VLADAS BRAZIŪNAS

Ezra Poundas, galingai pragydęs lietuviškai

      Kornelijaus Platelio verstos poezijos knygos šiemet gerai dera ir uždera. Svarbiausia gal, –
gerai dera ir pridera prie jo paties poetinės kūrybos, natūraliai pildo ją ir yra tarsi jos pačios
kontekstų pildomos, regisi kaip vienas ištiso kūrybos lauko plotas. Laimingas ir retas atitikimas,
leidžiantis (ne be pagrindo) tikėtis deramos vertimų kokybės, ir pirmiausia ne tik filologinės
amato meistrystės (būtinos, privalomos), ne vien poezijos vaizdų, jungčių bei struktūrų
atkūrimo, o ir aistros. Aistros, iš kurios tekstas kadaise kurtas, sukurtas, iš kurios – kito poeto –
dabar atkuriamas.
      Aistringai „Kasanti plunksna", Nobelio premijos laureato airių poeto Seamuso Heaney'o  (g.
1939) eilėraščių rinktinė, sudaryta ir versta Kornelijaus Platelio, neseniai buvo pristatyta
skaitytojams Vilniaus rotušėj. Dalyvavo ir pats knygos autorius, ir tas pristatymas buvo vienas
įspūdingiausių šiemetinių Poezijos pavasario susitikimų.
      Ezra Poundas (1885–1972), be visų kitų savo poezijos savybių, vertėją, kaip pats
prisipažino, pirmiausia irgi patraukęs begaline rašymo aistra, begaliniu tikėjimu poezija, jos
galia keisti rašantį, skaitantį žmogų (tiesa, gyvenime autorių toji įtikėjimo aistra nuvedė iki
keistų visuomeninių utopijų, tą gyvenimą sunkiai komplikavusių). Taip prisipažino Kornelijus
Platelis antradienį (birželio 11 d.) Rašytojų klube, kur buvo pristatoma E.Poundo poezijos
rinktinė „Lustra", vėl paties vertėjo ir sudaryta (išleista „Vagos"). Graži vertėjo palyda –
literatūros kritikė (ir „Vagos" leidyklos vyriausioji redaktorė) Janina Riškutė, vertėjas Laimantas
Jonušys, kultūrologas Almantas Samalavičius ir poetas Kerry's Shawnas Keysas – Kornelijui
Plateliui tinkamai padėjo kurti vakaro poezijos foną, įvairiapusiškai pristatydami daugiausia patį
autorių ir jo gyvenimo literatūrinę bei visuomeninę aplinką. Iš salės juos gražiai papildė ir Eglė
Juodvalkė. Vis dėlto ir čia buvo matyt, jog Kornelijui Plateliui magėjo daugiausia pasakyti. Ir
buvo iš ko: su Ezra Poundu susigyventa ne per vieną dešimtmetį. Pirmoji E.Poundo giesmė,
versta K.Platelio, „Kultūros baruose", aiškiai neapsižiūrėjus cenzūrai (autorius – draudžiamųjų
sąrašuose), buvo išspausdinta dar 1986-aisiais.
      Vakaras ja, šia giesme, ir buvo pradėtas. Paties E.Poundo balsu. Užburiančiu, keistai
muzikaliu („Kaip jis gražiai išdainuoja", – neiškentė už nugaros Donatas Katkus), padrebančiu,
lyg šamanišku. Aistringu. Pagalvojau, jog pasielgta labai jau rizikingai: juk tuojau skaitys
vertėjas, ir pirmiausia ne ką kita, o vertimo ir originalo garsų struktūrų slinktį, vieno ir kito
fonikos jėgą – ir teks nori nenori lyginti. Ir skaitė vertėjas, ir iškart tą pačią giesmę. Kaip
mesdamas jai tylų iššūkį. Ir atsilaikė. Įtikino. Ir vėliau, skaitydamas kitas giesmes, trumpesnius
eilėraščius. Turim, pagaliau turim galingą E.Poundo knygą.