Eilėraščiuose gaudžia amžinų prasmių polifonija
Poetui V.Braziūnui Jotvingių premija tapo smagia bei viltinga giedros prošvaiste


RAMŪNAS GERBUTAVIČIUS

       Prieš savaitę pasibaigė keturioliktasis tarptautinis festivalis Poetinis Druskininkų ruduo. Pagrindinis jo akcentas buvo šiųmečio Jotvingių premijos laureato paskelbimas.
      Juo tapo penkiasdešimt vienerių metų poetas Vladas Braziūnas. Jam premija paskirta už šiemet lietuvių ir prancūzų kalbomis (vertė Genovaitė Dručkutė) išleistą eilėraščių rinkinį „Būtasis nebaigtinis / Imparfait”, už Vokietijoje gyvenančios lenkiškai rašančios Lietuvos poetės Alicijos Rybałko knygos „Eilėraščiai” vertimą ir tragiškai žuvusio lietuvių poeto Raimondo Jonučio kūrybos rinktinės „Aušra kambary be langų” sudarymą ir parengimą.
      Šiųmetis festivalis V.Braziūnui buvo itin palankus.
      Poetas ne tiktai tapo Jotvingių premijos laureatu, bet ir laimėjo dar du pagrindinius anoniminius konkursus – geriausio eilėraščio ir geriausio eilėraščio vandens tema.
* * *

      – Kokius jausmus sukėlė tokia premijų liūtis? Ar čia neįžvelgiate kokios nors mistikos? – „Mūzų malūno” žurnalistas paklausė V.Braziūno.
      – Mistika? Gal. Vėliau poetė Erika Drungytė aiškino, kad tai dėl to, jog esu gimęs po Vandenio ženklu, o šiemečio Poetinio Druskininkų rudens tema buvo „Poezija ir stichijos: vanduo”.
      Tris kartus priverstas eiti prie mikrofono jaučiausi kaskart vis labiau sutrikęs.
     – O apskritai ar jūsų kūrybiniame gyvenime egzistuoja kokių nors prietarų ar tabu?
     – Bene vienintelis tabu – daryti ką nors atmestinai, atkišti bet kaip. Prietaringų įpročių, regis, neturiu.
     – Kritikai jūsų poezijoje dažniausiai įžvelgia ir akcentuoja kalbos gražumą, turtingumą, archajiškumą.  Ko, jūsų manymu, jie nepastebi? Kitaip tariant, kas jums poezijoje yra svarbiausia?
     – Negalėčiau sakyti, kad visai nepastebi, bent jau – tolyn labyn, regis, pastebi, kad visa ta šiokia ar tokia kalba, kalbėsena nėra betikslė ar savitikslė, kad vis dėlto ji skleidžia ir gaudžiančią nevienadienių prasmių polifoniją.
     Sovietmečiu dailiai pritildytas, neleistas natūraliai pasirodyt drauge su kitais savos kartos poetais (pirmoji knyga pačios leidyklos ir tikrosios cenzūros buvo užvilkinta septynerius metus), skaitytojų ir kritikų (jie – taip pat žmonės) buvau padarytas lyg ir kokiu kitiems iš paskos einančiu, nesuprantamai bešvilpiniuojančiu poezijos keleivėliu. O į tokio giesmelę rimčiau įsiklausyti kaip ir nebūtina. Sąmonė yra inertiška, jon kritusi tokia nuostata konservuojama, paveikti ją būna labai sunku. Tiesą sakant, aš pats dėl to nei krimtausi, nei ką – negi pyksi ant darganoto oro? Vis dėlto pastaruoju metu esu sulaukęs ne vieno šilto spindulėlio, kartais ir kokio didesnio pragiedrulio, Jotvingių premija – viena iš tokių giedros prošvaisčių. Smagu. Juolab kad buvo išgirstas mano paties, o ne kokios nors palaikomosios „grupės draugų” balsas: jokiai tokiai grupei niekada nepriklausiau, kurtuaziniais autoreklamos žaidimais visada bodėjausi. Būsimą Jotvingių premijos laureatą renka jau esami, jų pavardžių sąrašas įspūdingas, jais pasitikiu ir jaučiuosi jų maloniai pagerbtas.
     Poezijoje svarbiausia? Bendrumo, susikalbėjimo dvasia, viltis, galimybė. Visais lygmenimis.
     – Garsėjate kaip gana produktyvus vertėjas iš latvių ir lenkų kalbų. Kiek verčiamų poetų kūryba paveikė jūsų poeziją? Ar iš tiesų eilėraščio rašymas ir eilėraščio vertimas – du visiškai skirtingi darbai?
     – Nežinau, kieno žodžius turėčiau tvirtinti ar neigti (jog „visiškai skirtingi darbai”). Nei visiškai skirtingi, nei tokie patys: kiekvienas kūrybos darbas kuo nors vis kitoks. Bendra yra vidiniai poezijos principai, sutampantys.
     Vertimai (verčiu toli gražu ne tik iš minėtų kalbų) pirmiausia moko ne rašyti, o – skaityti poeziją. Susitelkti ties tau nepažįstama kalbėsena, stengtis ją atverti. Žodžiu, kaip ir kiekvieną tikrą poezijos skaitytoją, taip ir vertėją poezija moko bendrauti, bendradarbiauti – poetine autoriaus kalba. Kaskart vis kitokia, kaskart vis kitaip.
     Pasaulėjautos, pasaulėvokos versdamas neperimsi ir savan eilėraštin neperkelsi. Bergždžios būtų pastangos ir šiek tiek juokingos. O dėl formos dalykų nesiginčyčiau. Ne kartą ir pats esu nustebęs, kai, parašęs eilėraštį, regiu – taigi jis iš pažiūros kaip, tarkim, Uldžio Bėrzinio. Ar kieno nors kito.
     – Pastaruoju metu jus dažniausiai galima pastebėti su fotoaparatu. Punske penktadienį (X.10) atidaryta jūsų fotografijų paroda „Tiesiog mieli veidai”. Kas paskatino susidomėti fotografija? Kodėl dažniausias jūsų nuotraukų žanras – portretas?
     – Gal neperdėkim, gal ne taip jau ir dažniausiai. Susidomėti gal labiausiai paskatino mano aštuonmetės mokyklos direktorius Petras Jackūnas. Tai buvo toli toli – Pasvaly, seniai seniai – prieš daug dešimtmečių, kai dar nė vieno eilėraščio nebuvau parašęs. O portretas, ko gera, tinkamas žanras dialoginėms mano dvasios nuostatoms.
     – Sklinda kalbos, kad V.Braziūnas tiesiog negali gyventi be kompiuterio. Jeigu tos kalbos teisingos, kodėl taip yra?
     – Ir gali, ir ką. Tiesiog kompiuteris patogu. Nurodai, pavyzdžiui, http://vladas.braziunas.net, ir nebereikia daug aiškint.
     – Kodėl prieš kurį laiką nutarėte pasitraukti iš aktyvaus bohemiško gyvenimo, susijusio su kavinėmis, bokalais ir taurelėmis?
    – Netiesa. Nieko nenutariau. Tas gyvenimas mane, kaip gal neatitinkantį kokių nors kvalifikacijų, bus nutaręs patraukti toliau nuo savęs. Ir už tai ant jo nepykstu: nenuobodžiauju.
 
Braziūnas Vladas. Eilėraščiuose gaudžia amžinų prasmių polifonija: Poetui V.Braziūnui Jotvingių premija tapo smagia bei viltinga giedros prošvaiste / Kalbėjosi Ramūnas Gerbutavičius // Lietuvos rytas / Mūzų Malūnas. - P. 1, 3. - Iliustr. [p. 1]: Romo Jurgaičio nuotr.: V.Braziūnas nepyksta ant bohemiško gyvenimo, kuris prieš kurį laiką jį nutarė patraukti toliau nuo savęs.