu Jonučiu… (Ar ne panašiai būna kokios tolimos šalies mieste, kai jau smarkiai pasiilgsti savojo? – vis eina tavin pažįstamų žmonių siluetai, tegul po akimirkos ir pamatai, kad tas „pažįstamas” – juodaodis…)
    Akinamoje egzistencinės lemties šviesoje, įsakmiai pasišaukusioje Bronių Radzevičių, ir mes kitaip imam skaityti jo kūrybą. Ir vertinti kitų išėjusių: Antano Masionio, Antano Ramono, Antano Kalanavičiaus… Birutės Baltrušaitytės, Rimanto Kasparo, Leonido Jacinevičiaus, Gražinos Kliaugienės, Sauliaus Chlebinsko, Algirdo Verbos... Klavo Elsbergo, Jurio Kunnoso, Pėterio Zirnyčio, Hermanio Margerio Majevskio… Suskantam tą kūrybą, ne kartą pačių ignoruotą, skelbti periodikos publikacijomis, sudarinėti rinkinius bei rinktines, rašyti prisiminimus, kokie menininko vienatvėj buvę mes jam… artimi.
    Kartais tie atgailingi raštai spėjami išleisti. Kartais – atvėstama, netesima.
    Nebūtinai menininko mirtis turi būt graži. Menininko mirtis kaip makabriška, netikusi lemties išdaiga – net labiau pageidautina. Jos reputacija vis tiek – gera. Jos antspaudas gyvenimo byloje – tikras, nesuklastojamas: vertas, vienintelis, amžinas.


juodo tekančio kraujo akmuo

baltas nakties apkabinimas
juodas dienos pabučiavimas
trečias išsižadėjimas
to, kurs tebuvo uola

mano babutės žirnienė
tiršta kaip Londono rūkas
lig penkiasdešimt šeštųjų
kai baigės akmens anglis

vien tik Didysis dvokas
ko vertas, iš vienuolyno
daržo benediktinių
pintinės pilnos kvapų

kaip vysta morkų ir moterų
žiedlapiai, lapai, kaip traukiasi
kaip kristalėja į brangakmenį
atmintyje ar tulžy

Middlebury, 2000.V.21–22

Braziūnas, Vladas. Naktiraščių: 6. Mirties reputacija; juodo tekančio kraujo akmuo // Naujoji Romuva. - 2002. - Nr.1. - P.20-21.


7. Paukščiai mes palaužtasparniai

    Algirdai, Algeli palaužtasparni!..
    Dvi citatos (kaip viena). Pirma:
    …žmogaus siela lengviau ir mieliau įsivaizduoja grožį, gerovę ir harmoniją negu netvarką ir nuodėmę, kurios juodina, žemina, teršia ir drasko visą pasaulį, o mūsų penki jutimai duoda mums apie jas žinoti ir kartu padeda mums prie jų prisidėti.
   
Antra:
    Regėjos, kad ji siekia išpešti naudos iš savo aklumo, todėl ėmiau abejoti, ar jai luošumas daugeliu atžvilgių nebuvo pravartus.
Nejučiomis lyginau ją su Šarlote, ir kai man kartais tekdavo kartoti su ja pamokas, matydamas, kaip jos dėmesį visai išblaško net skrendandi musė, galvodavau: „Kad ir ką sakysi, ji klausytų manęs daug atidžiau, jei nematytų musės!”
    Yra (deja, jau tik netolimoje atminty) Lietuvoje vienas žemaičių poetas. Amžiumi senas, bet visąlaik, sakiau, norėčiau pabandyti: paimt jo ir kokių „jaunųjų” eilių, sumaišyti puslapius kaip kortas – niekas neįtars, kad jo eilės – ne jų.
    Taigi su tuo poetu, su Stasiu Anglickiu, važiuojam mudu į vakarą vienoje kaimo mokykloj jo gangreit bendraamžės Salomėjos Nėries krašte. Pakeliui jis ir sako: tik tu, Vladai, nieko ten nesakyk, kad aš nelabai prigirdžiu. Tu pakalbėk apie mane, paskui duok ženklą man, aš pakalbėsiu, paskaitysiu… Ir tuoj paaiškino, kad nepamanyčiau, jog gėdijasi. Mano kurtumas, sako, yra didžiausia palaima. Viešpats man ją pasiuntė – norėdamas išsaugoti mane kūrybai: apsaugot nuo pasaulio triukšmo.
    Atkursti, atakti, praregėti – kokie negailestingi žodžiai!
    Ko jau tau gyvam, Algeli, netrūko, tai netrūko – egzistencinės regėjimo aistros. Įniršio. Tūžmasties. Kažkodėl tavo luošumas atrodė tau – kaip koks blogas lemties įdagas. Koneveikei visaip jį savo poezijoj, piktžodžiavai. Bet jis, kaip ir visa, kas tik žmogui, taip pat ir kūrėjui, duota, – visa yra palaima. Kūrėjui, jei nori grubiai, – žaliava, medžiaga, molis. Ir pats žmogus, jau tuo moliu bevirsdamas, vis tiek dar tebesi medžiaga – pagalbinė medžiaga tam, kas išliko (taigi kūrybai), suvokti, interpretuoti, prisiminti.
    Gali sau neigt, bet šviesiai teisus pirma pricituotas André Gide’as (žodžiai buvo iš jo Pastoralinės simfonijos, verstos Dianos Bučiūtės). Tu pats širdies gilumoj tai jauti.
    Šviesus tavo kapelis Nemakščiuose, prie pat didžiojo Kauno–Klaipėdos kelio. Sustojom ten rugpjūčio pabaigoj su Gintaru Beresnevičium, važiuodami kito Gintaro, Grajausko, surengtan poetų sambūrin, Placdarman-2000. Nesidrovėjom žegnotis ir poterėlį sukalbėti. Graudulys tik ėmė: tuose slėpininguose pajūrio dzotuose tu, Algeli palaužtasparni, būtum buvęs gražesnis ir už patį Baironą.


akmeninkelis

keliai būtų kaip mūsų
tiktai – iškirsti uolose
liūtukas krutina ūsą
aptukęs, o karvė liesa

žala – iš kito paveikslo
iš kito gyvenimo – aš
teliuko kojos dar vaikšto
bet ar per marias beparneš

juodmargis – bálta ir juoda
juoda ir balta, veidai
vaidenas savi, ir neguodžia
be žodžių atsiprašai

žinai, kad buvo, kad žuvo
kad sunkiai vėl sapnavai
dainavus ant akmenio žuvį
akį – kraujavus pilkšvai

į naktį, į akliną pūlinį
kas jį išsems, išgyvens
kūltupis tupi ant kūlio
lietuviškai būtų – akmens

Burlington– New York–Vilnius, 2000.V.27–VIII.21

Braziūnas, Vladas. Naktiraščių: 7. Paukščiai mes palaužtasparniai; akmeninkelis // Naujoji Romuva. - 2002. - Nr.1. - P.21.


11. Be pažymėjimo

    Dienai juostant ir greitkelio juostai pilkėjant, autobusėly įsišnekam su nelabai mano iš arčiau pažintu prozininku. 1957-aisiais įkliuvęs Taišeto lagerin (Krasnojarsko srity) – pagal žinomo lietuvių Miunhauzeno keistai skrupulingą dienoraštį: kada su kuo susitikęs, pas ką svečiavęsis, nakvojęs, kada su kokia studenčiuke kokioj auditorijoj – jau seniokas – gėręs meilės vyną. Bei, svarbiausia, pagal sąrašiuką: kada, kuriam, kiek ir kokių knygų, aišku, negerų, davęs pasiskaityti. Taigi pašnekovas – politinis kalinys, nepasiėmęs ir nė nežadantis imt rezistento pažymėjimo: kokie ten mes rezistentai, sako; mes tokie, kaip tuomet beveik visi – susigūžę bailūs studenčiukai, be jokių aiškių antisovietinių tikslų, juolab organizacijos, tik va norėję pažinti prieškario lietuvių, taip pat neprieinamą rusų literatūrą, kai ką geriau suprast, savo galva išsiaiškint, na, ožiavęsi stot komjauniman, na, saugumas užtat pagąsdindavęs… Paskiau, kai prasidėjo Chruščiovo atšilimas, reikėję ir tam saugumui parodyt, kad jis vis dėlto naudingas, nemažintinas, nes mat veikiantis Pribaltikoj pogrindis, jo organizacijos… Vis dėlto tam sąrašiukui organizacijos statuso uolusis saugumas prifabrikuot neįstengęs, nuteisęs tad kiekvieną skyrium, kurį po kiek. Pašnekovas kalintas iki 1960-ųjų, dirbęs šen ir ten, gamyklose. Gerbtinai blaivaus požiūrio (ir į save!) žmogus. Alkanai nepretenduojantis į jokius laurus, kryžius ar kavalierius. Į jokius ordinus ir sklypus. Dirbantis.
    Čia nieko bendra su teliukišku nuolankumu. Čia išmintinga savigarba. Kai kam, matyt, sunkiai suprantama. Neatsiskaitinėjanti.
    …nespėjau va kito sakinio pradėti, o jau kaimynas Juozas Kainas E. rūsčiu balsu smogė iš esmės (iš trylikto aukšto ar kažkelinto puslapio): „Ar Tamsta prisimeni, ką veikei 1978 kovo 11-ąją?”
    Visi, kurie gyvenam bent kiek sąmoningai, kažkodėl fatališkai privalom dėl visa ko atsiskaityt. Pateikti tvirtą alibi: „Juk negalėjai visą laiką taip karksoti ir lydėti akimis debesis” (tai jau tokia kito prozininko apysaka, Atlygis). Galėjau. Buvo laikas, kai viską, žmogau, gali. Be jokio atlygio. Jei ne tu gali, – tavo jaunystė. Galėjau iki valiai karksot į debesis ir paukščius, upės ar jūros atspindimus, galėjau lig paryčių šokt nepabaigiamą Žalkaus polką. Su visais dainuoti traukiniuose ir troleibusuos, vienas dainuot – visur kur: namie, nors tų savo namų ir nebuvo, gatvėj, redakcijos kambarėly. Smarkiai dirbti vasaros ar žiemos ekspedicijose, o smarkiausiai – po jų, po garselį išrašinėdamas, perrašinėdamas ir tvarkydamas nepabaigiamas dainų ir pasakų, patarlių ir mįslių, ir visokios kitokios tautosakos juostas, dešimtkilograminiam magnetofonui, ekspedicijose rankas ištampiusiam, nepaliaujamai sukantis. Ir netrūko to svaigaus pojūčio, kad pasaulis nuostabus, kad jis – amžinai tavo.
    Atlygis – prisiminimai. Ką čia sakiau – iš Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos. Šviesios darbininkės. (Sekiotos ir persekiotos, bet niekis.)
    Ir ramuva – be privalomojo rezistentės pažymėjimo.


žydėjimas

stoviu pirmyn
o atgal tavo akys
ledėja

šulnio teleobjektyvas
pritraukia teliuko lęšį
regintį šeimininką
statantį lygmalą viedrą
sąnarius geliančio vandenio
ar keliantį šieno doklą
jau sunkų lyg pirmutinis
giliausio dangaus
rentinio žiedas

drumstas ir matinis, baltas
paplauto kaulo vandva
sėda ant mano akinių
be vienos kojelės

pasispiri – čiūžt per dangų
kaip per Baltrūno kūdrą
lūgnių prižydusią
čiuoždavo Nojaus gelda

2001.XI.1–4

Braziūnas, Vladas. Naktiraščių: 11. Be pažymėjimo; žydėjimas // Naujoji Romuva. - 2002. - Nr.1. - P.22. - Iliustr.: Kn. virš. faksim.: Naujausia Vlado Braziūno knyga (Vaga, Vilnius, 2002). Naktiraščių šioje knygoje nerasite…


124. Mėlynojų sosto lydraščiai

    – Ar ne per gražus pavadinimas – „Pasiklydus šviesa atgalinė”?
    – Redaktorė skambino?
    – Šį mėnesį atostogauja. Pagalvojau…
    – Kaip gali būt per gražus?
    – Ar gražumo ne per daug?
    – Kaip gali būt per daug?
    – Gulbės mėnesienoj. Baltos gulbės mėnesienoj. Sidabro gulbės mėnesienoj. Sidabro gulbės mėnesienoj tarp lelijų. Sidabro gulbės mėnesienoj tarp baltų lelijų…
    – Nieko ne per daug.
    – Panorėjau, kad būt visai koks pilkas. Kokia „Nuošalė”.
    – O varge!
    Vaižganto Ustronė.
    Dabar grybų metas. Buvau užėjęs ištisą plotą viesulo išguldytų didpušių. Visos gražiai paklotos vienon pusėn. Kamienai guli – šaknys stovi. Išverstos, išstumtos – vieno lygaus gūsio, kaip atokvėpio, ne sūkurio. Matyt, šiemet, ne per seniausiai: žemės iš tarpušaknių – lietų neišplautos, vėjų neišpustytos. Į žiemvakarius puraus juodžemio (juodvilkė Kuosa netoliese tokio provėžoj išsivoliojo – pilni jo kambariai), – taigi statmena juodžemio siena. Dar nė žole neapėjus. Ant vieno tokio apskrito juodulio, neaukštai nuo gulsčiosios žemės, išaugęs aitrusis baravykas. Bet nieko jis ne aitrus. Ant statmenos, į pietvakarius atgręžtos miško paklotės žaliuoja mėlynojai. Prisėdau prie gulinčio pušies drūtgalio. Ant mėlynojų. Atsilošęs į mėlynojus. Karališkame mėlynojų soste, apsuptame šoklios šviesos.
    Iš kur tas juodžemis, kai čia aplinkui – vieni bergždi smiltynai? Atrodytų, tik muilinių gubojų, tik rugiaveidžių tvariosioms šaknims kabintis.
    Skambina D.:
    – Gražiom vietom keliausim: per dykumas.
    Iš Kalifornijos dvi savaites lanku – iki pačios šiaurės, Vermonto, paskiau Kanadon.
    Jam, jaunam, gal kas kita. Man, tegul jau ir prie žemės prilenktam, – vis augint tą patį aitrųjį baravyką, tuos pačius mėlynojus. Nebent koks paukštytis lizdelį dar susisuktų, gal kitąmet, gal po mano mirties. Bet būt gražu. Tas lizdas šaknyse. Kaip gražu vis tebėr tasai Tado Ivanausko rastas kukučio lizdas žmogaus krūtinės ląstoj. Skelete. Prie Caricyno.
    Virš vėjo proskynos juodvarnis. Tas pats, kurį, praslinkus tvanui, po keturiasdešimties dienų Nojus iš Arkos išleido. Pravėrė Arkos langą ir išleido – žemės ieškoti.
    Senas lakiojantis optofonas. Firma – Corvus corax.
    Kaip iš ano amžiaus knygos užkeikimo (jei kas ją pavogtų): In tribus lignis missam cantabit / Et corvus ei ministrabit. Tai būt nejaukiai: „Ant trijų rąstų mišias giedosi / Ir varnas tau patarnaus”. Suprask, pakaruokli: „greit kūną švelnūs juodvarniai sules” (J.Strielkūnas).
    Keista, bet varnas vienas. Be poros. Paskiau nusileidžia pakraštin ir jau nematomas drūtai, bet švelniai melodingai dzūkiškai šneka:
    – Ir atlėkė juodas varnas, ir atnešė baltų rankų.
    Tado Ivanausko augintinis Krumka, irgi juodvarnis, kranklys, buvo atnešęs jam sidabro. Ar aukso, nebeprisimenu. Iš klebono pro langą nudžiovęs.
    Kranklys tikrai sidabrinis. Žalio mėlyno, juodo sidabro. Išdidus nuošalės laisvūnas. Vienas sau. Tik su pačia (vis ta pačia).
    Nejaukiųjų nuojautų paukštis, lakiojantis intuitiofonas: „Sparnų plakimu, / krankimu – lyg negandą šauktų, lyg mirtį…” – rašė Birutė Baltrušaitytė. Ar Sigitas Geda:
    „Vakar viena moteris apie „velnio apsėdimą”.
    Sūnus sirgo. Jai einant per girią labai ėmęs krankt. Ji neklausė. Varnas leidosi skristi ir pralėkė taip arti, vos neužkabindamas galvos…”
    O Algirdas Verba, jau miręs, jau atgulęs gimtuosiuose Nemakščiuos Algelis, pasirodo, ne man vienam dažnukart primindavo kilnųjį juodvarnį. Antai Alis Balbierius eilėrašty, skirtame A.V., ir rašo:

Šlubas varnas Verba
į tėviškę skrido numirti
ties vasaros laiko riba
įsikibo į nukirstą svirtį

įsikibo į žemę – bežemis
ir atgavo laukų karaliją
kur ne žolės o plunksnos jam želia
juodos plunksnos kaip juodos lelijos

    Tik gulbės nebylės vis labiau junksta, parazitėja. Iš saldžių romansų (ir nonsensų: trimituoja baltos gulbės Nemune…) traukia į paežeres ir kūdras – ubagauti. Uždirba daug, beveik kaip profesionalūs miesto ubagai, tik negeria, nerūko, užtat neišlaiko profesionalių ubagų formų, nutunka, nebepaskrenda ir prašosi į kūtę pas žąsis.
    Grafomano, to mažojo literatūros žmogaus, kančios tikrai nėra mažesnės už kokio didelio. Gal beveik visada – dar didesnės. Kadangi be išeities. Pilnos sprogdinančio apmaudo. Nemokamo išlieti. Nežinomo – kaip. Dievulis buvo negailestingas, kad neįtaisė jam tokios sklendės (babutė sakydavo – juškos), prakilniai vadinamos talentu.
    – Gerkim, brolaliai, ir aš gersiu, kai reiks užmokėti, – aš išeisiu, – užrašė kadais tą motyvą Antanas Juška, klebonaudamas Pušalote.
    Talentingieji, rupūžės, visada moka išeiti. Visada giliai kišenėj turi paskutinę išeitį ir sugėrovams jos nerodo.
    Pareiškia, sakysim, kad yra dugne. Išgrindžia tą dugną klaikios desperacijos, nuovargio ir nuobodžio burbulais, draugų ir priešų pakaušiais. Ir pajunta tvirtą pagrindą po kojom. Prasmės pakaitalą. Bet tobulą.
    Kas tad gyvenimas? Aiškinimasis, kaip numirti. Toks lyg ir savitvarkos seminaras. Lyg tobulinimosi (ar „profesinės” raidos) kursai. Praktikumas. „Ne tau žinoti, bet dabok, kad atliktum tą užduotį kuo puikiausiai!” – čia Unė Baye, irgi Babickaitė. Kaip ir mano babutė. Vis arčiau jaučiu ją, „Dirvonų Babicko Veroniką, mylimą vėlę” (eil. „lapkričio amžius"). Kuo puikiausiai…
    Pavyzdžiui, aš jau kuo puikiausiai, be jokio laikrodžio ar spėjimo pajuntu, tiesiog žinau, kada juodvilkė Kuosa ves mane pasivaikščiot: dabar.
    Jei ir tada žinosiu šitą dabar, jei žinosiu taip pat ramiai, be iliuzijų, be jokios savigraužos ar savigailos, jei išeisiu kaip į mėlynojų sostą, – gal ne visai veltui būsiu praleidęs bent kai kurias seminaro valandas.
    – Kažin, kaip Jonas? Taigi sakė, kad dvidešimtą gulsis į ligoninę.
    Teisybė. Aš čia kalbu, o žmogus – širdies operacijon.


sąskaityba

nelemties lentelėje tau
palikta erdviausia grafa
kiek tik nori dainuok ar kauk
klausk ko nori, neklausk – už ką

kad tik būt tylu kaip grabe
kai audra grūmoja aušrom
dar kvėpuoji ar jau nebe
padujok pasaulėm ne šiom

išsidūk ar nuo erkės pražūk
ar eunuchas kovok su vergėmis
užsiverkęs ir jau gražus
nusikovęs bevertis Verteris

1998.VII.9–2000.VI.17

Braziūnas, Vladas. Naktiraščių: 124. Mėlynojų sosto lydraščiai; sąskaityba // Literatūra ir menas. - 2002. - Vas. 15. - P.4-5.


125. Pradingęs laikas pesimistas, lyja

    Prasto laiko beieškant, nereikia keliaut prarastajan. Nebūtina. Bergždžia. Prarastasis yra gražus, kadangi – nebesamas. Kadangi – nebebūsimas.
    Po teisybei tenai košmaras. Artimųjų kančios, mirtys. Išdavystės. Netiesos. Visas vadinamojo nerūpestingo gyvenimo fonas. Ir visi padariniai. Ištuštėjimas, kai nebėra į ką remtis. Nostalgija, tuštumos dykrą kolonizuojanti visliais mitais. Sėkmingai kurianti pilnatvės iliuziją.
    Prarasto laiko nėra. Laikas paprasčiausiai dingsta, praeina, išnyksta. Jis neprarandamas. Neįmanomas nei prarasti, nei išsiginti. Kad ir kaip kartais norėtum. Jis tik kasdien, kaskart iš naujo tavo vis perkuriamas. Rašomas idealusis tavo asmeninis   Dingęs Vilnius. Ar Dingęs Pasvalys. Dingęs gyvenimas. Miestas, plūduriuojantis sąmonės vandenyse, kartais nešamas jos srauto. Nuolat kintantis, atsiveriantis vis naujomis perspektyvomis, nelygu dar – atminties žvilgsnio rakursas. Paukščio skrydis ar mikrofotografija.
    „Lietingų kurorto dienų prisikėlimai” – Šiaurės Atėnuose spausdinama esė apie Palangą. Kelintąkart jau skaitysiu šią tik neseniai, bet tvirtai įsidėmėtą tikro žodžio autorę – Giedrą Radvilavičiūtę. Dingusio laiko prisikėlimo misterija: „Šalutinės miestelio gatvės dar nepriminė, kaip dabar birželį, dekoracijų spektakliui apie vasarotojus”.
    – Aš nebesusitvarkau su medžiaga, supranti?
    Suprantu. Kai apima toks nykulys, protingiausia sutvarkyt ką nors baigtinį, apčiuopiamą, apskritą. Susiečkuosiu kopūsto gūžę, kažkodėl visai nebesigūžiančią, dekadentiškai pūpsančią pigaus krištolo gilialėkštėj.
    Giminiška siela. Giedra nepažįstamoji, prikelianti Palangos lietų: „Visus teigiamus jo pojūčius pasiglemžė keturios dešimtys ir pesimistinė pasaulėjauta”. Pliaupiančio optimizmo bijau iš tolo. Pritariu giedram pesimizmui.
    – Klausyk: „Baltų posmai amžiais nepajuosta”. Ir sugalvok tu man!
    Čia per radiją. Valstybinį, skirtą visuomenei, jos skoniui ugdyti. Labai rimtai optimistai vyrai traukia. Kaip kokį pusžalį kopūstą ridena – saulę krištolinę imituodami.
    Dingusiame sovietlaiky man irgi ne kartą yr tekę susidurti su dainų rašytojais. Kai kompozitorius, na, muzikos rašytojas, prašydavo sukurti tekstą, kartais pateikdavo tokį jau savo paties sumestą. Žargonu toks pirminis tekstas buvo vadinamas – žuvis. Suprask, nebylus. Kadangi beprasmis. Surašytas tik kaip darbinis, tik tam, kad teksto kūrėjui būtų aišku, kur kokio ilgumo eilutės pageidaujama, kokių skiemenų... Dabar beveik nieks nebesivargina. Ištisai nerūpestingai dainuojamos – žuvys. Galvodamas jų – tokių – nesugalvosi. Užtat – kas ant seilės užeina. Negalvojant. Kad su medžiaga bent pakenčiamai amatininkiškai susitvarkyti kiekvienam kūrėjui – būtina. Kad antraip medžiaga ir liks medžiaga, žaliava, geriausiu atveju pusfabrikatis, zagatovkė, kaip mano tėvas šiaučius vadindavo, – tik jau ne daiktas, juolab ne kūrinys.
    Ko jau ko, bet prasto skonio beieškant nebūtina keliauti jokian dingusian laikan. Esamasis – ištisas pageidavimų koncertas. Vienintelė paguoda, jog visada galiu tokį koncertą išjungti. Neklausyti. Neskaityti. Dar geriau: pats šitaip irgi galiu būt išjungtas – bet kada.


miestelis prie Bebrų upokšnio

        …dans le silence de l’enfant.
                        Marguerite Duras

gieda. gieda? peizažas
su užrišta ausimi
toks žalias, mėlynas, mažas
kad net gailėtis imi

Bebrų upokšnis, tyli
krioklys prie malūno, užgis
tas nemarumas, tas gylis
tas šunio meilumo dantis

vaiko tyloj, pakyla
antakiai, kas čia bus
užsklandos dyla, dyla
į tylinčią audrą, lapus

mėto, nežino niekas
ko prie portreto minia
bąla ir rausta, ko gėda
ko taip gailu, nežinia

Middlebury, Burlington, 2000.V.22

Braziūnas, Vladas. Naktiraščių: 125. Pradingęs laikas pesimistas, lyja; miestelis prie Bebrų upokšnio // Literatūra ir menas. - 2002. - Vas. 15. - P.5.


127. Europos balsai
(Neišragautas vynas, vasara, Juodoji tvirtovė)

    Alicija:
    – Štai mes jau sugrįžome iš ilgokos šį kartą kelionės. Viskas buvo nuspręsta paskutinę minutę. Man tai net patinka, nors reikia greit persiorientuoti. Kas kita važiuoti prie jūros, kur bus galima naudotis virtuve, o kas kita keliauti iš vienos vietos į kitą su kuprine ant pečių. Bet tai ne bėda, kiek kokių daiktų patenka į kelionkrepšį, – ir viskas. Prie jūros laisvų vietų jau nebuvo, o jei buvo – tai ne mūsų kišenei. Todėl nutarėme leistis priešinga kryptimi, į kalnus; jie mums irgi ne kasdienybė. Aišku, tai ne patys aukščiausi kalnai, vos iki 500 metrų, bet vis tiek uolos kaip reikalas.
    Aš jau seniai svajojau pamatyti Aacheną, tik 3 val. kelio nuo mūsų. Tačiau pačiame mieste pigios nakvynės nebuvo. Sumąstėme, kad gal paieškokime apylinkėse, į miestą juk galima atvažiuoti. Tai ir susiradome Monschau vietovę, miestelį giliame slėnyje tarp kalnų. Mūsų jaunimo viešbutis (hostelis) buvo toje miesto dalyje, kuri ant kalno, bet ne ant paties kriaušio, o kiek toliau. Žodžiu, pėstute gal 40 minučių. Gavome šešiavietį kambarį, vietos daug, smagu. Ir žmonių ten buvo nedaug, tad iš karto pasijutome kaip namie ir išbuvome net 5 dienas. Išvaikščiojome apylinkes, patį miestelį, nuvykome į Aacheną. Tik orai mus persekiojo – iki pietų kiekvieną dieną lijo arba bent krapnojo.
    Po to sugalvojome važiuoti truputį toliau į pietus, palei Mozelio upę, kur auginami vynuogynai ir daromas vynas. Išsirinkome Cochemo vietovę ir neapsirikome. Ant uolos stovi ten puiki pasakiška pilis, atstatyta prieš 150 metų vieno girtuoklio milijonieriaus lėšomis. Dabar ji priklauso miesteliui. Palei Mozelį yra daug pilių, daugumas jų – tik griuvėsiai arba iš dalies atstatyti griuvėsiai ir priklauso privatiems asmenims; šie rūpinasi, kiek tik išgali.
    Tik vyno, deja, neparagavau, F. yra visiškas abstinentas, o man vienai kažkodėl nebuvo nuotaikos...
    Kadangi visai puikiai pailsėjome, laikas imtis darbo. Nors… Nenustebčiau, jei vasaros nuotaika veiktų Tave iki šiol...
    – Sveika sugrįžus iš kalnų ir slėnių, pilių ir papilių, ir jų griuvėsių. Aš čia sugriuvęs dar ne visiškai. Vasara graži, bet Tu apie mane per gerai manai: jos, kaip ir gero vyno ar ko kita gera, – abstinentiškai vengiu, beveik ir išvengiau. Beveik – vasaros ir jūros; alkoholio – visai. Net ir radi krasnogo slovca mano vienąkart aprašyto „Švyturio” tamsiojo (su menke, Klaipėdoj). Tiesa, jei neimsim galvon kai kurių lyg ir vasariškų smulkaus remonto darbelių, visiškai menkų, dirbtų priešokiais, kai baisiai (matyt) tingėdavau sėdėti prie rimtesnių darbų. Vienintelė regima jų nauda – sujaukti namai.
    Šiokia tokia (gal) atsvara – kryptinga autodidaktinė literatūra apie alkoholinį nesusilaikymą: Pavyzdžiui, Apie muštynes ir bausmę už jas (Kretinga, 1720.VIII.26):
    „Mes, Karolštato magdeburgijos magistratas, [sprendėme] garbiojo Motiejaus Dirmaičio, ieškovo, bylą su ponu Juozu Grigaravičiumi dėl tarpusavio muštynių ir šmeižto, kadangi abi pusės pademonstravo kruvinas žaizdas ir, nekreipdami dėmesio į teisėjus, vienas kaišiojo špygas į panosę, o kitas mušėsi, atidžiai išklausę abiejų pusių parodymų, liepėme abiem amžinai tylėti ir sėdėti rotušės kalėjime po tris dienas”…
    Po tris dienas poetams, Gintaro G. uždarytiems pajūrio Juodojon tvirtovėn, teks netylom atsėdėti jau nuo šio penktadienio. Laisvėn išeisim tik minėtąją Kretingos bylos dieną, rugpjūčio 26-ąją.


sėslumas

rausvai sužydusių Mėlynių kalnas
ir raudonkrūtis strazdas taria – hark!
Sidabro ežero švininį delną
tvirtai paspausk ir savo labas tark

į Žalią kalną tartum žalią vyną
žiūrėk susižavėjusiom akim
jų vėjai švelnūs, dosniai apkabina
Edeno soduos Frostą nusiskink

laukinį, tik per mylią nuo miestelio
mylėk, ką myli, nieks nepavydės
upelio to, kur gieda, glosto, gelia
vydėk, už marių – židinio žvaigždė

Middlebury–Blueberry Hill, 2000.V.23

Braziūnas, Vladas. Naktiraščių: 127. Europos balsai: (Neišragautas vynas, vasara, Juodoji tvirtovė); sėslumas // Literatūra ir menas. - 2002. - Vas. 15. - P.5.


131. Baravykų kazlėkų karai,
bet gyventi ir mirti tai mums

    Gulim kopose. Vis tiek užpučia vėjukas. Saulė, jei jau užslenka už debesio, tai ilgam: apačioj užpučia, o ten, aukštai, debesys, juodesni ar baltutėliai, regisi minkšti, saulėti. Ir stovintys vietoj, vėjo ten nėr. Taip ir norisi nuo balto smėlio persikraustyt ant jų, purių, dar baltesnių. Sidabrinių auksinių. Kaip laisvės dešimtmetis, žiūrint į jį iš kaip galima toliau. Racionaliai jį vertinant. Užsikimšus ausis, kad negirdėtum didėjančio raudotojų choro. Duslaus, bet skvarbaus kaip Baltijos bangų mūša, neseniai ir per metrinius Juodosios tvirtovės mūrus taip prakilniai akompanavusi pačių poetų skaitytoms eilėms. Savu ritmu, savu kvėpavimu.
    Debesis iš Klaipėdos pusės – pusę dangaus užtemdė. Tik pačiam horizonte žvilga plonytis saulės ruožas – it kardo ašmenys. Jais uosto pusėn nejuntamai slysta švininė kirmėlytė. Koks tanklaivis gal.
    Žmonių paplūdimy – prareto ir praretėjo. Vėsu.
    Rudenėja. Vėl Binkis binkiškai kirčiuoja atmintį: Rudenį šaltesnis oras – visi buriasi į poras… Jau ne porom, jau didelėm šeimynom dygsta grybai. Tirštėja kandidatų į prezidentus gretos. Tikrų ir netikrų. Sveikų ir jau bedygstančių – papuvusių. Net ant numindžiotos Žuvėdros poilsiavietės paklotės neieškodamas paregėjau nemažai kazlėkų, mikologų vadinamų išdidžiai – baravykas kazlėkas. Bei stangrių ūmėdžių, daugiausia purpuriškai raudonų, baltatramių gražuolių karčiųjų. Eina į žmones. Viena tokia po pušimi tiesiai prie pat mūsų namelio slenksčio interaktyviai išdygo. Per pusmetrį. Regis, greit įsiprašys ir vidun. Ant stalo. Į lovą. Per kampaniją visi mažieji miško turtai taip ir taikosi kuo arčiau žmogaus. Įmanytų – po marškiniais. Betarpiškai.
    Išdygs ausy gūdžiausią naktį ir siūlys šviesą tunelio gale. Ir nemeluos. Visi ją išvysim. Bent jau taip tvirtina iš klinikinės mirties sugrįžusieji. Ką Ten matę regėję? Tunelį ir akinamai skaisčią šviesą jo gale. Paregėčiau tokią – vidurdienį atsibudęs Juodosios tvirtovės skaistykloj. Pro šaudymo angą. Ten – visi gyvensim geriau. Meilėj ir ramybėj. Nusipelnę esam. Melas tik tol atrodo melas, kol jis projektuojamas į kasdienius konkrečius potyrius. Iš esmės juk nė vienas nemeluoja. Ir nemeluos. Jie – kaip ir anie pranašai. Ne apie šią ašarų pakalnę kalba. Jei ir mini ją sukę apsukę, nereikia suprast pažodžiui. Kalba ne apie ją. Jinai jų kalboje – tik palyginimas. Metafora. Parabolė.
    Visi didieji prigimtinai su grybais susiję. Kažkoks gal rusas dar sovietų laikais traktatą apie tat buvo parašęs. Neoficialų. Katakombinį. Ten viską ir apie Leniną išklojęs. Prisimenu tik, kad žingsnis pirmyn, du žingsniai atgal – grybautojo žingsnis. Kad grybai, tie nei augalai, nei gyviai, kaip kokios palydovinės antenos savo lėkštes kosmosan atstatę, tuo kosmosu, nesuvokiama bei nesulaikoma jo mistiško vėjo energija, ir gyvi.
    Toliau reikėtų sakyt – iš grybų, iš substancijos, jos įvardijimų gyvenimo. Materialiai prisišaukiamo. Antai, va taip temstančiose kopose mintis kaip debesis beganant, iš parankinio laikraščio į akis – Sigito Gedos žodžiai: „Grybai, jei gyvi būtų, patvirtintų J.Lacano teoriją: pasaulis mus mato, o ne mes pasaulį. Vaizdas pats įlenda, susiprojektuoja akyse.
    Grybas, jei nori, išlenda ir pasirodo tau akyse. Jei nenori – grybauk negrybavęs.
    Kiti grybai moka net pasitraukti…”
    Kai grybai pasirodys, kai mes pasitrauksim, kai šviesa pasirodys… O valgyt tai norisi. Ir ne įžengęs grybas besišypsantis pamaitins, o kasdienė kareiviška košė, ištroškinta pagal visus NATO standartus. Kad jau einam gerėjančian pasaulin, kartu su juo ir gyvensim gal kiek geriau. Net šioje pakalnėj. Grybai tegu kariauja tarpusavy.


laiko skirtumas

šėtonas Erazmui atvertė Knygą
skurdi vienaragio medžioklė pavyko
raudojo vaikeliai, parpuolę ant kelių
prapuolė danguos karūnuota Mergelė

sėdėjau Mėlynių kalne, nusidėjau
žodžiu ir daina, neregėjimu Dievo
tik mėlynas kalnas pro mėlyną miglą
liūliavo taip švelniai, taip velniškai migdė

slapta geografija pakeitė laiką
į tavąjį sapną seniai nepataikau
vis kliūnu už slenksčių, už staktų, už grotų
klausyklų, teatrų, – kas rytų? kas grobtų

kas rytą – kas latrą nukeltų į dangų
kur britai ir latviai, kur keltai ir frankai
klausyk, kokį velnią aš šičia rašau?
prikelk ar į sapną nukelk; ar nušauk

Burlington (Barnes & Noble Booksellers baseinėlio kampelis lauke; knygyno fotelis), Middlebury, 2000.V.24–25

Braziūnas, Vladas. Naktiraščių: 131. Baravykų kazlėkų karai, bet gyventi ir mirti tai mums; laiko skirtumas // Literatūra ir menas. - 2002. - Vas. 15. - P.5.