Atokvėpis
Biržuose
Bandymas
pasikalbėti apie žurnalistiką,
poeziją,
fotografiją, Biržus ir Pasvalį
Keletą
rugpjūčio dienų Biržuose praleido poetas, vertėjas, žurnalistas,
fotografas
Vladas Braziūnas. Į Biržus atvyko trumpo atokvėpio kartu su žmona Alma,
Vilniaus
universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vedėja. Kad Vladas
kilęs nuo
Pasvalio, augęs daugiausia Dagilišky prie Talačkonių, žinojau ir
anksčiau.
Pasirodė, kad ir Alma kilusi iš Pasvalio rajono, Pumpėnų, gyvenusi
Deglėnuose,
o jų gyventojų pirmasis didmiestis (seniūnija, daktarai, bažnyčia) buvo
šių
eilučių autorės gimtinė. Tad turėjom progos kalbėtis tikra
panevėžiečių-pasvaliečių tarme. „Tai valstybinė mūsų Fabijoniškių
kalba.
Namuose taip kalbamės, taip kalba ir mūsų vaikai, ir mūsų šuo tik tokią
kalbą
supranta”, – juokavo redakcijos svečiai Alma ir Vladas.
Ar esat
dažni svečiai Biržuose?
Alma: Į Biržus Vladas užsukdavo, bet vis trumpam, su
reikalais. O mums
abiem iš namų išvažiuoti sudėtinga: arba aš, arba Vladas negali, o dar
šunį
turim, jį reikia kam nors palikti.
Vladas:
Esu laisvas žmogus, man visas laikas gali būti atostogos.
Alma: Bet jei jo neištempčiau, taip ir tūnotų namuose.
Praėjusį
šeštadienį pasakiau griežtai: kur nors važiuokim. Tuo labiau kad Alis
ne kartą
skambino: „Ko ten dūstat dešimtame aukšte, atvažiuokit...”
Biržuose gyvena mano kurso draugė Danutė Kazilionytė. Net nežinau, kur
dirba.
Deglėnų pagrindinėje mane mokė Algirdas Butkevičius ir jo žmona
istorikė Ona
Butkevičienė. Stengsimės susitikti…
Vladas: Iš atostogų malonumų serijos: nieko neplanuojame,
o vieną dieną
šauna mintis, sėdame į mašinytę ir – per Lietuvą. Tarkim, išvažiuojam į
Krinčiną, o grįžtam per Žemaičių Naumiestį.
Bet jei ne Alio kvietimas, nebūtumėte kad ir trumpam atostogų į Biržus atvažiavę?
Alma: Mes nežinojom visų
Biržų privalumų... Šios kelios dienos mums – atradimas. Alis
nepasakodavo, kad
galima kasdien ežere mirkti, valtimi plaukioti.
Vladas: Įspūdžiai dau geresni nei įsivaizdavau, jei
kalbėsime apie
pačius Biržus. Pats centras. Pasiimi irklus, penkios minutės – ir jau
ežeras.
Alma: Šiandien ant ežero valtelėje plūduriuodami su Vladu
apie Biržus kalbėjom...
Kokiu turizmo centru tas miestelis galėtų tapti: ežeras miesto vidury,
upės...
Krašto muziejus tokių muziejų kontekste – ypač turtingas.
Vladas:
Plaukioji po ežerą, plaukioji vos ne vienas, ramybė, miestas aplink,
vaizdai
puikūs – pilis, bažnyčios, bet ant kranto nėra nė vienos kaimo turizmo
sodybos.
Labai keista. Juk ir paveldo traukos užtektų, ir kokį šimtą metrų
siauruko būtų
galima pastumti... Nuo didžiojo kelio ne per toliausia, o tokie nuo
didžiųjų
magistralių nutolę miestai visada vilioja užsienio turistus.
Alma: Biržiečiai galėtų pavydėti Anykščiams – tvarkos. Tai
nepaprastai
išpuoselėtas miestelis, tipiškas rajono centras, ir dar kurortinis. O
juk
Biržai galėtų būti dar patrauklesni, nes jie turi kitų turtų: pilis,
ežeras...
Vladas:
Ir čia jau ne pinigų, čia jau valdžios ir bendruomenės supratimo
reikalas.
O
kelionėmis į užsienį nesižavit?
Alma:
Kad nėra už ką keliauti po tuos užsienius. Lietuvoje yra daugybė gražių
nepamatytų
dalykų. Vladas dažniau dalykiniais reikalais po užsienius pavažinėja, o
į
Havajus mūsų biudžetas nuskristi neleidžia.
Vladas:
Dabar į Slovakijos kalnus skrisiu. Į pirmąjį poezijos, poezijos teatro
ir
muzikos festivalį Banská Štiavnicoje prancūziškai
bendraujantiems menininkams.
Šis festivalis – kaip atsvara anglakalbiams.
Alma: Vladas dabar – didelis frankofonas. Džiaugiamės, kad
festivalio
organizatoriai kelionės lėktuvu bilietus nupirko, nereikės traukiniu ar
autobusu kratytis.
Ilgai dirbot žurnalistu. Dabar – laisvas rašytojas. Kodėl?
Vladas: Ilgai dirbau... „Tarybinis
studentas”, „Literatūra ir menas”,
„Gimtasis kraštas”, „Lietuvos rytas”… Bet žurnalistika baisiai
priteršia galvą.
Nuolatiniai reikalavimai, temai, štampai… Aš esu darbo mašinėlė, ir jei
darbo
nėra, pats prisigalvoju. Sukuos kuo didesniais apsisukimais, tobulinu.
Kitaip
dirbti nemoku, taip dirbau ir laikraščiuose, kur informacija dažnai
būna tik
vienadienė… Įsijautęs į žurnalisto darbą vieną sykį pajutau, kad galva
nebe
taip dirba. Anksčiau dar galėdavau grįžęs iš darbo paspausti kitą
registrą,
tarsi dienos nuovargio ir nebūtų. Bet atėjo toks laikas: nors abiem
kojom
šokinėk, kitas registras nebesispaudžia, ir gana. Kartais aš
žurnalistams
pavydžiu: džiaugiasi kokį dalykėlį atkapstę, parašę, kurį po dienos
visi
pamirš… Ir man tas džiaugsmas nesvetimas. Bet kai įsivažiavau į tą
vagą,
pasąmonė pradėjo kirbėti: juk yra dar viena vaga, kurios be tavęs
niekas nears…
Turi pamąstyti ir pasirinkti iš dviejų.
Žmogaus prigimtyje yra daug smalsumo ir nenormalybės, bet gal ne tiek,
kiek
dabar bando pateikti laikraščiai. Neįvardyti kaip bulvariniai, bet iš
esmės
tokie. Kas Lietuvoje iš didžiųjų laikraščių yra nebulvarinis? Gal tik
„Verslo
žinios”. Jei jie susiprotėtų ir imtų leisti dar stiprų kultūrinį bloką
(klasikiniuose verslo laikraščiuose kultūra užima garbingą vietą)…
Tai poezija yra arčiau dūšios, o to liudininkės – tos devynios
knygos…
Vladas: Arčiau. Dabar jau ne devynios, jau dešimt knygų.
Alma: Ir vienuoliktoji spaustuvėje.
Vladas: Paskutinė išėjo šiemet: pernai mano poema
„Karilionas
tūkstančiui ir vienai aušrai” laimėjo Lietuvos valstybės ir Mindaugo
karūnavimo
750 metų sukakčiai skirtą istorinių dramų, poemos ir kino scenarijaus
konkursą.
Pagal konkurso nuostatus buvo numatyta išleisti laimėtojo knygą ir
skirti jam
premiją. Ne itin kaip tą knygą išleido…
Alma: Bet Lietuvoje mažai leidyklų leidžia tikras knygas,
greičiau –
spausdina tekstus, nors jų leidybą ir finansuoja valstybė.
O kaip čia atsitinka, kad poetai vis dažniau į fotografiją atsigręžia?
Žinau,
kad fotografija domėjotės studijų pradžioje, kad labai palankiai
Tamstos
fotografijas vertino fotožurnalistų mokytojas Virgilijus Juodakis, kad
pats
Antanas Sutkus įteikė prizą… Ar buvo atotrūkis tarp jaunystės pomėgio
fotografuoti ir šiandienos?
Vladas: Na,
A.Sutkus kadaise tą prizą įteikė ne už nuotraukas – už geriausią tų
metų
spaudos rašinį apie fotografiją. O atotrūkis buvo. Ir labai didelis.
Nors
nedaug dabar fotografuoju. Prieš paspausdamas dažnai pagalvoju, kiek
kainuoja
tas mano paspaudimas.
Alma: Šiandien ant ežero kiek kartų nuspaudei, du?
Vladas: Vieną…
Alma: Jis dabar net
nesideda daug juostų. Jei bus atsarginė, kils pagunda išfotografuoti
visą tą,
kuri jau fotoaparate.
Vladas: Jei žmogus seniai fotografuoja, tuo užsiima, jei
turi savo rinką
kaip Alis, gali paspaudimų neskaičiuoti. Mano paspaudimas kol kas – tik
sau ir
draugams. Juk nuotraukas atiduodi, ir… vieni nuostoliai. Dar baisesni
negu iš
poezijos.
Alma: Nebent už poezijos knygą mokėtų tiek, kiek
sovietmečiu…
Kritikai gan palankiai vertina tamstos poeziją. O kas svarbiau pačiam –
kritikų
ar draugų nuomonė?
Vladas: Kad dabar tarp draugų nėra mados apie kūrybą
kalbėti. Yra
kitoniški dalykai – netiesioginiai, per kuriuos galėtum suvokti draugų
nuomonę
apie savo darbą. O kritika kritikai nelygu. Vienų kritikų nuomonę
vertini
labiau, nes pasitiki jų skoniu, kvalifikacija. Nuo pat pradžių kritikų
pastabos
ar pagyrimai manęs neveikdavo. Sovietmečiu buvo kita situacija, nes
skaitydavai
ne tik tai, kas parašyta, o galvodavai, kas buvo nutylėta. Tada buvo
labai
svarbi draugų nuomonė. Ir tie draugai burdavosi labai natūraliai, ir
vienas iš
neįvardytų kriterijų priimti į tam tikrą draugų būrelį būdavo tavo
kūryba.
Dar kartą peržvelgiau pasvaliečių išleistą knygą „Užaugau
Pasvaly”. Perskaičiau
tamstos straipsnio pabaigą: gaila, kad pritrūko laiko…
Vladas: Jo iš tiesų pritrūko, nes tą istorinę apžvalgėlę
turėjo rašyti
kitas žmogus. Bet neparašė. Per dvi savaites turėjau apibendrinti
daugybę
istorinių, archyvinių dalykų, viską sutikslinti…
Vis aktyviai Pasvalio gyvenime dalyvaujat?
Vladas: Pasvaliui vadovauja žmogus, kuris labai jautrus
kultūrai. Kai
jis vadovavo prieš keletą metų, buvome pradėję ir krašto almanachus
leisti. Kai
dabar susitikom, pirmas naujo mero klausimas buvo: kada vėl leisim?
Mes, biržiečiai, pasvaliečiams galiem pavydėti savo krašto reklamos,
solidžių
leidinių…
Alma: Pasvalys visada šliejosi prie Biržų, pasvaliečiams
Biržai visada
buvo siekiamybė… Turit tokią pilį, tokį paveldą, tokius renginius (kad
ir
Šiaurės Lietuvos muzikos festivalis).
Vladas: Reklama, informacija ar jos trūkumas – tai vėl tas
pats valdžios
požiūrio, ne pinigų dalykas. Ir naujasis Pasvalio meras pinigų mašinos
neturi…
Ačiū už pasvarstymus. Ar Biržų saulė ne tokia karšta kaip sostinėje?
Alma ir Vladas: Ne. Čia visai kitas dalykas. O ypač gera
ir jauku Alio
sodyboje… Tikros atostogos…
Svečius
bandė kalbinti Janina
Bagdonienė, fotografavo Alis Balbierius
Braziūnienė,
Alma, Braziūnas, Vladas. Bandymas pasikalbėti apie žurnalistiką,
poeziją,
fotografiją, Biržus ir Pasvalį / Kalbėjosi Janina Bagdonienė //
Biržiečių
žodis. - 2003. - Rugpj. 16. - P.3. - Iliustr.: [2] Alio Balbieriaus nuotr.