Atokvėpis Biržuose

Bandymas pasikalbėti apie žurnalistiką,
poeziją, fotografiją, Biržus ir Pasvalį

            Keletą rugpjūčio dienų Biržuose praleido poetas, vertėjas, žurnalistas, fotografas Vladas Braziūnas. Į Biržus atvyko trumpo atokvėpio kartu su žmona Alma, Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vedėja. Kad Vladas kilęs nuo Pasvalio, augęs daugiausia Dagilišky prie Talačkonių, žinojau ir anksčiau. Pasirodė, kad ir Alma kilusi iš Pasvalio rajono, Pumpėnų, gyvenusi Deglėnuose, o jų gyventojų pirmasis didmiestis (seniūnija, daktarai, bažnyčia) buvo šių eilučių autorės gimtinė. Tad turėjom progos kalbėtis tikra panevėžiečių-pasvaliečių tarme. „Tai valstybinė mūsų Fabijoniškių kalba. Namuose taip kalbamės, taip kalba ir mūsų vaikai, ir mūsų šuo tik tokią kalbą supranta”, – juokavo redakcijos svečiai Alma ir Vladas.

            Ar esat dažni svečiai Biržuose?
            Alma: Į Biržus Vladas užsukdavo, bet vis trumpam, su reikalais. O mums abiem iš namų išvažiuoti sudėtinga: arba aš, arba Vladas negali, o dar šunį turim, jį reikia kam nors palikti.
            Vladas: Esu laisvas žmogus, man visas laikas gali būti atostogos.
            Alma: Bet jei jo neištempčiau, taip ir tūnotų namuose. Praėjusį šeštadienį pasakiau griežtai: kur nors važiuokim. Tuo labiau kad Alis ne kartą skambino: „Ko ten dūstat dešimtame aukšte, atvažiuokit...”
            Biržuose gyvena mano kurso draugė Danutė Kazilionytė. Net nežinau, kur dirba. Deglėnų pagrindinėje mane mokė Algirdas Butkevičius ir jo žmona istorikė Ona Butkevičienė. Stengsimės susitikti…
            Vladas: Iš atostogų malonumų serijos: nieko neplanuojame, o vieną dieną šauna mintis, sėdame į mašinytę ir – per Lietuvą. Tarkim, išvažiuojam į Krinčiną, o grįžtam per Žemaičių Naumiestį.
           
            Bet jei ne Alio kvietimas, nebūtumėte kad ir trumpam atostogų į Biržus atvažiavę?
            Alma: Mes nežinojom visų Biržų privalumų... Šios kelios dienos mums – atradimas. Alis nepasakodavo, kad galima kasdien ežere mirkti, valtimi plaukioti.
            Vladas: Įspūdžiai dau geresni nei įsivaizdavau, jei kalbėsime apie pačius Biržus. Pats centras. Pasiimi irklus, penkios minutės – ir jau ežeras.
            Alma: Šiandien ant ežero valtelėje plūduriuodami su Vladu apie Biržus kalbėjom... Kokiu turizmo centru tas miestelis galėtų tapti: ežeras miesto vidury, upės... Krašto muziejus tokių muziejų kontekste – ypač turtingas.
            Vladas: Plaukioji po ežerą, plaukioji vos ne vienas, ramybė, miestas aplink, vaizdai puikūs – pilis, bažnyčios, bet ant kranto nėra nė vienos kaimo turizmo sodybos. Labai keista. Juk ir paveldo traukos užtektų, ir kokį šimtą metrų siauruko būtų galima pastumti... Nuo didžiojo kelio ne per toliausia, o tokie nuo didžiųjų magistralių nutolę miestai visada vilioja užsienio turistus.
            Alma: Biržiečiai galėtų pavydėti Anykščiams – tvarkos. Tai nepaprastai išpuoselėtas miestelis, tipiškas rajono centras, ir dar kurortinis. O juk Biržai galėtų būti dar patrauklesni, nes jie turi kitų turtų: pilis, ežeras...
            Vladas: Ir čia jau ne pinigų, čia jau valdžios ir bendruomenės supratimo reikalas.

            O kelionėmis į užsienį nesižavit?
            Alma: Kad nėra už ką keliauti po tuos užsienius. Lietuvoje yra daugybė gražių nepamatytų dalykų. Vladas dažniau dalykiniais reikalais po užsienius pavažinėja, o į Havajus mūsų biudžetas nuskristi neleidžia.
            Vladas: Dabar į Slovakijos kalnus skrisiu. Į pirmąjį poezijos, poezijos teatro ir muzikos festivalį Banská Štiavnicoje prancūziškai bendraujantiems menininkams. Šis festivalis – kaip atsvara anglakalbiams.
            Alma: Vladas dabar – didelis frankofonas. Džiaugiamės, kad festivalio organizatoriai kelionės lėktuvu bilietus nupirko, nereikės traukiniu ar autobusu kratytis.
           
            Ilgai dirbot žurnalistu. Dabar – laisvas rašytojas. Kodėl?
            Vladas: Ilgai dirbau... „Tarybinis studentas”, „Literatūra ir menas”, „Gimtasis kraštas”, „Lietuvos rytas”… Bet žurnalistika baisiai priteršia galvą. Nuolatiniai reikalavimai, temai, štampai… Aš esu darbo mašinėlė, ir jei darbo nėra, pats prisigalvoju. Sukuos kuo didesniais apsisukimais, tobulinu. Kitaip dirbti nemoku, taip dirbau ir laikraščiuose, kur informacija dažnai būna tik vienadienė… Įsijautęs į žurnalisto darbą vieną sykį pajutau, kad galva nebe taip dirba. Anksčiau dar galėdavau grįžęs iš darbo paspausti kitą registrą, tarsi dienos nuovargio ir nebūtų. Bet atėjo toks laikas: nors abiem kojom šokinėk, kitas registras nebesispaudžia, ir gana. Kartais aš žurnalistams pavydžiu: džiaugiasi kokį dalykėlį atkapstę, parašę, kurį po dienos visi pamirš… Ir man tas džiaugsmas nesvetimas. Bet kai įsivažiavau į tą vagą, pasąmonė pradėjo kirbėti: juk yra dar viena vaga, kurios be tavęs niekas nears… Turi pamąstyti ir pasirinkti iš dviejų.
            Žmogaus prigimtyje yra daug smalsumo ir nenormalybės, bet gal ne tiek, kiek dabar bando pateikti laikraščiai. Neįvardyti kaip bulvariniai, bet iš esmės tokie. Kas Lietuvoje iš didžiųjų laikraščių yra nebulvarinis? Gal tik „Verslo žinios”. Jei jie susiprotėtų ir imtų leisti dar stiprų kultūrinį bloką (klasikiniuose verslo laikraščiuose kultūra užima garbingą vietą)…

            Tai poezija yra arčiau dūšios, o to liudininkės – tos devynios knygos…
            Vladas: Arčiau. Dabar jau ne devynios, jau dešimt knygų.
            Alma: Ir vienuoliktoji spaustuvėje.
            Vladas: Paskutinė išėjo šiemet: pernai mano poema „Karilionas tūkstančiui ir vienai aušrai” laimėjo Lietuvos valstybės ir Mindaugo karūnavimo 750 metų sukakčiai skirtą istorinių dramų, poemos ir kino scenarijaus konkursą. Pagal konkurso nuostatus buvo numatyta išleisti laimėtojo knygą ir skirti jam premiją. Ne itin kaip tą knygą išleido…
            Alma: Bet Lietuvoje mažai leidyklų leidžia tikras knygas, greičiau – spausdina tekstus, nors jų leidybą ir finansuoja valstybė.

            O kaip čia atsitinka, kad poetai vis dažniau į fotografiją atsigręžia? Žinau, kad fotografija domėjotės studijų pradžioje, kad labai palankiai Tamstos fotografijas vertino fotožurnalistų mokytojas Virgilijus Juodakis, kad pats Antanas Sutkus įteikė prizą… Ar buvo atotrūkis tarp jaunystės pomėgio fotografuoti ir šiandienos?
            Vladas: Na, A.Sutkus kadaise tą prizą įteikė ne už nuotraukas – už geriausią tų metų spaudos rašinį apie fotografiją. O atotrūkis buvo. Ir labai didelis. Nors nedaug dabar fotografuoju. Prieš paspausdamas dažnai pagalvoju, kiek kainuoja tas mano paspaudimas.
            Alma: Šiandien ant ežero kiek kartų nuspaudei, du?
            Vladas: Vieną…
            Alma: Jis dabar net nesideda daug juostų. Jei bus atsarginė, kils pagunda išfotografuoti visą tą, kuri jau fotoaparate.
            Vladas: Jei žmogus seniai fotografuoja, tuo užsiima, jei turi savo rinką kaip Alis, gali paspaudimų neskaičiuoti. Mano paspaudimas kol kas – tik sau ir draugams. Juk nuotraukas atiduodi, ir… vieni nuostoliai. Dar baisesni negu iš poezijos.
            Alma: Nebent už poezijos knygą mokėtų tiek, kiek sovietmečiu…

            Kritikai gan palankiai vertina tamstos poeziją. O kas svarbiau pačiam – kritikų ar draugų nuomonė?
            Vladas: Kad dabar tarp draugų nėra mados apie kūrybą kalbėti. Yra kitoniški dalykai – netiesioginiai, per kuriuos galėtum suvokti draugų nuomonę apie savo darbą. O kritika kritikai nelygu. Vienų kritikų nuomonę vertini labiau, nes pasitiki jų skoniu, kvalifikacija. Nuo pat pradžių kritikų pastabos ar pagyrimai manęs neveikdavo. Sovietmečiu buvo kita situacija, nes skaitydavai ne tik tai, kas parašyta, o galvodavai, kas buvo nutylėta. Tada buvo labai svarbi draugų nuomonė. Ir tie draugai burdavosi labai natūraliai, ir vienas iš neįvardytų kriterijų priimti į tam tikrą draugų būrelį būdavo tavo kūryba.

            Dar kartą peržvelgiau pasvaliečių išleistą knygą „Užaugau Pasvaly”. Perskaičiau tamstos straipsnio pabaigą: gaila, kad pritrūko laiko…
            Vladas: Jo iš tiesų pritrūko, nes tą istorinę apžvalgėlę turėjo rašyti kitas žmogus. Bet neparašė. Per dvi savaites turėjau apibendrinti daugybę istorinių, archyvinių dalykų, viską sutikslinti…

            Vis aktyviai Pasvalio gyvenime dalyvaujat?
            Vladas: Pasvaliui vadovauja žmogus, kuris labai jautrus kultūrai. Kai jis vadovavo prieš keletą metų, buvome pradėję ir krašto almanachus leisti. Kai dabar susitikom, pirmas naujo mero klausimas buvo: kada vėl leisim?

            Mes, biržiečiai, pasvaliečiams galiem pavydėti savo krašto reklamos, solidžių leidinių…
            Alma: Pasvalys visada šliejosi prie Biržų, pasvaliečiams Biržai visada buvo siekiamybė… Turit tokią pilį, tokį paveldą, tokius renginius (kad ir Šiaurės Lietuvos muzikos festivalis).
            Vladas: Reklama, informacija ar jos trūkumas – tai vėl tas pats valdžios požiūrio, ne pinigų dalykas. Ir naujasis Pasvalio meras pinigų mašinos neturi…

            Ačiū už pasvarstymus. Ar Biržų saulė ne tokia karšta kaip sostinėje?
            Alma ir Vladas: Ne. Čia visai kitas dalykas. O ypač gera ir jauku Alio sodyboje… Tikros atostogos…

Svečius bandė kalbinti Janina Bagdonienė, fotografavo Alis Balbierius

Braziūnienė, Alma, Braziūnas, Vladas. Bandymas pasikalbėti apie žurnalistiką, poeziją, fotografiją, Biržus ir Pasvalį / Kalbėjosi Janina Bagdonienė // Biržiečių žodis. - 2003. - Rugpj. 16. - P.3. - Iliustr.: [2] Alio Balbieriaus nuotr.